Full text of "Tikējimų istorija: su paveikslais: pilna apžvalga tikybų visų tautų: chinų, japonų, egiptēnų, semitiškųjų tautų Vidurinēj Azijoj, žydų, turkų, indusų, persų, grekų, rymionų, slavų, lietuvių, germanų, keltų ir t.t."

See other formats

EIKEJIMŲ 
ISTORIJA 


Su paveikslais 


PILNA APŽVALGA TIKYBŲ VISŲ TAUTŲ: 
CHINŲ, JAPONŲ, EGIPTENŲ, SEMITIŠKŲJŲ 
TAUTŲ VIDURINĖJ AZIJOJ, ŽYDŲ, TURKŲ, 
INDUSŲ, PERSŲ,GREKŲ,RY MIONŲ,SLAVŲ, 
LIETUVIŲ, GERMANŲ, KELTŲ IR T. T. 


BENDRADARBIAUJANT KITIEMS MOKSLININKAMS 


Parašė 


D. P. CHANTEPIE DE LA SAUSSAYE 


Vertė iš rusų kalbos 


J- TAI EEE 


— R 


CHICAGO, ILL, 
Turtu ir Spauda Lieiuva Publishing Co., 3252 So. Halsted St. 
1914 


ĮŽANGA PRIE LIETUVIšKOJO LEIDINIO, 


Dar laukiniame stovyje, žmogus stengėsi išaiškinti sau 
visą daugybę aplink matomų ir jam nesupraniamų gamtos 
apsireiškimų, stengėsi surasti jiems priežasis. Pirma min- 
tis, žybtelėjusi žmogaus sąmonėje, buvo klausimu: iš kur 
tas viskas atsirado ir keno valdoma. Atsakymas, supran- 
tama, buvo duodamas sulyg tuolaikinio žmogaus proto išsi- 
vystymo. Atsirado daugybė visokių žmogaus sutvertų die- 
vaičių, piktų ir gerų, kurių kiekvienas buvo skaitomas tam 
tikros apsireiškimų eilės priežastim ir tvarkytoju. 

Tokiu budu pačioje žmogaus mintijimo pradžioje gimė 
tikčiimas. Tie Aievaičiai žmogui statė tuos arba kitus reika- 
lavimus, kurių neišpildymas buvo skaitomas baustinu prasi- 
žengimu. Taip su tikčiimu atsirado ir moralės, doros, gero 
ir blogo supratimas, 

Suprantama, kaip pats tikėjimas, taip dora buvo pilnoje 
santarvėje su žmogaus išsivystymo laipsniu. Bet ilgainiu 
žmogaus prityrimas didinosi ir tobulinosi. Žmogus, vis ge- 
riaus pažindamas gamtą ir jos apsireiškimus, pradėjo matyti 
klaidas senamjame savo tikėjime. Žmogus jieškojo naujų 
aiškinimų, kurie butų sutartyje su platesniu jo prityrimo, 
žinijos apymiu. 

Iš kitos pusės, ilgainiu tasai pats prityrimas rodė, kad 
įvairųs apsireiškimai dažnai turi vienas ir tas pačias prie- 
žastis. Tokiu budu palengva nyko dievų skaitlingumas. 

Vystanties žmogaus protui, vystėsi ir jojo siela, jausmai. 
Aiškinimai kas kart buvo duodama tobulesni, gražesni. 

Tose dviejose vagose ėjo tikėjimo išsivystymas.  Die- 
vų skaitlingumo mažėjimas laipsniškai atvedė žmogų prie 
vieno Dievo, visų priežasčių Pradžios supratimo. Žmogaus 
sielos švelnėjimas ir tobulėjimas gimdė švelnesnes tikėjimo 
ir doros formas, kol galop neprieita prie dabartinių augštai 
išvystytų Dievybės supratimo formų. 

Dabartinieji tikėjimai galima gerai suprasti, tiktai pa- 
sekus tą vystymosi taką, kurį jie perėjo, tai yra pasekus 
tikėjimų istoriją. Tą skaitytojas kaip sykis randa šioje 
knygoje. 


= =7 


1. Antropologija ir Etnografija 

Antropologija užsiima psychiška žmogaus gyvenimo 
puse, etnografija — draugijine; pirmoji ima žmogų kaipo 
gamtišką esybę, antroji kaipo racijonališką draugijinę esy- 
bę. Lengva suprasti, jog šitie du mokslai negali buti aiš- 
kiai atidalinami, nes kiekvienu žygiu jų klausimai susikerta 
vienas su kitu. Nėra priežasties darymui dar kito skirtumo 
terp etnografijos ir etnologijos, kaip tuliems tas norėtųsi 
daryti. Nors etnografija gali paimti į rybas savo klausimų 
visą protišką žmogaus augį, bet žmonės abelnai skiria etno- 
grafišką žemutinių veislių aprašymą nuo civilizuotų tautų 
apšnekėjimo ir tokiu budu pastato etnografiją terp antro- 
pologijos ir istorijos. Šitoje etnografiškoj dalyj męs turi- 
me dvigubą tikslą pirma savęs. Pirmiausiai, kiek mokslas 
gali mums pagelbėti, paduosime apžvalgą etnografiškų žmo- 
nių dalinimų, nes jie išdalies gelbsti apsklembimui tikėjimo 
augio. Paskui pažvelgsime į tikėjimus, randamus pas įvai- 
rias žmonių veisles ir nesirubežiuosime laukiniais, bet imsi- 
me į savo privedžiojimą tas pusiau, ar visai civilizuotas tau- 
tas, kurių istoriškas augis yra užslėptas nuo musų akių, 
tokias, kaip suomiai, japonai, civilizuotos Amerikos tautos, 
keltai, slavai ir net finikai. 

Išimtinai antropologiškus klausimus galime atidėti į 
šalį. Vienas svarbiausių yra žmonijos vienumas. Tikras 
ginčo stovis terp monogenistų ir polygenistų yra tas: kad 
paeigos vienumas negali buti parodytas nė istoriškai, nė 
kalbiškai, bet kad fiziškas ir psychiškas vienumas yra ypa- 
tingai patvirtinamas gausumu maišytų veislių ir susitai- 
kymu savo reikybėse, buduose, ir tt. = Klausimui su- 
lyg skirstymų žmogaus prie įvairių ryšių turime prisižiurėti 
arčiaus. Žmonės yra skirstomi į veisles sulyg tam tikrų pa- 
veldėjamų ar typiškų fiziško budo skirtumų, ir į tautas bei 
tautų šeimynas sulyg kalbiškų ir istoriškų sąryšių; pirmas 
skirstymas priklauso antropologijai, antras etnografijai, bet 
jų vienos nuo kitos negalima skirti. Pas laukinius veislė 
yra vienintėliu dalyku, kurio męs galime žiurėti, bet augš- 
tesniuose civilizacijos stoviuose šitas padaro tik pagrindą, 
ant kurio yra atsibuvęs tautos augis. Labai retai terandi 
tautišką jausmą monarchijoj, kur įvairios veislės politiškai 
sujungta. Bet įvairios šakos tos pačios veislės dėl abelno 


—- 3 -—-— 
likimo gali suaugti į vieną tautą. Gerai žinomi šito tvirtini- 
mo pavyzdžiai suteikiama yra Austrijos ir Prancuzijos, 
Žmonijos klasavimui keletas atžymybių imta į skaičių. 
Pirmiausiai odos varsa: net senovės egyptiečiai pažinojo ši- 
to skyrimo ženklą; ant savo monumentų jie piešė syrus gel- 
tonai, lybiečius baltai, negrus juodai ir patys save raudonai. 
Blumenbacho vis dar populiariškame klasavime, kuriame 
ištikro žmogaus veislės dalinama sulyg penkių sausžemių, 
teipgi svarba dedama ant varsos, kaipo svarbiausio atskyri- 
mui ženklo, kuriuomi paskirstoma į negrus, malajus, kau- 
kaziečius, amerikiečius ir mongolus. Cuvier kalba apie bal- 
tąsias (kaukazines), geltonąsias (mongolus) ir juodąsias 
(etiopiškas) veisles; tokiu jau budu Tyloras mini juodas, 
rusvas, geltonas ir baltas veisles. 
Bet daugelis kitų fiziškų ir anatomiškų pobudžių imta 
į svarbą. Šiteipos Ouetelet išmatavo pas įvairias veisles 
vidutinio didumo žmogaus (homme moyen) augštį ir sąna- 
rių santykį; jis randa, jog augščiausi žmonės patagonai, 
viršija abelnai tik vienu ketvirtdaliu mažiausius žmones, 
bušmėnus. Kaipo klasavimo principas kaukolių pavidalas 
yra svarbesniu. Švedų antropologas, Retzius, padalino žmo- 
nes į dolichokefališkai-ortognatiškus ir dolichokefališkai- 
prognatiškus, brachykefališkai-ortognatiškus ir brachykefa- 
liškai-prognatiškus ir savo įvairiuose raštuose išskaitė viso- 
kias veisles ketveriopai po šita kategorija. Be to žmonijos 
klasavimas buvo siulomas ypatingai sulyg plaukų budo. Ši- 
tai Fr. Muelleris paduoda tokį sumanymą: 
I Vilnaplaukės tautos: 
a) kuodžiai (hottentotai ir papuasai), 
b) garbiniai (negrai ir kafrai), 
Ii Švelnaplaukės tautos: 
a) tiesaplaukiai (australiečiai, hyperborėjai, ameri- 
kiečiai, malajai ir mongolai), 
b) garbiniai (dravydai, nubijonys ir terpže- 
miečiai). | 


Prieš šitą klasavimo principą, sulyg plaukų, Gerlandas 
ir kiti parodė faktą, jog jokis zoologas nevartoja jį savo 
gyv sių klasavimui kaipo charakteristišką ženklą. Pana- 
ųs sprendimai yra prieš visus klasavimus, remiamus ant 
kokio nors vieno fiziško pobudžio. Ne viena šitų skiria- 


—- 4 -—— 

mųjų žymių nėra gana charakteristiška pati savimi; dau- 
gumas nėra stovioms, bet iki augštam laipsniui yra įvei- 
kiamos išlaukinių aplinkybių ir daug skiriasi pas pavienius 
tos pačios veislės. Todėl dauguma žmonių savo klasavime 
jungia daugelį atžvalgų, etnologiški (kalbiški) apsireiškimai 
yra paduodami antropologiškiems (fiziškiems) apsireiški- 
mams, arba pridedami prie jų (teipgi Fr. Muellerio) ; arba 
klasavimo principas yra išvedamas ne nuo vieno, bet nuo 
visų ypatingumų, imamų drauge. Šituo paskutiniu budu 
Peschelis ateina prie septynių veislių, — australiškos, pa- 
puasiškos, mongolėnų, dravidų, hottentotų ir bušmėnų, ne- 
grų ir terpžemiškių. Šitame klasavime netinkamiausia gru- 
pa yra mongolėnai, palikti daugumos autoritetų labai ne- 
apsklembtais, sulyg Peschelio gi suprantami mongolai, ameri- 
kiečiai ir malajai.  Etnologiški išvyzdžiai, kurie žmonijos 
klasavime turi buti imami su fiziškais, patys savimi negali 
duoti mums patenkinamos klasavimo sistemos, tik be jų 
negalima apsieiti. Turime kreiptis prie kalbos ir budų; 
bet, kadangi budai negali buti sistematiškai sutvarkyta, tai 
mums kuone išimtinai parsieina prisižiureti kalbai. Kol 
filologija nebuvo padariusi kelio, etnografija neturėjo teipgi 
teisingos vietos šale antropologijos. Sulyginamosios filolo- 
gijos tardyme reikia žiurėti kalbos formos (viensiliabinė, 
jungtinė ir lankstomoji), kaipo ir gausos žodžių (žodyno). 
Bet tautų giminingumo klausimai niekaip negali buti pilnai 
išrišti šituo budu. Net jei įvairios spragos musų dabartinč- 
je filologiškoj pažintyj butų užpildytos, tai vis nebutų ga- 
lima išskaityti aiškiai istoriją daugelio kalbų iš jų dabarti- 
nių formų. Teipgi turime atminti, jog daugelis tautų savo 
kalbą išmainė ant savo svetimų valdovų ir ateivių kalbos, 
arba sumaišč ją su anų kalba (negriškai-angliška, arabiškos 
šiaurinėje Afrikoje ir išpaniška pietinėje Amerikoje) ; toly- 
gus procesas, apie kurį męs neturime žinios, galėjo įvykti 
kitose vietose. Todėl nevisuomet yra teisinga spręsti apie 
tautos paeigą iš jos kalbos. 

Turime paminėti dar vieną klasavimą, butent, tą, kurį 
Gerlandas remia gamtiškų aplinkybių įtekme. Sulyg įvai- 
rių žmonių padėjimų šalyse, kuriose jie gyvena, jie yra da- 
linami kaipo didjuriškės, amerikinės, mongolinės, ara- 
biškai afrikinės ir indoeuropinės veislės, prie kurių galiaus 
turime pridėti atlikusius dravydus. Didžiausia abejonė su- 


— 5 po 
keliama čion išdrysimui skirti arabus ir semitus prie visų 
Afrikos veislių, kuomi, žinoma, Gerlandas gali kreiptis prie 
pavyzdžio Lathamo Atlantidae, ir prie pastebėtino pana- 
šumo ne tik terp šiaurinių afrikiečių, bet teipgi kafrų ir 
semitų veislių. 

Savo etnografiškai apžvalgai męs nesilaikysime jokio 
mėginimo moksliškai dalyti tautas, bet abelnai seksime po- 
puliariškus geografiškus dalinimus. Todėl trumpai aprašy- 
sime įvairias tikėjimo formas, kaip jos apsireiškia pas afri- 
kiečius, amerikiečius, didjurėnus, mongolus ir terpžemie- 
čius. Pas šitas atskiras veisles męs susitiksime su įvairybė- 
mis civilizacijos laipsniuose.  Užvadinimai “civilizuotos ir 
necivilizuotos tautos", yra tik iš dalies teisingi, kadangi nė- 
ra tautos visiškoj laukinybėje, bet visur kalboje ir draugi- 
jinėse formose yra jau tuli civilizacijos elementai. Su šita 
išlyga vienok galime palaikyti paprastus užvadinimus. Tik- 
riausiu dalyku yra sekti Tyloro sumanymą, Jis vadina tas 
veisles laukinėmis, kurios nedirba žemės, ar neturi naminių 
gyvulių, kurios užsilaiko medžiokle ir žvejojimu, gyvenan- 
čios daugiausiai giriose ir vartojančios tik prasčiausius me- 
džio ir akmens pabuklus. Bet kaip tik žemė yra dirbama 
ir bandos yra laikomos, tuojaus augštesnis civilizacijos laip- 
snis yra pasiekiamas. Veisles šito vidurinio laipsnio Ty- 
loras vadina barbarais; jie gyvena daugiausiai apsisčdusiai 
garduose ar kaimuose, o jei bastosi kaipo nomadiški pie- 
mens, tai jie yra iškilę augščiau laukinio stovio turėjimu 
savo bandų.  Abelnai, barbarai gali apdirbti nauges. Tre- 
čiu laipsniu yra civilizacijos laipsnis; vartojimas rašto yra 
sąlyga, nuo kurios prasideda istoriškas gyvenimas, praeitės 
pasekmės sužiniai imama dabartės gyveniman.  Tikėjime 
teipgi galima atskirti tris laipsnius, bet jie nevisai lygiai 
eina su Tyloro trimis civilizacijos laipsniais. Žemiausiame 
laipsnyj randame viską, teip teorijoj, kaip ir praktikoj, 
visiškai nesuorganizuota; dvasios nėra pavieniuojamos ir 
kuone išimtinai magiškos garbinimo formos sujungta su 
specijališkais kasdieninio gyvenimo reikalais. Viduriniame 
laipsnyj randame gerai organizuotą kultą su kunigija, taik- 
liškai atsikartojančias šventes ir garbinimo formas, netu- 
rinčias jokios specijališkos laukiamos veikmės, tik teip sau 
vartojamos, kadangi jos priklauso Dievo garbinimo siste- 
mai. Sužiniai dabojamas ir išsivystęs tikėjimiškas mokini- 


6 
mas, perduodamas raštu, charakterizuoja augščiausią laipsnį. 
Vienas svarbus klausimas telieka: kuo galima išaiškinti 
šituos didelius skirtumus civilizacijoje ir tikėjime? Daugu- 
mas žmonių aiškina tą gamtiškais palinkimais, kuriuos vie- 
na veislė turi, kita ne. Pirmiaus žmonės, terp kitų ir 
Klemm, kalbėjo daug apie veikliąsias ir neveikiamas veisles; 
dabar tautų ypatybės nuodugniau ir aiškiau apsklembta. 
Kaip nė sunku butų atskirti pradinius burinius ir tautiškus 
palinkimus nuo palinkimų kilusių istorijos bėgyje ir įgytų 
besivystant, bet dauguma žmonių laikosi nuomonės, jog 
kraujas duoda tam tikrus palinkimus ir jog civilizacijos 
augštenybės laipsnis gludo savotiškame veislių  su- 
simaišyme. Šituo klausimu buvo sukeltas žingeidumas pla- 
tesniuose ratuose, ypatingai gaivus pasipriešinimas iššauk- 
tas Renano aprašymu prigimto semitiškų veislių palinkimo. 
Bet pažvalga, jog tam tikros pajiegos ir palinkimai gamtos 
yra teikiama veislėms ir tautoms, nera abelnai priimta. Yra 
mokykla, aiškinanti viską išlaukinėmis aplinkybėmis ir iš- 
lygomis; tuli sako šitą esant materijalistiškais ir demokra- 
tiškais prietarais*). Bet net Waitzas linkęs yra atidėti į 
šalį įvairių veislių pradinių protiškų gabumų skirtumus, ne 
tik kaipo negalimus parodyti, bet teipgi kaipo negalimus. 
Priešingai šitam žmonės nusisiunčia ne tik prie stokos aiški 
nimų, paremtų grynai išlaukinėmis sąlygomis, bet ypatingai 
tankiai prie prirodyto veislių nesugiebumo peržengti tam 
tikrus proto rubežius; iš kitos gi pusės, prie spartumo, su 
kokiu tauta griebiasi ir palaiko viską, kas sutinka su jos 
gamtiškais palinkimais. Jei sulyginsime karštakraujį negrą 
su melancholišku malajumi, tai vargiai tegalėsime tvirtinti, 
jog šitoms dviem veislėms sumainius savo bukles ir sąlygas 
jos teipgi turės sumainytus proto gabumus. Toki skirtumai 
galima priskaityti tik pradiniam palinkimui. 


2. Afrikos Tautos. 


Nusisiuntimo raštai. "Turtinga bibliografija iki 1859 m. pas Waitzą 
II. Naujų tyrinėjimų istorija yra aprašyta Ed. Schauenburgo, Reisen in 
Central-Africa von Mungo-Park bis auf Dr. Barth und Dr. Vogel (2 tom., 
1865), 17 pavidale trumpos apžvalgos K. M. Kano, parašiusio teipgi olan- 
diškų veikalų bibliografiją. Pilną medžiagą paduoda jau minčta abelna 
rašliava kaipo ir skaitlingi kelionių aprašymai bei misijonierių atskai- 


*) Sulyg šito dalyko yra svarbus straipsnis: Race in Legisiation 
and Political Economy (Antropolog. Review, 1866). 


— Ž — 

tos. Męs paminčsime tik svarbiausių atradėjų ir rinkšjų vardus: B 
Barth, Burton (rytinė Afrika), Caillie' (Timbūktu) ans (ikaras AT 
riką), du Chaillu, Hanoteau ir Letourneux (Kabylia), Klunzinger (augš- 
tutinis Egyptas, Livingstone, Moffat, Mungo Park (vidurinė Afrika), 
Rohlis, „Schweinfurth, Soleillet, Speke (Nyliaus ištakos), Stanley, Vogel 
(jo kelionės aprašyta H. Wagnerio). Medžiigos vertė etnografijai ir ti- 
kėjimo istorijai, esanti šituose veikaluose, labai įvairi. Apžvalgą visų 
šitos svieto dalies kalbų paduoda R. N. Custo, A. Sketch of the Modern 
Languages Of Africa (2 tom., 1883). Yra labai svarbųs W. H. J. Blecko 
tyrinėjimai pietinės Afrikos kalbų. Apie kiuržus turime A. de Guatrefageso, 
Les Pygmees (1887 m.). Nuo kitokios atžvalgos yra svarbųs A. H. 
Pasto, 4Afrikanische Jurisprudenz, Etnologisch-juristische Beitraege zur 
Kenntniss der einheimischen Rechte Africas (1887 m.). 

R. Hartmann, Die Voelker Africa's (1879 m.); jis teipgi davė smulk- 
menišką aprašymą, Die Nigritier (I. 1876). Iš veikalų, suteikiančių ypa- 
tingą akyvumą tikėjimų istorijai, paminėsime sekančius: W. Bosmano, 
Nauwkeurige beschrijving van de Guinese Gould-Jand-en Slave-Kust (3čia 
laid. 1737 m.); A. Bastiano, Ein Besuch in San-Salvador (1859, šitas vei- 
kalas yra laimingu autoriaus styliaus iššmimu i> padaro pagrindą dau- 
gumui Fr. Schultzeo fetišizmo apšnekų; B. Cruickshank, Achizenjaehriger 
Aujfenthalt auf der Goldkueste (1834); J. L. Wilson, Western Africa, 
its history, condition and prospects (1856). 

Sulyg šios dienos Egypto daugybė aprašymų kelionių, iš dalies su 
paveikslais (toki kaip Eberso Aegypien) yra plačiai žinoma. Kaiku- 
riuose monumentų aprašymas padaro svarbiausią dalį. Geriausia knyga 
apie šiolaikinę Egypto valstiją vis dar tebėra E. W. Laneo, An account of 
the Manners and Customs of the Modern Egyptians (2 tom., 1835 m.) ir 
teipgi F. Baedekerio, Aegypten su nauda gali buti studijuojama kitų ne 
tik keleivių. 

Apie pietinę Afriką geriausiu veikalu yra G. Fritscho, Die Einge- 
borenen Sued-Africas (1827 m.). Be šito, nuo tikėjimiškos atžvalgos už- 
imanti yra Casalis, Les Bassoutos (1859 m., misijonieriaus gyvenusio terp 
jų per 23 metus); Th. Hahn, Tsuni'-goam, the supreme Being of the 
Khoi-khoi (1882 m.); Callaway, The Religious System of the Amazutu 
(1868—72 m, išėjo keturiuose tomuose ir buvo atspausta Folklore 
Society, 1884 m.). 

Apie žydus, muzulmanus ir krikščionis Afrikoje reikia teirautis A. 
Oppelio, Die religioesen Verhaelinisse von Africa (Zeitschr. d. Gesellsch. 
1. Erdkunde, Berlin, 1887 m.). 

Apie Madagaskarą yra teipgi turtinga rašliava, surinkta J. Sibreeo. 
Svarbiausiais darbais yra J. Sibreeo, Elliso ir kitų darbai. 


Skaitlingumas tautų Afrikoje etnografams daro dau- 
gelį kliaučių. Net nepaisius ant skaitlingų svetimų įei- 
vysčių ir užkariavimų, besikartojančių nuo seniausių laikų 
iki šiai dienai, per kuriuos Afrikos gyventojai buvo suvesti 
į bendrumą su likusiu svietu, tai vis gi klausimas sulyg 
pradinio tautų giminingumo, gyvenančių šitoje svieto dalyj, 
su kitomis šeimynomis ir veislėmis, pasirodo kėblum augš- 
čiausiame laipsnyj. Net terp savęs Afrikos buriai parodo 
tokį nepanašumą, jog mokslinčiai sako ant šito sausžemio 
esant penkioms ar šešioms veislėms. Lybijos gyventojai 
šiauriniu pakraščiu, egyptiečiai ir etiopai yra laikomi pri- 
klausančiais prie terpžeminių veislių, padarydami hamitiš- 


5 


ką šeimyną, arčiausiai susirišančią su semitiška. Bet, iš 
kitos pusės, žmonės manė suradę pradinio giminingumo 
žymes terp šiaurinių Afrikos berberų ir baskų. Į pietus 
nuo šitos hamitiškos grupos randame nubijonis viršutiniu 
pa-Nyliu, o pietiniu didžiojo tyrlaukio pakraščiu fulus. Ši- 
tie paskutiniai dveji padaro atskirą veislę. Sausžemio vidu- 
rys iki 207 piet. ilg. yra užimtas tikrais negrais. Pietinė 
dalis apgyventa dviejų veislių, kafrų, hottentotų ir bušmėnų. 
Šie paskutiniai yra laikomi arba išsigimusiais hottentotais, 
arba skaitomi, drauge su išsibarsčiusiais kiuržų buriais, vi- 
durinės Afrikos savotiška žmonių veisle, gal ir liekana pir- 
mųjų žmonių. 


Šitas klasavimas negali dar buti laikomas galutinai 
tikru. Ypatingai labai neužtikima senovės egyptiečių paeiga. 
Visi egyptologai skaito egyptiečius priklausančiais prie terp- 
žeminių veislių; daugiausiai ką leidžia tuli tai tas, kad se- 
nos faraonų imperijos civilizacija kilo iš susimaišymo afri- 
kinio ir semitinio kraujo. Jie deda net svarbą ant dalykų 
panašumo egyptiečių ir indogermanų nuomonėse. (La Page 
Renouf), arba bando surasti Egypte priešistorišką semitiš- 
kos ir indogermaniškos veislių vienumą (Lieblein). Kad 
Egyptas turėjo pirmesnius santikius su vakarine Azija ir 
kad buvo vaizba vedama su Babilionu kaipo ir vienvaliniai 
semitinių burių danginimaisi ir finikų apsisėdimai.  Ši- 
tas aiškiai mums buvo parodyta, terp kitų Eberso. 
Todėl, ar mums Herodatą rekia palaikyti klaidingu ir už- 
ginti visus egyptiečių sąryšius su šiaurinės Afrikos tauto- 
mis, tai yra kitas paklausas. Šitoje dėstyj kalba viena gali 
spręsti, nors ji tikrai nurodo linkui Azijos.  Pobudis, žy- 
mėjantis senovės egyptiečius, pradinis originališkumas ir 
ištvermė, ant kurių Ebersas ypatingai apsistoja, nėra to- 
kiais, koki taikosi pas negriškąsias veisles, kuomet garbini- 
mas gyvulių, (kurį De Brosses jau nurodė), fetišizmas, 
garbinimas mirusių ir apipiaustymas yra stipriais prirody- 
mais tolygumo egyptiečių ir negrų. Anatomiško mumijų 
tyrinėjimo išvadai butų svarbiausiais, jei nevisiškai- išri- 
šančiais: sulyg R. Virchowo, šitie išvadai nėra prielankųs 
afrikiniam giminingumui.  Abelnai dalykai stovi šiteip: 
senovės egyptiečių kulturos sąryšis su vakarinę Azija vis 
dar persveria nebe svarbos giminingumo žymes su negrais 


— 9 — 

Afrikos žmonių vienumas, pripažinamas Gerlando, pri- 
skiriančio arabus ir semitus, dabar karštai yra ginamas R. 
Hartmanno. Jam norėtųsi visai iš vaizdos išvaryti “mė- 
lynjuodį, storasprandį, vilnagalvį negrą, o jo vietoj pasta- 
tyti, nigriciją“, kuris nors ir yra gryniausiame pavidale vi- 
durinėje Afrikoje, bet visgi gali buti randamas ant viso 
sausžemio nuo šiaurės į pietus. R. Hartmannas remiasi 
tuomi, jog niekur Afrikoje, teip vadinamos, įvairios veislės 
nesiskiria aštriai viena nuo kitos; gentes berabra, bedžia 
ir kitos šiaurėje, bantu pietuose, rodo reiškų giminingumą 
su vidurinės Afrikos nigricijais; jeigu skirstyti į veisles, tai 
sunku yra pasakyti apie kitus burius, ar jie priklauso prie 
nubijonų ar negrų. Šita sunkenybė nėra dar pergalčta ir 
sunku pasakyti ar anatomiškos ir kalbiškos studijos išriš tą 
kuomet. Vienok etnografiškoj ir tikėjimiškai-istoriškoj ap- 
žvalgoj Afrika tinkamai gali buti padalinta į tris dideles 
dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. 

Pietinėj Afrikos dalyj, į rytus gyvena kafrai, į vakarus 
hottentotai, visur gi randame spaudžiamus ir slėgiamus 
bušmėnus.  Kafrų vardas portugalų paimtas nuo arabiškųjų 
vaizbių, kurie šituo žodžiu (kafir) vadino netikius, pagonis, 
patys save gi šitie žmonės vadina a-bantu — žmonės. Ta 
pati prasmė yra duodama vardui koi-koi, kuriuo vadina 
save kita gente; paniekos vardas hottentot buvo duotas jiems 
olandiškų naujokų už jų plekšiamą, kvaksiamą, mikčiojamą 
kaibą.  Bušmėnai fiziškai ir protiškai priklauso prie že- 
miausios žmonių veislės, juos atskiria kaipo laukinius nuo 
kitų dviejų genčių, kurias greičiau galima laikyti barbariš- 
komis.  Hottentotai ir kafrai yra piemeniškomis tautomis, 
turinčiomis stovų tautišką suredymą. Pas kafrus, kurie, 
matomai, atėję iš šiaurės, galima net, esą, rasti pirmesnės 
kulturos žymes ir istoriškus minėjimus kadaisia buvusių 
karių ir vadovų. Jų didžiausiomis gentimis yra amaksoza, 
amazulu, bečuana (prie kurių priklauso ir bazuto), toliaus 
gi į vakarus ovaherero (ar damara). Prie hottentotų pri- 
klauso Namagua, ir Korana, kuomet grigua ir bastriniai 

"hottentotai paeina iš susimaišymo su europiečiais. Čion 
męs neapšnekame naujokijos istorijos pietinėje Afrikoje, 
kurios, nuo 1652 m. šitos gentės vis buvo stumiamos atgal. 
Dabar kafrai ir hottentotai gyvena draugiškai, tankiausiai 


= TO == 
kaipo tarnai ir darbo žmonės keturių naujokinių valsčių 
valdyboje; teip, pav., Priežemio naujokinėje Amafengu, 
veislė kafrų turi globą naujokinės. Bet keletas pirmapra- 
dinių genčių gyvena neprigulmingai naujokinių pakraščiuo- 
se, kurioms jos tankiai yra didelio nesmagumo ir pavojaus 
versme. Jų giminingumas su pirma buvusiais yra vienas 
sunkiausių paklausų pietinės Afrikos naujokinėms val- 
džioms. 

Tikėjimiški supratimai šitų pagoniškų genčių yra teip 
liudni ir silpni, jog tankiai buvo sakoma, ypatingai sulyg 
kafrų, kad pas juos nėra jokio tikėjimo. Bet tas vienok 
nėra teisinga, kadangi pas visas šitas tautas męs žinome 
daugelį tikėjimiškų apeigų, net jeigu aiškios nuomonės apie 
Dievą nėra, ar bent ji yra užslėpta nuo musų žinios. Męs 
žinome daugelį vardų, kuriuos įvairios gentįs duoda savo 
dievams; pas hottentotus: Utikso, Tsui'goab, Heitsi-eibib; 
pas kafrus: Morimo ir Umkulumkulu. Bet męs nežinome 
ar jie yra gamtos dievai, piktos dvasios, numirę galingi ma- 
gikai, ar bočiai. Th. Hahn Tsui'goabą suprato prasmėje 
aušros, Reville aiškina jį mėnuliu, Heitsi-eibib gi esąs mė- 
nulio dievas. Šitie aiškinimai nėra tikri, nors šokiai, kurie 
atsibuva per jaunatį ir pilnatį pas hottentotus, matomai 
numoja į mėnulio garbinimą. Su didesniu tikrumu gali- 
me žiurėti į Umkulumkulu, Didžiąją Esybę, kaipo bočių, 
atėjusį nuo pradinio medžio (kiti išverčia šitą, iš nendryno). 
Garbinimas mirusių ir bočių labai išsiplatinęs pas šitas gen- 
tes. Numirėliai abelnai apsireiškia savo giminėms. gyvuliš- 
kuose pavidaluose. Paprotys kiekvieno praeivio mesti 
akmenį į tam tikrą vietą, per ką pasidarė skaitlingos ak- 
menų krusnys, labai gali buti, kad yra paremtas teipgi mi- 
rusių kultu. Greta su nuomone, jog žmonės paceina nuo me- | 
džių, pas kai-kurias gentes, pav., Damara, turime prierodą 
tikėjimo į pačjimą nuo gyvulių, susirišime su gentiniu su- 
rėdymu ir valgio uždraudimais (t. y. totemizmu), Kad šitos 
gentės nėra visiškai be poetiškos vaizdos, parodo daugelis 
jų mytų ir pasakų. Teip damara pasakoja, kaip žmogus at- 
rado ugnį ir kaip laukiniai žvėrys, išsigandę jos, nubėgo, 
o naminiai gyvuliai pasiliko draugėje su žmosum. Pas šitą 
gentę mergelės daboja šventą ugnį. Istorija mirties pra- 
džios yra įdomiausia ir pasakojama pietinėje Afrikoje dau 
gelyje pavidalų. Pas hottentotus yra mėnulis, ką siunčia 


= 11122 

kiškį kaipo pasiuntinį žmonijai, pasakyti jai: “kaip aš (mš- 
nulis) numirštu ir atgiju vėla, teip tu (žmogau) numirsi ix 
atgysi'. Bet kiškis perdavė savo pranešimą klaidingai ir 
pasakė: “kaip mėnuo miršta, teip žmogus numirs ir neat- 
gis". Amazulu sako, kad: Umkulumkulu pasiuntė žmogiii 
kameleoną su žinia, jog jis nemirs; bet kameleonas užtruko 
pakeliui, Umkulumkulu gi tuo tarpu permainė savo many- 
mą ir pasiuntė paskui jį salamandrą apskelbti žmogui mir- 
tį, Salamandra pasiskubino ir pirmiaus negu kameleonąs 
atėjo, apskelbė nelaimingą žinią. Kitoj tolimoj svieto dalyj 
Fidži salų gyventojai pasakoja panašią pasaką apie mirties 
paeigą.  Hottentotų ir kafrų tikėjimas skiriasi nuo negr 
tikėjimo nebučia fetišizmo. = Vėlėms ir dvasioms daronfi 
aukojimai, bet tikrų fetišų pas juos nėra, arba beveik nėra. 
Teisybė, amuletai ir visokio budo raganybė lošia svarbią 
dalį. Burtininkai, kurie podraug yra gydytojais ir žyniais, 
parodo savo slaptą galybę visokiuose darbuose. Budai, 
kokiais jie iš jos naudojasi, skiriasi: kartais jie sutveria 
atskirą korporaciją, į kurią įstojama per pašventinimą, 
tankiaus gi buva ir teip, kad jie giedojimu ar šokiu įvarp 
save į ekstazą, idant galėtų prišaukti dvasias. Nuo jų lau- 
kiama ligų ir gyvatės įkandimo išgydymo; teipgi pergalės, 
lietaus, suradimo nevidoniško burtininko ir užžadėjimo nimo 
jo ir tt. Todel jie drauge su vadovais turi baisią galybę 
keršinimui asmeniškiems priešams arba prašalinimui netin- 
kamų žmonių; bet ir jie patys tankiai gali prakišti savo gy- 
vastis, jei neišpildo to, ko nuo jų reikalaujama. 

Prie tikėjimiškų apeigų skaitliaus pietinėje Afrikoje, 
kaip ir abelnai šitoj svieto dalyj, priklauso visoki žeidimaix 
nančiai už vyro ir, ypatingai, apipiaustymas.  Paskutiniam 
papuola vaikai, sulaukę subrendimo amžį, ir po to, tuojaus 
turi pasiduoti aštriai drausmei tulą laiką, kad paskui staiga 
įšokti į palaidunybės pagyvenimą.  Abelnai imant, jie veda 
ištvirkusį gyvenimą ir turi laukinius šokius, teip, kad apik 
naujai atvirtusį į krikščionybę yra sakoma: “jis jau nešoka 
daugiau". Iš visų šitų suopročių ir papročių sunku yra 
išrinkti tuos, kurie yra savotiški atskiroms gentėms. Kaf- 
rai ir hottentotai gan greitai daugelį papročių yra pačmę 
vieni nuo kitų. j 

Tikrieji negrai gyvena Afrikos viduryj, bet nė šiauni- 


m 2 -— 


nio, nė pietinio rubežiaus jų buklės negalima tikrai paro- 
"dyti. Ištikimų pažymybių teipgi truksta etnografiškam 
"dalinimui. Ikišiol žinome dar labai mažai apie daugumą 
genčių, gyvenančių apielinkėje didžiųjų ežerų ir upiniuose 
"apskričiuose Zambezi ir Kongo. Daugiau žinome apie 
"tautas, padarančias mahometoniškų viešpatysčių eilę nuo 
Senegalo iki Dardafurui, kurių istorija iš dalies mums 
žinoma. Gyvena ten džiolof (wolof), Hauza ir Sonrei 
"ir net dešimtame metašimtyj po Christui jie uždėjo ten ga- 
"inga mahometonų imperiją. Randame teipgi mandingos, 
kurių valstija Melle (teipgi mahometoniška) savo pergalė- 
"mis buvo žinoma tryliktame metašimtyj; ypatingai gi fulai 
' (fellatah, pulbe ir peul), kurie iš pirmo atėjo iš rytų, bet 
"pradžioje šito metašimčio (19jo. — Vert.) paplito iš vakarų 
"kaipo pergalčtojai po vadovyste Danfodio, fanatiško isla- 
mo gaivintojo vadovyste. Šituose apskričiuose politiški ir 
'etniški sanryšiai yra labai painųs.  Gardas Timbuktu ant 
'"augštutinio Nigero, aplankytas labai nedaugelio europiečių, 
'esąs vieta suėjimo kelių lygiai genčių, kurios kovoja terp 
"-savęs, kad apimti šitą svarbią vaizbos vietą, 


Daugelį metašimčių islamas pildė civilizacijos pasiun- 
„tinybę vidurinėje Afrikoje. Valstijos įstatymai ar papro- 
„Čiai vakariniame Sudane yra mahometoniški; ir net toliaus 
į pietus randame islamą besiplatinant. Islamas čion yra 
populiarišku tikėjimu ir yra užlaikomas su fanatišku užsi- 
degimu; kas metas daugybės keleivių iš vidurinės Afrikos 
aplanko šventes Mekkoje. Teisybė, islamas nusileido dau- 
gumui liaudinių prietarų ir neišnaikino kaikurių stabmeldiš- 
kų įtikėjimų bei užlaikymų. Krikščionybė daug mažiau 
„Ašsiplatinusi pas negrus. Pirmiaus jai labai sekėsi. Su 
atradimu ir apsėdimu portugalais vakarinio pakraščio, pa- 
„baigoje šešiolikto metašimčio, krikščionybė platinosi Benine 
„dr net Kongo žemėj. Čion kuone per du šimtu metų ji 
ihbuvo tikėjimu didžiausios karalijos, arti susirišusios su 
„Portugalija, kurios sostapile buvo San Salvador, bet nuo 
to laiko ji išnyko, vargiai bepalikdama kokius ženklus. 
Protestonų misijos musų metašimčio (19to. Vert.) gali 
parodyti vaisingesnes, bet mažiau skaisčias pasekmes. Iš- 
gmus atverstų negrų vergų naujokijas (Sierra Leone, uždėta 
41787 m. anglų ir Liberia. uždėta 1823 m. amerikiečių), 


— 13 — 
krikščionybė vis liekasi pas negrus svetimšaliečių tikėjimu, 
į kurią tik mažuma yra atverstų; ji niekur neapturėjo tau“ : 
tiško tikėjimo, nežiurint kad ant Augštutinio Nigero misija“! 
pasekmingai yra varoma negrų. E2 


' 


Pav. 1. Fetišas iš Lundų vidur. Afrikoje. 


Negras, anaiptol, nepriklauso prie mažiausiai apdova- 
notos žmonijos ryšies. Jis paprastai turi lengvai sužadi- 
namą vaizdą ir gyvą permanybę; jis yra karštakraujis, jaus- 
lus, ištikro geraširdis ir tik piktume žiaurus, labai bruz- 
dus, bet ne ant ilgo ir be tvirto tikslo. Reville išmetinėja 
negrams jų palinkimą į čvierinimąsi ir mąsčių nesusirišimą. 
Abelnai, jis sako, jiems truksta energijos suvartojimui jų 
protiškų pajiegų. Jie, žinoma, jokiu budu negali buti ski- 
riami prie laukinių. Jie padaro visą eilę viešpatysčių, ku- 
riose yra dideli gardai. Bet žiaurios karės ir vaizbavimas: 
vergais pragaištingai veikia į jų visuomenišką surėdymą.: 
Graudingą savo žemesnės vertybės, sužinybės paveikslą, su- 
lyginant su europiečiu, paduoda negras apie du broliu, 
kurių vyresniam, juodajam buvo duota pasirinkti auksas ar, 


— I4 — 
Knyga; jis pasirinko auksą ir tokiu budu jaunesnysis gavo 
knygą, kuri padarė jį labai protingu ir augštesniu už jo 
brolį. Panašų tam mytą sutvėrė teipgi Amerikos raudon- 
odžiai Floridoje. 


Pav. 2. Fetišas avajo gentės (nuo ežero Njasse). 


Negrų šalys yra žemiausio fetišizmo bustu, kurį galima 
čion tyrinėti visose jo formose. Fetišai, maži ir dideli, vieši 
it privatiniai, yra vadinami gris-gris, ir ju-ju. Atėjus žmo- 
nčms į metus atsibuva išsirinkimas fetišo drauge su apipiau- 
stymu ir pasninku; teipgi ir ženklai, kurie pas daugelį gen- 
čių išpiaustoma odoje ir nudažoma (tatuiravimas), parodo, 
jog jie priklauso kokiam fetišui. Skirtumas fetišų ir amu- 
fetų nera aiškiai pažymėtas, ypatingai pas tas gentes, pas 
kurias islamas tik lengvai pridengia pagonybę; iš kitos pu- 
sės daugelis fetišų susiartina su stabais, kuomet jiems pri- 
dedama žmogaus galva ar sąnariai, panašiai graikų her- 
mams. Fetišai turi sau šventnamius ar budas; kaikuriuos 


— I5 — 
imama su savim tik laike kelionės, kitus vienval nešiojama 
su savim. 

Bet kaip ne prasineštų priekin fetišizmas pas negrus, 
nereikia vienok iš akių paleisti, jog ne visas jų tikėjimas su- 
sideda vien iš tarnavimo fetišams ir jog greta su juo labai 
išsiplatinęs įtikėjimas į dvasias ir garbinimas bočių bei 
gamtos. Visoki apsireiškimai ir gamtos daiktai: dangus, 
saulė, ypatingai mėnuo, kalnai ir upės yra tikėjimiško gar- 
binimo dalykais. Kai kur net apsireiškia tikėjimas į augš- 
čiausiąjį Dievą, sutvertoją svieto, nors, teisybė, šito Dievo 
jie negarbina, kadangi negrai abelnai piktus dievus garbina 
daugiau negu gerus. Bočių kultas teipgi labai išsiplatinęs. 
Dahomėjoje ir pas ašantijus mirusiems valdovams daroma 
didelės žmoginės aukos. Iš gyvulių ypatingai žalčiai aptu- 
ri tikėjimišką garbinimą. Žalčių kultas atsirado net pas 
amerikinius negrus, Haitije ir Luizianoje, kur jis įgijo pa- 
leistuvybės ir žiaurumo pobudį. 

Vedimas tikėjimiškų ceremonijų priklauso fetišininkui, 
magikui ir kunigui, kuris vadinasi Feticero, Ganga ir Chi- 
tome. Jis neša apvalomasias aukas (prašalinimui nelaimių) 
dvasioms, maistą numirusiems, pranašauja, padaro lietų, 
gydo ligas, ir tt. Vienu jo svarbiausių užsiėmimų yra su- 
radimas prasikaltėlių. Visur yra išsiplatinęs tikėjimas, jog 
liga ir mirtis nėra prigimtais dalykais, bet yra padaromos 
piktais žavėjimais, todėl reikia surasti kaltininkas. Su 
dideliu lermu, kokį negrai mėgsta daryti prie kiekvienos 
progos, išvelka įtariamąjį ir paveda tyrimui, tankiausiai 
esančiam tame, jog jam duoda išgerti užnuodintą gėrymą 
(ištyrimas raudonu vandeniu), kuris nekalto yra išmetamas 
atgal, kuomet kaltininkas numiršta. 

Tdomų apsireiškimą pas negrus padaro slaptos draugi- 
jos, kurių dauguma žinomos, tame skaitliuje tokios, kurios 
„gyvuoja jau keli šimtai metų, k. a. empakasseiro.  Vargiai 
težinome tikrą šitų slaptų draugijų tikslą; vienos, regis, už- 
siima civilizacijos mieriais, kitos gal siekiu turi bendrą glo- 
bėjimą savo narių; bet nėra jokio pamato prirašinčt joms 
aueštesnes pažiuras ar net grynai monoteistišką mokymą. 
Abelnai, žmonės šneka perdaug apie gamtišką negrų palin- 
kimą prie monoteizmo, prirengusio jucs priimti islamą. 

Čion padarysime reikalingus pastebėjimus sulyg Mada- 


— TD — 
gaskaro salos, kuri prie Afrikos priklauso geografiškai, o 
ne etnografiškai. Teisybė, kad pirmieji jos gyventojai, ku- 
rie dar gyvuoja kaipo Vazimba ant vakarinio pakraščio ir 


Pav. 3. Ganga, burtininkas iš vakarinės Afrikos, šventadieniniuose 
parėduose. 


yra supilstę akmenines kruvas (kairns) po visą salą, tarytu 
giminiuojasi su negrais. Bet jie jau senai yra išvaryt 
atėjusių svetimžemiečių, arba susimaišę su jais. Pirm 
čia apsigyveno arabai, o paskui malajai.  Viešpataujan 
gente hova, kaipo ir jos priešininkė šakalava, yra malajiš 
kos, kas matoma iš jų fiziško budo kaipo ir tulų psychišk 
ir draugijinių savotybių. Tikėjimas stabmeldiškųjų m 


lagassijų neturi jokio labai įžymaus pobudžio: tikėjimas į 
dvasias, garbinimas bočių ir dieviškieji teismai yra čion pa- 
prastais dalykais. Musų metašimtyj sala perleido baisias 
permainas nuo to laiko, kaip energiškasis hova gentės 
kunigaikštis Radama (1810—1828 m.) įvedė krikščionybę 
ir europinę civilizaciją, kurio darbas persekiojimais buvo 
stabdomas jo pasekėjų, bet niekuomet nebuvo išnaikintas 
visai. Paskutiniais keliais metais visa Madagaskaro valsti- 
ja vėl buvo sukelta Prancuzijos įsikišimu. 

Labiausiai susimaišę iš visokių sudėtinių dalių yra šiau- 
rinės Afrikos gyventojai. Jau męs nurodėme į klausimą 
sulyg to, kas čion turi didžiausią svarbą, ar giminingumas 
su negrais, ar azijatiško kraujo priemaištis. Į Egyptą vien- 
val suplusdavo visokios tautos: senovėje semitai, persai, 
arabai, graikai, romėnai, viduriniuose metašimčiuose ir nau- 
jesniuose laikuose arabai, turkai, Mažosios Azijos tautos 
ir europiečiai.  Toliaus į pietus, tautose, teip vadinamose, 
etiopiškos grupos, yra teipgi didoka arabiško kraujo prie- 
maištis; kalnuotoji Abisinijos dalis dar keliais šimtais metų 
prieš Christų buvo naujokijama pietinių arabų (himjaritų) 
per ką ir kalba joje etiopiška arba geez, yra semitiška. Į 
vakarus nuo Egypto, šiauriniu Afrikos pakraščiu, užsiliko 
pirmieji gyventojai berberuose (Imošag, Berabra), o teipgi 
tuareguose ir tibbu Sacharos dykumos. Vienok semitiš- 
kosios naujokijos ir romėnų užkariavimai senovėje, syriškai 
arabiškos kareivijos ir turkų valdžia viduriniuose meta- 
šimčiuose bei naujesniuose laikuose, prie ko reikia prijungti 
daugybę prigabentų čion krikščionių vergais, padarė tą 
mencių sumaišytos žmonijos, kuri paprastai turi maurų 
vardą (moriskai ). Šita Afrikos dalis yra vienintėlė, kuri 
įeina į visasvietinę istoriją. 

Šiaurinėje Afrikoje kuone visur viešpatauja islamas. 
Tik kaikurios gentės ant augštesnio Nyliaus yra dar pago- 
niškomis, pas egyptiškus koptus gi kaipo ir pas abisiniečius 
randame monotfizitiškąją krikščionybę. Koptai po savo 
patriarcho vyriausybe per daugelį metašimčių priespaudos 
tvirtai laikėsi krikščionybės, nors reikia pripažinti, kad jie 
nupuole. Bet dar labiaus nupuolęs yra tikėjimo ir doros 
stovis Abisinijoje, kur krikščionybė susirišo ne tik su ma- 
hometonais ir žydais (abisiniškas žydas vadinasi falaša), 
bet net su pagoniškais elementais. Keržjimas ir AS „Brie: 


| VYTAUTO TO DIDŽ 
į 
| 


BLIOTEKA | 
1 


TR — 


tarai, baimė piktų akių ir raganybės, supratimas apie bud- 
das, teip vadinamas dvasias pasiverčiančias į gyvulius, yra 
randama visur. Krikščionybė pati yra tik iš užlaikymo 
kaikurių ceremonijų; kunigija atsižymi savo tamsumu ir 
ištvirkimu. Todėl Abisnijoje krikščionybė vargiai viršija 
pagonybę ir butų greičiau : pirmyneiga, o ne atžagareiviš- 
kumu, jei šalis visai atvirstų į islamą, kuris čion vienval 
auga. 

Islamas šiaurinėje Afrikoje yra griežtai stačiatikiškas 
ir išpažysta Sunna kaipo ir Koraną. Egyptas per metašim- 
čius yra buvęs mahometonų civilizacijos sėdyne; gardas 
Kairo su savo puikioms mečetėmis, kurių Al-Ažar mečetė 
yra naudojama universiteto, yra vis dar mahometonų pažin- 
ties centru. Kad islamas ant Augštutinio Nyliaus, Nubi- 
joje ir Sudane gali paversti gyventojus į aršiausius fana- 
tikus, tai tas tankiai buvo parodyta šiolaikinėje istorijoje 
vienvaliniu apsireiškimu mahdijų — tikėjimo vadovų.  Tir- 
laukyj puritaniška Snussi sekta turi daugelį pasekėjų. 
Šiauriniu valstijos pakraščiu, jei nėra apnaujokytos euro- 
piečiais, kaip Alžyras ir Tunisas, atstumia kiek galėdamas 
visas svetimas įtekmes; Morokko yra valstija visai užda- 
ryta nuo. musų civilizacijos, Nuo pirmo įvedimo islamo, 
šitos šalys buvo garsios savo tikėjimišku uolumu; viduri- 
niuose amžiuose jos išdavė dvi dinastijas subergždėju- 
siems išpanams, Almoravidus ir Almohadus. Po šiai dienai 
randame ten klėstint garbinimą mirusių ir gyvų šventųjų 
(marabutai). Mažai žymių galima rasti ar laukti šitose 
šalyse atgijimui dabartinės ar ateitinės mahometonų kultu- 
ros, kuri savo čiukurą pasiekė viduriniuose metašimčiuose. 


3. Amerikos Laukiniai. 


Nusisiuntimo raštai. Bibliografija yra pas Waitzą, III (1862) ir 
IV (1864). Iš specijališkų katalogų paminėsime pilniausią, ypatingai su- 
lyg geografiškų ir teipgi etnografiškų knygų Fred. Muellerio (Amster- 
dam, 1877 m.). Senesni aprašymai kelionių, pradedant nuo 17to meta- 
šimčio, yra dabar tik bibliografiškos vertės. "Tas pats yra teipgi su 
rinktiniais veikalas, branginamais savo laike, nuveiktais katalikiškų 
misijonierių 18to metašimčio (Lafiteau ir Charlevoix) apie šiaurinę Ame- 
riką. Ikišiol užlaikė savo vertę gyvi vietinių padėjimo išjautojimai dide- 
liame istoriškame Robertsono veikale, The History of America, ir pas 
Prescottą, Conguest of Mexico ir Conguest of Peru. Ir naujų aprašymų 
kelionių branginamais yra teip dėl jų paveikslų kaip ir turinio, A. v. 
Humboldto ir princo Maksimiliano v. Vied veikalai. 

Apžvalga įvairių šitos svieto dalies tikėjimų, pilna žinių, yra su- 
teikta J. G. Muellerio, Geschichte der Amerikanischen  Urretigionen 


(2ra laid, 1867), turtinga žinių kasykla, bet teiraujanties jos, reikia 
atminti, jog autoriaus teorija visur daro skirtumą terp šiaurinio tik6- 
jimo į dvasias ir pietinio garbinimo saulės.  Sulyg Grenlandijos di- 
džiausia žinios versme tebėra vis P. Egede, Nachrichten von Groenland 
(1790). Catlino, Schoolerafto veikalai ir skaitlingos D. G. Brintono kny- 
gos, kuriomis, žinoma, reikia naudotis atsargiai, turi svarbius paste- 
bėjimus sulyg šiaurinės Amerikos indijonų.  Branginamas, tik beveik 
perplatus rinkinys padarytas H. H. Bancrofto, Native Races Of the 
Pacific States of North America (5 tom., 1875 m.). 

A. Reville apšneka civilizuotų tautų tikėjimus savo, Les religions 
du Memgue et de VAmerigue centrale et du Perou (1885 m.); jis skaitė 
Hebbert paskaitas sulyg šito dalyko Anglijoje 1884 m. Apie Meksiką: 
E. B. Tylor, Anahuac, or Mexico and the Mezicans (1861 m.), tas pats 
Enc. Brit. 

Apie vidurinę Ameriką: Brausseur de Bourbourg, Histoire des 
nations civilisees du Meazigue et de V Amerigue centrale, durant les 
siecles anterieurs a OC. OColomb (1857—59 m., 4 tom.). Apie Peruviją 
R. B. Brehmo veikalas, Das Inkareich (1887 m.). 

žinios, susidedančios iš vietiniškų raštų ir senų išpaniškų apy- 
skaitų, yra surinktos Kingsborough' Antiguities of Mexico (1881—48 m.), 
ir branginamasis prancuzų rinkinys Ternaux-Companso (nuo 1837 m.), 
bei keletas kitų išleidimų Hakluyt draugijos. 


Paklausai, užimanti etnografiją sulyg šitos svieto da- 
lies, yra vienumo ir savistovystės paklausais amerikoniš- 
kosios veislės. Bet net ir tie, kurie žiuri į visus amerikie- 
čius kaipo į vieną žmonių veislę, išskiria iš jų eskimosus ir 
grenlandus, gyvenančius šiaurinėj sausžemio dalyj; pasta- 
rieji arba yra priskaitomi prie mongolų, arba, priskyrus 
prie jų kaikurias žemgalinės Azijos gentis, padaro iš jų 
atskirą, arktiškąją ar hyperborėjišką veislę, kuri vienok 
turi daug susilietimo taškų kaip su mongoliška teip ypa- 
tingai su amerikine veisle. Prileidimas atskiros amerikinės 
veislės yra ginčijamas iš įvairių pusių. Buvo, ir iš dalies 
dabar dar yra, labai pasiplatinęs manymas, skaitąs juos 
mongolų atmaina arba mongolų ir malajų sąmišiu. Fr. 
Mueller gina jų atskirumą ir drauge su tuo vienumą, kuo- 
met antropologai ir etnografai, ypatingai amerikiniai, pa- 
linkę yra greičiau juos dalyti į dvi ar daugiau, nepriklau- 
sančių viena nuo kitos grupų. Gali buti, kad mokslas nie- 
galima duoti jokio neužginčijamo prirodymo naudai many- 
mo apie susirišimą amerikiečių su kitomis veislėmis.  Tei- 
sybė, yra kaikurios žymės susinešimų Amerikos su Senuo- 
Ju Svietu pirma jos atradimo. Iš vidurinių metašimčių is- 
landiečių rašliavos matome, jog jie pažinojo Grenlandiją, 
ir, plaukiodami pakraščiais, nueidinėjo toli į pietus. Jog 
gentės, gyvenusios vakariniu šiaurinės Amerikos pakraščiu, 


26. — 


turėjo susinešimus su Azijos tautomis, tai tas, šiek-tiek, 
yra galimu. Bet abiejuose šituose atsitikimuose nėra Ži- 
nios, kaip toli šitie susinešimai siekė ir kokią jie turėjo 
prasmę. Nė tiziškas žmonių veislių sudėjimas, nė augmeni- 
ja (žlora) ir gyvija (iauna) šitoje dėstyj, tarytum ne- 
duoda jokio pagrindo teisingam išrišimui. Priešingai, iš 
civilizacijų pobudžio, ypatingai Meksikoje ir Peruvijoje, 
buvo išvedžiojama apie susirišimą jų su senovės civilizuo- 
tomis tautomis. Buvo manoma, ir dabar dar kartais yra 


+ 

— 

Ę- 

(pla RRž——2 
ia T ei 
= =“ 


fi 


Pav. 4. Aztekų persikėlimas. 


manoma, jog tik tokiu budu gali buti išaiškinta reiškus pa- 
našumas dailės, papročių ir pažiurų šitų tautų ir tautų 
Senojo Svieto. Spėta, kad mokytojais jų buvo išsisklaidę 
po svietą žydai, finikiniai marininkai ir naujasčdžiai, azija- 
tiškieji buddistai, ir tt. Dar paskutiniame laike chinų ži- 
nia iš penkto metašimčio apie vakarų šalį Fuzang buvo 
taikoma prie Amerikos, iš kitos gi pusės buvo stengtasi iš- 
vesti meksikiečių pažiuras nuo senovės keltų*). Bet tas 
viskas reikia laikyti klaidingu; šalis Fuzang, be abejonės, 

*) Ch. G. Liland, Fusang or the discovery of America by chinese 


buddhist priests in the fifth century (1875 m.); E. Bovua, L' Elysse des 
Mexicains compare a celui des Celtes (R. H. R. 1884 m. II.). 


buvo Japonija. Ar vienumas amerikinės veislės gali buti 
parodytas lingvistikos, tai teipgi reikia pripažinti atviru 
paklausu; ikišiol męs esame tik perijode mokymos atskirų 
kalbų grupų, sonoriškos (Meksika) ir Kečua (Peruvija). 

Tokiu budu negalime dar laukti moksliškai užtikrinamo 
klasavimo pirmųjų Amerikos gyventojų. Sekančioj trum- 
poj apžvalgoj pasistengsime, kiek galėdami, suvesti tikres- 
nius gautų išvadų. Nuo šiaurinės Amerikos indijonų, ankš- 
tesnėj prasmėj vadinamų raudonodžiais, atskiria kaipir 
atskirą grupą gentes, gyvenančias į vakarus nuo Uolinių kal- 
nų ir upinio Oregono apskričio iki jurai.  Svarbesnėmis 
raudonodžių gentėmis yra atapaskai (čippevai), irokėzai, 
algonkinai, dakotai (Sioux), appalačiai (krykai), kuomet 
načėzai, gyvenanti pa- -Mississippiu žemyn, ankštai liečiasi 
iš vienos pusės su appalačiais, iš kitos, su Meksikos gyven- 
tojais. Meksikoje galima atskirti trįs sluogsniai; vienas, 
kuriam priklauso pirmieji gyventojai, tame skaitliuje čiči- 
mekai, paskui pirmas toltekų persikėlimas ir antras aztekų 
persikėlimas.  Toltekai atėjo nuo šiaurės, bet po daugelio 
metašimčių viešpatavimo jie, regimai, buvo nuvaryti į pie- 
tus pirmųjų gyventojų, po ko šalis buvo užkariauta atėjusių 
iš šiaurės karingų aztekų. Vidurinėje Amerikoje gyveno 
gentė maja, prie kurios priklausė kvičiai. Šiauriniu Pieti- 
nės Amerikos pakraščiu ir ant Antilinių salų gyveno aro- 
vakai ir karibai. Musų pažintis ypatingai menka sulyg pie- 
tinės Amerikos tautų. Męs atskiriame Brazilijos gentes 
(tupi, gvarani, botokudai), abiponus ir pampasų indijonus, 
araukonus, patagonus (tehuelhet) ir Ugninės Žemės gy- 
ventojus (Terra del Fuego). Siaura žemės juosta vakari- 
niu pakraščiu buvo apgyventa civilizuotų tautų; šiaurėje 
(dabartinėje Naujoje Grenadoje) gyveno čibčai ir muiskai, 
toliaus kiek į pietus žydėjo peruvijonų civilizacija, kurių se- 
nesnė sedyba buvo šale Titikaka ežero, kuomet vėliaus val- 
dymo stovis buvo užimtas inkų genčių, gyvenusių Kusko 
šalyje. Inkai priklausė tautai kvičua (kešua), su kuria gi- 
miniuojasi aimara. 

Amerikinė veislė sulyg savo pobudžio daugumu pri- 
mena mums malajus. Amerikietis yra užsiveręs savyje, 
laiko save rimtai, garbiai ir atsižymi dideliu pakantrumu, 
Ypatingai išlaikyme kančių. Jis yra tylus ir pasalus, nar- 
sus, piktas, nuožmus ir pakerštingas. Jis nėra tikęs greitai 


——22 — 


perimti ką naujo ir pritaikyti prie aplinkybių; jis mąsto pats 
sau, bet jo vidurinis gyvenimas turtingesnis už gyvenimą 
daugelio kitų žemesnių veislių, net negrų, kurie iš didesnės 
dalies pereina jį savo išlaukine daba. Su šitomis atžymy- 
bėmis pobudžio, teipgi iš kitos pusės su dideliu auginamų 
augalų ir naudingų gyvulių trukumu ankštai sujungta ame- 
rikinės kulturos formos. Amerikietis — medžiotojas, žve- 
jas, kareivis ant žemės ir vandens, bet ne žemdirbys ir ne 
piemuo. Šitoj svieto dalyj reiški yra nebutis tarpinių civi- 
lizacijos laipsnių. Amerikos gyventojai arba laukiniai, ar- 
ba civilizuotos tautos, teisybė, vos išėję iš barbarinio 
stovio. Senaisiais kulturos centrais Amerikoje yra Peru- 
vija, vidurinė Amerika, ypatingai Jukatanas, Honduras ir 
Meksika; pilis Mississippi ir Ohio (Ohajo) paupiais teipgi 
nurodo į senovės civilizaciją. Kitos šitos svieto šalies gen- 
tės gyveno laukiniame stovyje. Vienok karingieji rau- 
donodžiai, užsiimanti plėšimu ant jurių, karibai, kuriems 
Antilių gyventojai davė kanibalų vardą, stovėjo augščiau už 
Brazilijos ir Ugninės Žemės vietinius gyventojus, kuriuos 
paprastai priskaitoma prie žemiausių žmonių veislių. 


Ikišiolai šnekėjome tik apie pirmuosius Amerikos gy- 
ventojus. Jie kuone visiškai yra išvaryti ir sunaikinti euro- 
pinių naujasėdžių bei pergalčtojų ir tik iš dalies jie susi- 
maiše su jais. Raudonodžių gentes buvo nušluotos karių 
ir jų pačių nedorumo; daugumas etnografų pranašauja 
jiems tikrą galą ir nelaukia daug nuo jų pavieningų mė- 
ginimų priprasti prie stovaus žemdirbinio gyvenimo. Iš 
galingų kadaisia karibų likę vos keli tukstančiai. Iš kitos 
pusės, pietinėje, kaipo ir vidurinėje Amerikoje ir Meksiko- 
ie europiečiai daugumoj susimaišė su vietiniais, bet Jungti- 
nėse Šiaurinės Amerikos Valstijose tą vargiai galima pa- 
sakyti. Šiaurėje daugiausiai germaniški (angliški) nausė- 
džiai ką apvaldė žemę. Vienok tulas susimaišymas buvo 
prancuzų elemento Kanadoje ir Luizianoje; Meksikoje gi 
ir visur pietuose gyventojai susimaišę su romėniškų ele- 
mentu (išpanais ir portugalais).  Kaipo trečią elementą 
turime imti į skaitlių negrus, kurie buvo suvilkti į Ameri- 
ką dideliais buriais kapo vergai, nes vietiniai negalėjo pa- 
prasto darbo dirbti. Ypatingai Meksikoje, vidurinėje Ame- 
rikoje ir Antilėse yra skaitlingos maišytų veislių atmainos: 


" 


— 23 — 
mulattos (europietis ir negras), mestizos (europietis ir ame- 
rikietis), ir tt. 

Bet dabar turime pasižiurėti į senovės Amerikos tikė- 
jimus; pirmiausiai imsime apšnekėti laukinių tikėjimus. 
Kaip jau matėme, grenlandus ir eskimosus, kurie vadina sa- 
ve Innuit (žmonės), apšnekčsime kas sau, Šitų žmonių 
daugelį misijonieriai atvertė į krikščionybę pereitame 
metašimtyj (18tame), nors, žinoma, negalėjo išnaikinti pa- 
gonybės prietarų net iš tarpo krikščionių. Senovės tikėji- 
mas turi kelias savotybes; jomis yra: tikėjimas į gamtiškas 
dvasias, į gyvenimą po myriui ir į raganybę. Magikas an- 
gekok turi didelę įtekmę. 


Apšnekėdami Amerikos laukinius neminėsime tų pa- 
žymybių, kurios yra abelnos visiems arba daugumui kitų 
laukinių. Bet turime nurodyti į tulas smarkiai 
atsižymėjančias  savotybes, kaip ve totemizmas pas 
raudonodžius. Burys ar giminė turi savo šventą gy- 
vulį, kuris yra garbinamas ir laikomas kaipo bočius. Ant 
nelaimės męs jau negalime pilnai ištirti pas Amerikos lau- 
kinius viso draugijinio surėdymo, kuris yra surištas su to- 
temizmu. Ant viso sausžemio randame laisvus tuokimos įsta- 
tymus; polyandrija, egzogamija (pav. pas karibus, kur vy- 
rai ir moterys kalba kitokia kalba) ir motininis giminingu- 
mas yra smarkiai išbujoję. Bet kuomet žmonės turėjo 


progą rinkti mažesnes smulkmenas sulyg pirmųjų amerikie- 


čių, tai atidžia nebuvo pakaktinai nukreipta į šituos klausi- 
mus. Antra totemizmo puse yra garbinimas gyvulių; šitą 
randame įvairiose formose ant viso sausžemio ir ypatingai 
pas raudonodžius. Dvasios yra išreiškiamos gyvulių pa- 
veikslais kaipo paukščiai, kiškiai, želvės, ir tt. Pantomy- 
miški šokiai su gyvulių kaukėmis turėjo tikėjimišką pras- 
mę, nes šokikas. rodė save tokiu patim, kaip ir garbinamoji 
esybė. Jaunikaitis, kuris savo jaunuose metuose turėjo išsi- 
rinkti sau vaistinį krepšį, kurį jis visą gyvenimą nešiojo su 
savim, darė jį iš kailio gyvulio, kurį pirmiausiai susapnavo. 

Raudonodžių tikėjimas yra garbinimu dvasių. Šitos dva- 
sios, Manitu, yra tik menkai pavienuotos ir tarytum yra 

sujungtos su gamtos elementais. Terp šitų dvasių vadas 
yra žiurimas "kaipo “didėji dvasia“; šitas paprotis tan- 
kiai buvo vartojamas parodymui, jog raudonodžiai turi 


— 24 — 
gryną, kuone monoteistišką tikėjimą. Bet tas yra dideliu 
apsirikimu ; kaip dideli darbai nebutų prirašomi “didžiąjai 
dvasiai", ji vis priklauso prie žemo tikėjimo laipsnio ir 
paprastai yra išreiškiama gyvulio paveikslu. Tai tik dėl 
stokos pavienystės, kad ji jungia savyje kuone visas die- 
viškas savybes, kurios yra garbinamos laukinių; ji yra su- 
jungta su garbinimu gamtos kaipo ir su garbinimu bočių ir 
jos garbinimo pavidalas nėra augštesniu laipsniu už raga- 
nybę. Kartais ji yra suprantama žmogumi ir tąsyk visoki 
mytai yra pasakojami apie ją.  Manabozo, vakarinis vėjas 
paprastai yra epiškojo mytų cikliaus karžygiu, apie kurį 
pasakojama visoki nuotikiai, ikišiolai užsilikę pas žmones. 
Schoolcraft surinko šituos mytus, o iš jų Longfellow pačmė 
medžiagą “Hiawathai". Įdomus manymas, randamas ne 
tik pas raudonodžius, bet ir pas kitas gentes yra tame, kad 
didėji dvasia turi motiną ar močiutę, kame J. G. Mueller 
mato pripažinimą likimo galybės, viešpataujančios ant 
dvasių. 

Iš tikėjimiškų ceremonijų visoj šitoj svieto dalyj išsi- 
platinę aukojimai žmonių ir žmogėdybė. Ypatingas aukos 
budas, randamas pas raudonodžius, yra aukojimas tabako; 
rukymas sandaros pypkės yra teipgi tikėjimiška ceremonija. 
Garinės maudynės sužadinimui tikėjimiško upo, liuosuo- 
janti gerymai, vemduolės tankiai yra vartojama kaipo valy- 
mo budai. 

Pastebėtina, kad Amerikoje, net pas laukinius, yra 
tokis išsivystymas tikėjimiškų suopročių, kokis šitam civi- 
lizacijos laipsniui sulyginamai yra augštas. Mytai apie 
svieto sutvėrimą, tvaną ir civilizaciją yra randami kuone 
visose Amerikos dalyse; jie skiriasi išvyzdžiu, bet turinys 
jų, kuone tas pats. Augščiausia dvasia yra pasaulio 
sutvertojas. Svieto atradimas išreiškiama visaip, tankiausiai 
ne be kovos ir katastrofų. Priešingu elementu, nuo kurio 
pasaulis turi buti atimtas, yra vanduo. Pasakojimai apie tva- 
ną visi čion priklauso kosmogoniškiems mytams. Yra ma- 
nymai ne tik apie pasaulio, bet ir apie žmogaus atsiradimą; 
žmogus arba išaugo iš medžių, arba išėjo iš urvų; išpirmo gy- 
veno jis tamsoje, kaip ir gyvuliai, kolai koks dievas ar 
kulturiškas karžygis nesupažindino jį su prakilnesnio ir 
augštesnio gyvenimo sąlygomis. Tokis abelras svarbiausių 
mytų išvyzdis. 


Turime dar padaryti du pastebėjimus. Viena: keistai 
atrodo, jei žmonės aštuonioliktame metašimtyj stengėsi pa- 
rodyti, jog žmogaus supratimas gryname gamtiškame sto- 
vyje yra realizuojamas šituose Amerikos kanibaluose. Ant- 
ra: mums labai puola į akį stiprus panašumas terp Ameri- 
kos laukinių ir civilizuotų tautų nuomonių ir papročių ir 
šitas parodo savistovų, autochtonišką (pradinį šalies) šitos 
civilizacijos tvėrimąsi. 


4, Civilizuotos Amerikos Tautos. 

Kalbėdami apie Amerikos civilizaciją, męs suprantame 
kulturiškus gyventojus Meksikos, vidurinės Amerikos, Nau- 
jos Grenados (muiska ar čibčia) ir Peruvijos, ir žymes ci- 
vilizacijos Mississippi ir Ohio upių kloniais. Vidurinės 
Amerikos civilizacija arti susieina su meksikoniška, peruvi- 
joniškoji gi teip nuo jos neprigulminga, jog negalima rasti 
mažiausios žymės savitarpinės įtekmės. Jei sulyginsime 
triobėsius, visuomeniškas įstaigas ir tikėjimiškus Meksikos 
ir Peruvijos suopročius su triobėsiais, įstaigomis ir suopro- 
čiais senojo svieto, tai atrasime panašumo dalykus, ypatin- 
gai assyrų ir egyptiečių kulturoje. Ir Meksikoje galingieji 
viešpačiai mėgo statyti šventnamius ir rumus; kapinius pa- 
minklus ir pyramidas; į augštą išsivystymo laipsnį nurodo ka- 
lendorius, kuris Meksikoje buvo sutaisytas pagal saulinius 
metus. Bet jei, drauge su Tyloru, priimsime rašytus pada- 
vų pranešimus už rubežių terp barbariškų ir civilizuotų 
tautų, tai pasirodis, jog Peruvija visai nepasiekė augščiau- 
sio civilizacijos laipsnio, o Meksika dar vos į ją įžengė, 
nors meksikiečiai vėla daugelyje dalykų turėjo augštą me- 
džiagišką kulturą. Teisybė, kad Peruvijoj karališko kraujo 
sunųs gaudavo rupestingą išauginimą mokyklose, kur iš- 
mintingi mokytojai teikė jiems visokias reikalingas kuni- 
gams ir vadovams žinias, kaipo ir padavas apie jų pro- 
Senių darbus, bet atminimas šitos šalies istorijos buvo už- 
laikomas tik padavos žodžiais, sustiprinimui gi atminties 
buvo kvipu, atminties virvelės su visokiais, įvairaus dažo 
Siulais ir mazgais. Be reikalo yra ir minėti kaip netikras 
1f savarankiškas buvo aiškinimas šitų kvipu. Tik vėliaus, 
po užkariavimui, peruvijonų padavos buvo surinkta “Gar- 
cilasso" de-la-V egos, paeinančio iš motinos pusės nuo inkų, 


> — 


kuris sudėjo juos savo išpaniškuose komentaruose (veikalas 
jo išėjo 1609—1617 m.). Kiek kitoniškiau yra Meksikoje, 
čion istoriškosios ir kuniginės padavos buvo užlaikomos raš- 
tu, jei tik raštu galima vadinti betaiklius ir neturinčius reiš- 
kios tvarkos, teptus ir pieštus paveikslus, vartojamus su- 
stiprinimui atminties, savo budo hieroglyfus, mažai kuo 
atsiskiriančius nuo prastų piešinių, piešiamų raudonodžių. 
Vienok juose buvo skaitlingi dokumentai, bet juos ištiko ne- 
lemias likimas.  Daugumas jų buvo sunaikinta fanatiško 
užsidegimo pirmųjų misijonierių, kiti žuvo vėliau; bet kai- 
kurie pateko į muzėjus ir yra aprašyti Kingsborougho, jo 
rinkinyje. Bet paskaitymas jų ikišiol dar nėra nusidavusiu; 
ant kiek tas yra sunku, išpažino jau Tezkuko karalių ainys 
Ikstilksochitl, parašusis savo čičimekų istoriją, pasiremda- 
mas šitais vietiniais dokumentais, kuriuos jis suprato tik 
su pagelba kitų. Be šito veikalo iš Meksikos turime dar 
kodeksą Čimalpopoka, iš Guatemalos Kakšikvil kodeksą ir 
teipgi iš vidurinės Amerikos Popol Vuh, arba žmonių kny- 
gą, rinkinį vietinių padavų, išleistą vietinių tame laike, 
kaip perdavimas jų žodžiu laipsniškai pradėjo gesti. Šita 
paskutinė knyga buvo išversta Brausseur de Bourbourgo. 
Visi šitie raštai po užkariavimui parašyti vietinių ameri- 
kinėse kalbose, bet latyniškomis raidėmis. 


Meksikonys garbino daugybę dieviškų esybių, kaip ma- 
žus, naminius dievus (Tepitoton), teip ir gamtos dievus, 
pav., Tlalok, lietaus dievą (teipgi daugskaitoje), Centeotl, 
žemės dievę ir kitus. Bet didžiausiais buvo trys dievai: 
Kvetzalkoatl, Tetzkatlipoka ir Huitzilopochtli (Vitzliputzli ). 
Pirmas turėjo savo simbolu sparnuotą žaltį, antras žibantį 
veidrodį, o trečias — kolibri; patys vardai esą turėję tą pa- 
čią prasmę. Nors šitie dievai turėjo savo šventnamiuose 
stabus žmogaus paveiksle, bet ir šitie ir kiti simbolai buvo 
teipgi labai išsiplatinę. Kaip Meksikoje, teip ir vidurinėje 
Amerikoje, kur didžiausiais dievais buvo Gukumatz ir Vo- 
tan, turį, rodosi, vienokią pradžią su meksikonų Kvetzal- 
koatliu, ypatingai tankiai randami simbolai žalčio ir kry- 
žiaus. Paskutinysis, iš kurio teip stebėjosi Meksikos už- 
kariautojai, abelnai priklauso vėjo dievui, kadangi Kvetzal- 
koatl ir Gukumatz teipgi abelnai yra laikomi kaipo oro 
dievai. Vienok aiškinimas šitų simbolų ir šitų dievų budo 


— 27 — 

visai nera teip lengvas ir ištikimas. Kvetzalkoatl yra tolte- 
kų dievu, kurių kulturą jis asmina savyje; jo išvyzdis ir 
istorija duoda geriausią budą euhemeriškam aiškinimui. Pa- 
sakojimai apie jo viešpatavimą Tuloje, iš kur jis buvo iš- 

itas Tetzkatlipokos klastomis ir apie jo besibastymus po 
Cholulą daro į mus visai tokį pat įspudį, kaip kad ant jų 
dugno butų žemiško vadovo nuotikiai. Iš kitos pusės jo 
dieviškas pobudis yra nepaabejojamas. Jis yra kulturišku 


Pav. 5. Meksikonių stabas. 


dievu, atnešusiu žmonėms civilizacijos ir doros diegus; jis 
yra letas dievas, kuris nemyli žmoginių aukų; jis apsireiš- 
kia garbingame pranašo paveiksle, įvedančio asketišką gy- 
venimo budą. Su jo viešpatavimu rišamas yra manymas 
apie aukso amžių; tuomet viešpatavęs nesudrumstas sutiki- 
mas ir gerovė, ir: derlingumas žemės buvęs neišpasakytas. 
Bet nuo to laiko jis išnyko ir miega Tuloje ar Choluloj, kur 
laukia savo išbudimo, arba nuėjo jis anapus marių, iš kur 
Jis vėl turi pagryžti. Išpanų užėjimas išpirmo buvo meksi- 
konių skaitomas Kvetzalkoatlio sugryžimu, kurio kunigai 
teipgi buvo malonųs užkariautojams ir neėmė dalyvumo cho- 
luliškame suokalbyj, kuomet aztekinių dievų kunigai sten- 
„£€s1 sukelti pražutingą karę prieš išpanus. Toli mažiaus iš- 
Sivystęs mytas apie Tetzkatlipoka, nors kulte jis užima žy- 


— A 


mesnę vietą ir ypatingai prie jo kreipiamasi maldose. Jis 
yra ypatingai svieto sutvertoju ir su juo rišasi didelė kos- 
mogoniškų mytų dalis; jis teipgi yra aštrus dievas, matan- 
tis slėpinius ir dabojantis žmogaus darbus ir pasielgimus. 
Didžiausiu aztekų dievu buvo Huitzilopochtli; jis yra nar- 
sus, karės dievas, kuris vedė aztekų gentę, jai besibastant 
ir gelbėjo užkariauti žemę. Jam ypatingai neša kruvinas 
žmogines aukas, nors jos buvo nešamos teipgi ir Tetz- 
katlipokai ir net Kvetzalkoatliui, kurio kultas iš pradžių jų 


Pav. 6. Piramida Choluloje. 


neleido. Labai žingeidu butų apturėjus istorišką turinį iš 
pasakojimų apie bastynes, kurios teip labai atsižymi Kvet- 
zalkoatlio ir Huitzilopochtlio mytuose. Žinoma, negalima 
užginti, kad juose atsimuša istoriškieji atminimai ir etniš- 
kieji santikiai, tik sunku jie yra iš ten išskirti. 

Pamaldyste Meksikoje buvo pilnai organizuota. Ten 
buvo dideli triobėsiai, Teokalli, milžiniški aukurai, tankiai 
turėjusi pyramidos pavidalą su trepais, ant kurios viršaus 
stovėdavo mažos koplytėlės su dievų paveikslais. Kvetzal- 
koatl turėjo šventnamius daugiaus panašius į tikrus, 
bončtus. Brangųs stabai išreiškė savimi dievus.  Skaitlin- 
gos šventės, tankiausiai kasmetinės, vienos nejudinamos, ki- 


— 29 — 
tos perkeliamos, padarė tikėjimišką kalendorių. Daugybę 
žmoginių aukų liudijo galvų pyramidos, išpanų matytos 
Meksikoje, įeinant į šventynę.  Susivienyjimas su dievyste 
daugelyje pamaldinių apeigų išsireiškia šiteip: per šventę 
žiemą, nulipytas iš tašlos Huitzilopochtlio paveikslas pirma 
buvo užmušamas, paskui padalinamas ir suvalgomas. Au- 
kojimams žmonių buvo skiriami ne vien belaisviai karėje 
suimti, bet ir prakilnųs jaunikaičiai, kurie tam tikslui už 
metų buvo renkami ir išreiškė savimi dievą. Visas tikėji- 


Pav. 7. Meksikonių kalendorius. 


mas turėjo nuožmų pobudį, — dievai gėrėjosi aukų kančio- 
mis. Askėtiškas palinkimas teipgi yra labai įžymus skaitlin- 
8215 vyrų ir moterų vienuolynais. Priešingumą šitoms žiau- 
"oms tikėjimo pusėms parodo širdingas daugelio maldų 
balsas, kuris vienok galėjo buti įduotas joms užrašusio jas 
Sahaguno. 

Patėmijimo verta teipgi labai išsivysčiusi meksikonių 
Chronologija. Įterpimai, kuriuos reikėjo daryti skaitant 


„Metus iš 365 dienų, darė cyklių iš 52 metų butinu, kuris 


buvo pradedamas su tikčjimiškomis ceremonijomis. Bet 
meksikonys žinojo teipgi daug didesnius svieto perijodus 
iš kelių tukstantmečių, susirišančių su mytais apie didžią- 
sias svieto katastrofas. Tokių svieto perijodų buvo skai- 
toma penki. Pirma gadynė, kurioje gyveno milžinai, pasi- 
baigė badu ar žemės drebėjimu; antru kartu žemiška gy- 
vybė išnaikinta buvo ugnia; oro gadynei buvo padarytas . 
galas smarkiais uraganais; ketvirta gadynė buvo vandens, 
pasibaigusi dideliu tvanu. Antgalo, laike užkariavimo, mek 
sikonys gyveno penktoje svieto gadynėje. Žinoma, ir čion 
ateina klausimas, ant kiek visi šitie manymai buvo tvarki- 
nami išpanų. 

Iš meksikonių tikėjimo istorijos ypatingai reikia pami- 
nčti didžio kunigaikščio Tezkuko asmenį “Nezahualkojot!", 
gyvenusio penkioliktame metašimtyj. Po to, kaip jam 
ilgą laiką buvo atimta paveldėjystės teisės ir jis bastėsi kai- 
po pabėgėlis, jis antgalo pasiekė savo tėvo sostą ir valdė 
labai išmintingai ir laimingai. Jis parodė savo veiklumą ir 
kaipo tikėjimiškas reformatorius, pastatydindamas Teokalli 
“nematomam svieto dievui“, kuriame tas buvo garbinamas 
be stabų ir apturėdavo dovanas tik iš bekraujų aukų. 

Kultura ir tikėjimas Peruvijoje, nors ir ant to pa- 
ties laipsnio stovėję, ką ir Meksikoje, iš daugelio pusių bu- 
vo kitaip suorganizuota.  Peruvijoje svarbiausiu buvo gar- 
binimas saulės. Pirmutiniais, atnešusiais žmonėms kultų- 
rą, buvo saulės vaikai: Manko Kapak ir Mama Oello; jie 
buvo inkų kilmės protėviais. Iš karališkos kilmės dukter 
kaikurios gyveno kaipo saulės mergės vienuolinėje vieny- 
stėje. Drauge su saule buvo garbinami teipgi kiti dievai 
kaip Virakocha, Pachakamak (turbut tai vandens ir ug 
nies dievai) ir daugybė dvasių, vadinamų Huaka. Pamaldy 
stė buvo teipgi nemažiau suorganizuota kaip Meksikoje, til 
neteip kraugožinga. Didžiausias skirtumas buvo tikėjimiš 
kame kunigaikščių padėjime. Kuomet Meksikoje apskriči 
kunigaikštis buvo tik pirmutiniu terp daugelio kitų vald 
vų, maža-daug prigulinčių nuo jo, Inka Peruvijoje, saulė 
sunus turėjo neaprybotą svietišką ir dvasišką valdžią ir pat 
buvo laikomas ir garbinamas kaipo dievas. Terp šitų ink 
buvę ir apšviesti žmonės; kaikurie jų savo mąstymais, r 
gis, perėjo net saulės kultą. Štai Tupak Jupanki (15tam 
metašimtyj), regis, tvirtinęs, jog, kadangi saulė visuom 


vaikščiojanti tuo patim keliu, tai tuomi parodanti, jog ji 
ištikro nėra laisva; taigi augščiau, musų tėvo, saulės, kas 
nors turi buti dar augštesnis, verčiantis ją atlikti savo tar- 
nystę. Panašiu budu, galbut, sprendė ir kiti, bet tas netu- 
rėjo įtekmės nė į tikėjimą, nė į hierokratišką valstijos su- 
rėdymą. 


5. Didžiojo Vandenyno Tautos. 

| Nusisiuntimo raštai. "Turtinga rašliava iki 1870 m. yra pas Waitz- 

Gerlandą, V ir VI; šitie tomai daugiausiai rašyti Gerlando, yra didesnės 

vertės etnografams negu pirmieji tomai, rašyti Waitzo paties, kuris dau- 

giaus yra antropologas. Visai šitai sričiai yra didelės vertės senoviški ir 
! nauji aprašymai kelionių ir misijų; vienok musų pažintis daugelio salų 
| yra dar labai nepilna. Apie Polinezijos gyventojus abelnai rašė A. 
| Fornander, An account of the Polynesian Race, its origin and migrations 
(2 tom., 1880 m.) su labai pavojingais suderinimais. "W. Marinero vei- 
| kaluose (Tonga), W. Elliso (Havai salos), ir "Turnero bei O. 
Finscho (Samoa) yra abelnai ištikimos žinios apie maž-daug aprybotas 
šalis. Ypatingai įdomųs sulyg tikėjimo yra — G. Grey, Polynesian Mytho- 
logy and Ancient Traditional History of the New Zealand Race (1855 m.); 
C. Schirren, Die Wandersagen der Neuseelaender und der Mauimythus 
(1856 m.); W. W. Gill, Myths and Songs from the South Pacific, with. 
prejace by Max Mueller (1876 m.); R. N. Cust apšneka kalbą savame 
rašte, A Sketch of the Modern Languages of Oceania (1887 m.). 

Kas atsieina Malajiškojo salyno, tai rašliava yra daug turtingesnė. 
Senesmioji anglų veikalai Crawfurdo (1820 m.) ir Raffleso (1817 m.), 
ypatingai veikalai apie Javą, turi dar ir dabar savo vertę. Apie Javą męs 
turime dabar P. J. Veth'o, Java (3 tom., 1875—82 m.); apie Borneo 
teipgi P. J. Veth'o, Borneos Wester ofdeeling (2 tom., 1854—56 m.); 
apie Sumatrą rinkinys Midden-Sumatra (4 tom., 1880—84 m.), kuriame 
aprašyta holandų ekspedicijos (1877—79 m.) pasekmės. Apie Molukkines 
salas, J. S. F. Riedel, De Sluik-en Kroesharige rassen tusschen Selebes 
en Papua (1886 m., labai akyvas etnografiškas aprašymas), yra labiausiai 
rekomenduotinas. Apie alfurus, šiaurinėje Celebeso dalyj (Minahassa) 
atsižinome iš misijonierių rašliavos, o apie pietinės salos dalies gyven- 
tojus (Makassarai ir buginėzai) žinios galima rasti daugelyje B. PF. 
Mattheso veikalų. Daug akyvo etnografijai ir tikėjimų istorijai turi sa- 
vyje Verhandelingen ir Tijaschrifi, einanti nuo 1778 m. Bataviaasch 
Gencoschap ir teipgi Bijdragen tot de Taal, Lend-en Volkenkunde van 
Nederl. Indie (nuo 1853 m.); Indische Gids (nuo 1879 m.). šituose peri- 
jodiškuose leidimuose ypatingai svarbųs tyrinėjimai ir straipsniai P. A. 
Tieleo, apie europiečius Malajiškame salyne; K. Snouck-Hurgronje, apie 
islamo praplatinimą terp jo gyventojų ir ypatingai G. A. Wilken, kuris 
„barašė raštą, Het animisme bij den volken van den indischen Archipel 
(Ind. Gids 1884—85 m.), teipgi apie ženybos bei paveldėjystės teises ir 
"kitus šitų tautų papročius. Mirus Wilkenui jo, Handleiding voor de v01- 
„| kenkunde van-Nederlandisch-Indie buvo išduota (1893 m.), K. M. Pleito. 


„ „Geografiškai Didžiojo vandenyno salos galima pada- 
linti į penkias grupas. Visų arčiausiai prie Azijos guli In- 
diškasis, arba Malajiškasis salynas; į šiaurryčius nuo jo Mik- 
Tončzija, prie kurios priklauso Marianiškės ir Karolyniškės, 
aršališkės ir Gilbertinės salos; viduryje randasi Melanė- 


zija, apimanti savimi Naują Gvinėją, Naujus Hebridus, 
Naują Kaledoniją, Fidži salas ir kelias kitas; į pietus nuo 
jos Nauja Olandija arba Australijos sausžemis su Tasmani- 
ja; didelė rytinė dalis pasidaro iš skaitlingų salinių Polinė- 
zijos grupų. Visas šitas plotas apgyventas daugelio veislių. 
Tikriausiai, gal, bus priėmus tris veisles. Pirmutinė, austra- 
linė, apgyvenanti Naują Olandiją ir Tasmaniją, antra pa- 
puasų veislė, gryniausiame pavidale esanti Naujoje Gvinč- 
joje. Kartais šitas dvi tamsodes veisles sujungia į vieną, 
bet skirtumai terp garbiniuočių papuasų ir tiesiaplaukių 
australiečių yra tam per daug dideli. Melanezijoj ir Mikro“ 
pats atsitinka ant daugelio kitų salų, antai: ant F iippinia 
Molukkinių ir kitų, kur viduj salų kalnuose gyvena tamsios 
veislės liekanos (negritosai), nuvarytos pribuišių malajų, 
užimančių pakraščius. Iš pirmo, gal, papuasai apgyveno 
visą Malajišką salyną, kurio jie buvo pirmutiniais gyven- 
tojais, bet paskui jie buvo nustumti malajų įsiveržimu. 
Su šituo prileidimu supuola tas, kad Andamaniškų salų 
minkopiai priklauso prie papuasų, kaip daugelis mano. 
Bet svarbiausia saline veisle yra malajiškai-polinėziškoji, 
sulyg kurios vienumo teipgi yra mažai abejonės kaip ir 
sulyg jos paeigos iš Azijos; pirmutinės jos buklės, turbut, 
reikia jieškoti ant Malakkos pussalio. 

Australiečius paprastai priskaito prie veislių, savo išsi- 
vystyme stovinčių ant žemiausio laipsnio, nors Gerlandas 
mano suradęs pas juos žymes nupuolimo nuo pirmesnio ge- 
resnio padėjimo. Bet jie visgi priklauso prie mažiausiai 
tinkamų gyventi veislių. Kaip iš viso ko matosi, tai jie 
yra pasmerkti išnykimui. Jų tikėjimiški suopročiai ir pa- 
pročiai mažai tėra žinomi; tas gi, ką apie juos žinome, su- 
tinka su tuo, kas randama pas žemesnes veisles kitur. Jie 
tiki į visokias dvasias ir šmeklas ir praktikoje jų tikėjimas 
susideda iš monų. „Ypatingai juos užima mintis apie vėlė 
gyvenimą po mirčiai; jie mano, jog baltieji žmonės tai 
sugryžę gyvastin negyvčliai. Tikėjimiškas papuasų stoviš 
yra šiek-tiek kiltesnis; bet Melanėzijoje ir ypatingai an 
Fidži salų, turime priskaityti daug susimaišymui su polinė 
ziečiais, su kuriais šitie gyventojai turi abelnus mytus i 
papročius. Daugelis jų tiki į vieną augščiausią Dievą ir ji 
turi mytus apie sutvėrimą, bet visgi jie garbina visokia 


dvasias, teip gamtos dvasias, kaip ir mirusių vėles. Iš vė- 
liausių etnografiškų tyrinėjimų, Riedelio, Wilkeno ir kitų, 
galima matyti, jog papuasai kaip ir malajai suteikia gau- 
sią medžiagą tyrinėjimui animizmo pobudžio.  Priegtam 
šitų dviejų veislių pobudžiai yra visai kitoki. Papuasas 
yra gyvas ir karštas, arzus ir trukšmingas, malajas yra įiai- 
dus, tylus, bet godus kraujo ir nuožmus. Polinėzietis, nors 


Pav. 8. Paveikslas vėlių iš Ubudmos. 


tos pačios veislės ką ir malajas, stovi beveik terp šitų dvie- 
jų kraštutinybių. Vienok panašumai terp malajų ir poli- 
nėziečių yra labai pažymųs. Jokia veislė nėra teip žmogė- 
diška kaip šita, nors žmogėdybė tapo nuslopinta kuone visur 
svetimų įtekmių. Kas dar esti malajų ir polinėziečių po- 
budžio žyme, tai tas, kad kaip. vieni, teip kiti didelę svarbą 
priduoda ceremonijiškam mandagumui, pritinkamybei abel- 
nai ir draugijinei etiketai. Išlaukiniu pasielgimu ir kalbos 
formomis jie parodo savo didelę guodonę ne tik vadovams, 
bet ir visiems augščiau jų pastatytiems, abelnai su visais 
stengiasi palaikyti savo vertumą, teip kad tankiausiai su 
augštesniais jie kalba kita kalba negu su žemesniais. 


Polinėzija tapo žinoma europiečiams tik keleivių dėka 
( Wallis, Bougainville ir Cook) daugiau kaip metašimtis at- 
gal. Tame laike gyventojai buvo karingi ir žmogėdiški. 
Šitoje svieto dalyj misijonieriai laimėjo savo didžiausias 
pergales ir kuone visur įvedė krikščionybę ir civilizaciją. 
Kuomet naujasėdžiai ant Australijos sausžemio grumė ir 
naikino pirmutinius gyventojus, pirmieji gyventojai Polinė- 
zijos salų, kurios dabar didžiumoje yra po įvairiomis Eu- 
ropos valdžiomis, parodė norą priimti musų tikėjimą ir 
kulturą. Kaip misijonieriai teip ir viršininkai tyrinėjo bu- 
dus ir papročius ir rinko dainas ir mytus pirmutinių gyven- 
tojų ir akylai surinko juos ant salų Tonga, Samoa, Tahiti, 
Raiatea, Hervey. Sandvičiniame salyne (Hawaii) ir ypa- 
tingai Naujoje Zelandijoje, kur jie atsižinojo viską, ką 
tik galėjo nuo maorisų, teip vadinamų Naujosios Zelandi- 
jos gyventojų vadovų ir kunigų. 

Polineziečių tikėjimas turi daugelį nepaabejojamų pa- 
našumo dalykų tikėjimams visų laukinių ir barbarų. Čion 
teipgi randame animizmą ir garbinimą gamtos, raganybę 
ir visokius prietarus. Yra garbinama daugelis dievų, vadi- 
namų Atua; šitas vardas visaip yra aiškinamas, kuomet 
dvasios, sarginės dvasios abelnai ir mirusių vėlės yra vadi- 
nama Tiki. Įdomiausiu Polinėzijoje dalyku yra nepaprastas 
mytologijos išsivystymas, kuri nėra be tam tikro poetiško 
gražumo, kame galima persitikrinti, skaitant Greyo ir Gillo 
rinkimus. Čion patėmysime kaikuriuos iš tų mytiškų suo- 
pročių. Vyriausiu visoje Polinezijoje dievu yra Tangaloa 
(Tangaroa ir Taaroa), kuris tankiausiai yra laikomas "dan- 
gaus ir juros dievu. Jis yra teipgi sutvėrėju, budas gi, 
kokiu žemė buvo sutverta, paduodama įvairiose formose. 
Be simboliškų svietinio paukščio paveikslų ir padarančio 
svietą kiaušinio, kurie yra sutinkami ir čia, augščiausios 
dievystės sutvėrimas svieto yra vaizdomas sekančiais bu- 
dais: kartais svietas yra Tangaroaos kevalu, ar kunu, kar- 
tais sutvėrimas pavyksta po kelių nenusisekimų, kartais 
svietas išneria iš juros. Tankiai minima teipgi apie žmo- 
nių giminingumą su dievais; žmonės, esą tai dangiškieji 
sutvėrimai, išėję iš dievų gyvenimo ir paklydę. 

Originališką pobudį įgijo sakmė apie svieto sutvėrimą 
Naujoje Zelandijoje, myte apie padalinimą Papa ir Rangi 
(dangaus ir žemės) jų vaikų. Pas maorisus vyriausia ši- 


tame myte rolė priklauso Maui, apie kurį tankiai minima 
ir Polinėzijoje, vienok męs negalime aiškiai atskirti jo asme- 
niškumo ir veiksmų nuo Tangaroa.  Daugumas žiūri į 
Maui kaipo į saulės dievą, su kuriuo daugelis mytų sutinka, 
ypatingai mytai apie bastynes ir mirtį, arba kuriuose jis at- 
sitinka kaipo svieto Žvejas, ar atnešėjas ugnies, arba jis net 
sugauna saulę. Aplamai jo mytai įgijo kuone pasakišką 
pobudį. Jis yra teipg i susirišime su padavimais apie basty- 
nes, apsireikšdamas juose tai pirmutiniu žmogum, tai kultu- 
rišku karžygiu. Šituose padavimuose istoriškieji atminimai 
sumaišyta su mytų elementais ir Schirrenas apsirinka, at- 
mesdamas jų buvimą juose ir visą jų turinį aiškindamas kai- 
po mytą liečiantį saulę arba požeminį svietą. Be to gana 
išsivystę, nors neaiškiai apsklembti, polinėziečių suopročiai 
apie dievų (Po, Pulotu) gyvenimus ir apie požeminę mi- 
rusių karaliją. Vienok, kad ir skaitlingos, sulyginamai, Ži- 
nios, kurias turime apie polineziečių tikėji imą į jų dievus, vis- 
gi jų neužtenka tam, idant drauge su Gerlandu nupiešti 
polinčziečių tikėjimo vystymosi bėgį. Jis atskiria tris laips- 
nius: pirmame, baimė pagimdžiusi tikėjimą į Tiki — dva- 
sias apgynėjas, gyvulių paveiksle; antrame, iš nuostabaus 
stebėjimos į gamtos stebuklus išsidirbo vyriausių dievų pa- 
veikslai, kurie trečiame parijode vėl nublanko, užleizdami 
vietą manymams apie vėles ir demonus. Šitas sustatymas 
ir pats iš savęs negalimas ir pakaktinai negali buti pri- 
rodytas. 

Iš tikėjimiškų papročių visųpirma turime paminėti ta- 
tuiravimą, kuris, nors atsitinka ir pas kitas veisles, bet nie- 
kur jo prasiplatinimas neturi tokio platumo ir abelnumo 
kaip pas polinėziečius. Šita skaudi operacija paprastai 
prasideda suaugusiame amžyj, bet paskui išpiaustoma pa- 
veikslai, ypatingai apie juosmenį, ant klubų i ir pilvo, tankiai 
per daugelį metų. Daugiausiai tatuiruojami yra vyrai, mo- 
terys mažiaus, o vergai visai ne; svetimžemiečiai kartais 
yra verčiami prie to, o kartais tatuiruojasi be jokios prie- 
vartos. Be abejonės, šitas veiksmas turėjo tikėjimišką 
prasmę; jis buvo atliekamas kunigų, giedant tikėjimiškų 
hymnų giesmes ir pirmas jo įsteigimas buvo priskaitomas 
dievams. Iš visokių jo aiškinimų daugiausiai šalininkų turi 
Gerlando aiškinimas: “piešč ant savęs ženklą to dievo, kuris 
buvo globėju arba tam tikro atskiro asmens, arba gentės, 


prie kurios priklausė tasis asmuo; galbut teipgi, jie puošė 
save ženklais abiejų dievų, dvasios — globėjo ir gentės die- 
vo". Šiteip suprantamas šitas paprotys yra ankštame su- 
sirišime su totemizmu ir tuo labiau, kuo tankiau įpiaustomi 
paveikslai išreiškia visokius gyvulius: žalčius, driežus, žu- 
vis ar paukščius. Greta su tatuiravimu, kaipo tikėjimiškas 
paprotys, buvo teipgi pas polinčziečius ir apipiaustymas. 

Šitos veislės ypatingumą, sutinkantį stu aštriais visuo- 
meniškais aristokratiškojo rėdo skirtumais, padaro įstaty- 
mai apie tabu. Asmenys, daiktai ir aplinkyl es buvo dali- 
nama į tabu, esančius susirišime su dievais, ir į noa, pasilie- 
kančius abelnam vartojimui. Tabu buvo visuomeniniai ir 
privatiniai, vienvaliniai ir laikiniai. Tabu buvo viskas, kas 
tik turėjo kokį susirišimą su kultu, taigi vadovai ir didžiu- 
nai, teipgi moterys, bet tik prie išimtinių, tam tikrų ap- 
linkybių.  Priskaitymas prie tabu skaitliaus davė apgynimą 
ir privilegijas, bet tuomi patim dėjo visokius aprubežiavi- 
mus; pats žodis turi reikšti: “stipriai pažymėtas, užgintas“. 
Kaip uždėjimas, teip ir nuėmimas tabu atsibudavo su tikė- 
jimiškomis ceremonijomis; paskutiniam pabuklu paprastai 
buvo vanduo. Ypatingai tabu buvo draugija Areoi, gavusi 
savo pradžią Tahitije, bet nuo ten išsiplatino teipgi ir po 
kitas šalis. Šita korporacija mytiškai išvedžiojo savo paei- 
£3 nuo oro dievo ir savino sau dievišką pagarbą. Į ją 
įstodavo tik po prirengiamojo išbandymo su visokiomis ce- 
remonijomis. Ji turėjo septynis laipsnius, kurie skyrėsi 
teipgi vienas nuo kito visokiais tatuiravimais. Žemesniems 
laipsniams pavesta buvo vesti šokius ir žaismes, su kuo jie 
eidavo nuo vienos salos ant kitos, rodydami vaizdus iš die- 
vų istorijos. Aštrus tabu reikalavo, idant visi vaikai, gimę 
iš atsidavusių visokiai paleistuvystei Areoi narių susine- 
šimo su vietinėmis moterimis, butų užmušami. 

Su daug painesniais santikiais negu Polinėzijoje susi- 
tinkame dabar, kreipdamiesi prie malajiško salyno. Čion 
gyventojai ne tik susideda iš malajiškų pribuišių ir pirmųjų 
gyventojų sąmįšio (gal giminingų papuasams), bet ir jau 
nuo senai jie buvo statomi visokioms civilizuotų tautų įtek- 
mėms, Nors ir negalima tikrai pasakyti Indostano pirmu- 
tinių susinešimų laiko su salynu, vienok jie negalėjo buti 
vėliau pirmųjų musų metskaitos amžių; vienok indų kultu- 
ros čiukuras Javoje apsireiškė daug vėliau. Ji tęsėsi iki 


1478 m., kuomet su Madjapahito kunigaikštystės puolimu, 
islamas laimėjo viršų rytinėje Javoje. Tokiu budu Java 
turėjo jau išvystytą civilizaciją, galingą valstijos surėdymą 
ir daugelio metašimčių istoriją pirma atėjimo europiečių. 
Gana yra paminėti europinių tautų, pirma portugalų, pas- 
kui olandų pergalės ir noujokinimai, idant suprasti dauge- 
riopos įtekmės ir priemaištys, kurios teip žymiai atsiliepė į 
etnografišką salyno išveizdį. Tą patį galima pasakyti apie 
skaitlingus chinų darbininkus ir vaizbius, apsigyvenusius 
daugelyje vietų. 


Pas malajus senas stabmeldiškas tikėjimas užleido vie- 
tą oficijališkai augštesniems tikėjimams; kas buvo greičiau 
misijų negu užkariavimų pasekme. Pirmiau animizmas ir 
gamtos garbinimas stovėjo augščiausiai, bet jie greitai rados 
nuvaryti ž užpakalį, padarymui tikros počtiškos mytolo- 
gijos kaip ir Polinezijoje. Žinoma, daugelis barbariškiausių 
veislių ikišiolai liekasi stabmeldžiais, pav., dajakai ant Bor- 
neo, pas kuriuos rinkimas galvų yra laikomas aukavimu 
mirusiems, ir battakai vidurinėje Sumatroje, kurie ikišiol 
yra žmogėdžiais; vienok terp abiejų genčių krikščioniški 
misijonieriai turėjo tam tikrą pasekmę. Tangalai ant Fi- 
lippinų salų buvo sukrikščionyti valdant išpanams, o alfu- 
rai ant Minahassos protestoniškų misijų. Pas veisles ant 
salų terp Celebeso ir Naujos Gvinėjos, Riedelio aprašytas, 
krikščionybė prisiėmė tik nedaugelyje atsitikimų, k. v. pas 
ambonus; diduma gi šitų veislių yra stabmeldiškose salygo- 
se. Teisybė, kad visur, net Javoje šitos sąlygos dar tebčra, 
ir menkai yra pridengiamos induizmu, mahometonizmu ir 
krikščionybe. Tikėjimas į dvasias, garbinimas gamtos ir 
mirusių, aukojimiškos iškilmės ir visoki burtai atsitinka teip 
Javoje kaip i ir pas maišytų veislių gyventojus ant Molukki- 
nių salų. Pažintis visokių burtinių priemonių ir formulų 
. (Ngelmu, Rapal) ypatingai yra išdirbta. Dovanos tankiai 
yra duodama mirusiems ir žmonės tiki į jų persikeitimą į 
gyvulių pavidalus ir bijosi atkeršinimo ar bausmės.  Ši- 
teipos randame labai išsiplatinusį įtikėjimą, kad moterų vė: 
lės, mirusių šešose, yra pavojingos vyrams ir vaikams. 

ilkenas yra prirodęs, kaip animizmas valdo liaudies tikė- 
Jimą ir liaudies papročius indiškame salyne ir Javoje nema- 
žiau kaip pas žemesnio laipsnio veisles. 


į 
- 


Induizmas labiausiai išsiplatino Javoje, Maduroje ir 
Bali; bet papročius, susekamus nuo indų įtekmės, randa- 
ma ant kitų salų, net pas dajakus ant Borneo. Rašliava ant 
Javos atsirado ir išsivystė po indų mąsties ir formos įtek- 
me; sena javiečių kalba, kavi, nuo A. W. von Humboldto pa- 
sekmingai tyrinėjama Friedėricho, Coheno, Stuarto, Kerno 
ir kitų, yra malajiška šneka, auklėta po sanskrito įtekme,. 
Šitoje kalboje yra išlaikyta teip užrašai, kaipo ir rašliaviš- 
ki darbai; pastaraisiais yra epiško pobudžio tematai iš indų 
Mahabharata javiečių apvalku apvilkti. Vėliaus vietinės 
apie didvyrius sakmės buvo paimta į javiečių rašliavą. 
Priegtam yra daug pavyzdžių tikėjimo, doros ir mysterijos 
raštų, parašytų mahometonų dvasia ir populiariška kal- 
ba, k. a. dramatizuotos sakmės apie Vajangą (kaipir ma- 
rionettės). Bet gryžkime prie indų įtekmės, kuri yra teipgi 
svarbiausia tikėjimo dalykuose. Skaitlingi dievų paveikslai, 
simbolai (Linga, Fallus) ir ypatingai triobėsių liekanos, 
k. a. Barobudur šventnamis, liudija indų kulturos išsiplė- 
tojimą Javoje. Dabar jie daugiausiai yra sunaikinti dau- 
giau gamtos negu žmogaus rankomis, vienok liekasi gana, 
idant galima butų spręsti apie jų pirmutinį didumą. Indų 
šventnamiai ypatingai buvo randama ant kalnų augštumų 
Diengo ir Pram Kaname, kuomet buddistų šventnamiai yra 
randami Kadoe apskrityje. Iš paskutinių kolosališkasis 
Barobudur triobėsis yra įdomiausias. Jojo skaitlingos sie- 
nos, koridoriai ir terrasos, išpuošta skulpturos darbais ir 
bareliefais ir jo Buddos stovyla, tyčia nebaigta, kaip tuli 
mena, duoda mums suprasti svarbą, kurią buddizmas buvo 
igyjęs Javoje. Induizmas vis dar, regisi, labiau išsipla- 
tinęs. Javoje randame Višnu ir Bramą ir ypatingai Sivą 
su Durga ir Ganesa. Griežtas asketiškas gyvenimas, kurio 
daugumas javiečių laikosi, ir paleistuviškas garbinimas 
Lingos paeina nuo Siva. Dabar nors indų tikėjimas se- 
nai išnyko nuo Javos, bet jis vis palieka šitas žymes, tik 
asketiškas gyvenimas įgavo mahometonų skraistę, 0 iš- 
tvirkimas užsiliko tautišku papročiu, kartais susirišančiu su 
stabmeldiškais veiksmais. Įdomus pavidalas Panteone, ne 
tik Javoje, bet ir kitur salyne, yra Batara Guru, kuris 
abelnai yra garbinamas kaipo augščiausias Dievas Sutverto- 
jas. Jo vardas rodo į indišką paeigą ir gali buti prilygin- 


tas prie Siva; žinoma, tuli vietiniai suopročiai susimaišė 


Baro-Budur šventnamis ant salos Java. 


Pav. 9. 


Islamas labai yra po salyną paplitęs, nors visai neišnai- 
kinęs stabmeldiškų nuomonių ir papročių. Javoje islamas 
yra tautiniu tikėjimu; jis turi oficijalinį pobudį vietinių 
kunigaikščių i ir didžiunų rumuose ir net yra pripažinamas ir 
apginamas kaipo toksai Olandijos valdžių. Žmonių tikč- 


jimiškos priedermės klausybė gali buti tankiai tik liuosai 
pildoma, bet dalyvavimas mahometonų šventėse vėl su- 
šaukia žmonės prie islamo ir kelionė į Mekką uždega 
fanatybę.  Mahometonų gyvenimo sukuriu salyne yra sto- 
vi Džavah naujokinė Mekkoje, kuri buvo aprašyta Snouck- 
Hurgronje. Iš to centro pažintis tikėjimiško įstatymo ir 
mystiškųjų draugijų nariai salyne apturi stiprią paramą. 

Greta su mahometoniškais ir vietiniais krikščioniškais 
gyventojais, kurie, reikia pasakyti, nėra teip skaitlingi, 
kaip to galima butų laukti po tiek metašimčių europiečių 
valdymo, gyvena teipgi daugumas stabmeldiškų genčių. 
Liečianti vietinius įtikėjimus medžiaga buvo surinkta ypa- 
tingai Wilkeno ir jo sutvarkyta nuo abelnos animizmo at- 
žvalgos. Teisybė, tikėjimas į vėles ir dvasias labai prasine- 
ša pas juos, bet yra teipgi ir garbinimas gamtos, kurio ir 
čion negalima teisiog priskaityti prie animizmo. 

Turtinga medžiaga, surinkta Wilkeno raštuose duoda 
didelius pragumus animizmo tyrinėjimui. Todėl męs atsi- 
sakome aprašinčti tikėjimus atskirų salyno tautų ir pasika- 
kinsime nurodymais į kaikurias pobudines savybes. 

Labai yra prasiplatinęs tikėjimas į vėles, kurių pas kiek- 
vieną žmogų esą po kelias; alsavime, širdyj, jo šešėlyj. 
Vėlė, miegant, apleidžia kuną ir priima sau kitus paveikslus, 
pav., paukščio paveikslą, dėlko, mat, tąsyk ir barstoma ry- 
žiai. Daugelis genčių tiki į vilktakius; ypatingai tie, kurie 
pažysta Ngelmu, t. y. žino burtiškus žodžius (rapal), gali 
pasiversti į tigrus. Mirusių vėlės gali buti pavojingos, pav., 
moterų vėlės, mirusių prieš gimdymą arba laike gimdymo 
(pontianak). Viršgamtiškos pajiegos, k. v. kerėjimas, tan- 
kiai skaitosi pereinančiomis paveldėjystėn. Labai ilgos iš- 
kilminės apeigos ir ceremonijos, daromos numirus ir lai- 
dojant, yra tikslui prašalinimo kenksmingų įtekmių iš ve- 
lionio pusės, o drauge su tuo prigulėjimo tikslui persikelti 
mirusio vėlei į vėlių šalį, kuri, anot daugelio salinių grupų 
gyventojų, yra netoliesia nuo salų.  Skaitlingos dovanos 
duodamos vėlei tam, kad ji paimtų jas ten, kitos gi yra 
skiriamos jai, jai besibastant po žemę. Yra daug prirody- 
mų, jog šitas įtikėjimas yra nutęsiamas teipgi ant gyvulių ir 
augalų, kurie teipgi apdalinami vėlėmis, vienok nėra garbi- 
nami. Iš augalų pirmą vietą užima ryžiai; laike triuso apie 


> 
4 


— 41 — 


ryžius Javoje ir teipgi kitose vietose, simboliškai keliama 
yra ryžių jungtuvės ir rengiama visokios šventės bei puotos. 
Prie fetišų ir amuletų skaitliaus — musulmanas iš stab- 
meldžių fetišų daro amuletus — priklauso vadovų savybės 
(ginklai, drabužiai, graznos), kurioms priskaitoma ma- 
giška pajiega; pastebėtini teipgi šventi puodai pas dajakus, 
prie ko teip labai išsiplatinęs paprotys galvos piovimo pas 
dajakus, alfurus ir kitus, yra susirišime su kaukolių kultu. 
| 2 |, 
J 2 


A 
52 


Pav. 10. Talismanas ir protėvio paveikslas ant Borneo salos. 


Greta su šitais magiškais ir animistiškais suopročiais 
atsitinka teipgi ir garbinimas gamtos ir stokos nėra prigim- 
tiniams mytams, k. a., apie dangaus ir žemės jungtuves lie- 
tingo sezono pradžioje. Kalnai ir vandenys, saulė ir me- 


—- 42 pe 

tiškai išguldyti. Tyrinėjimui legendinių padavų daugelis 
šitų tautų suteikia turtingą medžiagą. Šitai buvo surinktą 
pasakojimai ir sakmės pas makassarus ir buginėzus, pas 
sangirčzus ir batta'us. Paskutiniai, tapę pirmiausiai Ži- 
nomais dėka Vander-Tuuku, apdirbti dabar K. M. Pleite 
ir apima savimi daug originališkų kosmogoniškų mytų ir 
simbolų. Galima abejoti ar pavyks suprasti tikrą panašių 
pasakojimų prasmę ir atskirti nuo jų tikrai vietinius ele- 
mentus nuo perkeltų iš priekinės Indijos. Šitas pastebėji- 
mas liečia teipgi tokį paveikslą kaip Batara-Guru, kuris 
yra garbinamas kaipo augščiausias dievas-sutvertojas, bet 
kurio vardas nurodo į priekinę Indiją. Tokiu budu visur 
šitam dideliam apskrityj galima surinkti tik trupalus, tei- 
sybė skaitlingus ir įdomius. 


6. Mongolai. 
(Dr. Ed. Buckley straipsnis, Chicagoje). 


Nusisiuntimo raštai. Stoka, kuri niekuomet nebuvo papildyta, yra 
tame, kad Waitzo veikale nėra mieko apie mongolus; medžiaga gi yra išmė- 
tyta po aprašymus kelionių, etnografiškas apyskaitas sulyg Rusijos im- 
perijos žmonių ir visokius mokslo draugijų laikraščius bei pranešimus, 
ir ttt Kad gauti abelną supratimą, reikia Fr. Muellerio Allgemeine 
Ethnographie imti tas dalis, kurios liečia šitą dalyką; jis kaip paprastai, 
yra pilnai ištikimas, bet permažai pasako apie tikėjimą. 

Sulyg Siberijos tai sekanti A. Castreno yra dideliai įdomųs; Reise- 
erinnerungen aus den Jahren 1838—44 (1853 m.), ir Reiseberichtė und 
Briefe aus den Jahren 1845—49 (1856), abudu A. Schiefnerio redaguoti; 
W. Radlov, Sibirien, Lose Blaetter eines reisenden Linguisten (1885 m. 
jame yra skyrius Das chamanenthum und sein Cultus); Proben der 
Volkslittieraiur der tuerkischen Staemme Sued-Sibiriens (8 tom., 1866— 
1872 m.). A. Schiefner, Heldensagen der minussinschen Tataren (1859 
m.). Iš senesnių raštų apie vidurinę Aziją turime ypatingai paminčti 
I. J. Schmidto, Forschungen im Gebietie der aelteren religioesen, poli- 
tischen und literaerischen Bildungsgeschichte der Voelker Mittelasiens 
(1824 m.), ir k.; iš naujesnių veikalų yra Arm. Vambery; Die primitivė 
Culiur des turko-tatarischen Volkes auf Grund sprachlicher Forschungen 
(1879 m.); Das Tuerkenvolk in seinen ethnologischen und ethnografi- 
schen Beziehungen geschildert (1885 m.), Japonija yra gerai aprašyta 
J. J. Reino (2 tom., 1881—86 m.), kuomet iš skaitlingų apie keliones kny- 
gų turime paminėti zražiai paveiksluotą C. Netto knygą ir sumaningus 
Izabelės Bird aprašymus. Daug užtikimos medžiagos teipgi galima rasti 
Ph. F. von Sieboldo, J. Hoffmanno, Leon de Rosny, A. Peismaiero ir 
B. H. Chamberlaino veikaluose ir straipsniuose. Sulyg mongoliškų ele- 
mentų, randamų Tikrojoj ir Užpakalinėje Indijoje galima sulyginti ver- 
tingą abiejų metašimčių R. N. Custo kalbų kataliogą, A Sketch of the 
modern languages of the East Indies (1878 m.). 


Mongolų vardas po teisybei priklauso vienai gentei, 
padarančiai nedidelę didžiosios veislės atžalą, bet tankiai 
vartojamas ir pažymėjimui visos veislės, kurią kiti velija 


vadinti “augštutine azijatiška“ veisle. Męs jau minėjome, 
kad šita veislė kaikuriems etnografams yra dideliu maišu, 
|| į kurį jie meta viską, kas jiems papuola. Šitai Peschel ne- 
sisvarstęs priskaito visus amerikiečius ir malajiškuosius po- 
linčziečius prie “mongolėniškų" tautų, teip kaip Max Muel- 
 ler priskiria malajiškinius polinėziečius ir dravydines tautas 
"prie Indostano, kurių paskutinės, anot Peschelio ir dau- 
gumos etnografų, padaro atskirą veislę. Fr. Mueller, dau- 
giau negu kas nors kitas, aprubežiavo mongolų sritį, ka- 
dangi jis paskaitė net ant šiaurinio Siberijos pakraščio 
gentes, kamčadalus, ainosus ir kitus su Amerikos eskimo- 
"sais atskira veisle — arktiškąja arba hiperborėjiškąja. 
Bet net ir teip mongolų veislė liekasi ne tik iš visų skaitlin- 
"giausia, bet ir labiausiai atitraukta nuo musų akių savo 
"vienumu ir susirišimu. Apie pirmuosius mongoliškų tautų 
persikilnojimus, apie jų santikius su kitomis tautomis, ku- 
rias jie, galbut, išgujo iš savo gyvenimo vietos, arba susi- 
maišė su jomis, neduoda mums žinios nė počtiškosios pa- 
davos; vienintėlį ir tai neužtektiną budą atsižinojimui ko- 
nors apie tai, duoda tyrinėjimas kalbų. Todėl, tikras gru- 
"„pavimas atskirų šito kamieno šakų nėra galimas, ir męs 
dėlei šito pasitenkinsime peržiurėjimu svarbiausių šitos veis- 
ės šakų, nepriduodami joms tikro klasavimo. 

, Pirmiausiai atkreipia į save atidžią urališkai-altajiška 
eimyna, kuri savu žaru, skiriasi į dvi šakas: ugriškai-suo- 
mišką ir turkiškai-totorišką. Prie pirmosios priklauso: 
suomiai, lapai, įgauniai, lyvai Rusijos šiaurėje, ostiakai 
Obi upės įkloniu ir samojiedai, skystai išsidraikę po plotą 
„nuo Uralinių kalnų iki Baltųjų jurių ir Ledinio vandenyno. 
Iš turkiškai-totoriškų genčių (kirgizai, abakaniniai ir altaji- 
niai totoriai) gyvena pietinėje Siberijoje, pasiekdami į 
tytus ežerą Baikalą; Lėnos įkloniu gyvena jakutai, Mori- 
golijoj tikrieji mongolai; į vakarus nuo jų kalmukai, apie 
Baikalą — buriatai, į vakarus nuo jų minusiniai totoriai, 
1 vakarus nuo Amuro — tungusai, skystai išsidraikę po 
didelį plotą, galiaus į pietus nuo tungusų mandžurai.  Ki- 
tomis mongoliškomis tautomis yra chinai, korėjai ir japo- 
nai. Musų pažintis toli neužtektina, kad galėtume tyri- 
„Reti etnografiškus Chinų išvyzdžius. Labai yra galimu, 
Kad “šimtas šeimynų“, iki kurių yra nusekama chinų kul- 
tura, ir kurios atčio senovės laikuose iš šiaurvakarių. kai- 


—- 44 — 
po ir mandžurai, kurie vėlesniuose laikuose įgijo ant Chinų 
valdžią, priklausė prie augštutinės azijatiškos veislės; bet 
kokiame giminingumo laipsnyje jie stovėjo su pirmutiniais 
gyventojais, visai negalima susekti. Japonijoje gyvento- 
jai yra, turbut, pasidarę. iš susimaišymo ainosų, pirmųjų 
laukinių gyventojų, prigulėjusių prie hiperboriečių, su įvai- 
riais mongoliškais ateiviais, atėjusiais nuo Azijos sausže- 
mio. Malajų kraujas rodosi teipgi nemaža yra prisimai- 
šęs; kiti net tvirtina suradę giminingumą su papuasais. 
Jei męs vėl pažvelgsime į sausžemį, tai Tibete ir šiaurine 
Himalajų pašlaiste atrasime tautas ir gentes, kurios tikrai 
gali buti priskaitytos prie mongolų. Su bramanais susitin- 
kame Užpakalinėje Indijoje, kur Tai ir Annama teipgi abel- 
nai skaitoma mongolais. = Užpakalinė Indija labai ma- 
žai etnografiškai yra žinoma, kadangi, tautoms gyvenan- 
čioms ten, priėmus buddistų tikėjimą ir chinų civilizaciją, 
sunku yra susekti pradinę giminystę. Žinoma, yra gali- 
mas tulas susilietimas arba susimaišymas su malajiškais 
elementais. Paskiausi kalbos ir Chmerų (Kambodžijoje) 
senovybių tyrinėjimai nepasiekia toliau kaip senus indų 
įtekmės laikus, ir todėl neduoda šviesos apie pradines sąly- 
gas. 
Veislinis mongolų pobudis tankiai yra paduodamas fleg- 
matišku, lėtu ir prozaišku. Kaipo stepų gyventojas jis pa- 
prastai yra nomadas (klajoklis), jo užsiėmimu tankiausiai 
yra auginimas gyvulių; jis teipgi užsiima žemdirbyste; jis 
yra tik medėjas ar žvejas, jei gamta nesuteikia kitokio už- 
siėmimo. Šiteipos jis yra barbaro typu.  Poetiškas gabu- 
mas, griežtai sakant, yra randama šitoje veislėje tik pas 
suomius. Medžiaga pasakoms pas vidurinius ir augštuti- 
nius azijatiškus nomadus daugiausiai yra paimta iš Indi- 
jos*). Teisybė, kad chinai turi seną giesmių rinkinį, bet 
joms negalima duoti jokios poetiškos vertės.  Kariškomis 
ypatybėmis mongolai teipgi nėra perdaug atsižymėję; bet 
jie gali užpulti didelius apskričius baisiomis ordomis, pa- 
kareiviją, blaškydami ir naikindami viską vienu tik skait- 
lingumu, neparodydami nė kariško sugiebumo, nė narsos. 

*) Th. Benfey pirmutinis patarė šitą jungimą.  Apšnekamos pasa- 


kos buvo surinktos B. Juelgo, Kalmuekische Maerchen (1866 m.), Mongo- 
lishe Maerchen (1868 m.). 


"Gabumo politiškai organizuotis jiems truksta labiausiai; 
jų kunigaikštystės puola su pergalėtojo myriu ar už kelių 
gentkarčių po jo; net jei jos tęsiasi ilgiaus, ačiu pavienių 
valdininkų gabumui, kaip tas buvo su Didžiojo Mogulo 
valdžia Delhije, tai visgi jie neparodo gyvybės. Laike se- 
nojo svieto pabaigos hunai davė stumį tam didžiamjam per- 
sikčlimui, kuris padarė vidurinių metašimčių Europą. Vi- 
duriniuose metašimčiuose ir per du metašimčius mongolai 
išdavė tris didžiuosius pergalėtojus, Čingischaną, Kubilai 
ir Timurą. Jie pergalėjo Chinus, nuvertė Bagdade Kali- 
fatą, apėmė Persiją, Rusiją ir Mažją Aziją, įsibriovė į 
Vokietiją ir bet niekuomet neužėmė vadovaujančios svieto 
istorijoje dalies. Jie galėjo tą padaryti senovės laikuose, 
jei tas teisinga, kad pirmieji Chaldėjos gyventojai, lopšys 
assyriškai-babylioniškos kulturos, priklausė augštutinei azi- 
jatiškai veislei ir net buvo priskaitomi prie chinų. Bet 
"tas labai sunku yra spręsti. Teip pat nera tikra kokią dalį 
šita veislė turėjo persų civilizacijoje. Kad persai priklausė 
prie indo-germanų, tai tas yra lygiai teip tikra, kaip ir kad 
Iranijoje civilizacija išsivystė sužiniame priešingume ne- 
draugiškiems turanams ir šitoje prasmėje tik po jų įtekme. 
Turaniškas yra vardas, kuris kartais yra dar vartojamas 
„pažymėjimui augštutinės azijatiškos veislės. 
„ „Kas liečiasi tikėjimo, tai mongolai yra charakterizuo- 
jami dideliu abejutumu. Didieji vidurinių metašimčių per- 
galčtojai, kurie apsipažino su visokiais tikėjimais nuo rytų 
„Azijos vakarus, buvo ne tik tolerantiški, bet išreiškė net 
savo eklektiškus norus ir akylumą įvairioms tikėjimo for- 
moms. Bet jų uždaviniu buvo Dievas danguje, o Chakan 
ant žemės. Tikėjimiškuose indų ciecoriaus Akbaro pama- 
tuose šita eklektiškoji linkmė pasiekė savo augščiausią laip- 
Sųl. Todėl negalime stebčtis, jei kuone visur pas mongo- 
Jūs svetimi tikėjimai yra išsiplatinę.  Daugumas augštu- 
timių azijinių genčių neatkeitė dar savo įgimto šamaniz- 
mo, ar neapvilko jo kokiais kitais tikėjimais. Pas šitas 
autas randame sekančius tikėjimus vyraujant: buddizmą 
"ibete, Chinuose, Japonijoje ir Užpakalinėje Indijoje, isla- 
2 Pas turkus, kuomet magiarai, suomiai ir pavienės aziji- 
IS gentės yra krikščionimis. Didelis šakų įvairumas, 
Jomadiškų ir apsisčdusių, apgyvenančių teip europinę kaip 
azijinę Rusiją yra kuojdomiausias; pas juos randame 


mahometonus totorius, kirgizus, buddistus, kalmukus ir ki- 
tus. Pas mongolus, barbariškos tautos ir Chinų civilizuo- 
tieji žmonės turi svarbiausius dalykus išvieno: pav., tikė- 
jimas į dangų kaipo į augščiausią Dievą, priešginumas terp 
dangaus ir žemės ir augštai išsivystęs šeimyniškas jausmas, 
apsireiškiąs garbinime bočių ir savotiškose magijos formose, 

Ypatinga, priimta čion animizmo ir magijos forma, 
yra šamanizmas. Fetišizmas, sulyg Vambery, tik menkai 
įtėmijamas, bet neabejotinus ženklus totemizmo randame 
pas turkinius totorius. Kaip paprastai, šitos veislės tiki 
į Augščiausią Dievą, Tengere, gyvenantį danguose, ir į 
galingą, pavojingą dievą, gyvenantį žemutiniame sviete, va- 
dinamą Erlik (Irle-chan). Priegtam, žmogaus gyvenimas 
priklauso nuo visokių saugojančių dvasių ir pratėvių. Kad 
juos prilenkti prie savęs, reikia šaukti magiką, oro prana- 
šą, vaistininką, žynį, Kamą ar Šamaną, jei vartoti vardą 
tikrai paeinantį iš Indijos.  Šamanuoti yra paveldėtinė ga- 
lybė ir nėra laikoma kaipo perduodamoji mokyba, tik kaip 
viršgamtiška paveldėjybė, kurią tėvas perduoda savo su 
nui, o kartais dukteriai. Svarbiausia to idėja yra tas, ka 
pratėvių dvasia įeina į Šamaną, teip, kad jis yra ištraukia 
mas iš savęs paties ir svieto paroksizmais, iškraipymais i 
nesvietiškais dukimais ir tokiu budu jis įeina į augštutinę 
šviesos sritį, ar žemutinę tamsos sritį. Šitas šamanavima 
randama pas daugumą augštutinių azijatiškų tautų, o Eur 
poje randame jį pas lapus. Šamanas vartoja bugną nutept 
visokiais paveikslais, į kurį jis muša ir pritaria savo žiau 
riomis ir rusčiomis dainomis. Savo ekstatiškame padėjim 
Šamanas lipa į dangų gauti padavadijimą nuo dievo sulyg t 
ko nuo jo reikalaujama.  Šamaniškame garbinime yra tr 
laipsniai; vienuose magikas eina tik teip toli, kad galė 
nuskriesti į žemutinius dangaus skraitus; didieji ir ga 
sųs šamanai gali pasiekti augščiausią dangų. Bet jie teip, 
turi nusileisti į žemutinės sritis. Šitas ypatingai atsitii 
ka, kuomet jie valo jurtą (ščtrą) po mirčiai. Yra tikim 
Jog mirusio vėlė slankioja ten ir nori nutraukti gyvas €S 
bes su savim. Todėl reikia pagauti tą vėlę ir nuvesti j 
ma 
Saudi in ns E Kita š 
—7—7———-—-—-7>———- 

; yra užmušamas ir išdalinamas su visokio 


apeigomis ir magiškomis formomis. Susirišimas aukojimo 
su prisieka pas daugumą šitų tautų yra labai akyvas, nes 
imant prisieką, darant sutartį, ar duodant pažadėjimą, yra 
geriamas aukojamo gyvulio kraujas. 


7. Suomiai (Finai). 


Nusisiuntimo raštai. A. Schiefner, Kalewala, das National-Epos der 
Finnen (1852 m.); prancuzų vertimas šitos epikos buvo atliktas L. 
Leouzon le Duc, anglų W. F. Kirby (1888 m.) ir neseniai vokiečių 
H. Paus (1889 m.); J. Grimm, Ueber das finnische Epos (Kleinere 
Schriften, II); A. Castren, Lectures on Finnisch Mythology (vokiečių 
vertimas Schiefnerio, 1853 m.); E. Beauvois, La magie chez Tes Finnois 
(R. H. R. 1881—82 m.). 


Suomiškoji mongoliškos veislės šaka, prie kurios pri- 
klauso lapai, suomiai, įgauniai ir lyvai, turėjo apėmusi pra- 
eitose gadynčse rasi didelę šiaurinės Europos dalį ir bu- 
vo, rasi, vis daugiaus nuvaroma vokiečių genčių priplau- 
kimais, ar gal, susimaišė su jomis. Tacitus jau mini suo: 
mius savo veikale Germania, bet jis galėjo gauti tik neaiš- 
kius pranešimus apie jų mira feritas. Suomių tauta yra ka- 
mienu šitai šakai. Jų mytologija turi tokią pat vietą terp 
"augštesnių azijinių veislių, kaip ir polinėziškoji terp Pie- 
tinių Jurių genčių, ir, nors Suomija yra sukrikščionyta, 
bet tai tik Čion, o ne terp šiurkštesnių stabmeldžių lapų, 
ką mytai apie senus dievus ir karžygius buvo surinkta. 
Męs turime sulyginamai turtingą medžiagą tyrinėjimui 
"Suomių šalies. Šiaurinė vidurinių metašimčių rašliava me- 
ta tiek daug pašalinės šviesos ant Suomijos, kad labai ap- 
„Simoka rinkti šitas dalis liečiančias Suomiją, kaip tą Beau- 
vois yra padaręs, pav., sulyg raganybės. Jau paskutinio 
„ metašimčio pabaigoje, vyrai kaip Porthan, Lencguist ir 
Ganander pradėjo rinkti ir aiškinti senas runas. Bet jų 
"darbai toli buvo pralenkti E. Loennrotto, kuris ilgus metus 
Byveno terp šitos tautos, užrašinėjo dainas iš giesmininkų 
Durnų ir pats, kaipo tautiškas giesmininkas, iš dalies sudėjo 
Ar sutaisė pasakas į počtišką formą. Iš šitų darbų jis pa- 
Gare tris didelius veikalus. Visų svarbiausiu yra epiškųjų 
dalykų rinkinys, Kalevala, apie kurį Loennrott 1835 m 
Išleido laidą iš trisdešimts dviejų knygų, o 1849 m. pa- 
didintą laidą iš penkių dešimtų knygų arba runų. Lyriš- 
32515 počmas jis surinko Kanteletare, vardas imtas nuo 
4 etinės arpos „(Kantele). Galiaus 1880 m. jis išleido tre- 
Čia bet nemažiaus svarbų magiškų formulų ir dainų rin- 


kinį, kurias Beauvois panaudojo pagrindu savo puikiam raš- 
tui. Tokiu budu medžiagos netruksta ir ji yra gabiai ap- 
dirbta Castreno jo suomių mytologijoje. Teisybė, kad ru- 
niškasis tyrinėjimas nėra dar užbaigtas ir vyrai toki. kaip 
J. Krohn, ir kiti yra atsidavę Suomijoje rinkimui ir kritiš- 
kam medžiagos perkratinėjimui. 

Augščiausias dievas pas suomius vadinasi Jumala arba 
Num, ar Jilibeambaerije, kaipo kaimenių globėjas, bet šitas 
paskutinis tik pas kaikurias gentes. Žodis Jumala nurodo 
greičiau į dievybę abelnai negu į dievinę vienatą; krikš- 
čionių Dievas teipgi tankiai vadinasi Jumala. Todėl runose 
kitas vardas daugiau prasineša, butent, Ukko vardas, senis, 
teviukas, kuris siunčia griausmą. Abudu Castreno lai- 
komi oro dievais; be šitų yra elementų dievai, k. a. van- 
dens dievai ir žemės dievai. Hiisi, kurių bijotasi kaipo pik- 
tų sutvėrimų, buvo, gangreit, išpirmo giriniais kipšais. 
Suopročiai apie žemutinį svietą, Tuonela, augštai yra išsi- 
vystę, ir, turbut, krikščioniškos idėjos įsimaišę į juos. 
Mana ir Tuoni, žemutinių sričių viešpats, viešpatauja ten, 
kuomet ypatingas paveikslas yra daromas dievui mirties. 
Be šitų dievų yra dar daug dvasių globėjų, Haltia, kurių 
kiekvienas suomis turi po vieną, kurios lengvai įveikiamos 
magikų. Kas atsieina raganybės, tai jos budą ir pavidalą 
randame pančšint į raganybę atsitinkančią kitur. Kadangi 
Loennrott suteikė mums daugelį magiškų formulų tai męs 
turime dabar progą sulyginti jas su magiškais kitų tau- 
tų žodžiais. 

Didelis suomių mytologijos gražumas yra tame, kad 
ji priima tikrus epiškojo cikliaus išveizdžius ir formas. 
Kalevala prasideda nuo kosmogonijos, kuri, žinoma, sutei- 
kia akyvus dalykus sulyginimui, bet joje yra daug to, kas 
svetima pradiniams stabmeldiškiems supratimams.  Toliaus 
epika seka nuotikius trijų karžygių, Waenemoeinen, Ilma- 
rinen ir Lemminkoeinen. Šitie karžygiai iš Kaleva eina į 
nedraugingą šiaurės Pohjolos šalį kaipo jaunikiai parsi- 
vesti marčios, kuri galiaus yra laimėjama Ilmarineno; vė- 
liau jie gryžta išplešti Sampo lobį. Iš darbų, kuriuos Louhi, 
šeimininkas Pohjolos užduoda jiems, yra kelionė į Tuonela, 
su kuria sujungtas žemutinių sričių aprašymas. Runos yra 
svarbios kaip nuo mytologiškos atžvalgos, teip ir dėl civi- 
lizacijos istorijos,  Mytologiškai yra beveik tikra, kad p 


didžiųjų karžygių formomis statoma semovės dievai, tik 
sunku yra jie išaiškinti juo labiaus, kad tas yra daroma 
labai daugeliu įvairių budų. Vienok senos mytų formos 
liko sudvasintos; “"šiteip, Waeinemoeinen reiškia dievišką 
išmintį kaipo tveriančią žodyje ir dainoje; Ilmarinen ar- 
tistišką galybę, padarančią formas su ugnies pagelba; Lem- 
minkoeinen, drąsą, toli siekiančią narsą, linksmumą vei- 
kime“. (Carriere), Šita epika teipgi pilna yra magijos; 
Waeinemoeinen yra didelis runiškas mokslinčius ir magi- 
kas ir daugelis magiškų žodžių ir pabuklų lošia žymią dalį. 
Sunkiausia yra išaiškinti Sampo, lobį, kurį Ilmarinen, 
kalvis veikė ir kurio turėjimas davė gerovę ir palaiminimą. 
Vieni žiuri į Sampo kaipo į tikrą daiktą, kiti aiškina jį my- 
tiškai kaipo suotemą, saulę, treti simboliškai kaipo visų 
turtų asmenį, bet, regis, nieks neišaiškina visokių smulkme- 
nų papkaktinai. Bet męs pasakėme gana, idant parodyti di- 
delę epiško cikliaus svarbą. Visoje mongoliškos veislės ap- 
rubėje jis yra vienas savo budo. Teisybė įgauniai turi savo 
karžygia-sagas apie Kaleva karžygius, kurie yra surinkti 
po Kalewipoeg užvardžiu. Bet jie, tegul ir gana svarbųs, 
„ nesusilygina su suomių Kalevala svarbumu. 


8. Semitų Šeimyna. 


Nusisiuntimo raštai. Svarbiausi senovės istorijos rankvedžiai bus 
baminčta veliaus (skyriuje apie Egypto rašliavą); čion patarsime tik 
„kuoakyliausiai parašytą knygą Ed. Meyero, Geschichte des Alterthums 
(I. 1884 m.), kuri ikišiol toli pereina visas kitas sutraukas. Apie semi- 
tus turime: Th. Noeldeke, Die Semitischen Sprachen, eine Skizze (1887 
uu F. Hommel, Die Semitischen Voelker und Sprachen (I. 1883 m.; 
šitas veikalas, rengiamas penkiems tomams, kaipo pirmas, apimsiantis 
„Bemitiškos kalbos ir senovybės mokslo encykliopčdijaą); W. Robertson 
„Smith, Leciures on the religion of the Semites (I. Burnet. Sect. 1889 
m.); E. Renan, Histoire generale et sysieme compare des langues semi- 
| tigues (I. 1ma laid. 1855 m.; daugiaus tomų neišėjo, bet šitas pirmas 
tomas vienval buvo perspaudomas); Nouvelles »considerations sur Te 
Carcciere general des peuples semitigues et en particulier sur Teur ten- 
Gance Gu monotheisme (J. A. 1859 m.); Renano teorijos iššaukė skaitlin- 
„Eus straipsnius, kurių paminčsime kaipo svarbiausius; Max Muellerio 
Chips, I.); L. Diestelio (Jahrb. f. d. Theol. 1860); ir populiariškas, 
Eabus, nors nelabai originališkas, teisinamas R. B. Grauo pamfletas, 
Semiten und Indogermanen (I. Ausg. 1864). "Toli vertesnis sulyginimas 
šitų dviejų veislinių šeimynų suteiktas A. M. Fairbairno (jo tikėjimo 
ozofijos ir istorijos tardymuose); E. Schradero, Die Abstammung der 
aldaeer und die Ursitze der Semiten (Z. D. M. G. 1878); W. W. Grafo 
udissino, Studien zur semitischen Religionsgeschichte (2 tom., 1876—78 
); Fr. Baethgeno, Beižraege zur semitischen Religionsgeschichte, I. 
Gott Isracls und die Goetter der Heiden (1888 m.). Biblijinės Ar- 
cheolozijos Draugijos trusas (nuo 1872 m.) turi daug svarbaus savyje. 


— 50 — 
Apžvalga vėlesniųjų atradimų sulyg Biblijos yra suteikta A. H. Sayceo 
Fresh lights from the ancient monuments (neseniai išversta į vokiečių 
kalbą padidintoje formoje). Jei kreipsimėsi prie pavienių tautų, tai J. 
Selden, De diis Syris (1628 m.) vis vertas paminėti; D. Chwolsohn, Die 
Ssabier und der Ssabismus (2 tom., 1856 m.). Vėlesni atradimai sulyg 
hittitų randami pas W. Wrightą, The empire of the Hittites (2ra laid., 
1886 m.); A. H. Sayce, The Hittites (1888 m. biblijinės pažinties šunta- 
kiai); Perrot ir Chipiez, Histoire de Vart dans Vantiguite, IV. Apie 
finikus yra didelis F. C. Moverso veikalas, Die Phoenicier (4 tom., 1841— 
56 m.); nelabai užtikimas ir turi daug to, kas buvo didelės maišaties 
priežastim. Geras medžiagos rinkinys imtas nuo antrašų atliktas M. 
A. Levyo, Phoenicische Studien (4 H. 1856—70); praktiška apžvalga pa- 
duota Ph. Bergero (Lichteribergeryj). R. Pietschmann, Geschichte der 
Phoenicier (Onckene). Svarbiausiu veikalu apie Finikiją yra Mission 
de Phoenicie, kuriame E. Renanas paduoda savo kelionių pasekmes. Abel- 
nai senovės semitiškų tikėjimų tyrinėjimas yra labai atsilikęs, iš ko ne- 
galima stebčtis, žinant, kaip daug tas priklauso nuo rinkimo ir paskai- 
tymo antrašų, kas dabar su uolumu yra daroma, k. a. Corpus Incsrip- 
tionum Semiticarum įstaigos. Svarbia žinios versme sulyg šitų tikėjimų 
yra Senas Įstatymas, ir moksliškoji kritika nuveikė daug, idant Seną 
Įstatymą vartoti kaipo brangią versmę senoviškai istorijai.  Ewaldo, 
Reusso, Kueneno, Wellhauseno, Rob. Smitho ir neseniai Stadeo veikalai; 
metą šviesą ant izraelitų tikėjimo ar jo dalies istorijos, yra gerai žino- 
mi. I. Goldzihero bandymas, Der Mythos bei den Hebraeern (1876 m.); 
sutverti gamtiškus mytus iš vardų Sename Įstatyme ir iš pavienių bui- 
čių, atrado šiek-tiek pasekėjystės, bet aplamai yra skaitomas nenusidavusiu. 


Dabar ateiname prie tos veislės, kuri valdo svieto isto- 
riją, tariant, terpžeminės, arba, kaip Blumenbach nevisai 
teisingai užvadina ją, kaukazinės. Pradinis jungimasi įvai- 
rių, priklausančių šitai veislei tautų yra visai už rybų musų 
istoriškos pažinties. Toliau negalima eiti kaip iki paste- 
bėjmui dviejų didelių skyrių šitoje veislėje, semitiško ir 
indogermaniško. Teisybė, kad visų tautų, padarančių terp- 
žeminę veislę negalima skirti prie semitų ar indogermanų. 
Baskai, pav., yra iberiškos šakos liekanomis, labiau pasi- 
platinusios senuose laikuose ir priklaususios prie terpže- 
minės veislės, bet nepriklausančios nė prie vienos iš augš- 
čiau paminėtų šeimynų. Tą patį galima pasakyti apie ke- 
liatą genčių Kaukazo šalyje, k. a. gruzinai; gal teipgi ala- 
rodiečiai Ararato žemėje, terp ežero Van ir Arakso upės, 
Armenijoje, kurie, turbut rišosi su jais. Tas pats galėjo 
buti su hittitais, pastojusiais semitiškos kulturos atstovais, 
bet kurių tikras vardas išduoda visai nesemitišką tarmę. 


Semitiškos šeimynos srities didumas labai įvairiai yra 
apsklembiamas, žiurint į tai, ar semitus imti vienus, ar pri- 
skirti prie jų Šiaurinės Afrikos gyventojus, tokiu budu pa- 
darant hamitiškai-semitišką grupą. Tautų surašas, paduo- 
tas dešimtame Senojo Įstatymo skyriuje apie sutvėrimą, 


— 51 — 
kiek žinome, padaro ypatingą grupą, uždėtą Chamo, kurio 
sunumis buvo Kuš, Mizraim, Fut ir Kanaan. Daugumas 
vis dar tebepriima augščiau minėtą klasavimą maža-daug 
etnografiškai (kiti geografiškai, arba nuo atžvalgos civili- 
zacijos istorijos), bet jie, žinoma, teipgi priima artesnį 
| 


hamitų ir semitų giminingumą ir iš dviejų grupų padaro 

vieną šeimyną.  Taąsyk hamitiška šaka yra vėl dalinama į 

tris ryšis, lybiečius, egyptiečius ir etiopus (Fr. Muellerio 

ir Hommelio ir kitų). Į hamitišką šaką paprastai žiurima 
| kaipo į priešistorišką elementą Azijoje ir kaipo į susiri- 
šančią su semitais šiaurinėje Afrikoje. Dabar pasirodo vi- 
sai teisinga, jog egyptiečių giminingumas (Chamu yra Kam, 
Egyptas) su azijatiškais semitais yra kuoreiškiausias ir 
gali perspėti panašumo dalykus Afrikos veislėms, apie ką 
šnekėjome pirmiau.  Kušitų vardas pasirodė pavojingu et- 
nografijoje, kadangi dešimtame Senojo Įstatymo skyriuje 
apie sutvėrimą Kuš yra padaromas Nimrodo ir įvairių ara- 
biškų šakų tėvu. Šitas parodymas vis turi įtekmę į Fr. 
Muellerį, priimantį etiopiškos hamitų šakos susirišimą su 
priešsemitiniais Babylono gyventojais, kaipo ir su pirmai- 
siais Arabijos gyventojais. Kad tai yra klaida tame, ga- 
lime prirodyti bent sulyg Chaldėjos, kadangi Kassi ar Ko- 
sėjonys, valdžiusieji tulą laiką Babylone, neturi nieko ben- 
dro su kušitais, tariant, etiopais. 

Siauresnėje prasmėje semitiškai šeimynai buvo siulo- 
ma kitoki vardai; šitai Renanas kalba apie syra-arabius. 
Šitame vardas dviejų šitos šeimynos skyrių sulyg jų kalbų 
yra duotas teisingai; jie tokiu budu yra dalinami į pietinę 
semitinę (arabus ir etiopus) ir šiaurinę semitinę (assyrus, 
syrus ir kanaaniečius) šaką. Daugumas, terp kitų ir 
Schrader, į Arabiją žiuri dabar kaipo į gimtinę semitų šalį. 
1š kur prasidėjo semitiška išeivystė į Mesopotamiją, o iš ten 
toliaus į vakarus. Kiti, k. v. Hommel, nori jieškoti toliaus 
pradinės semitų buklčs, jei galima, kokioj nors žemėj, kur 
Jie butų galėję turėti susidurimą su pirmutinėmis indoger- 
„maniškomis gentėmis, vidurinėje Azijoje; bet tas yra teip 
toli už 1storiško tyrinėjimo rybų, kaip ir kušitų bastynės 
Iš Afrikos Babylonan; net semitiškoji buklė Arabijoje yra 
Mmaža-daug abejotina ir anaiptol ne tikra. Pietinė semi- 
Inė dalis mažiausiai susimaišė su svetimais gaivalais ir 
Šlaikė gryniausią originalinį šeimynos typą. = Tyrlaukio 


— 52 — 
arabas yra tikras semitas, nors čion teipgi skirtumas terp 
šiaurės arabų ir pietų arabų įsiskverbė. Krikščioniškos 
metskaitos pradžioje Abisinija buvo naujokijama pietinių 
arabų. Semitiški etiopai, apgyveną Abisinijos augštumas 
reikia atskirti nuo senojo svieto etiopų (kušitų), valdžiusių 
Nubiją ir šios dienos Sudaną. Pietinėje „Arabijoje klestėjo 
savo budo civilizacija, apie kurią męs atsižinome iš antrašų 
ir griuvėsių: Sabėjų ar himjaritų, kurią atrado ir su tokia 
pasekme tyrinėjo lygšiol Fresnel, Halevy, Fr. Lenormant, 
Osiander, Mordtmann ir D. H. Mueller. 

Šitie sabėjai buvo žmonės iš Saba, Jėmeny ir skyrėsi 
visai nuo Harrono sabijų, kuriuos Chwolsohn akylai ištyrė. 
Jie buvo syriškaisiais stabmeldžiais, atsidavusiais garbini- 
mui žvaigždžių ir tokiu budu davusiais pradžią pramany- 
mui savo budo tikėjimo formos (saheizmas, garbinimas 
žvaigždžių), kuris kartais atsitinka senuose raštuose. Me- 
tais mahometonų užkariavimo, septiniame metašimtyj, šitie 
Harrono syrai priėmė sabijų vardą, idant turėti privilegi- 
jas, kurias Koranas teikė sabijams kaipo ir žydams bei 
krikščionims; šitą jie galėjo padaryti tuomi lengviau, ka- 
dangi nė vienas neišdryso pasakyti, ką Mahometas ištikro 
suprato šituo sabijų vardu. Vėla turime atskirti babyloniš- 
kuosius sabijus nuo šitos syriškosios šakos. Šitie sabijai, 
mandėjai, kurie iš pradžių klaidingai buvo vadinami šv. 
Jono krikščionimis, yra tikėjimiška "dra augija, kuri vis dar 
tebėra Eufrato aplinkėje ir kuri siekia atgal iki pirmam 
musų metskaitos metašimčiui. Jų mokyba, regis, yra stu 
sidėjusi iš įvairių elementų senovės babyloniečių, persų if 
gnostikų, sujung gtų drauge. Nuo pusės musų metašimči 
(19to — Vert.) šitie mandėjai atkreipė į save mokslinči 
atidžią ir buvo aplankomi ir tyrinėjami tokių vyrų, kai 
Petermann, Euting ir Noeldke. Bet tik nesenai, ką A. H 
W. Brandt surado tikras versmes ir apskelbė mums mandė 
jų tikėjimą, remiamą seniausiomis tikėjimiškomis knygi 
mis. Šito užteks išaiškinimui sabėjų ir sabijų vardo. 


Šiaurinė semitiškoji šaka daugiau išėjo ant istorijo 
regyklos susidurime su kitomis tautomis, negu pietinė. T 
„atsitiko pirmiausiai Mesopotamijoje, kur semitiškieji ate 
viai ir pergalčtojai rado senovės žmoniją pirm babylonieči 
(gal priklausančią augštutinei azijatinei veislei) kuri 


civilizaciją jie iš dalies priėmė ir kur teipgi kitos kaimyniš- 
kos tautos, kaip kossėjai ir alamitai vienval davė jausti są- 
vo įtekmę. Šitas babyloniškasis tautų sąmįšis negali dar 
buti tyrinėjamas nuodugniai. Bet tas yra tikra, kad sve- 
timi elementai viršijo Babylone, kadangi semitiniai ele- 
| mentai turėjo viršų Assyrijoje. Teisybė, kad civilizacija 
platinosi nuo pietų. Į vakarus randame arti giminingas 
aramėjiškas (syriškas) ir kanaanitiškas gentes; pakraščių 
yra finikai ir filistiniečiai, Šitie paskutiniai, kuriuos Senas 
Įstatymas stato kaipo svetimus ateivius iš nežinomo Kaf- 
"toro, kuotikriausiai turėjo semitinę civilizaciją ir tikėjimą 
ir jie reikia laikyti priklausančiais čia. Hittitų paeiga ir jų 
| dalis lošiama yra dar abejojama; jie apsisėdo terp Oronto 
ir Eufrato ir sutvėrė galybę, žinomą mums iš egyptiš- 
kųjų versmių kaipo Chetas, iš assyriškų gi versmių kaipo 
„Hattis; bet paminklai ir antrašai surasti paskutiniais ke- 
liais metais Hamate, Aleppoje ir Jerabise neduoda mums 
"pakaktinų prirodymų. Yra tikra, kad šitie hittitai turėjo 
didelę galybę aštuonioliktos ir devynioliktos egyptiškos 
dinastijos metais, bet nera prirodymų, kaip toli siekė jų 
ikaralija Mažojoj Azijoj. Teisybė, kad Sayce ir paskui 
ji Wright, Ed. Meyer ir kiti priskaitė skaitlingus Mažo- 
Sios Azijos paminklus šitai paeigai ir nusekė juos iki hitti 
tų; bet akylesnis tardymas šitų paminklų pertikrino C. 
EHlirschfeldą*), jog šita dailė Mažojoje Azijoje ir Kappa- 
dokijoje yra visai neprigulminga nuo syriškosios dailės ir 
neturi nieko bendro su hittitais. Šeip ar teip etnografiš- 

s hittitų padčjimas yra abejojamas; jų giminingumui su 
itais tarytum daug yra priešingo, bet jų kalba tuo tar- 
permažai yra žinoma, idant galima butų tvirtai tikrinti. 
s atsieina Mažosios Azijos tautų, tai jų klasavimas la- 
netikras. Greičiausiai, tai reikia mums skaityti daugu- 
L priklausančioms prie indogermaniškos šeimynos; ma- 
L mažiausiai, bent tuli semitiški gyventojai galėjo apsi- 
venti senuose laikuose pietiniu pakraščiu, kuris vėliaus 
Vo vadinamas Cilicija. Bet, kaip męs sakėme, nėra išti- 
nų taktų šitai šaliai. Be egyptiečių, assyrų ir vėliau 
pranešimų, musų vienintėlė atsižinojimo versme 


k. G. Hirschfeld, Paphlagonische Felsengraeber, und die Felsen- 
IS in Kleinen-Asien (Abh. Preuss. Ak. 1885 ir 1886 m.). 


istorijos senovės aramėjiškų ir kanaanitiškų tautų bei gy- 
ventojų Mažosios Azijos, yra antrašai, pinigai ir pamin- 
klinės liekanos. Priegtam reikia atminti, kad finikų antra- 
šai daro dabar mažai sunkenybių, kuomet hittitų antrašai, 
ir randamieji Mažoje Azijoje vis dar yra spėjami. Šiteip 
dalykams stovint, turėjimas tokio rašliaviško paminklo 
kaip Senas Įstatymas yra kuosvarbiausiu. Žinoma, Senojo 
Įstatymo istoriškus nurodymus turime imti kritiškoje dva- 
sioje, bet atmesti juos kaipo visai netinkančius, kaip tą yra 
padaręs Ed. Meyer, butų perdaug skeptiška, kadangi raš- 
liaviška kritika Senojo Įstatymo duoda ne tik negatyviš- 
kas, bet ir labai pozityviškas išdavas. Toki mokslinčiai 
kaip Kuenen ir Wellhausen nesisvarsto palaikyti senos 
Izračliaus istorijos, bent jos svarbiausiose išvaizdose. 

Tautos, gyvenančios terp Assyrijos ir Egypto, pakliu- 
damos valdžion tai vienos, tai kitos šitų šalių, ir antgalo, iš- 
nykdamos po persų įtekme, savo civilizacija ir kultura 
daugiausiai priklausė nuo babyloniečių. Šitame atvėjyj iš- 
imtis reikia padaryti izračlitų tikėjimui, kuris, nors išau- 
go ant tos pačios dirvos, ką ir kiti syriškieji tikėjimai, bet 
išdavė su savo jahvistiniais (jehovistiniais) pranašais ką 
tokio, kas iškelia jį augščiau kitų semitinių tikėjimų. Bet, 
nors nė apie vieną iš augščiaus minėtų tautų negalima to 
paties pasakyti, vienok jos nuveikė svarbius dalykus žmo- 
nijai. Kadangi jų civilizacija daugiausiai priklausė nuo 
vaizbos, tai jų svarba buvo tame, kad jos platino civiliza- 
ciją senovėje; jos buvo mekleriais, įteikusiais graikams pro- 
tinius Babylono padarus. 

Gal niekuomet nebuvo tiek daug rašyta ar ginčytasi 
dėl abelno etniškos šeimynos pobudžio, kiek nuo laiko Re- 
nano garsaus tvirtinimo apie semitus.  Renanas semitams 
pripažino monoteistinę omę (instinktą); bet šito negalima 
laikyti augščiausia tikėjimiška dovana, greičiau tai yra 
siaurumas ir protiškas menkumas. Tyrų sunus nejau- 
čia gyvenimo daugpusiškumo. Jo protas teip bergždžias 
kaip ir ta šalis, kuri jį apsiaučia, jo monoteizmas yra tikėji- 
mo mažysta. Bet šitam išrasta daug priešingo: žodis omė, 
esant, visai netinkąs čion ir yra tik sakymu. Buvo prirodi- 
nėjama, kad daugelis semitų yra politeistais ir kad izrač- 
litų monoteizmas gali buti išaiškinamas tik kaipo pasekmė 
apreiškimo Abrahomui ar pranašams. Su visakuo šitų 


pas semitus liekasi įgimtas palinkimas, kuris apsireiškia ir 
: jų tikėjime. Ed. Meyer mini kaipo labai įžymius pobu- 
džius sekančius: — didelis mąsties menkumas, greitas per- 
manymas pavienių dalykų, apsiskaitymas ir visuomet prak- 
tiškas protavimas, kuris sulaiko vaizdymą ir yra priešingas 
liuosam dvasios skriejimui į neaprybotas sritis. Tikėjime 
randame teipgi tuos pačius pobudžius.  Apėminga mytolo- 
gija neišsivystė čion kaip kad pas indogermanus, dievų as- 
menys yra daug mažiau pavieniuojama, tikėjimiški gi su- 
pratimai yra daugiau simboliški. Dievai yra augščiausio- 
mis ir galingiausiomis esybėmis bei valdovais: žodis teokra- 
tija, kurį Josephus nukalė ypatingai izraelitams, gali buti 
pritaikomas prie semitiškų idėjų abelnai. Bet Muel- 
leris, regis, eina pertoli, darydamas skirtumą terp semitų 
ir indogermanų iki tokiai smulkmenai, kaip, kad pirmieji, 
girdi, išpažinę Dievą istorijoje, antrieji gamtoje, kadangi 
gamtiškieji apsireiškimai yra kartais labai reiškųs ir pas 
semitinius dievus.  Teip pat mažai Baudissino nuomonė 
gali buti prirodyta, jog semitiniai dievai yra dangiškomis, 
ir, anaiptol, ne žemiškomis esybėmis. Bet visai teisinga 
yra tas, kad semitų tikėjimas deda didelį tarpą terp žmo- 
gaus ir Dievo. Žmogus yra dievybės tarnas; pavaldingu- 
mas, baimė, atsidavimas yra dievotumo pobudžiais; islame 
sakymas “Allah yra Allah“, padeda galą visokiems klausi- 
mams, visokiai nuostebai, visokiems tyrinėjimams ir viso- 
kioms pastangoms. Galiaus turime atkreipti atidžią į tai, 
kad pranašų sistema radosi pas semitus. Žinoma, nerei- 
kia visiškai atsidėti ant šitų abelnų semitų tikėjimo pobu- 
džių, kadangi negalime visiškai užmiršti, jog priešbabylo- 
niškieji elementai turėjo įtekmę į tvėrimąsi šitos semitų 
civilizacijos, kurios galutinė pasekmė perėjo į abelną žmo- 
Nijos vystymąsi. 
„Robertsonas Smithas išaiškino semitų tikėjimo vysty- 
„Masi visai kitaip, negu kuris iš jo pranokėjų. Jis nepai- 
So ant gamtiško aiškinimo, bet visą svarbą deda ant drau- 
Bijinio semitų tikėjimo pobudžio, kuris savo draugijiniuose 
Šurėdymuose ir tikčjimiškuose supratimuose vėlesniems lai- 
ms išlaikė žymes savo pradinio necivilizuoto stovio. To- 
temizmas, pamatinė idėja, kuri yra kraujo giminingume ir 
Susinešime terp gentčs ir jos totemo, gali buti randama vi- 
šame kame. Ant šito pagrindo Robertsonas Smithas, anot 


| 
| 


= 56 > 

jo priešininkų, pradėjo perdaug pamatišką semitų tikėjimo 
istorijos perstatymą. Anot jo, toki asmeniški principai kaip 
šventumas ir aukojimo idėja ir tt., turi visai kitokią pra- 
džią, negu kad paprastai yra jiems prirašoma. Jo patėmi- 
jimai apie assyrų pergalėjimo svarbą aštuntame metašimtyj 
yra kuodidžiausios vertės; šitas pergalėjimas panaikino pir- 
mutines sąlygas visur, ir pastatė ant pirmutinės vietos 
naujas idėjas, ypatingai magiškąjį elementą. 

Apie syrų ir finikų tikėjimo formas męs žinome labai 
mažai. Be buičių iš Senojo Įstatymo męs turime imti tam 
tikras dalis Josephaus.  Strabo teipgi šiek-tiek nurodo; 
nuo Luciano gi gauname mažą, bet žiningą aprašymą syrų 
dievės, kuriame jis paduoda kultą, vartotą Hierapolio ( Bam- 
byce, Mabog) šventynėje. Didelė svarba paprastai yra duo- 
dama teip vadinamiems Sanchoniathono trupalams. Yra 
gerai žinoma, kad pas Euzčbijų yra visos finikų istorijos 
ištraukos, parašytos tulo Filono iš Bybloso, gyvenusio pir- 
mame ar antrame metašimtyj po Chr. Šitasai Filonas iš 
Bybloso esą vertęs savo istoriją iš finikų originalo tulo 
Sanchoniathono. Bet čion klausimas kyla, ar šitas seno- 
vinis finikų dokumentas yra kuomet buvęs, ar Filonas nori 
uždengti savo paties darbą senovinio, maž-daug mytinio 
vardo autoritetu? Šitos paskutinės nuomonės laikėsi Mo- 
versas ir visai nesenai gynė ją svarbiais argumentais 
Baudissinas. Šita nuomonė yra patikrinama stiprios vie- 
nijančios ir euhemeristiškos trupalų linkmės, kurie išduoda 
perdaug didelę pažintį egyptiečių, graikų ir gal net persų 
pažiurų, idant juos laikyti ištikimais pradinės finikų ti- 
kėjimo formos nurodymais.  Svarbiausiais šitų trupalų tu- 
riniais „yra kelios kosmogonijos, kurias veltai bandytum 
jungti į vieną; bet jų pavieninės ypatybės turi svarbią me- 
džiagą sulyginimui su kitomis semitų kosmogonijomis. Su 
lyg ko daugiaus, tai „męs jau minėjome, kad turime dau- 
giausiai remtis parašais. Šitie parašai ant akmenų pa- 
kelčse, pažadinių lentelių ir pinigų, kaip paprastai, yra 
labai trumpi ir tankiai neturi nieko daugiau, kaip kelis 
vardus. Sulyginamai didelės svarbos yra sidoniškasis pa 
rašas (kuriame karalius Ešmunazar paliepia, idant jo 
rakštas nebutų atidarinėjamas ir jo kapas kvaršijamas įr 
kuriame jis išskaito savo šventnaminius trobėsius Sidone) 
ir parašas Massilijoje, kuriame yra muitas aukojimams. 


Semitiniai dievų vardai, k. v. El, Baal, Moloch ir 
Adon, yra greičiau užvardžiais, negu vardais ir ženklina 
greičiau dievo rųšį negu pavienybę: pav., Baal tankiai at- 
sitinka abelnoj prasmėj arba daugskaitoj. Žinoma jie 
kartais buva ir tikrais vardais, o ne užvardžiais; abelnai 
specijališkas aprašymas yra pridedamas, k. v., Baalius ši- 
tos ar kitos vietos, karalius žmonių ar gardo: Milkomas 
Ammonitų, Melkartas Tyro. Greta su dievu randame dievę 
Baalat (Baaltis) arba Aštoreth (Astarte) ir daugskaitoje 
Aštaroth su ypatingais vardais, k. a., Atargatis ir Derketo. 
Šitie dievai iš dalies yra didieji gamtiniai dievai dangaus, 
aulės, mčnesio, iš dalies gi tautos ir gardo globėjai, kaip 
i parodo savo vardais, ir patikrina ruminiais vainikais 
ant dievų galvų. Senovės semitų garbinimas akmenų ir 
(medžių likosi sujungtas st jų garbinimo forma ir arti jų 
aukurų randame akmeninius stulpus (Masseba, siėlė, cip- 
pus) ir medinę kaladę ar šventą medį (Ašera). 

Kad semitiniai dievai arti rišosi su gamta, tai yra pa- 
Hkrinama mytais ir garbinimu Gebalės (Byblose), kurioji 
ievė rauda savo jaunikio, šerno, suterioto, vienok pagry- 
Slančio su naujais metais. Sitas pagryžimas apvaikščioja- 


kuris pirma buvo jieškomas ir apverkiamas, paskui gi žmo- 
džiaugiasi iš jo sugryžimo gyvastin. Šitas garbinimas 
buvo priskaitomas vien Byblosui, jis yra babyloniškos 
eigos, kaip galima matyti iš pasimirusio dievo vardo, 
Thammuz-Dumuzi (sk. Ezekielis VIII. 14), kuris teipgi 
randama kitose vietose. Vėliaus Astartes-Adoniso mytas 
susimaišė su Izidos ir Oziriso mytu. Kitas garsus mytas 
Jasako kaip dievas savo paties ar savo sunų buvo sužeistas, 
arnams ir kunigams sekant jo pavyzdį. Šitas syriškosios 
ievės kunigų žeidimasi perėjo teipgi į Mažąją Aziją ir 
vo praktikuojamas dar romėnams valdant. Galli (ci- 
aedi) žeidč save ir su paščlimu lakstė, tankiai moteriškuo- 
š drabužiuose. Šitas“ maišymas vyriškų ir moteriškų ele- 
lentų tankiai yra randamas semitų mytuose ir kultuose, 
a., dėstyje barzdotos Astartės Pathose ir Kartagenoje, 
L iškųjų Mažosios Azijos amazonių, vyriškųjų Semira- 
žių, ir iš kitos pusės sumoterėję Sardanapalas ir He- 
lis, kurie turėjo daryti moterų darbą Omžalei. 

„ Syrų ir finikų dievai turi dvejopą pobudį, draugišką ir 


pražutingą. “Diva Astarte, hominum deorumgue vis, vita, 
salus, rursus eadem guae est pernicies, mors, interitus“. 
Kartagenoje šitos dvi priskaitomybės buvo įkunyta dvie- 
jose seseryse, Dido ir Anna. Tam priderančiai jų garbi- 
nime yra žiaurus, nuožmus kaipo ir paleistuvingas papro- 
tys.  Kruvinos aukos tankiai buvo duodama, ypatingai 
savo tikrų vaikų; Senas Įstatymas ir Messa akmuo liudija 
šitą sulyg chanaanitų, Kartagenoje teipgi šitie aukojimai 
tankiai budavo; vaikų klykimai buvo nustelbiami muzika, 
motinos gi turėjo žiurėti be ašarų į savo vaikų aukojimą. 
Visoje semitų šalyje randame šventą paleistuvybę, kuri 
teipgi buvo užlaikoma Babelyj ir hieroduliai teip vyrai, kaip 
moterys (kadeš ir kadeša) šventė save tarnybėn dievei 
ir atidavinėjo savo užpelną į šventnamio pinigyną. 
Šventnamiai išpradžių buvo bestogės vietos, kur feti- 
šai ir pažadiniai akmenys stovėjo, panašios į arabų Himas; 
tik vieta aukojimui dare priekergą, dievų paveikslai, regis, 
buvo vėlesnio atsiradimo.  Labiaus istoriškuose laikuose 
dievų šventnamiai tankiai buvo sueigų ir politiškų susi- 
rinkimų centrais. Tokiais yra minimi Sename Įstatyme 
šventnamis Baal-Beritho Sicheme ir filistiniečių Dagono 
šventnamis.  Kulturiškieji mytai liečianti kares ir tolimas 
tyriškojo Melkarto ir sidoniškės Astartės keliones yra sa- 
votiški finikams; gal juose galima rasti gamtiškųjų mytų 
žymės, bet jie daugiau specijališkai susirišę su vandeninė- 
mis kelionėmis ir naujokijų kurimu. Apšnekėdamas šituos 
mytus apie naujokijas, Movers davė valią savo vaizdumui ir 
Astartę sutapatino su visokiomis dievėmis.  Finikų myto- 
logijoje yra daug ko dar nesuprantamo. Šitai, Kabiri gru- 
pa, kuri Filono Kosmogonijoje, yra Sydyko vaikais, yra 
tankiai jungiama prie vaistadievio Ešmuno, o samotrakies 
čių (gal žemnatrakiečių? — Vert.) jie yra rišami su Kad- 
muso ir Harmonijos mytu.  Nykštukai ir Pataiki, kurie 
Memfise yra skaitomi prie Ptah, vienok tikrai išpradžių: 
buvę finikinės paeigos, yra formomis, kurių pradžia ir. 
istorija vis dar nebežinoma. Visai nėra galima rašyti fini- 
kų tikėjimo augio istorijos iš istoriškų pranešimų, bet rei- 
kia kreiptis prie analogijos, sprendžiant apie pradinius ele- 
mentus. Tokiu budu Pietschmann atėmė daug nuo pradi- 
nio garbinimo mirusių, bet šitas elementas, gana keistai, 
pas Robertsoną Smithą padėtas gana užpakalyj. 


. .- 4 . 
9. Indogermaniškoji Šeimyna. 

Nusisiuntimo raštai. Sulyg įvairių šitos šeimynos narių giminin- 
gumo ir jų abelnų supratimų bei papročių galime teirautis iš skaitlingų 
veikalų apie sulyginamąją filologiją ir sulyginamąją mytologiją (ypatin- 
gai M. Muellerio, Leciures on the science of language, 2 ser.). Nuopel- 
ninga, bet beveik pasenusi sutrauka kalbų sulyginimo išdavų buvo pada- 
ryta A. Picteto, Les origines indo-europeennes Ou les Aryas primitifs 
(nauja laid., 3 tom., 1878 m.). Du trumpi, bet svarbųs straipsniai apie 
pradinį arų tikėjimą buvo parašyti R. Rotho, Die hoechsten Goetter der 
arischen Voelker (Z. D. M. G. 1852), ir J. Darmesteter, Le Dieu Supreme 
dans Ta mythologie indo-europeenne (R. H. R. 1880, vėliaus buvo patal- 
pinta straipsniuose Orientaux, 1883 m.).  Nusisiuntimo raštus apie indus, 
persus, graikus, romėnus ir germanus paminėsime musų istoriškoje su- 
traukoje. Apie slavus L. Leger parašė sutrauką, kuri yra gana užtikima, 
Esguisse sommaire de Ta mythologie slave (R. H. R. 1881 m.); ji teipgi 
apima trumpą bibliografiją. Męs neminime veikalų, parašytų rusų ar 
čekų kalba (Afanasievo, Erbeno ir k.), nė abelnesnių veikalų apie sla- 
viškąją archeologiją ir rašliavą (šafariko, ir k.), tik kelias knygas, 
kurios yra svarbios tikėjimo istorijai ir pažinčiai liaudinių tikybų, k. 
v., W. R. S. Ralstono, The songs of the Russian people (1872 m.); Rus- 
sian folktales (1873 m.); A. Rambaud, La Russie epigue (1876 m.); W. 
Wolner, Untersuchungen ueber die Volksepic der Grossrussen (1879 m.); 
F. S. Krauss, Sagen und Maerehen der Suedslaven (2 tom., 1883—84 m.), 
Sitte und Brauch der Suedslaven (1885 m.); svarbus G. Krecko veikalas, 
Einleitung in die Slavische Literaturgeschichte (2 laid. 1887 m.), yra 
svarbus mythologijai ir padavybei; teipgi L. Legero, Cyrille et Meihode, 
Etude historigue sur Ta convension des Slaves au Christianisme (1868 
m.), Gotiesidee und OCultus bei den alten Preussen (1870 m.). Apie kel- 
tus: H. Gaidoz, Esguisse de Ta religion des Gaulois (Lichtenberger); H. 
d Arbois de Jubainville, Introduction a Vetude de la Tlitteraiure celtigue 
(1883 m.), Le cycle mythologigue irlandais et Ta mythologie celtigue 
(1884 m); W. K. Sullivan, Celtic Literature (Eng. Br. su pilnu biblio- 
grafišku nusisiuntimu); J. Rhys, Hibbert Lectures (1886 m.). 


Nėra kitos tokios žmonių šeimynos, kurios vienumas 
butų geriau ištirtas ir sulyg kurios primityviškųjų sąly- 
gų bei pažiurų sulyginimas kalbų butų suteikęs daugiaus 
Šviesos, kaip indogermaniškoji šeimyna. Bet iš šitų aiški- 
nimų budo išeina, kad daugelis klausimų yra neišrištais. 
Pav., męs nežinome nieko, kur reikia jieškoti pradinės se- 
novės indogermanų bukles. Pamyro augštuma nuo Ok- 
suso ištakų iki Hindu Kušui, Armenija, pietinė Rusija, vi- 
durinė Europa ir net pietinė Švedija — vis tai menamos 
Vietos. Jeigu pradinė šitų žmonių buklė yra užslėpta nuo 
ausų tyrinėjimo, tai męs negalime nieko tikro pasakyti apie 
Įvairių jos šakų bastynes. 

„„ Visa šeimyna yra pavadinta sulyg jos dviejų kraštu- 
tinių šakų, indogermaniška, ar tikriaus, indokeltiška, kar- 
tais vadinama indoeuropėjiška ir teipgi ariška, kas vargiai 
yra tinkama, kadangi šitas vardas yra pritinkamesnis šakai 
oliaus į rytus — indopersiškai. Visų pavienių šakų ir da- 


AE 
linimų negalime išskaityti, ir turime pasikakinti svarbiau- 
siomis tautomis. Šitos šeimynos etnografija yra gerai iš- 
tirta jos abelname išvaizdyj, nors nuodugnume daug dar 
yra nesutaikomo. Pradėjus nuo rytų pirmiausiai sutinka- 
me indus ir persus, pasilikusius drauge, kuomet kitos gru- 
pos jau atsiskyrė nuo pradinių žmonių. Josios yra arais, 
kiltunais, arba sulyg kitų, ištikimaisiais. Indams pakrypus 
linkui pietų ir bėgyje metašimčių apveikus Indiją, jie su- 
sidurė su tulais senoviniais pirmutiniais gyventojais, pri- 
klausančiais prie kitos veislės; juos jie nusivarė pirma 
savęs ir todėl šitie pirmieji gyventojai vis dar tepadaro di- 
desnę žmonijos dalį pietuose. Męs neturime tiesos skirti 
šituos dravydus prie kokios kitos žinomos mums veislės 
(kaip kad M. Muelleris skiria juos prie turaniškos) ; dau- 
guma etnografijos tyrinetojų padaro iš jų atskirą veislę 
Jų įtekmė į indų tikėjimo susižiedimą ir teipgi jų įtekmš 
į indų pačių žmones bus apšnekčta pilniau istoriškoje dalyj. 
Dar vieną šaką turime paminėti, kuri greičiausiai yra in- 
diška, butent čigonus arba romus, kaip. jie patys save va- 
dina, kurie pirmą sykį pasirodė Europoje keturioliktamė; 
metašimtyj; bet jų paeiga vis dar labai paskendus tamsoje. 

Senoviški persai teipgi yra istoriškais žmonėmis tikro- 
je žodžio prasmėje. ei, iš vienos pusės, jų giminingumas 
su indais yra ištirtu dalyku, tai, iš kitos pusės, jų sąryšiai 
su vakarinėmis ir šiaurinėmis tautomis (Mesopotamijoje, 
Medijoje ir Turane) anaiptol nera aiškųs. Yra tikra, kad 
nomadiškos ir kariškos gentės, kurias persai vadinę sakais, 
graikai gi glaudė jas prie skytų vardo, priklausė teipgi priš 
indogermanų. 

Jei pasikreipsime į vakarus, tai susidursime su mažiau- 
siai žinoma indogermanų dalimi, kurią galime pavadinti 
armeniškai-frygiškai-trakiška veisle. Kad šitos trys tautos 
priklauso prie kruvos, atsižinome nuo Herodoto, kuris sak 
jas visas atėjusias iš Trakijos, kuomet tie, ką jieško indo: 
germanų buklės Azijoje, be abejonės, tvirtina priešingą į 
danginimosi linkmę.  Teip Armenijoje, kaip ir Mažoj 
Azijoje šitie indogermanai yra susimaišę su kaukazinemis 
gentėmis. Senovės Armenijos istorija labai netikra, nes 
"istoriškieji ketvirto metašimčio po Chr. veikalai (Maižis i 

Choreno) išlaikė ne ką daugiau kaip kelis vietinių pada- 
vų grūdus. = Svarbiausios indogermaninės šakos tauto 


= 51 


mos Mažoje Azijoje, be frygų, yra lydai, apie kurių 
istoriją Herodotas pasako mums daug svarbaus, myzai, 
karionys ir lelegai, kurie pakriko po visas Egėjinių jurių, 
"salas ir lykiai (Tramil). Prie trakų teipgi prikergiame 
illyrines gentes, kurių albaniečiai (arnautai ir skipetarai) 
"vis dar tebegyvuoja po turkų valdžia. k 
Graikiškai-itališkos grupos vienumas, kuris pirmiaus 
abelnai buvo priimtas, tapo abejotinu po šiolaikinių kalbiš- 
kų tyrinėjimų. Pavienių graikiškų veislių giminingumas 
su Italijos žmonėmis nėra dar tinkamai išaiškintas, Terp 
Italijos veislių etruskai užėmė savotišką vietą. Kad jie ne- 
„priklausė prie tautų artymiausių kitiems italams (umbrų, 
samnitų ir kitų), tai yra teip tikra, kaip ir kad jie turėjo 
didelę įtekmę į Romos civilizaciją. Jų vietą etnografijoje, 
kuri turi buti suderinta skaitlingais užrašais, pasiekusiais 
„mus, yra paduodama labai įvairiai. Vieni suranda sąryšį 
su Siberijos mongoliškų veislių kalbomis; kiti į etruskus 
(rasenai, kaip jie save patys vadina) žiuri kaipo į dalį 
pirmiau daug skaitlingesnės šeimynos, kaip antai baskai; 
treti vel tvirtina, jog jų kalba lengvai gali buti išaiškinama 
kaipo indogermanų kalba. Nesenai atradimas užrašo ant 
Lemnoso salos, rodosi, suteikia galimą etruskų sulyginimą 
su pelazginiais Terpžemio tyrrhenais. 

Latviškai slaviškos tautos apgyvena rytinę Europos 
Lo alį, nuo Baltijos iki Juodųjų jurų, nuo Dunojaus iki Vol- 
„ Prie jų priklauso, lietuviai, prusai, latviai, rusai, len- 
kai, serbai, kroatai, slavai, bulgarai, čekai Bohemijoje, ven- 
dai arba serbai Luzacijoje. Trys pirmosios, kurias gali- 
ma priskaityti prie latviškos šakos, yra tolimesnės nuo kitų, 
negu šitos kitos terp savęs. Dalyti vėl tikrus slavus į ry- 
tinę ir vakarinę grupa nesimato reikalo. Daugelis susidu- 
Hmo vietų terp slaviškos ir persiškos indogermanų šakos 
yra savotiškos ir tas tai duoda vieną svarbiausių argumen- 
išvedžiojimui indogermanus iš Europos paeinant. 


Germanai su skandinavais, kurių pirmutinės buklės 
St ropiai jieško skandinaviškieji mokslinčiai pietinėje Šve- 


dijoje, nuvarė slavus į rytus, O keltus į vakarus ir apgy- 
veno ne tik vidurinę, bet ir vakarinę Europą. Germanai 


— 62 — 
pasirodo didele jiega svieto istorijoje, pirma savo persikil- 
nojimais, paskui priėmimu krikščionybės; laikas iki jų 
atsivertimui iš dalies priklauso prie jų priešistoriškojo sto- 
vio. Vienok apie tą laiką žinome gana, kad atkreipti di- 
desnę atidžią į jį musų istoriškojoj dalyj. 

Keltai, turbut, buvo seniausiais indogermaniškais atei- 
viais Europoje, kurie apgyveno visą vakarinę dalį, Išpani- 
ją, Siaurinę Italiją, Galliją, Šveicariją, Belgiją ir Brita- 
niją; ir visur jų žymės galima rasti. Bet jie buvo nuvaryti 
atgal ir jie susimaišė su romeniškomis bei germaniškomis 
tautomis, terp kurių (ypatingai Prancuzijoje) yra daug kel- 
tiškojo kraujo. Priešistorinė archeologija negali jau aiš- | 
kiai atskirti jų žymių nuo dar senesnių pirmųjų gyventojų 
žymių. Kuone tikrus keltus galima dar vis rasti Britani- 
joje ir Vallijoje (Kymri) kaipo ir Airijoje, Škotijoje ir 
ant Man salos (Gaels). Daugelis liaudinių sakmių, dainų 
ir rašliavos, daugiausiai epiškos, senoje airių kalboje su- 
teikia mums žinią apie keltų tikėjimą ir papročius. 

Indogermaniškosios tautos daugiau priklauso prie isto- 
rijos negu etnografijos. Todel be naudos butų stengtis nuo- 
dugniai aprašinėti prigimtus šitos šeimynos palinkimus. 
Šitie prigimtiniai palinkimai nesiranda jau neperdirbtais, 
visur jie išsivystė ir išsidirbo sulyg labai maištrių istoriš- 
kų nuotikių.  Daugumui raštininkų indogermanų pobudžiai 
yra tik kaipo semitų pobudžių pčdsakis ir šitie pobudžiai 
yra stipriai įveikiami šito kontrasto. Teipgi nėra galima 
rišti į kruvą, k. a. indų, graikų, germanų ir romėnų. To- 
dėl męs neprivalome bandyti išvedžioti abelną pobudį; bet 
nurodysime dideliai svarbią dalį, kurią šitą šeimyna at- 
lošė svieto istorijoje. 

Pirmutinis indogermanų tikėjimas iš dalies yra mums 
žinomas per sulyginamąją filologiją. Męs žinome bent 
tiek, kad jų garbinimas daugiausiai buvo nukreiptas linkui 
dangaus dievų ir kad jų dievais buvo laikomi šviečiančios 
esybės, vardu Dievas. Bet abelnos panašumo pusės nėra 
skaitlingos; geresnius išvadus gauname iš daugiau apry- 
botų sulyginimų, pav., persiškų ir indiškų, arba persiškų 
ir slaviškų vardų ir mytų.  Tankiai duodamas tvirtinimąs, 


kurį Darmesteter nesenai vėl panaudojo, jog senovės indo- 
germanai garbinę savo dangiškąjį dievą kaipo augščiausią 
dievą, teip kad jų tikėjimas gali buti pavadintas monotei- 
stišku (ar henoteistišku) negalima tikrai prirodyti tikėji- 
mais, kuriuos apšnekėsime. Teip pat stengiamasi parodyti 
indogermaniškų tikėjimų augio sąlydumą, nors Asmus gana 
protinančiai tą padarė, reikia skaityti nepavykusiu. Musų 
istoriškojoj dalyj apšnekėsime penkis indogermaniškus ti- 
kėjimus; čion gi turime padaryti kelis patėmijimus su- 
"lyg kitų. 

Garbinimo formos Mažoje Azijoje neabejojamai yra 
indogermaniškos daugiausiai, bet nuo jų negalime atskirti 
daugelio semitiškų elementų. Frygijoje randame Sabazios, 
kurį graikai paprastai lygino prie Dionyzo, ir mėnulio die- 
vą, turėjusį šventnamius po visą Mažąją Aziją. Čion teip- 
gi randame mytiškas sakmes apie seną Gordių, kuris buvo 
iškeltas iš jo kaimietinio padėjimo į karaliaus didybę, ir 
"sakmę apie Midasą ir jo turtus, jo asilines ausis ir frygišką 
kepurę po to, kaip jis velijo geriau Pano dudelę, o ne Apol- 
lono citrą.  Teipgi turime paminėti mažus šviesos dievus, 
Smintheus, Zeus, Stratios ar Labrandeus su bardišiumi My- 
lasoje pas karionis ir lykiškis Apollonas. Apie daugumą 
dievų negalime nieko pasakyti ant kiek jie yra semitiškos 
ir ant kiek indogermaniškos paeigos, pav., daugelis pa- 
veikslų imta Artemidos Mažoje Azijoje, kaipo žiaurios tau- 
iškės dievės ir kaipo daugiakrutės dievės efėziškės, kurios 
igės vadino save melissae. Tas pats vardas tankiai gali 
buti duodamas daugumui kitoniškesnių dievų, 

Sulyg latviaslavių, tai musų atsižinojimo versmės yra 
labai aprybotos ir daugelis pasklidusių klaidų buvo priimta 
nuo abejotinų autoritetų, kurių neištikimybė buvo parodyta 
itikos.  Kaipo atsižinojimo versmes galime paminėti kelis 
ttkartinius patėmijimus Tacito rašte Germania, daugelį 
tokopiaus pastebėjimų jo rašte De bello Gothico, kelionių 
ipsakymus ir metraščius vidurinių metašimčių (toki kaip 
ulfstano devintame metašimtyj ir Helmoldo dvyliktame) 
r kaip vokiškus teip rusiškus metraščius, kurie tankiai už- 
Ipelno maža užsitikėjimo. Musų atsižinojimas sulyg pa- 


4 
davų yra daug turtingesnis, kaip sulyg tautinės epikos, 
teip ir sulyg papročių ir budų, ypatingai Rusijoje, bet i 
Serbijoje ir pas kitus pietinius slavus.  Suprantamas da: 
lykas, kad musų pažintis slaviškų tikėjimų iš tokių vers; 
mių turi buti labai aprybota. Turime laikytis Legero pra; 
sergėjimo ir saugotis nuo staigių abelnų išvedžiojimų. Męj 
žinome tikrai kelis dalykus apie pabaltmarinių tautų ir ru 
sų dievus; dievai priklausanti kitiems slavams kuone visą 
nežinomi mums, ir į rusų ir pabaltmarinių slavų dievų 
turime žiurėti ne kaipo į esančius abelnai slaviškais. 

Slavų dievais yra gamtiniai apsireiškimai arba elemen 
tariškos galybės tik menkai asminamos; bet mytų tik kelia 
žymės gali buti randama. Atrasti kokius šeimyniškūs r 
šius terp pavienių Pio yra net išimčia. Dievo vardą 
yra Bog, viešpats arba davėjas, sanskritiškas bhaga. Ti 
kėjimas į augščiausia mų monoteistiškoje prasmėje, ki 
ris tankiai buvo priskaitomas slavams, gali buti teip maž 
parodytas, kaip ir jų, čia vadinamas, Dualizmas, kur 
yra paremtas tik klaida. Iš rusų dievų paminėsime daf 
gaus Dievą Svarogą ir jo sunų Daibogą, ugnies diey 
Ogonu ir, visų labiausiai griausmo dievą, Peruną. Šitą 
Perunas (pas latvius Perkunas) Kijeve kaipo ir kitur tį 
rėjo didelius stabus, priekyje kurių vienval degė aržuolin 
malkų ugnis ir ant jos buvo deginama aukojami gyvuliai 
žmonės, iki 088 mėte Vladimiras jų Na d bet 
runas vis tebėra pas rusų kaimiečius Elijos paveik 
Pas pabaltmarinius slavus vyriausiu dievu buvo Svatovita 
kurio šventnamis stovėjo ant Ruegen salos, kur jo švet 
buvo apvaikščiojama piutės metu ir karės grobiai bu 
sunešama jam. Be dievų slavų tikėjime randame dvasi 
užimančias svarbią vietą, pav., girinės dvasios (liešiję 
vandeninės dvasios, tokios kaip gražiosios rusalkos (na; 
dos), kurios prisiviliodavo žmones prie savęs ir visų 4 
biausiai naminis dievas (Domovoi), esantis teip bočiu 
kaip ir židinio dvasia, gelbstančia nelaimėje, bet kart 
teipgi darančia visokius jeibius; jis buvo matomas per vė 
kas. Rusų pasakose ir žmonių mytuose tankiai atsitif 
pora fantastiškų formų, dvi labai pavojingos šmėklos 


— 65 — 

nemarusis Koščei, kuris esąs žiemą šalčiu, ir nelemta sena 
ragana, Baba Jaga. Suopročiai apie mirtį ir aną svietą 
yra grynai animistiški. = Sulyg senovybių turime Wulf- 
stano apsakymą didžiųjų ceremonijų, su kokiomis jie ap- 
vaikščiodavę savo šermenines puotas su krykštavimais ir 
lenktynėmis, numirėlius dedant ant jų šermeninių stirtų 
su dovanomis ir net su tarnais. Žmonių padavos vis dar 
užlaiko atmintį apie nevedusius mirusius žmones apturint 
jaunamartę ar jaunikį. Pas slavus buvo priimta ir laidoti 
ir deginti. Rakštas tankiai buvo daromas kaip ir luotas 
persikelimui į aną svietą; numirėliams teipgi buvo dedama 
pinigai kelionei; vaivorykštė arba paukščių kelias buvo 
vėlės taku, arba numirėliui buvo įdedama mažos kopėtai- 
tės išlipti iš duobės. Tikėjimas į Vampyrus, vėles mirusių 
žmonių, kurios čiulpė gyviems kraują, giliai įsišaknijęs 
“pas slavus. 

Jei turėjome guostis dėl slaviškų apirašų stokos, tai dar 
daugiau turime guostis dėlei keltiškųjų. Tas, ką Romos 
raštininkai pasako mums, daugiausiai liečia Romos poli- 
tikos ir Gallijos kunigijos sąryšius; tas yra branginamu, 
bet labai trupališkai. Iš to męs tiek galime sužinoti, jog 
Cezaris savo pergalėms žiurėjo į druidų kunigiją pagelbai 
prieš didžiunus, bet jog vėliaus sąlygos atsikeitė ir galliš- 
kieji raitininkai įgijo garbią vietą Romoje, kuomet druidai 
likosi centru visos neapikantos prieš Romą. Kiti mėgsta 
druidams prirašinčti visokią slaptą žinovybę ir tikėjimą į 
nemarybę, ir tolygias kitas teorijas; bet tam, po teisybei, nėra 
jokio pamato, net jei, kaip Cezaris sako, sąlygos butų 
buvę peraugštai suorganizuotos, idant leisti druidus statyti 
ant tos pačios papėdės ką ir žemesnių veislių fetišininkai, 
magikai.  Karnutum buvo druidiškosios Gallijos centru; 
romėnai perkėlė centrą į Lugdunum (Lyoną). Jie atsidė- 
JO ypatingai tam, kad išnaikinti žiaurų aukojimą žmonių 
druidiškame garbinime.  Plinius aprašo ceremonijas, su 
kokiomis druidai baltuose rubuose prie mėnesienos piovė 
amalą sidabriniu piautuvu nuo aržuolo ir dėjo jį ant au- 
dėlko, kad iš jo daryti gydantį gčralą. Šitas paprotys leido 
kilti daugeliui mytologiškų aiškinimų. Lucanus mini tris 


+ 

vyriausius gallų dievus: Teutates, Hesus ir Taranis. Var- 
das Esus ar Hesus, kuris randasi teipgi Airijoje, yra tan- 
kiai jungiamas prie šiaurinio Ases ir indų žodžio Asu. 

Vėlesni tyrinėjimai keltiškojo tikėjimo išblaškė fan- 
tastiškas teorijas sulyg slaptos druidų žinovybės ir dabar 
jo pradžios jieško mažiau Gallijoje „negu Airijoje, kur yra 
randama didžiausios liekanos senojo tikėjimo į dievus ir 
karžygius. Negalime pasakyti, kad airių dievų budas kaip 
Ogma ir Anna, motina dievų ir kiti; sanprotavimas apie mi- 
rusių salą vakaruose; mytai apie dievų ir karžygių kovas, 
ant kiek jie yra aprašyti d'Arbois de Jubainville butų ypa- 
tingai reiškųs. 

Čion užbaigiame savo etnografišką apžvalgą.  Vėles- 
nis Europos tautų augis ir jų dalinimas į romaniškas ir vo- 
kiškas priklauso istorijai, ne etnografijai, kadangi prigim- 
tinė paeiga ir giminingumas atsilieka užpakalyj. Nėgi rei- 
kalaujame minėti čion formas, kokias krikščionybė priėmė 
pas šitos šeimynos tautas, katalikų, teisatikių ir protesto- 
nų bažnyčiose, 


Istoriškoji Dalis. 


Chinai. 
(Peržiurčia D-ro Ed. Buckley, Chicagoje). 

- Nusisiuntimo raštai. Bibliografija parengta H. Cordiero, Bibliotheca 
Sinica. Daug medžiagos galima rasti senesniuose rinktiniuose veika- 
luose: Memoires concernant V histoire. les sciences, Tes arts, Tes moeurs, 
les usages des Chinois par Tes missionnaires de Pekin (14 tom., 1776— 
89 m.); J. B. du Halde, Description geographigue, historigue, chronolo- 
gigdue, politigue et physigue de Vempire de Ta Chine et de Ta Tartarie 
chinoise (4 tom., 1737 m.); dar senesnis yra Oonjfucius Sinarum philo- 
sophus, sive scientia Sinensis latine exposita (1687 m.); teisybė, vienok, 
kad šitie dvilinko ir keturlinko lakšto veikalai neturi dabar vertės, tik 
jei bent kaipo parodymas jėzuitiškų misijonierių veikimo jiegos, kurių 
darbus jie apima. Daugelis speciališkų laikraščių yra svarbųs tik dėl | 
chinybės kamantinėjimo; geriausiais yra: The China Review (Hong 
Kong nuo 1872 m.), Revue de V eztreme Orient (nuo 1882 m.). Iš 
skaitlingų šalies ir žmonių aprašymų paminėsime tik: J. F. Davis, The 
Chinese, a general description of the Empire of China and its inhabitants 
(2 tom., 1836 m.); F. von Richthoffen, China (2 tom., 1877—82 m.). 
Geros Chinų istorijos vis dar tebetruksta; tuo tarpu nurodome i £- 
Guetzlaff, A sketch of Chinese history, ancient and modern (2 tom., 1834 
m.); ir J. E. R. Kaeuffer, Geschichte von Ost-Asien (3 tom., 1858—60 
m.); pirmasis gavo prieiti prie orinalinių versmių, antrasis "turėjo di- 
desnį gabumą kaipo istorikas. Kaipo abelną Eravką visko, kas liečia 
Chinus, patariame apie Chinus straipsnį Enc. Br., R. K. Douglaso. 


— 67 —= 
10 Inžanginiai Pastebėjimai. 

Chinų pradžia yra tiek pat užslėpta tamsoje nežino- 
mos tolimos senovės, kaip ir visos kitos pradžios. Galbut, 
kad tvirtinimas, jog “šimtas šeimynų" atėjo iš šiaurvakarių 
ir pirmiausiai apsigyveno apielinkėse skalaujamose Gelto- 
nosios upės, vėliaus nusidriekdamos į pietus, yra teip tik- 
ras, kaip ir tas, kad jos priklausė prie augštutinės azija- 
tiškos (mongoliškos) veislės. Kiti su dideliu stropumu 
jieškojo chinų susirišimo žymės su civilizuotoms vakarinės 
Azijos tautomis: pirmiausiai šitos grindies buvo jieškota 
Egypte, bet vėliaus Terrien de Lacouperie atkreipė atidžią 
į Babyloną ir kaikurie drauge su juo tiki, jog kalba ir civi- 
lizacija nurodo į susirišimą ar giminingumą chinų su pa- 
Eufračio šalimis. Kaip tas nebutų, vis tiek pradžia chi- 
niškosios civilizacijos priklauso priešistoriškiems laikams, 
„Pirmą kartą istorijos šviesoje apsireikšdama šita tauta 
turėjo jau draugijos, politikos ir tikėjimo įstaigas, kurios 
yra butinos civilizuotam gyvenimui; ji teipgi dirbo žemę, 
vartojo rašymo ženklus ir skaitė laiką.  Padavos priskai- 
to visas Šitas išradas ir įstaigas seniems senovės cie- 
soriams.  Chinų civilizacija su jos vienskiemenine kalba, 
pilnai išsivysčiusiu šeimynišku sentimentu ir niekuomet ne- 
sikeičiančiais principais tankiai yra laikoma pirmojo pa- 
triarchalinio žmonių draugijos padėjimo typu. Bet tas 
yra dvigubu apsirikimu. Viena, nėra pagrindo manyti, jog 
senovės chinų padėjimai yra artesni pradiniams padėji- 
mams už Egypto, Babylono ir Indijos padėjimus. Teip pat 
mažai pagrindo yra gana išsiplatinusiai nuomonei, jog 
chinų gyvenimas stovėjo ant vietos. Istorijos srityje teipgi 
nėra išimties taisyklei, jog viskas gyvas auga ir keičiasi, 
ir tik netikras pažinimas, ką laikosi paprastų išlaukinių iš- 
vyzdžių, kuris sako apie padėjimus liekanties tokiais pat 
simtus metų. 

Tyrinėjimas Chinų prasideda nuo gana senai.  Tei- 
sybė, kad senasis svietas labai mažai težinojo apie šituos 
tolimus rytus ir geografai, kaip Ptolemėjus suteikč tik 
menkas žinias apie Serių žemę; bet gana anksti bruzdųs 


AB 
susinešimai su Indija ir viduriniuose metašimčiuose euro- 
piečių ir arabų atradėjų kelionės meta šviesą ant Chinijos— 
Katajos žemės, kaip ji yra vadinama vidurinių metašimčių 
žiniose. Iš šitų vyrų garsiausiu yra Marko Polo, vene- 
cietis, tryliktame metašimtyj ir Ibu-Batuta, arabas, ketu- 
rioliktame metašimtyj; apie juodu susispiečia daugis ma- 
žesnių žvaigždžių.  Naujesnių tyrinėjimų perijodas Chi- 
nuose prasidėjo ankščiau negu terp kitų rytinių tautų. Tai 
buvo misijonierių darbų pasekmė; tyrinėjimas chinybės — 
sinologija, kaltas yra ne tik savo pirmą paskudrį, bet ir 
daugelį savo geriausių pasekmių katalikiškų ir paskui pro- 
testoniškų misijonierių veiklumui. Jau šešioliktame meta- 
šimtyj jėzuitai pradėjo krikščionyti chinus, bet tik pabai- 
goje septyniolikto metašimčio ką prancuzų jėzuitų misija 
įgijo tikrą ir svarbią įtekmę. Šitie vyrai savo darbą pra- 
dėjo nuo laisviausių pusių ir nuveikė svarbų darbą supa- 
žindindami mus su chinų rašliavos padarais: 1842 m. 
kuomet Pauthier leido vertimą veikalo Livres sacres de V 
Orient, jis turėjo daugiausiai remtis chiniškomis knygomis 
ir susinešimais, kuriuos jis paduoda kaipo įžangą šitų tėvų 
veikalams, Premare, Gaubil, Regis, de Guignes ir de Mail- 
la. Dabartiniame metašimtyj (19ame. — Vert.). Šitą dar- 
bą pasiėmė protestonų misijonieriai, kurie galėjo jį vesti 
daug toliau. Iš jų turime paminėti šituos: Medhurst, 
Guetzlaff, Legge, Edkins, Eitel, Beal ir Faber. Kad senos 
nuojiegos vis dar randasi pas katalikus, tai galima paro- 
dyti Zottolio svarbum veiklumu. Su šitų vyrų tyrinėjimų 
ir Europos mokslinčių pagelba (Ab. Remusat, Stanislaus 
Julien, L. de Rosny, R. K. Douglas, A. Pfizmaier, W. 
Schatt, J. H. Platti, G. von der Gabelentz ir olandas, G. 
Schlegel) daug buvo sužinota sulyg chinų kalbos, istori- 
jos ir rašliavos ir patiekta įžvilgis į jų tikėjimo pobudį. 
Pirmiausiai turime paduoti abelną politiškos istorijos 
apirašą; turime paminėti bent svarbiausių dinastijų pakaitą 
Penkiais senovės ciesoriais yra — Fohi, Šinnong, Hoanti, 
Jao ir Šun. Nors chiniškieji istorikai neva paduoda mums 
žinias apie paskutinius du ar tris šitų karalių, bet męs ne: 
galime jų imti kitokiais, kaip tik pasakiškais pobudžiais. 


- 


—— 69 =—— 
Su istoriškųjų padavų pagelba ir su užtemimų apskaity- 
mu, užrašytų chinų knygose, galime nueiti atgal iki 2000 
metų pr. Chr., bet netoliau. Pirmos dvi dinastijos buvo 
Hia ir Šang. Pabaigoje dvylikto metašimčio Čau (vokiš- 
kai Tsheu, prancuziškai Tcheou ir šventose rytų knygose, 
Kau) apvaldė sostą. Pirmais pavyzdingais šitos giminės 
kunigaikščiais buvo Wen ir Wu. Karalijos sąlygos tame 
perijode galima sulyginti su vidurinių metašimčių Euro- 
pos sąlygomis prie feodalinio surėdymo. Vyriausias au- 
toritetas surietas pas ciesorių tankiai buvo silpnesniu už 
mažesnių žemės didkunigaikščių ir kunigaikščių galybę; 
vyriausi jų tankiai lošė didelę rolę kaipo ciesorystės valdy- 
tojai; bet pavienėse valstijose kunigaikščių galybė vėla bu-- 
vo rybojama jų baronų postoviu. Trečioji dinastija svarbi 
savo ilgabuvybe ir tuomi, kad apima Kong-tsi trusą. Tre- 
čiame metašimtyj pr. Chr. išliko galingas didkunigaikštis 
iš kitos giminės; jis padare galą Čau valdymui ir įsteigė 


„didžiąją vidurinę galybę savo paties dinastijoje, butent, 


Tsinų dinastijoje; jo vardas buvo Ši-Hoangti. Jis ir jo 
pasekėjai stengėsi perkeisti pamatinius principus teip val- 
stijos, kaip ir draugijos; jie persekiojo mokytus vyrus, 
buvusius senovinės civilizacijos palaikytojais ir 213 m. jie 
užgyrė didelį deginimą šventų raštų. Bet tuojaus po tam 
jų valdymas pasibaigė ir Hano dinastija apėmė sostą ir 
suorganizavo atnaujinimą (206 m. pr. Chr. iki 265 m. po 
Chr.). Iš dinastijų, kurios toliaus greitai keitė vieną kitą, 
peržvelgsime tas, kurios viešpatavo trumpą laiką arba tuo 
patim laiku. Svarbiausiomis yra: Tang (620—907 m.), 
Song (960—1127 m.), svetima mongolų valdžia (1280— 
1368 m.), Ming (1368—1644 m.) ir, galiaus, dinastija, 
kuri lygšiolei valdo, bet kuri teipgi atėjo iš svetimos šalies, 
Mandžu dinastija (nuo 1644 m.). Šitos dinastijos svar- 
biausiais valdymais buvo: Kang-hi valdymas (1662—1722 
m.) ir Kienlong (1736—1795 m.). 

Chinų civilizacija anksti pasiekė didelį augštį teip 
medžiagiškai kaip ir intelektuališkai. Ji turėjo daugelį stu- 
mių išlauko; ypatingai turime paminėti buddizmą iš In- 
dijos. Jis išsiplatino po didelį plotą ir apšvietė daugelį 


laukinių genčių, bet jis niekuomet neturėjo svarbios įtekmės 


į svieto istorijos bėgį. Tai šitoje prasmėje ką patarlišką 
išimtinumą Chinų iš likusio svieto reikia suprasti. 


11. Šventos arba Klasiškos Knygos. 


Nusisiuntimo raštai. Sutrauka senesnių ir vėlesnių vertimų šitų 
knygų padaryta H. Cordiero jo biulėtine R. H. R. 1880 m. Laida ke- 
liuose tomuose buvo parupinta J. Liggeo, nuo 1861 m. The Chinese 
Olassics, with translations, notes, and prolegomena. Vėliaus be chiniškų 
tekstų jis išleido tris atskirus tomus: The life and teachings of Confucius ; 
The life and works of Mencius; The She King, or book of ancient 
Chinese poetry. Jis teipgi parašė: The Shu King, The religious portions 
of the Bhih King, The Hsiao King, S. B. E. ii; Yi King, 8. B. E. XVI; 
Li Ki, S. B. E. XXVII, XXVIII. Iš kitų vertimų turime paminčti: Vict. 
von Strauss; Shi-King (1880 m.); vertimas pavykęs jo počtiškame sty- 
liuje; pirma to, 1833 m. Rueckertas buvo pasiėmęs tą patį dalyką, bet 
jis turėjo naudotis netikusiu latynišku vertimu; B. Biot, Le Tcheou Ti ou 
rites des Tcheou (2 tom., 1851 m.). 


Klasiškoji rašliava susideda iš senovės raštų, surinktų 
Kong-tsi, ar galutinai surėdytų jo ir, iš dalies, iš raštų 
Kong-tsi paties ir jo pasekėjų. Tais veikalais yra 5 knygos 
King ir 4 Šu, su kuriais susiriša kiti, gal ne mažesnės ver- 
tės. Nekenks nurodžius, nors trumpai, į kiekvieną šitų 
knygų atskirai. 

Pirmutinė, turbut labiausiai garbinama ir svarbiausia, 
yra Ji King, permainų knyga. Knygų deginimo metais ji 
buvo palikta dėlei jos švento pobudžio, kaipo žynavimo 
knyga. Braižiniai, esanti akstinu Ji King, yra labai se- 
noviški; sako, kad iš Geltonosios upės išplaukė arklinis 
slibinas ir ant jo nugaros buvo piešinys iš šviesių ir tamsių 
ratelių. Fu-hsi pačmė šitą piešinį už pavyzdį ir nupiešė 
sekančius aštuonis braižinius, kurie yra įvairių apsireiški- 


mų emblėma ir susideda iš sujungimo čielų ir laužtų 
brukšnių: 


Iš šitų aštuonių trigramų kombinacijos padaroma še- 
šiosdešimts keturios heksagramos, kurios duoda pagrindą 
tekstui Ji King. Šitas tekstas susideda iš ne ko daugiaus 
kaip pasergėjimų sulyg šitų šešiosdešimts keturių diagra- 


- 


— 7I — 

mų. Bet šitų pasergėjimų pobudis nevisur vienokis. Prie 
kiekvienos heksagramos yra trumpas pasergėjimas, sako- 
ma, jog ciesoriaus Juan ir jo sunaus kunigaikščio Čau, 
trečios dinastijos įsteigėjų. Pirmasis jų parašė pasergč- 
jimus pačiai heksagramai, antrasis kiekvienai iš 6 brukš- 
nių, ją padarančių. Vietomis po šitų pasergėjimų eina ilgi 
apšnekėjimai, turį maža susirišimo su tekstu ar braiži- 
niais ir todėl Legge patalpino juos kaipo priedą savo vei- 
kale ant pabaigos. Šitos dalys yra daug vėlesnės už brai- 
žinius ir jų trumpuosius pasergėjimus. Prasmė teip viso 
veikalo kaip ir jo atskirų dalių yra labai tamsi. Buvo ban- 
dyta Ji paslaptis išaiškinti su pagelba sulyginamosios my- 
tologijos (Mc Clatchie) ir sulyginamosios kalbotyros; su- 
lyg kalbotyros Ji King yra žodžių rinkiniu, galimu iš- 
aiškinti su akkadų kalbos pagelba (Lacouperie, de Harlez 
ir kiti).  Daugumas Ji King matė gilią išmintį, apvilktą 
simbolais, filozofišką kosmogoniją, valdomą kontrasto terp 
vyriško ir moteriško principo, butent dangaus ir žemės, 
Jing ir Jang. Bet Legge, priešingai, mena, jog šitie žodžiai 
yra tik vėlesniuose apšnekėjimuose ir net ten neturi filo- 
zofiškos prasmės, priskaitomos jiems; Ji Kinge jis mato 
greičiau liaudinę etiką ir daugelį fantastiškų mąsčių, ir 
sumanių, ir kvailų. Šale to visko yra tikrai žinoma, jog 
"šita knyga buvo vartojama žynavimui ir buvo labai verti- 
nama dėlei šito dalyko. Permainos braižiniuose ir net pa- 
 sergėjimuose rišosi su gamtos permainomis, su žmonių 
likimais ir su laimingais ar nelaimingais nuotikiais.  Ko- 
kios ištikro mąstys buvo ant dugno šitų permainų, tai tur- 
but liksis užslėpta nuo mųs ant visados, 

Didelis istoriškas veikalas Šu King ypatingai bu- 
vo dalyku persekiojimo 213 m., knygų deginimo metais. 
Tik keli egzemplioriai buvo išgelbėta, ypač mokytojo Fu- 
Sengo ir prie Hano dinastijos šitas veikalas vėl pasirodė, 
nors šiek-tiek sunaikintame pavidale. Dar vis lieka jų 
mums 50 knygų ar skyrių, kuriuos Legge dalina į penkias 
dalis nelygaus ilgumo. Šitos knygos apšneka Jao, Šun, Ju 
ir Hsiao, Šang ir Čau ir apima apie septynių metašimčių 
perijodą, pasibaigiantį septintame metašimtyj pr. Chr. Su- 


— 72 — 
lyg šito veikalo daugelis klausimų nėra dar atsakyta. Pir- 
miausiai turime užklausti kaip toli Kong-tsi redymo darbas 
siekė, ar jis tik rinko kas jam po ranka papuolė, ar gal 
pridėjo daug ką pats nuo savęs. Taigi istoriškam tikrumui 
Šu Kingo ir „abejonės daug yra užmetama. Paralelliškas 
istoriškas žinias turime teip vadinamose bambukinėse kny- 
gose, labai nepakakinanti metraščiai, apimanti perijodą nuo 
mytiškojo ciesoriaus Hwang-Ti iki 299 m. pr. Chr., bet jie 
buvo surasti kunigaikščio Wei kape tik 279 m. po Chr. 
Legge savo įžanginiuose patėmijimuose prie Šu King iš- 
vertė dalį šitų bambukinių metraščių ir panaudojo juos kri- 
tikai Šu King. Sulyg chronologijos, kuri metraščiuose yra 
trumpesnė 211 metų, jis stoja už Šu King, bet neteip yra 
su medžiagiškais skirtumais. Seniausios valdžios Jao, Šun 
ir Ju yra labai išdidžiai aprašyta Šu Kinge ir jie daro į 
mųs įspudį kaipo ciesoriai galingų ir gerai suorganizuotų 
karalijų; bambukiniuose metraščiuose šita sena istorija 
priima mažesnes ir labiau galimas proporcijas. Bet šitas 
sulyginimas nėra vienintėle priežasčia mažinančia istorišką 
Šu Kingo vertę. Paviršutinis skaitymas knygos padaro 
įspudį autentiškumo; viskas yra apšnekėta labai blaiviai ir 
daugelis dalių atrodo kaipo oficijaliniai dokumentai, valdžios 
manifestai ir tolygųs dalykai, Bet jei prisižiurėsime turi- 
niui arčiaus, tai moralizuojanti linkmė apsireiškia labai stip- 
riai; ciesoriaus kalbos, ministerių patarimai turi aiškiai mo- 
kinantį budą, vienoj gi vietoj tiesiog surinkta valdymo prin- 
cipai (V. 4.). Visas veikalas abelnai yra greičiau moky- 
mosi rankvedžiu kunigaikščiams negu istorišku veikalu ir 
todėl męs teipgi randame, jog istorija pati yra sistemati- 
zuota. = Kunigaikščio dora padaro gerovę šaliai ir žmo- 
nėms, bet jei kunigaikštis iškrypsta iš tiesaus tako, tąsyk 
jis ir jo veislė puola ir dangus ir žmonių balsas duoda val- 
džią kitam, kuris yra ištikimas teisumo ir teisybės princi- 
pams. Nuo šitos atžvalgos yra aprašyta pakaita pirmosios 
dinastijos, antra ir antrosios trečia. Todėl kaipo istoriška 
versmė Šu King nėra užtikima, bet pažinimui chinų pa- 
žvalgų į politišką gyvenimą ir tikėjimą ji yra didelės svarbos. 
Trečia kanoniška knyga yra Ših King, počzijos kny- 


- 


Deginant knygas ir jas atnaujinant prie Han dinasti- 
| jos ją ištiko tokis jau likimas kaip ir Šu King. Ji susideda 
apie iš trijų šimtų počmų, kurias Kong-tsi parinko iš de- 
šimts syk tokio didumo rinkinio. Šitų poėmų forma nėra 
nė ritmiška nė rimuojama; jos yra dalinamos į strofas. 
Terp šitų počmų yra apysakiškos, kitos turi metaforinį 
pobudį, daugelyje kiekviena strofa prasideda dviprasmiu 
sulyginimu. Turinys jų labai įvairus; mytiški dalykai be- 
veik nerandami visai (sykį ar du). Pirmutinė dalis, tu- 
rinti didesnę počmų pusę, turi išvyzdį grynai tautišką. Iš 
jų atsižinome apie šalies papročius ir naminį bei privatinį 
gyvenimą įvairiose provincijose; terp jų randame daugelį 
smagių lyriškų dainų, kurios tarytum tinka net musų 
naujesniam skoniui. Kitos dvi dalys nuveda mus į pokylius 
ciesoriaus rume; jos supažindina mus su dainomis, garbi- 
nančiomis dinastijos Čau uždėtojus, kuomi ir prasideda tik- 
rai trečia dalis. Ketvirta dalis apima aukojimiškas počėmas 
ir počmas garbei bočių; terp šitų yra apie penkios liečian- 
čios laiką antrosios dinastijos. 

Ketvirta kanoniška knyga, Li Ki yra nemažesnės ver- 
tės apsipažinimui su tikėjimu už tris paminėtąsias. Teksto 
istorija šitame atvėjije yra beveik kitoniška nuo kitų King, 
kadangi vėliausia laida, kuri pasiekė mus, buvo sutvarkyta 
prie Han dinastijos, kuri yra beveik vienlaike su musų 
metskaitos pradžia.  Tuomi męs nenorime pasakyti, kad 
daug kas nėra iš senų laikų. Priešingai, daugelis raštų, 
aprašančių Li paduoda mums nuomones ir papročius bent 
trečiosios dinastijos metašimčių. Žodis Li turi daugelį pras- 
mių; jis yra išverčiamas apeiga ir ceremonija; jis reiškia 
supratimą visko, kas yra padoru ir tuomi patim apima drau- 
gijines, tikėjimiškas ir namines priedermes, papročius, pa- 
doraus elgimosi taisykles ir gerą palinkimą rodomą išlau- 
kiniais pasielgimais. Iš veikalų sulyg šitų dalykų, atsi- 
žymi ypatingai trys: Ili, Čau Li ir Li Ki. Ili apšneka prie- 
dermes tam tikrų luomų viršininkų, Čau Li apšneka valdžios 
Ssurėdymą prie Čau. Vienok tikėjimas į šito veikalo seno- 
vybę ir tikrumą, kuris pirmiau buvo priskaitomas kuni- 
gaikščiui Čau, kuone visai išnyko. Svarbiausia gi vertė 


Li Ki yra tame, kad jis, priešingai visiems kitiems “penkia- 
knygės“ rinkiniams su jų tulu specijaliniu turiniu, nurodo į 
kiekvieno priedermes ir mokina abelnų elgimosi taisyklių. 
Keturios dešimts šešiose šito rinkinio skaidmose vargiai 
jieškotume dogmatinių apšnekėjimų; čion tiesiog surašytos 
gero pasielgimo taisyklės, priimtos papročių ir padavos. | 

Prie šitų knygų turime dar pridėti penktą, vienintėlę 
parašytą Kong-tsi paties — Čiun-tsiu, pavasaris ir ruduo. 
Tai yra metraščiai kunigaikštystės Lu, Kong-tsi prigimtos 
provincijos nuo 722 iki 494 m. Yra tai labai sausas pada- 
vimas faktų be detailių ar komentarų. Vienok chinai pri- 
davė jai didelę vertę ir žiurėjo į ją kaipo į ginklą, ku- 
riuomi Kong-tsi kovojo su savo laiko ištvirkimu. 

Padorybės knyga — Hsiao King, — nors ir nėra pen- 
kiaknygės dalimi, tuomi nemažiaus be abejonės teipgi pri- 
klauso prie klasiškos rašliavos veikalų. Esančiame pas mus 
po ranka vertime ji yra iš 18 skaidmų, išguldytų pavidale 
pašnekų Kong-tsi su vienu jo mokinių, arba greičiau, pavi- 
dale pamokymų ir patarimų, kuriuos galvočius duoda savo 
klausytojui. Nežiurint į visą kritikos aštrumą, kurion pa- 
€mė chinų mokslininkai šitą veikalą, visi pripažino, jog šitos | 
knygos akstinas priklauso paties mokytojo plunksnai, nors 
dabartinė jos forma siekia, galbut, netoliau kaip Hano di- 
nastiją. 

Prie klasiškų antrosios rųšies veikalų priklauso ketu. 
rios Šu knygos, kurios dar daugiau negu King supažin- 
dina mus su paties Kong-tsi mokinimu. Pirmutinė jų, Lun- 
ju, yra mokytojo kalbų rinkiniu, trumpų pašnekų, patėmiji- 
mų apie susitikimus su juo, sudėtų be jokio sąryšio ir 
chronologiškos tvarkos, išmėtytų šian ir ten kur pakliuk. 
Šitie 497 trumpi skirsniai dvidešimtyje knygų yra svar- 
biausia versme atsižinojimo sulyg Kong-tsi asmens ir jo 
mokinimo, Antras ir trečias šitų veikalų turi daugelį trum- 
pesnių tekstų, ir įeina į sudėjimą Li Ki, vienas po antra- 
šu Čung-jung — Mokymas apie Vidurį arba Lygybę ir 
Sąlydumą, antras — po antrašu Tahio — Didysis Mokini- 
mas. Čung-jungą priskaitoma vienam Kong-tsi ainių; 1a- 
bai tas yra galima, kad abudu raštai parašyti to paties 


raštininko. Jie suteikia išguldytoms jose Konfucijaus 
pažiuroms klasišką išraišką ir yra Chinuose augštai laikomi. 
Be šitų trijų yra ketvirta Šu — rinkinys pašnekų didžiausio 
mokytojo Kong-tsi mokyklos, vadinamo Meng-tsi, gimusio 
už šimto metų po mokytojo „myriui; jis gyveno nuo 371— 
288 m. Septyniose knygose jo pašnekų yra daugiau rišlumo 
negu liuosose Lung-ju skaidmose; dalykai čion gerai apšne- 
kėta pavidale pašnekų. 


-12,. Senovinis Valstybinis Tikėjimas arba 
Sinybe. 


Nusisiuntimo raštai. J. H. Plath, Die Religion und der Cultus 
der alien Ohinesen (iš Abh. der Ak. zu Muenchen, du numeriai 1862 m.); 
J. Happel, Die alichinesische Reichsreligion von Standpunkte der verglei- 
chenden Religionsgeschichte (1882 m., pirmiau rašyta prancuzų kalboje 
R. H. R. 1881 m.). Misijonieriai rašė apie chinų tikėjimą praktiškam 
tikslui susitaikymo, koks žodis geriausiai atsakytų išversti Dievui: W. 
H. Medhurst, A dissertation on the theology of the Ohinese (1847 m.); 
J. Legge, The notions of the Chinese concerning God and spirits (1852 
m., W. J. Boone'o atsakymas laikraščiui). Iš abelnų apžvalgų chinų 
tikėjimo reikia pamineti du maži išleidimai kaipo naudingiausi: keturios 
paskaitos J. Leggeo, The Religions of China (1880 m.), ir R. K. Douglas, 
Confucianism and Taouism (1879 m., S. P. C. K.). 


Įgyti kokį nors supratimą apie seną chinų valstybinį 
tikėjimą yra labai sunku. Vienintėle versme yra ir vėl vei- 
kalai Kong-tsi, nors nėra žinios, ar pradiniai senovės tikė- 
jimo išvyzdžiai pasiekė mus be permainų, ar jie buvo per- 
dirbti Kong-tsi dvasioje ir prasmėje jo reformos. Nežiu- 
rint į tai, kad visame savo triuse Kong-tsi, tarytum, rU- 
pestingai stengiasi surinkti ir palaikyti senovės papročius, 
visgi yra galimu, kad jis išrinko tik tą, kas taikėsi prie 
dvasios jo mokinimo ir atmetė viską kitą. Šitas manymas, 
tarytum, dar labiau yra teisingu atminus, kad tuo patim 
laiku su Konfucijaus mokinimu kilo kitas mokinimas skir- 
tas nuo jojo, kurio paeiga teipgi kerojosi senovėje, butent 
tacizmas. Tokiu budu tiesioginių versmių sulyg seno val- 
Stybinio tikėjimo visai nėra, nes Čau Li, kuri tokia garsi, 
kaip turėjome progą matyti, yra daugiau vėlesnės paeigos. 
Bet King turi daugelį žinių, liečiančių gilią senovę, ir jei 
Kong-tsi buvo dideliu reformatoriu, tai visgi ne revoliucijo- 
nieriškoj, bet konservatyviškoj prasmėje. Nors turime buti 


atsargųs, bet kaikuriuos išvadus apie seną tikėjimą galime 
padaryti, pasiremdami Kingu.  Nesistengsime daryti ne- 
galimo, butent vesti aiškų skiriamąjį ruožą, bet paduosime 
pamatinės šitos King idėjas kaipo galimą senovės tikėji- 
mo esulį. 

Tikėjimas, kurį randame ten, yra statomas mums kai- 
po pilnai organizuotas tikėjimas, kaipo tautiško gyvenimo 
dalis, kuris išaugo laukinybės stovį. Jis yra garbinime | 
dangaus (Thian), augščiausio viešpaties (Šang-Ti) ir įvai-- 
rių ryšių dvasių (Šan). Vėlesnieji mokslinčiai sprendžia 
apie jį įvairiai. Nupasakojimai apie Thian ir Šang-Ti 
tankiai yra teip kilti ir gilųs, jog daugumas — terp kitų 
Legge, Faber ir Happel — priduoda didelę vertę seno- 
vės chinų tikėjimui; jie vadina jį monoteistišku ir prily- | 
gina prie Jahvybės ir net tvirtina, buk chinai pažinoję tik- 
rą Dievą. Net į reformą Kong-tsi jie žiuri kaipo į atža- 
gareivybę nuo pirmojo gryno supratimo apie Dievą. Su 
šituo rišasi klausimas, kuris net jėzuitų misijos laikuose 
įvairiai buvo aiškinamas, sulyg to, ar skelbiant krikščiony- 
bę ir verčiant Bibliją žodį Dievas galima išversti Šang-Ti. 
Priešingai šitai kiltai pažvalgai į seną chinų tikėjimą, dau- 
gumas stato jį nedaug augščiau šamanybės, randamos pas 
šiaurines azijatines gentes: Chinuose tikėjimas į dvasias 
šiek-tiek sutvarkytas; iš dvasių Dangaus Dievas yra ypa- 
tingai garbinamas; vienok šitas tikėjimas vis dar neišaugo 
dvasių garbinimo ir raganybės srities (Tiele). 

Terp Thian, dangus, Ti, viešpats ir Šang-Ti, augščiau- 
sias viešpats nėra jokio skirtumo.  Kaikuriuose aprašymuo- 
se jie yra tolygųs medžiaginiam dangui, nors jo mytiška- 
sis asminimas išreikšta tik labai silpnai. Kartais, nors tas 
labai retai, yra šnekama apie Dievą ir Žemę (Heu-thu), 
kaipo apie tėvą ir motiną visoko esančio, kas, sakytumė, 
numoja į kosmiškąsias ženybas, bet šita idėja teip silpnai 
išreikšta, kad daugumas visai nepripažysta jos (Plath). 
Jei pridėsime, kad bočiai antros ir trečios dinastijos išveda“ 
savo pradžią nuo Šang-Ti, tai išsemsime galutinai visą 
mytiškąjį elementą, susirišantį su idėja apie Dangų.  Už-- 
tai šnekama daug apie abelną svieto tvarką, apie prilikimą 


(Ming), apie dangiškąjį kelią (Tao). Dangus kaipo die- 
"vybė nepasirodo, kokiu nors stebuklingu budu, nerodo ypa- 
tingo malonumo vieniems ar nemeilės kitiems, bet apsireiš- 
kia prigimtu gamtos keliu. Tyliai, prastu budu, be persto- 
jimo dangus daro savo darbą, rodydamas savo galybę 
lietumi, saulės šviesa, karščiu ir šalčiu, vėjo putimu, sezonų 
pakaitomis. Laiku ir tiek kiek reikia šitie apsireiškimai 
rodo mylistą; perviršis ar stoka jų neša nelaimę. Valdovai 
ypatingai turi kreipti į tą atidžią ir šitas prisilaikymas pa- 
daro pagrindą valstijai.  Sumišimai gamtos bėgio yra pra- 
sergėjimais teipgi įkunijimui sąlydumo valstijoje. Surėdy- 
mas gamtos, politikos, draugijos ir doros svieto ne tik ankš- 
tai rišasi vienas su kitu, bet jie yra visai tolygųs, arba, ge- 
riaus sakant, dar nėra atskiriami. Yra trys pamatiniai 
elementai: Dangus, Žemė ir Žmogus, kurie turi buti pil- 
name savitarpiniame sąlydume. Gamtinė tvarka su tikė- 
jimiška pagarba yra laikoma pavyzdžiu visiems doriškiems 
žmogaus pasielgimams, politiškos gi įstaigos pripažinta gam- 
tos įstatymais. Šitas tikėjimas turi labai dorišką pobu- 
dį: dangus bara ir susimyli, nubaudžia išpuikėlį ir siun- 
čia malones nuolankiam.  Ypatinguose atsitikimuose dan- 
gus išreiškia savo valią žmonių balsu; tokiu jau budu ne- 
lemtieji valdininkai apturi priderantį atlyginimą: su Dan- 
gaus valia žmonės numeta juos nuo sosto.  Pastebėtinas 
ženklas tvirtumo šitų pamatinių pažvalgų matyt iš to, kad 
"apie trisdešimts metų atgal ciesorius, atmesdamas Anglijos 
reikalavimus, teisinosi žmonių nenoru ir davė savo moky- 
bišką priežastį, jog žmonių palinkimąs esąs Dangaus valios 
išreiškimu. 

Su garbinimu dangaus, Šang-Ti, arba abelnos svieto 
tvarkos, rišasi garbinimas dvasių. Šitos dvi garbinimo ir 
suopročių formos nėra priešingos viena kitai, greičiau jos 
rišasi drauge: dangus ir dvasios yra minimi greta viens 
su kitu ir tolygi galybė yra priskaitoma kiekvienam. Ypa- 
tingai sulyg doros, dvasios turi tą pačią galybę, ką ir Šang 
Ti. Dvasios yra visuresančios, nesuprantamos ir nemato- 
mos, vienok pilnai reališkos. Jos nėra pavieniuojamos, ar 
Jungiamos į grupas; atskiriamos yra tik danginės, žemi- 


— 78 — 
nės ir žmoginės dvasios (protėvių dvasios). Tekstuose 
nėra jokio patvirtinimo idėjos apie dvasių valdymą Danguj | 


už 
Š 
3 
š 
LŽ) 
2 
3 
8 
> 
3 
= 
a 
z 


11. 


Pav. 


arba manymo apie dvasias kaipo Šang-Ti tarnus ir žmonių 
tarpininkus su Dangum. Pas dvasias asmeniškas jausmas 


visuomet užleidžia vietą abelnam; jos yra jauslios, klau. 
sios, per viską pereinančios, bet nematomos. Apie piktas 
dvasias klasiškuose tekstuose nėra nieko minėta; ar jos bu- 
vo kuomet žmonių tikėjime liekasi nesužinota. 


Iš dvasių, žmonių dvasios (Kwei) ir ypatingai pro- 
tėvių dvasios (Tsu) labiausiai yra garbinamos. Tikėjimas 
į nemarybę Chinuose liečia tik protėvius. Apie vėlės padė- 
jimą po to, kaip ji atsiliuosavo nuo kuno, randame tik kai- 
kur paminėta be sutvarkinimo į mokybą ir todėl negali buti 
vartojama argumentui. Bet garbinimas mirusių ciesorių, 
galvočių ir geradėjų, ypatingai kiekvieno protėvių užėmė 
labai įžymią vietą. Klausimas sulyg neliauties jo paties bu- 
vio chinui yra mažiaus svarbus už įtekmę daromą jo protė- 
vių į jo gyvenimą. Todėl visi svarbesnieji dalykai teip su- 
lyg šeimynos, kaip ir sulyg valstijos yra apšnekami protė- 
vių akyvaizdoje. Prie jų yra meldžiamasi reikale ar ligoje; 
vestuvės yra apvaikščiojama ir įpėdinis sodinamas ant so- 
sto jų maldavietėse; jų atmintinės lentelės yra nešiojamos 
jų ainių teip kelionėse, kaip ir karėse. Įstabus dalykas, kaip 
chiniečio akys yra nukreiptos daugiau į praeitę, negu į 
ateitę. Jei kas pragarsės kuomi, tai visa protėvių eilė da- 
linasi ta garbe. Garbinimas protėvių yra pamatiniu chinų 
tikėjimo principu. Atskiro žmogaus gyvenimas yra nieku: 
kas dedasi po myriui yra mažiau pavienišku gyve- 
nimu negu šeimyniški ryšiai. Nuo šitos atžvalgos vargiai 
teisingas yra sakymas, jog chinai karštai yra prisirišę prie 
šito gyvenimo.  Rods, užkapiniu gyvenimu, teisybė, užsi- 
ima jie nedaug ir apsirubežiuoja tuomi, kad kreipiasi prie 
Savo protėvių suraminimui ar pagelbai nors vėl neprisistato 
sau jų kaipo ano svieto gyventojų; protėvių dvasios yra 
visuresančios ir nematomai saugoja savo ainius. Kartais 
jų artibuvystę stengiasi padaryti ypatingai čiupnia ne tik 
augščiaus minčtomis lentelėmis, bet ir jaunikaičio paveiksle, 
Paprastai mirusio anuko, kuris per aukojimo pokylį apsivelka 
jo drabužiais, sėda ant jo vietos ir kaipo svarbiausias po- 
 kylio asmuo aplaiko visokią garbę, kaipo mirusio atstovas. 
Kaipo į savotišką šito tikėjimo išvyzdį reikia nurodyti 


R 
į visišką nebutį mytologijos ar kokio nors mokymo, o teipgi 
kuniginės įstaigos. Tikėjimiškos ceremonijos tvėrė abel- 
no naminio ir valstietinio gyvenimo dalį ir pildymas jų gulė 
ant valstybiškųjų viršininkų priedermės, kurių skaitlinga go- 
vėda anaiptol nedarė atskiros kastos. Čau-Li paduoda nuo- 
dugnų aprašymą apeigų ir viršininkų, bet jis perdaug ištę: 
stas, jame perdaug smulkių detailių, idant galima butų ji 
visą priskirti pradiniam tikėjimo stoviui, nors pamatiniai 
šito plataus sumanymo ruožai neužginčijamai imta iš se- | 
nų laikų. 

Aukos buvo duodama paskirtu laiku, pav., kas sezonas, 
arba prie netikėtų atsitikimų, k. a. karė, neužderėjimas, 
arba ciesoriui einant medžioti. Didįjį aukojimą dangui ga- 
lėjo daryti tik ciesorius, nors melstis prie jo arba rukylą 
rukyti galėjo kiekvienas. Žymesnieji vasalai nešė aukas sa- 
vo apskričio žemės, kalnų ir upių dvasioms.  Abelni auko- 
jimai, kurie buvo leista daryti žmonėms, buvo tik aukoji- 
mai protėviams, kurie turėjo teip savus didelius šventna- 
mius, kaip ir maldvietės privatiniuose namuose. Ših King: 
paduoda daugybę gyvų aprašymų darymo aukų prose- 
niams ciesoriškame rume prie linksmų pokylių, giedojimų 
ir šokių. Iš aukojamų dalykų paminėta gyvuliai, vaisiai ir 
rukylas; aukojimas žmogaus yra tik vienų viename atsiti- 
kime. Šitų aukojimų tikslu yra užlaikymas gamtiškos tvar- 
kos, prašalinimas pikto ir apturėjimas geidžiamų pasekmių 
arba turtų. Apie maldą teip pat galime pasakyti, kad ji 
visiškai krypsta linkui tokių jau svietiškų dalykų. Dides- 
nis išnašumas galima rasti tik kunigaikščio maldoje Čau, 
kurią jis siunčia už savo sergančio brolio gyvastį, kurio iš-- 
gelbėjimui jis pasirengęs numirti pats. 

Žynavimas yra ypatingai išsiplatinęs. Niekas svarbaus 
ar be svarbos, viešame gyvenime ar privatiniuose reika- 
luose nebuvo daroma be žynių nurodymo patogių ženklų, 
Šitie ženklai buvo imami iš įvairių apystovų, iš apsireiš- 
kimų gamtoje, teip paprasti kaip ir nepaprasti ženklai,: 
k. a. tamsa ir žemės drebėjimas, kurie buvo pranešėjais blo- 
gybės, ir visoki atsitikimai, sapnai, ir tt. Žynavimas daromas 
su gėle Ši, ir Pu, želve, yra įdomiausias, nes juos deginant 


ba 20 4 


la Lo 


= — 
darydavosi sproginėjimai, kurie ir buvo žynavimo ženklais. 
Mes jau minėjome Ji King vartojimą šitam tikslui. Verta 
pastebėjimo viena vieta Šu Kinge, iš kurios matyt, kad 
abejojamuose atsitkimuose ciesorius sprendė ne kitaip, kaip 
pasiklausęs savo patarėjų patarimo, ir balso žmonių, ir 
Pu, ir Ši. 

Chino gyvenimo, kaip ir jo tikėjimo pamatu yra guo- 
dojimas tvarkos gamtoje, valstijoje ir šeimynoje.  Suniš- 
kas doringumas, kuris pirmiausiai buvo atsidavime te- 
vams, paskui valdovams, ir išdirbimas pobudžio, yra tik 
antru vardu šitai pamatinei dorybei. Šitas doringumas pir- 
miausiai yra pildomas šeimyniškame gyvenime.  Chinuose 
yra pasakojama daugelis, iš dalies juokingų, iš dalies kuo- 
graudžiausių atsitikimų apie vaikų atsidavimą savo tėvams, 
kaip pav., pasaka apie merginą, kuri šoko į ištarpintą naugę 
nuliejimui varpo, kadangi šitas nuliejimas, nuo kurio pri- 
klausė jos tėvo gyvastis galėjo nusisekti tik merginai save 
jam pašventus. Iki kokiam laipsniui šitos šeimyniškos prie- 
dermės buvo varoma, galima matyti iš smulkiausių padava- 
dijimų, kuriuos Li Ki paduoda visokio laipsnio giminingu- 
mo gedėjimu. Bet skaitytojas Hsiao Kingo pastebės, kad 
doringumas Chinuose nėra mokinamas kaipo ypatingesnė 
dorybė už kitas, bet kad ji yra visai abelno budo; ji išsi- 
plečia ant visų gyvenimo apystovų ir yra butinai teip pavie- 
niaus kaipo ir valstijos gerovei. Šita žmogaus priedermė 
sutinka su dangaus ir žemės budu; žmogus užima savo 
vietą sąlydume su dangum ir žeme tik atsiduodamas prie- 
dermei. Jei nupeikimo nuomonė yra išreiškiama apie chi- 
nų tikėjimą dėl jo tokios daugybės išlaukinių pildenybių, 
tai, iš kitos pusės, šitą vidurinį ir tikėjimišką suniško dorin- 
gumo suoprotį turime laikyti dorybe. 


13 Konfucijaus Gyvenimas ir Mokinimas. 


Ė Nusisiuntimo raštai. Senesnės knygos semia žinias daugiausiai 
iš Amyoto biografijos dvyliktame tome jo minčių jau Memoires (1786 
m.). Iš vėlesnių raštų pilniausias yra J. H. Plath, Conjfucius und seiner 
Schueler Leben und Lehren (keturi numeriai: I. Historische Enteilung, 
II. Leben des Confucius, III. Die Schueler des Confucius, IV. Saemmtliche 
4ussprueche von Confucius und seinen Schuelern, systematisch geordnet, 
iš Abh. der Ak. zu Muenchen (1867—1874 m.j. Piešinys, kurį Legge pa- 


——12 


garsino savo vertimo pradžioje Lung-ju, Čungjung ir Tahio yra svarbus; 
teipgi E. Fabero, Ouellen zu Confucius und dem Confucianismus (1873 
m.), und Lehrbegrijf des Confucius (1872 m.); ir trumpas G. v. d. Ga- 
belentzo straipsnis, Confucius und seine Lehre (1888 m.). 


Galvočius, kurio vardą chinų tikėjimas turi, buvo mo- 
kytojas iš giminės Kong, nuo ko pačjo Kong-tsi ir teipgi ne- 
tikras Kong-fu-tsi, davęs pradžią vardui Konfucius. Va- 
dino jį Čung-ni. Jo gyvenimas nuo 551—478 m. pr. Chr. 
gerai žinomas. Čion paduosime tik abelną aprašymą, ap- 
leisdami begalines chiniškųjų versmių anegdotas ir pašne- 
kas, Kong-tsi, iš augštos, galbut, net kunigaikštiškos 
kilmės, kudikiu budamas neteko tėvo ir augo labai apgai- 
Ietinose sąlygose. Turbut per tai jis tik atėjęs į metus 
galėjo įgyti tą pažintį, kuri pridera geram išauginimui; be 
to, jis del kąsnio duonos priverstas buvo buti prigulmingame 
padėjime, tarnaudamas vienai didžiunų šeimynai.  (Gyve- 
nimas jo prabėgo terp politiškos pairtuvės ir riaušių. Cie- 
sorystės valdžia buvo silpna ir apėmė nedidelį plotą, į dide- 
lius gi feodališkus valsčius neturėjo jokios įtekmės; bet ir 


Pav. 12. Kong-tsi ir jo mokinys Meng-tsi. 


šituose paskutiniuose buvo ta pati pairtuvė ir betvarkė. 
Kad pilnai nupiešti tuometinės politikos pairtuvės vaizdą, 


K a uššškijonios ššš as d 


pasakysime, jog prie šitų visų betvarkių prisidėjo dar savi- 
tarpinis atskirų lėnų nesutikimas; teip, lygiai tuo laiku 
Išno valdininką Lu — galvočiaus tėvynės — sunkiai spau- 
dė viena garsi giminė, kurios sąnariai savu žaru vienval 
riejosi terp savęs. Ar šitas laikas buvo sudėmėtas drau- 
gijos ištvirkimu ir papročių sužiaurėjimu, kaip į tą nurodo 
tuli Kong-tsi nusizuodimai, sunku yra pasakyti. Aišku yra, 
kad tokiam teisingam žmogui, kaip Kong-tsi, sunku buvo 
save pašvęsti visuomeniškai tarnybei šitame liudname laike. 
Iš kitos pusės, mąstis atsisakyti pildyti šitą priedermę buvo 
priešingai visiems jo persitikrinimams, kadangi sulyg jo 
pažiurų, išmintis yra ne svieto atsižadėjime, arba aske- 
tizme, bet pildyme tikrų principų viešame gyvenime: to- 
dėl jis tuojaus užimdavo kokią nors vietą, jei tik mažiausia 
proga tam atsitiko; šitas, teisybė, taikydavosi gana retai. 
Kaip sakėme augščiau, jaunystėje jis tarnavo vienai gar- 
siai šeimynai ir svitoje savo šeimininkų aplankė viešpaty- 
stės sostapilę, ciesoriaus Čau buklę. Be susitikimo su nu- 
senusiu galvočiumi Lao-tsi, apie šitą kelionę nieko ypatin- 
go nesišneka. Labai gali buti, kad nuo to laiko pas Kong- 
tsi radosi didelė meilė dinastijos Čau įstaigoms, kurioms 
jis likosi ištikimu visą savo gyvenimą. Kong-tsi buvo apie 
35 metų, kuomet kunigaikštystėje Lu iškilo didelė pairtuvė; 
šito leno valdininkas buvo ištremtas gana ilgam laikui ir 
patsai galvočius turėjo trauktis į kaimynišką viešpatiją 
Thsi. Jau pirmiau jis turėjo progą kalbčtis su jos valdi- 
ninku, kuris ir šiuo kartu maloniai priėmė galvočių, su noru 
išklausė jo patarimus, bet pabugo, kad jis neįsigautų į 
perdaug didelę įtekmę į valstybės reikalus. Tokiu budu 
Kong-tsi negavo jokios vietos ir po metų sugrįžo į savo 
prigimtąją šalį. Iš pirmo jis ir čion nerado tinkamo lauko 
valstietiškam veiklumui; didžiunai ir ministeriai pykda- 
miesi terp savęs, ne sykį bandė patraukti jį į savo pusę, ir 
panašiuose atsitikimuose jis nevisuomet mokėjo parodyti 
užtektiną budo tvirtumą; vienok ilgą laiką jis nepriėmė 
jokios partijos. Antgalo, kaip vidurinė kunigaikščio val- 
džia buvo atnaujinta, Kong-tsi atėjo visuomeniško triuso 
laikas augštuose urėduose, paskutiniu laiku net ministerio 


urėde; užimant šitą vietą jam pasisekė padaryti daugelis 
reformų. Bet tas tęsėsi neilgai; po keturių metų jo glo- 
bėjas nustojo buti jam prielankus; maža to, sąžininga moks- 
linčiaus tarnybė stojosi jam sunkenybe. Kong-tsi vėl pri- 
siėjo apleisti tėvynę šiuo kartu jau visiems 14 metų ir 
patirti kartų ištremtinio likimą. Per tą laiką jis aplankė 
visokias viešpatystes, buvojo rumuose ir terp žmonių; visur 
Dangus jo balsu davė prasergėjimą žmonėms. Kai-kur da- 
vinėjo jam garbę ir gerinosi, bet niekur jis negavo vietos; 
kitur jis buvo persekiojamas ir buvo kėsintasi ant jo gy- 
vasties. Iš jo pasekėjų daugelį randame ištikimų jo moki- 
nių ir draugų; ar jie buvo su juo visuomet, ar tik kaip 
kada, — nežinia. Apie šitą bastymosi laiką yra daugybė 
anegdotų. Galų gale per įtekmę vieno mokinio, užimančio 
augštą vietą Lu'je, Kong-tsi buvo sugražintas tėvynėn; jam 
buvo tuomet apie 70 metų ir jis jau iki pat mirčiai neuž- 
€mė daugiau jokios politiškos vietos. Paskutinius savo gy- 
venimo metus jis pašventė mokslui. Tame laike, regis, jį 
apnyko liudnos mintys; su besiartinimu mirties jo upas 
darėsi vis paniuresnis ir jis skundėsi ir apgailavo viešpa- 
tystės žuvimą ir mokslo puolimą. Žmogus, kurio idėalu 
buvo praeitis, atsiskirdamas su gyvenimu, nelaukė nuo atei- 
ties jokio suraminimo. 

Su Kong-tsi asmeniu geriausiai galima apsipažinti iš 
Lun-ju. Nors čion paduota labai nedaug jo asmeniškų, po- 
budinių ypatybių, bet aišku, kad šito rinkinio tikslu buvo 
parodyti Kong-tsi išminties idėalu. Kas atseina mųs, tai 
Kong:-tsi pobudis greičiau yra perdaug formališkas; jo abel- 
na mielaširdybė niekuomet nepereina į nuoširdžią užuo- 
jautą, jo žmoniškumas perdaug suvaržytas taisyklėmis ir 
formomis. Ištisa skaidma Lun-ju pašvęsta aprašymui ver- 
tumo pilnų galvočiaus pasielgimų visokiose gyvenimo apy- 
stovose, prie pietų, gulant ir renkanties drabužio varsą | 
ir tt.; pastebėtina, kad tolygiems paviršutiniškiems daly- 
kams prirašoma didelė vertė. Ne iškelio bus pastebėjus, 
kad Kong-tsi priklausė prie tos žmonių rųyšies, kuri gam- 
tos yra apdovanota patraukti meilę ir guodonę kitų prie sa- 
vęs. Jo sprendimas apie save svyruoja terp nusižeminimo 


ir išsiaugštinimo. Savo gyvenimo tikslą jis mato jieško- 
jime išminties ir prisipažysta, kad jos jam truksta; bet jis 
pilnai supranta savo padėjimą ir vertę kaipo išminties mo- 
kytojo ir kaikuriose pašnekose savo asmens atnašą, jis daro 
mastu, kuriuomi jis matuoja savo vienalaikius. Sulyg 
Kong-tsi veiklumo, tai pirmiausiai jis pasirodo pirmutiniu 
šventų padavų rinkėjų žmogumi, iš kurio rankų Chinai 
apturėjo King. Savo kalbose jis pats išgyrė jų išnašumą 
ir vertę ir suteikė formą, kokioj jie išsilaikė lygšiol, kaipo 
pagrindas visos chinų pažvalgos į svietą.  Sakytume, kad 
jis atėjo atnaujinti seną tvarką; pats save jis vadina ne 
naujintoju, tik senos išminties skelbėju; jis išgiria senas 
įstaigas, garbina senus ciesorius Jao, Šun ir įsteigėjus tre- 
čios dinastijos, pripažindamas juos dorumo pavyzdžiais, 
idčalu. Vienok labai yra galima, kaip jau sakėme pirmiau, 
kad Kong-tsi ne tik mokino, kas buvo seno, bet kad jis 
ir pasirinko iš to, kas buvo perduota, viską kitą nustumda- 
mas į šalį, kas nebuvo svarbu. 

Labai įdomus yra jo atsinešimas prie tikėjimo. Jis 
griežtai užlaikė garbinimo formas. Dar vaiku budamas 
jis mėgo žaisti su aukojimo pabuklais; atėjęs į metus jis 
mėgo lankyti šventnamį, reikalavo griežto pildymo 300 
apeigų, kaipo ir 3000 elgimosi taisyklių; sakydavo, kad 
dvasioms reikia duoti aukos kaip ir kad jos butų terp besi- 
meldžiančių ir abelnai buvo punktuališkas pildyme visų ap- 
eigų. Patį savo mokinimą jis pastatė ant senų tikybių pa- 
grindo ir viso ko akstinu skaitė pažinimą Dangaus prisa- 
kymų; mąstis apie Dangų buvo jam suraminimu liudnybės 
dienose. Priešingai šitam, užsiėmimą teologiškais klausi- 
mais jis laikė be naudos gaišinimu laiko; jei mes nepažy- 
stame žmonių, kaip galime pažinti dvasias? jei nepažysta- 
me gyvenimo, kaip galime pažinti myrį?. Klausimams apie 
dvasias ir numirėlius jis duodavo atsikalbamus atsakymus. 
Aplamai jo protas buvo svetimas visokiai paslaptybei ir per- 
dėm perimtas doros priedermių svarbumu, kuriose jis to- 
bulinosi visą savo gyvenimą. 

Čion „galime atkartoti tą patį pastebėjimą, kurį minė- 
jome augščiau; pas Kong-tsi dorybė remiasi teipgi meta- 


85, —- 


tiziškomis mąstimis; žmogų jis prisistato ne kitaip, kaip 
sąlydume su abelna svieto tvarka, kuri yra taisykle dory- 
bei.  Tankiai šitą dorybę laiko perdaug niekiška, sekančia 
visiškai naudiškus tikslus, bet tas toli neteip: išlaukinės 
sąlygos arba nauda neturi joje visai vietos: ji visa priguli 
Dangaus paliepimams ir yra patvirtinta pavyzdžiu senai 
mirusių galvočių. Juk dėlto tik, kad tankiai jo sumany- 
mo negalima buvo sutaikyti su esančiu dalykų stoviu, Kong- 
tsi mokinimas nesykį buvo atidedamas į šalį kaipo neprak- 
tiškas. Sulyg jo principų išeiga neturi buti motyvu veik- 
lumui. Žmogų jis prisistato ne tokiu, kokiu jis yra, tik kokiu 
jis turi buti, idčališku, dorybės karžygiu, kurį jis tankiai 
aprašo ir garbina priešingume paprastam, vulgariškam, 
kasdieninio gyvenimo žmogui. Šitas prakilnus vyras pirma 
visa ko yra protmeiliu, pasišventusiu mokslui ir vienval už- 
imtu juo; jis visas yra dorybės įsikunijimu. Pilnas die- 
votumo, teisingumo, nuolankumo, malonumo ir teisumo, vi- 
sOse gyvenimo sąlygose pasirodo kuožmoniškiausiu. Jis 
paiso ne apie svieto plipažinikis, tik apie pačią dorybę; 
net budamas pats vienas jis nesiliauja mąstęs apie lavini- 
mąsi ir laiko save ant atsargos. Jis vienval klauso doriš- 
kos kainumo taisyklės: daryk tą kitiems, ko nori kad kiti 
darytų tau. Tokiu budu jis yra pilname sąlydume su dan- 
gumi, kurio prisakymus jis pildo, krypdamas į dešinį, va 
durinį taką. Priešingai šitam paprastas žmogus seka pa 
kui savo paties reikalus ir smagumą ir visuomet jiešk 3 
pas kitus, o ne pas save; jis yra valdomas išlaukinių aplin- 
kybių; jo takas veda žemyn, kuomet takas prakilniųj jų 
veda augštyn. Atradimas pas daugumą žmonių ištvirkimo 
ir augštų idealų, kurių jis reikalauja nuo gerų žmonių, 
nekenkia Kong-tsi tikčti į dogmą gerumo žmogaus pri- 
gimties.  Dorybė yra lengva ir prigimta žmogui; gana 
yra sekti tikrą omę (instinktą), idant eiti tiesiu taku. 
Vienok neturime manyti, kad Konk-tsi savo mokini- 
mu ir pavyzdžiu stengėsi įdiegti dorybę tik pavieniams, 
anaiptol, svarbiausiu jo noru buvo pilnas žmonių atnauji- 
nimas. Pradžioje Ta-hio dorybės augis pasirodo kaipo 
grandinys, jos tikslas pasiekia šeimyną ir valstybę; jos mie- 


= 87 == 

riu yra ramumas ir gerovė. Daugumas taisyklių liečia po- 
litiką, k. a.: kad reikia stengtis padaryti žmones turtingais 
ir juos mokyti; kad valdovai atsaką už priderantį maitini- 
mą žmonių, už užlaikymą apsigyvenimo pabuklų geroj tvar- 
koj ir kad jie turį įkvėpti užsitikėjimą; kad valstija yra 
kaip reikia valdoma, jei kunigaikštis yra kunigaikščiu, mi- 
nisteris ministeriu, tėvas tėvu ir sunus sunumi; kad valdo- 
vai turi veikti daugiaus savo pavyzdžiu negu baudimais. 
Kong-tsi tikėjo, kad šitos idčališkos sąlygos tikrai buvo 
senuose laikuose prie senų valdovų ir kad reikia tik prie 
jų vėla pagryžti. Skaisčiausia jo pažvalgų puse yra pripa- 
žinimas reikalauti dorybės teipgi politikoje; tamsia puse 
yra tas, kad jis laiko žmogų tik šitoje atnašoje prie 
valstijos. 

Mokiniai Kong-tsi, kaip rodosi, niekuomet netvėrė at- 
skiro ratelio. Jie buvo daugiausiai žmonės, kurie, stovė- 
dami pačiame veiklaus gyvenimo viduryj, kartais kreipėsi 
prie mokytojo patarimui; tiktai kaikurie vienval buvo su 
juo, ir šitie trys, keturi žmonės atsižymi pašnekose savo 
reiškiai ypatingais pobudžiais. Mokytojas negalėjo surasti 
žmonių, pas kuriuos reikalingos savybės apsireiškia pri- 
derančioj pritaikmėj ir atsveria viena kitą, žmonių aukso 
vidurio; todčl jis turėjo pasitenkinti karštuoliais su užside- 
gimu trokštančiais teisybės, ir bailiais, vengiančiais blogumos. 
Tokius žmones jis visuomet turėjo aplink save ir jie laikėsi 
savo mokytojo su dideliu prisirišimu. 

Kong-tsi įtekmė buvo labai didelė; savo šventų raštų 
rinkimu, savo mokinimu ir gyvenimu jis ankštai surišo 
tikčšjimą ir mokslišką apšvietimą ir laipsniui mokyto žmo- 
gaus pridavė tą augštą vertę, kuri lygšiol yra laikoma Chi- 
nuose. Kokią milžinišką vertę turėjo Chinams Kong-tsi 
trusas, matyt iš to, kad Tšin dinastija, norėdama įvesti nau- 
ją tvarką viešpatijoje, turėjo pasirupinti sunaikinti King, 
matydama šitose knygose senų papročių spirtį ir apgynimą. 
Prie Hano dinastijos ne tik šitos knygos buvo atnaujinta, 
bet ir tikėjimiškas garbinimas Kong-tsi asmens prasidėjo 
ir augo vis toliau. Iš pirmo jis buvo garbinamas kuni- 
gaikščio vardu, paskui kaipo tikras galvočius, besostis kara- 


E 0 

lius ir tam panašiai. Jam pašvęsta daugybė šventnamių; 
ten neša jam aukas, kriepiasi prie jo su maldomis. Jo mo- 
kinimas padaro pagrindą visai viešpatijai, o jo esmuo yra 
žmonėms augščiausiu tobulumo idealu. 


14 Lao-Tsi'o Tao-Te-King. 

Nusisiuntimo raštai. Iš šitos keblios knygos vertimų R 
sekančius: Stan. Julien, Le Tivre de Ta voie et de Ta vertue (1842 m.): 
Chalmers, The speculations on methaphysics, polity and morality d 
“the old philosopher“ Lau-tsze (1868 m.); V. von Strauss, Lao-tse's 
Tao-te-king (1870 m.); du paskutiniai iš daugelio pusių priklauso nuo 
Stan. Julien, o tas vėl nuo chiniškųjų gvildenimų veikalų. Iš straipsnių 
apie Lao-tsi paminėsime: Ab. Remusat, Memoire sur Ta vie et les opinions 
de Lao-tseu, philosophe chinois du VI siecle avant notre ere (1820 m.); 
W. Rotermund, Die Ethik Lao-tse's mit besonderer Besugnahme auf die 
buddhistische Moral (18714 m.); ir keliatas straipsnių V. von Strauss ir 
Torney, Essays zur allgemeinen Religionswissenschaft (1879 m.). 


Lao-tsi, to paslaptybinio galvočiaus gyvenimas smulk- 
meniškai mažiau žinomas negu gyvenimas ir darbai Kong- 
tsi. Jis buvo senesnis už Kong-tsi, gimė 604 m. ir susitiko 
pirmą kartą su Kong-tsi garde Čau, kur Lao-tsi turėjo 
visuomenišką urėdą ir kur Kong-tsi atsidurė laike savo ba- 
stymos.  Chinų raštininkai išlaikė mums šitų dviejų vyrų 
pašneką, prie ko skirtumą jų pobudžių daro labai čiupnum. 
Kong-tsi parodytas čion daug silpnesniu negu jo vienalai- 
kis; "teisybė, daug jau jis pasiekė, bet dar neatsiekč pil- 
nos išminties; jis dar seka žemiškus tikslus ir niekybes. 
Kong-tsi tarytum pats pripažysta viršenybę Lao-tsi ir 
sulygina jį su slibinu, kuris kaip vėjas ir debesiai nešiojasi 
po nepasiekiamas augštybes; labai gal but, kad jis mintyje 
turi jį, šnekėdamas apie vieną šventą vyrą vakaruose. 
Aplamai, Lao-tsi asmuo liekasi aptraukta nežinios uku. Jis 
nesistengė veikti į savo vienalaikius ir nesteigė mokyklos. 
Savo gyvenimo pabaigoje, kaip padavimas skelbia, jis išny- 
ko vakariniame ciesorystės krašte. Vienas parubežinės ka- 
reivijos viršininkų įgundė jį parašyti savo mąstis apie Tao 
ir dorybę (Te). Išpildęs šitą prašymą protuolis perėjo sie- 
ną, idant paguldyti savo pasenusią galvą svetimoj šalyj. 
Ilgainiui apie jo gyvenimą atsirado daugybė pasakų. 

Tao-te-king, kurią jis paliko, iš visų knygų sviete yra 
sunkiausia suprasti. Net chiniškieji gvaldytojai pripažysta 


B 
turį tenkintis abelnu prasmės supratimu ir negalį išgilinti 
visų jos gilių mąsčių. Vertimai, kokius turime, neduoda 
daug užsitikėjimo; jie tankiai, kaip matyt, neišvengia pa- 


OPEMAP J 


Pav. 13. Lao-tsi. 


vojaus jungti visokias šiodieninio teosofizmo teorijas, su 
kuriuo Lao-tsi, be abejonės, iki tulam laipsniui susitaiko. 
Turėdami akį ant to, paduosime svarbiausias knygos mąstis. 


Aštuonios dešimtis vienoj labai trumpoj skaidmoj ji ap- 
šneka Tao ir Te (dorybė). Pirmos trys skaidmos apima, 
abelnas įžangines mąstis, 4—37 apšneka principus, iš kurių 
svietas yra pasidaręs; skaidmos 38—52 šneka apie dorybę; 
53—80 šneka apie politiką ir 81 skaidma yra prierašu. 
Kontrastas terp Lao-tsi ir Kong-tsi mokinimų tankiai 
yra paduodamas labai padidintai; bet 3 męs abiejuose, su dau- 
geliu skirtumų, randame teipgi daug tikro vienoduomo, 
Lao-tsi teipgi nurodo į senovę; svarbi dalis jo labai ma- 
žos knygos yra iš privedimų senoviškų raštų arba senoviš- 
kų priežodžių; bet iš senų ciesorių jis negarbina, kaip kad 
Kong-tsi, Jao ir Šun, tik duoda augštą vietą Geltonąjam 
ciesoriui Hwang-Ti, kurio vardas, turbut, tyčia kuone vi- 
sai Konfucijaus knygose apleistas.  Tao-te-Kinge ypatinga 
svarba yra dedama ant mokinimo, kad dangus ir žemė 
neturi pameėgio kaip ir protuolis. Kiti mano atrandą pa-: 
matinių esybių trejybės žymes kaikuriuose Lao-tsi išsireiš- 
kimuose. Galiaus žodis Tao, kurį jis žymėja apimančių 
PE jo pažvalgų pr incipą, yra teipgi klasiškose konfu- 
cionybės knygose; ypatingai Čung-junge jis yra pirmuojan- 
iu žodžiu, nors jis ten ir neturi tos pačios plačios ir įvai- 
riuojančios reikšmės ką pas Lao-tsi. V. von Strauss gynė 
nuomonę, kad Lao-tsi pačio iš senoviško cykliaus carbinė 
tojų Tao, kuriam cykliui Kong-tsi buvo priešingas: šitas“ 
tvirtinimas nčra dar patvirtintas, bet L. de Rosny neseniail 
parėmė šitą pažvalgą. Labai gali buti, kad Lao-tsi sėmė 
mastis iš senojo tikėjimo ir lankstč jas toliaus, teip lygiai 
kaip Kong-tsi, tik kitokiu budu. Daugumas mano, jog 
pradžios Tao mokinimo reikia jieškoti svetur, ne Chinuose, 
Tao-te-king XIV principas pamatinio principo aprašytas 
kaipo bevarsis (I), tylus (Hi) ir bekunis (Wei). Senovės 
jezuitiškieji misijonieriai šitame matė trejybės slaptybę; 
Remusat, priešingai, įžiurėjo I Hi Wei Seno Tstatymo var- 
dą Dievo, Tahve; šita nuomonę dar vis tebegina von Strauss. 
Jei tas butų teip, tai iškrikdyti žydai turėjo įvesti pažinimą 
švento vardo, kurį Lao-tsi su pagarba ansiaučia paslaptiška 
skraiste savo veikale. Negalimumas ir bepartiškumas šito 
prileidimo, kuris yra paremtas vienintėliai trims chiniškais 


— gI — 
ais, duodantis vietą kitokiam aiškinimui, puola labai 
"akis. Kita pažvalga, rišanti Lao-tsi su Indija, atrado 
daugiau pritarimo. Padavimai apie jo vakarines keliones, 
tarytum, krypsta linkui priėmimo šitos nuomonės ir tolygu- 
mas jo teorijų ir indiškųjų nuomonių, randamų, pav., pas 
Upanišadus, nėra užginamas. 

Pirmiaus net buvo žiurčta į buddizmą, kaipo taoizmo 
versmę; bet tas yra atmetama apskaitymu laiko. Senas 
Pauthier ir Wuttke manymas, kuris, tarytum, buvo atidėtas 
į šalį, dabar yra išvedamas naujame pavidale; Douglas, pav., 
randa Tao ir Buddos nuomones teip vienodoms, kad jos 
"negalčję kilti neprigulmingai viena nuo kitos. Turime pri- 
leisti galybę, kad toksai perėmimas galėjo tikrai buti, 
bet panėšumas nėra įtikinančiu, kadangi sanprotaujanti pro- 
tai tankiai suranda panašius kelius; priešingai gi, galimybei 
peršmimo nuo Indijos turime tikrą faktą, kad taoizmas 
pats teip giliai įsišaknyjęs chinų senovybėje. 

Žodis Tao, kuris yra išreiškimui paties mokinimo 
asmenybės, yra vienu tų žodžių su daugeliu prasmių, kurie 
kartais vartojasi panašiems tikslams.  Remusat išverčia jį 
— protas, Stan. Julien — kelias. Negalima pasakyti, kuri 
turčtų tikti iš daugelio prasmių, atsitinkančių Tao-te-king. 
Jis reiškia pamatinį principą, visatos tvarką, tikrą budą ir 
"daug kitų tam panašių dalykų. Jis be pradžios, senesnis 
negu Šang-ti, apsoliutiškas savyje, turįs savyje visas tie- 
sas, kuomet Dangus turi taikytis prie Tao; jis pereina 
per viską ir bet atsilaiko visokioms atmainoms; jis yra 
tėvas ir motina — auklčtoja visų daiktų. Pats pirmas 
sakinys knygoje prasideda aiškinimu skirtumo terp amži- 
nojo Tao ir Tao, kokiu jį galima išreikšti žodžiais, Negaty- 
viški ir pozityvški sakiniai vienval keičiasi vienas kitu. Iš 
vienos pusčs Tao parodytas neturinčiu vardo, neapimamu, ne- 
1šsemiamu ; tai yra kaipir tuštuma, neturinti rubežiaus; jis yra 
viskas ir tuo patim laiku niekas. Iš kitos pusės jis visgi yra 
svieto pamatu ir gauna sau vardą, pradėjęs reikšti tverian- 
čią jiegą: jis užlaiko viską, nesistengdamas viešpatauti, vis- 
ką veikia, nebudamas veikliu. Visokiam daiktui skirta tam 
tikras laikas augti ir nokti, kuriam išėjus viskas ima senti 


— 02 — 
ir gryžta prie savo pradžios. Amžinai tęsiasi tik “niekas" 
ir jame tai gludo viskas. Knyga palieka mus nežinėję 
sulyg svarbių klausimų, k. a. nemarybė. Iš keliatos pasa- 
kymų, tarytum, išeitų, jog tie, ką pažysta Tao, nežųva 
mirtyje, bet sulyg protuolio nuomonės reikia tenkintis vie- 
nais spėjimais sulyg šito klausimo. 

Dora abiejų protuolių turi tolygias panašumo ir skir- | 
tumo puses. Lao-tsi, kaip ir Kong-tsi, dorybėje mato apsi- 
reiškimą tikros žmogaus prigimties; jiedu teipgi susitaiko 
supratimuose apie dorą.  Pažinimas Tao, kurį Lao-tsi 
iškelia iki doros principo laipsniui, neturėjo rubežiuotis vien 
jieškojimu išminties, kaip to reikalauja Kong-tsi; čion 
viskas susibėga prie tyrinėjimo knygų ir senų įstatymų, ten 
reikalaujama aiškaus pažinimo buvybės. Daugžinybę Lao- 
tsi laiko kenkiančia; ji atitraukia atidžią nuo visų išlauki- 
nių apystovų linkui vidurinio gyvenimo; vienok jis nesako 
žmonėms išsižadėti svieto ir tapti pusčiuliais, tik buti dvą- 
sioje nuo svieto laisvais; kelio į dangų reikia jieškoti ne 
svieto niekystėje, bet pas save namuose. Dorybė, tikrai 
sakant, yra nieko neveikime; reikia sekti Tao, kurio vei- 
klumas asmeniškai yra negatyviškas. Daug gražių pasa- 
kymų yra išreikšta naudai šitos negatyviškos doros ir dėl- 
to jie neturi visos tos vertės, kuri kartais priduodama jiems. 
Paveizdan, svieto išlaimis tikrai sakant yra pralaime, kas 
jautrus tas stipresnis už kietą, užuojauta yra slaptinga ga- 
lybe ir už blogą reikia mokėti geru. Šitos mąstys yra sve- 
timos Kong-tsi ir joms jis iš dalies prieštariauja. Iš kitos 
pusės Lao-tsi labai maža laukia nuo išlaukinių veiksmų ir 
nelabai augštai stato išlaukinę pritinkamybės išvaizdą, kuri 
yra pas Kong-tsi tokioj augštoj vietoj. 

Tao-te-king randame įdomias mąstis sulyg politikos. 
Čion teipgi politika yra tik doros perdalinimu. Doras 
žmogus, žinantis Tao, yra geriausias valdytojas.  Sulyg 
išreikštų Tao-te-kinge idėjų viešpatystės dalion nepripuola 
jokių pozityviškų užduočių. Kare yra peikiama, rinkimas 
turtų niekinamas ir skaitlingos įstaigos esą be naudos. Ka- 
ralija turi žinoti Tao ir viskas eis ramiai pats; sandora 
yra pirmučiausiai valstiečių priederme. Valdovai kuoma- 


ž 
| 
2 
+ 


žiausiai turi skatinti žmonių pageidimus, jie neprivalo ža- 
dinti jų norų, idant nebutų tuščio, bepateikinio, svietiško 
veiklumo. Politika yra ne sekime kokių nors stovių idėalų 
ar pozityviškų tikslų, tik patiekime ramumo ir apsistojimo 
stovio, kuriame visos širdys yra tuščios ir užsiima pa- 
žinimu Tao. 

Paslaptybinis protuolis ir jo beišvyzdinis mokslas likosi 
be didelės įtekmės Chinuose. Teisybė, milijonai yra ką 
jį garbina ir išpažysta Taoizmą, bet šitas tikėjimas teip 
mažai vienodumo turi su teorijomis Tao-te-kingo, kad 
su vargu tebegalima susekti jų susirišimą. 


15. Taoizmas. 


Nusisiuntimo raštai. Apie taoizmą keli straipsniai yra Sitz. ber. 
der Ak. zu Wien Pfitzmaiero: Die Lebensverlaengerungen des Wegs 
(1870 m.), ir kiti; E. J. Eitel, Feng-Shui, or The Rudiments of Natural 
Science in Ohina (1873 m.). Didelė mytų, pasakų ir apeigų dalis su- 
rinkta sekančiuose įdomiuose apie taoizmą veikaluose: W. F. Magyers, 
The Chinese Readers' Manual (1874 m.); I. M. de Groat, Les fetes 
annuellement celebrees a Emoui. Didelės svarbos knygą turime St. 
Julien vertime, Le livre des compenses et des peines (1835 m.), o teipgi 
eo, The Tractate of Actions at their Retributions (S. B. E. t. XV 

m.). 


Nors taoizmas perėmė savo vardą nuo išnašaus meta- 
tiziškojo principo, įvesto Lao-tsi, bet susirišimas jo su šituo 
paskutiniu yra labai tolimas ir pažvalgos sulyg šito klausi- 
mo labai įvairios. Taoizmo magija neturi nieko sau pana- 
šaus Tao-te, o jo etikai toli šaukia iki gilumui Lao-tsi 
pažiurų. Rašinys “apie darbus ir atlyginimą“, parašytas 
15-tame metašimtyj, yra svarbiausia taoistų knyga. Vertės 
svarbumu arčiausiai prie jo stovi knyga: “apie slaptybinį 
laiminimą", vartojama Chinuose be skirtumo visų tikė- 
jimų.  Tikėjimiškas Lao-tsi misticizmas toli perėjo savo 
laiko dvasią ir chinų materijalistų rankose jis labai greitai 
Issigimė į svietišką magiją. Galbut, kad Lao-tsi mokinimas 
apie gryžimą prie Tao davė priežastį stengtis atsiekti ne- 
marumą doros keliu arba magiškais eliksyrais. Jau trečiame 
metašimtyj pr. Chr. ciesorius Šinghuanti išrengė jurinę 
ekspediciją surasti aukso salas, kur dvasios dalina gyvy- 
bės eliksyrą. Bet gyvenimas be turtų turi mažą kainą ir 
todėl taoistiškieji kunigai ėmė daryti mėginimus perkeisti 


nauges. Prie Kingiškės ir Haniškės dinastijų nuo 255 m. 
pr. Chr. iki 25 m. po Chr. ciesoriai ir žmonės, bejieškodami 
šitų stebuklingų budų niekino darbu, su vilčia šituo keliu 
apsisaugoti nuo mirties ir skurdo, dora gi tuo tarpu vis 
puolė ir puolė žemyn. Monininkai sakėsi turį valdžią ant 
visos gamtos, pardavinėjo amuletus ir raganybe gydė kuno 
ligas. Taoiškieji šventnamiai nebuvo jau pamokslams, nė 
tikėjimiškiems apmąstymams, tik, panašiai musų viešbu- 
čiams, buvo prieigomis burtininkų fiziognomų, be darbo 
slampinėjančių et id genus omne govčdoms. Tokiame pa- 
vidale taoizmas apėmė savyje ir didelę tautiško karžyginio 
kulto bei gamtos kulto dalį su paslaptiškąja magija ir Žy- 
navimais. Aplamai, šits mokslas greičiau gali buti pavaj 
dintas materijališku, panašiai tam, kaip Kontucijaus moks- 
las, kad turi etišką pobudį, o Buddos metafizišką ir escha- 
tologišką (ateiginį). Šito tikėjimo etika, nežiurint į savo, 
sulyginamai, didelę svarbą, neturi jokio susirišimo su kultu, 
tuo tarpu kaip iš kitos pusės turtų, ilgo gyvenimo ir moks- 
lingumo dievai atranda sau vietą taoiškame panteone. 

Iš pirmo pažiurėjimo į taoiškus dievus matosi galimu 
išaiškinti jų pirmutinę paeigą. Įėjęs į šventinamį matai 
priekyje savęs tris milžiniškus San-king stabus; tai yra jų 
Skaisčiausieji arba Sventieji. Jie reiškia ne ką kitą, kaip 
Lao-tsi Trejybę, jo perimtą nuo buddistų su jų trimi žen- 
klais, ženklinančiais Buddą, jo mokslą ir pasekėjus. Augš- 
čiau, antrame žare stovi Ju-huan-šang-ti, visogalis augš- 
čiausias dievas, sutvertojas svieto, tuo tarpu kaip trys 
šventieji apteikti tik regimąja gamta.  Taoistai lygyna jį 
su Šang-Ti, bet iš pradžių šitasai dievas išreiške vieną 
magiką iš Šang giminės, gyvenusį 7 metašimtyj po Chr. 
Teipogi apdievinta ir daugumas žvaigždžių. Penki elemen- 
tai: naugė, medis, vanduo, ugnis ir žemė turi vėles arba 
asmenis, kurios iškilo į dangų, idant padaryti penkias pla- 
netas ir jų paveiksle užimti vietą greta su dievais. Slibinų 
karaliui, kuris išreiškia asminimą vandens ir abelnai drėg- 
numo jo įvairiuose pavidaluose, pašvęsta daug šventnamių, 
ežerų ir upių antkrantėmis; į gamtos apsireiškimus chinai 
žiuri kaipo į jo galybės ir valios rodymą. Šito dievo asmi- 


nimu yra žaltys ir dėlto jį garbina ir meldžiasi prie jo 
per patvinius. Saulinio kulto žymės dar matosi iškilminėse 
pavasarinės šventės ugnyse, kuomet kunigai beria ugnin 
ryžius ir druską ir basi šokinėja per ją; prie to jie, tankiai 
| pusnuogiai, bado sau šonus peiliais. Šitos ugnys daugiau- 
siai kuriamos dievo- -leistojo šventnamio priekyje; jo gar- 
bei daroma teipgi švyturinės procesijos, kuriose dalyvau- 
ja papuoštos žaliuojančiomis šakomis patvados, ir kunigai, 
apsiliedami krauju, daro sau žaizdas dievo garbei. Mėnulis 
kaikuriuose mytuose asminamas varle, kiškiu, raudonme- 
džiu. Ant lygios su akacija šventais medžiais laikoma teip- 
gi gluosnis, pušis ir persaslyvė. 
Šeimyniški dievai, kurių paveikslai yra be stogo sta- 
bynėse prie didžiųjų namo durių, aplamai visokeriopi ir 
pasirinkimas jų svyruoja priegulmiai nuo vietos, o teipgi 
luomo ir asmeniško skonio. Užtai židinio dievo paveikslą 
ir šeimyniškas protėvių lenteles butinai atrasi kiekvienuose 
chiniškuose namuose. Židinio dievas, kuris iš pirmo gal 
asmino ugnį, kas metas išduoda atskaitą dangaus valdy- 
tojui iš pasielgimų, pavestų jo globai, žmonių. 
Toliaus eina dievai, globėjanti visokias gyvenimiškas 
profesijas. Besimokinanti garbina Vang-čang dievą, rašlia- 
vos globėją, kuris, tikrai sakant, išreiškia vieno viršininko 
Čauinės dinastijos dvasios įsikunijimą, kuris nuo to laiko 
nesykį apsireiškė tai vieno, tai kito mokyto paveiksle. Oti 
cijališkame kulte jis yra Kong-tsi užuobėga ir jo garbei 
šventnamiai tankiai randama arti augštų mokyklų; vie- 
name Kantone jų priskaito apie dešimts.  Kareivija garbina 
Huan-ti, karės dievą. Nors tai buvo ne daugiau, nė ma- 
žiau, kaip laimingas karžygis, aplaimintas pasisekimu ir 
gyvenęs antrame metašimtyj pr. Chr., vienok, 1828 m. 
pavykus visokiems chiniškosios armijos užerobimams, jis 
likosi priskaitytas prie dievų skaitliaus ir pagarsintas cie- 
soriškos kariumenės globėjų. Dievų eilėje turtų dievas 
stovi nežemiau kitų; jį daugiausiai garbina pirkliai metų 
pabaigoje. 

Be minčtų dievų yra daugybė dvasių kurios šmai- 
žioja dieną ir naktį šmeklų pavidale, varydamos baimėn 
padoruosius chinus. 


= 96 —— 

Kaipo skirtumą nuo sinizmo ir Konfucijaus mokini- 
mo, taoizmas turi kunigiją, vienuolius ir popiežius, kame jis 
sutinka su buddizmu. Svarbiausiu šitų šventatarnių užsi- 
€mimu yra apvalymas gatvių, namų ir žmonių nuo piktų 
dvasių su įvairių magiškų budų pagalba ir sutaisymas amu- 
letų, kurios apsaugojimui nuo šitų dvasių yra kabinama 
prie įėjimo į namus. Jie atlieka pamaldas visokiems die- 
vams provincijose ir tankiai susideda su buddistiškais ku- 
nigais pildymui kitokių tikėjimiškų apeigų ir ceremonijų. 
Nors jiems leista yra pačiuotis, vienok vieta jų nėra pa- 
veldėjama sunaus po tėvui; jų eilės prisipildo iš žemesnių 
žmonių luomų. Ypatingai didelį pasitarnavimą šitie tar- 
nautojai suteikia visokių doriško turinio raštų dalinimu, | 
Taoiškieji vienuoliai, užlaikydami Lao-tsi prisakymus, buva 
nevedę, šalinasi nuo svieto ir atsižymi dideliu padorumu. 

Nuo pirmo metašimčio po Chr. taoiškieji popiežiai gy- 
veno ant kalno Lun-chu vardu Šang ir turėjo dangiškojo | 
mokytojo prievardį. Kaip ir didysai Lama, dangiškasis 
mokytojas buvo renkamas iš gentės traukimu burtų, prie ko 
yra manoma, jog pirmojo popiežiaus dvasia įsikunija jo 
ainyje. Bet “dangiškasis mokytojas“ griežtai skiriasi nuo | 
didžiojo Lamos svarba, kadangi neturi jokios svietiškos val- 
džios ir jokios įtekmės į svietiškus dalykus. i 

Paveikslo taoiškos pažvalgos į svietą reikia jieškoti 
knygoje: “apie darbus ir jų atlyginimą“; ji dabar yra svar- | 
besniu šventu šito tikėjimo raštu, kuomet knyga “apie 
paslaptybinį laiminimą“, be skirtumo guodojama visų trijų 
Chinų tikėjimų. Knyga “apie darbus ir jų atlyginimą“ 
yra iš 212 trumpų pamokinimų ir padavadijimų; vyriausia 
mąstis yra idėjoje, jog kaip už gerus, teip ir už blogus 
darbus žmogus apturi pabaudimą arba dovanas nuo blogų 
žemės ir dangaus dvasių. Atlyginimas už gerą ar blogą 
teipgi be atsitraukimo seka patį pasielgimą, kaip šešėlis 
daiktą. Jei žmogus papildo didelę nuodėmę, tai tuomi 
sunaikina 12 metų savo gyvenimo, mažas prasižengimas 
traukia paskui save nužudymą 100 gyvenimo dienų.  Išsi- 
sėmus skaitliui žmogaus gyvenimo dienų, jis miršta; jei 
gi iki tai dienai koksai iš jo prasižengimų liekasi nenubau 
stu, tai atlyginimas už jį puola ant sunų ar dukterų, kurie 


kenčia bausmę už tėvo nuodėmes. Nors šitos smulkmenos 
musų imta iš taoistų mokinimo, vienok reikia patėmyti, jog 
žemiškos teodicėjos principas priklauso teipgi ir sinizmui. 
“Tas, kuris gerai pildo savo priedermę ir tikru keliu kreipia 
savo širdį, — sako Šu-King, — ne tik pats turės pasise- 
kimą šitame gyvenime, bet ir ainiams paliks gerą pa- 
vyzdį'. Kaip sinizmas bei Konfucijaus mokinimas teip ir 
knyga “apie darbus ir jų atlyginimą“ visai nutyli apie 
nubaudimą pavienių asmenų po myriui. Teipgi mažai šne- 
ka sinizmas ir Konfucijaus mokinimas apie dovanas, lau- 
kiančias žmogaus po myriui, taoizmas gi, sprendžiant pa- 
gal tai, kas išguldyta knygoje “apie darbus ir jų atlygini- 
mą“, prigulinčioje penkioliktam metašimčiui, dovanų už 
nuopelnus žada nemarybę: “Kas nori buti nemirštančiu 
danguje, turi padaryti 1300 gerų darbų, o kas nori buti 
nemirštančiu ant žemės, tegul padaro 300 gerų darbų“. 
Apie ateinančio gyvenimo neliaujamybę nėra jokių nuro- 
dymų ir šita dalis aplamai yra mažai žinoma lygšiol. 
Teip, daktaras Edkins drauge su kitais manė, jog taoistai 
turėdami supratimą apie dangų, nepažysta pragaro ir tik 
1877 m, jam pasisekė atsižinoti, jog po buddizmo įtekme 
išsivystė mokslas apie stambią metapsychozą su šveistaine 
ir pragaru. Didelė perkratomos knygos dalis yra doriško 
pobudžio draudimais. Daugelis jų liečia gyvenimą ir tur- 
tinę nuosavybę, kuomet lytiškų santikių dora išreikšta se- 
kančiomis svarbiausiomis taisyklėmis: “Neskirk vyro su 
pačia: jie surišti vienas su kitu kaip kaulai su mėsomis“'. 
"Gyvenk sutikime su savo pačia“. “Lai pati gerbia savo 
vyrą“. Sugulovystė buvo leidžiama; apie moteries padėji- 
mą lengviausiai galima suprasti iš sekančio padavadijimo: 
“Neklausyk, ką sako tau pati ir sugulovės. Klausyk pata- 
rimų savo tėvo ir motinos“. Paleistuvystė niekur nera 
draudžiama.  Įdomųs sekanti padavadijimai ir taisyklės: 
“Neįvedinčk nieko naujo valdant ciesoriui“. “Neužmiršk 
savo kudikio nė jam gimus, nė pirma to, kol jis pamato 
svietą". Džiaugkis artymo pasisekimu ir imk dalyvumą 


“jo nelaimėje, kaip ir kad pats butum jo vietoje". Kartais pa- 


= 5.— 
sitaiko patarimai magiško budo, pav.: “Neverk ir nespiauk 
į šiaurę“, ir tt. 

Iš doriškos pusės taoiškoji dvasiškija stovi labai že- 
mai; ji yra dideliame paniekinime pas mokytuosius, o į 
vienuolynus pastarieji paprastai žiuri kaipo į ištvirkimo 
lizdą. Taoizmas daugume vergiškai seka buddizmą, prie 
to tankiai perima tokius suopročius, kurie yra priešingi ti- 
kėjimiškiems reikalams. Šitai, pav., iš buddizmo buvo per- 
imta pasaka apie Lao-tsi, mokinimas mylėti gyvulius, daug 
ritualo dalių ir teipgi savo laiku šventatarnių bepatystė ir 
mokslas apie pragarą. Apie 500 m. po Chr. ačiu ciesoriaus 
Tai-ho prilankumui taoistai galėjo statyti šventnamius ir 
rengti vienuolynus kaip ir jų tikėjimiški priešininkai, prie 
ko ceremonijų panašumas tankiai duodavo priežastį nesu- 
tikimams ir barniams. 

Ne pro šalį bus paminėjus teipgi apie taoistų geoman- 
tiją (žynavimas su žeme), kurios tikslu buvo nurodymas 
geriausios vietos troboms ir ypatingai kapams.  Geomanti- 
jos žiniunas turėjo nurodyti vietą tinkamiausią nedrumstam 
mirusio ramumui, priešingame atvėjyje dvasia jo keršija 
gyviemsiems.  Mirusių lavonai tankiai ilgą laiką buva be 
palaidojimo, kartais gi iškasa juos iš žemės, idant palai- 
doti tinkamesnėje vietoje. Tinkama vieta skaitosi tokia, 
kurioje persikerta teip vadinamos magnaso srovės: Mė- 
lynasai Slibinas ir Baltasai Tigras; priegtam ji turi buti 
sausa, atokia nuo skruzdyno, ir tt. Prie taoiškų geoman- 
tijos žiniunų (fin-šui) kreipiasi su užklausimais pasekėjai 
visų trijų Chinų tikėjimų, neišskiriant teipgi ir mo- 
kintų, net ir Romos katalikiškieji naujakrikščiai apturėjo 
leidimą taikytis prie padavadijimų fin-šui'jų. Dabartinia- 
me laike fin-šui yra didžiausias priešas inžinierystės, ka- 
dangi telegrafinis stulpas neramina fin-šui, o geležinkelis 
suterštų daugelį vietų, paskirtų laidojimui. 

Dar ir dabar Chinuose Konfucijaus mokslą galima pa- 
vadinti oficijališku tikėjimu. Pabaigoje 17to metašimčio 
Kan-hi ciesorius, sustabdymui pas žmones doros puo- 
limą, išguldė Konfucijaus mokslą 16 trumpų skirsnių, kt: 


W- kū A 111125>. 24 


=— 99 == 
riuos prisakė skelbti kiekvienam ir visiems. Dangaus kul- 
tas lygšiol skaitosi ciesorišku kultu, garbinimas bočių vis 


Pav. 14. Konfucijaus kapas. 


dar daro pagrindą tautiškam tikėjimui, Konfucijaus gi 
knygos skaitosi klasiškais veikalais. Bet greta su šituo 
mokinimu yra kiti du tikėjimai, ne tik nepersekiojami, bet 
pilnai pripažinti valdžios ir net naudojasi jos palaikymu. 


Tikrai sakant, šitie trys tikėjimai neturi savistovaus buito 
ir kuoankščiausiai surišti vienas su kitu. Chinas ir nesi- 
stengia daryti pasirinkimo iš šitų trijų tikėjimų, bet tiesų 
tiesiausiai pasiduoda tikėjimiškiems reikalavimas visų trijų 
kultų ir iš visų trijų tikėjimų pasirenka tą, kas jam geriau- 
siai tinka pagal reikalus ir skonį. Aplamai, galima pa- 
sakyti, kad Konfucijaus mokslas yra apšviesto luomo ti- 
kėjimu ir apšviestunai su paniekinimu žiuri į žmonių niek- 
tikystę, atsidavusių taoizmui ir buddizmui. Net ir skep- 
tiškieji protai, — o tokių Chinuose nemaža, — Konfucijų 
laiko augštai. Ir ištikro, šito žmogaus vardas kuoankščiau- 
siai surištas su visomis tautiškos Chinų kulturos pusėmis, 
su viešpatijos gerove, su jos rašliava ir doros taislu. 


16. Filozofai. 


Nusisiuntimo raštai. Chinų filozofijos istorijos ikišiol dar nėra. 
Abelną išvyzdį jos paduoda E. J. Eitel, Outlines of a history of Chinese 
philosophy (orientalistų (rytininkų) kongresas Peterburge 1876 m.). Apie 
Meng-tsi: J. Legge, The Vije and works of Mencius (1877 m., kur įžan- 
goje trumpai išaiškinta ir kitų filozofų mokinimai, teipgi E. Faber, Eine 
Staatslehre auf ethischer Grundlage, (1877 m., Mencijaus mokinimas 
išguldytas čion akyvai, tik perdaug sistematiškai). Apie kitus filozofus, 
kaip antai apie Micių ir Licių, Faber teipgi paduoda trumpus paaiškinimus, 
kurie gali buti kaipo įžanginiai tam dalykui. Anglai: J. Chalmers, F. 
H. Balfour, Th. Mc. Clachie ir kiti paduoda sulyginamai daug geros me- 
džiagos tyrinėjimui chinų filozofijos.  Chuang-tsi veikalai paskutiniais 
metais pasirodė vertimuose: Giles (1890 m.) ir Legge (S. B. E. 1891 m.). 

Nuo Kong-tsi laiko Chinuose išsivystė turtinga rašlia- 
va apie įvairius dalykus.  Haniškos, Taniškos ir Suniškos 
dinastijų laikas ypatingai atsižymi savo gyvum protišku 
veiklumu. Iš atsižymėjančių šito laiko asmenų ant pirmos 
vietos reikia pastatyti Ssi-ma-tsiną istoriką (Žrame meta- 
šimtyj pr. Chr.) ir Matuonliną encyklopedininką (trečia- 
me metašimtyj po Chr.); nemaža teipgi buvo padaryta nau- 
jo ir kitose srityse, pav., dramoje. Męs apsirubežiuosime 
tik perskaitymu labiausiai atsižymėjusių filozofų.  Reali- 
stiškieji Chinai aplamai filozofavo gana daug ir priegtam 
ne tik sulyg doriškai politiškų klausimų. Prie dabartinio 
sinologijos stovio beveik nėra galima nupiešti pilną vysty- 
mosi paveikslą protiško Chinų gyvenimo tuomi labiau, kad 


ki ms A a ia 


— IO — 
daugelis mąstytojų yra žinomi mums tik iš vardo, todėl pa- 
sitenkinsime peržvelgimu pačių žymiausių asmenų.  Chi- 
nų filozofai savo pažiuromis išdalies šliejasi prie Lao-tsi, 
iš dalies pasirodo varančiais toliau mokinimus Kong-tsi, kiti, 
antgalo, eina savu keliu. 

Prie paskutinės ryšies filozofų priklauso Juan ir Mei 
(Mak). Jų gyvenimo laikas nevisai yra žinomas; grei- 
čiausiai jį reikia skirti prie penkto metašimčio pr. Chr., bet, 
šeip ar teip, jie gyveno prieš filozofą Meng, kuris savo 
veikaluose skundžiasi ant kenksmingo jų mokslo įtekmės 
ir didelio jo prasiplatinimo. Vienok butų šiek-tiek netei- 
singa išdavus vieną ir tą patį nusprendimą apie du teip 
įvairius protus. Juanio principu buvo: “Gyvenk kas sau“. 
Jis skelbė gėrėjimąsi, patenkinimą visų norų ir tt. Viskas 
niekis, dorybė — tuščias balsas, geras vardas ir garbė — 
tuštumas; todėl gėrėkis gyvenimu kiek gali ir šaltai sutik 
myrį, kaip jis ateis. Kas gyvenimu gerisi, tas išmintingesnis 
yra už visus dorybės karžygius, aukojančius visus gyveni- 
mo džiaugsmus tuščiai svajonei. 

Toli didesnę vertę turi Mei-tsi mokinimas, kuris mo- 
kino, jog visi žmonės lygiai reikia mylėti. Gerovei valsti- 
jos jis nemato jokios naudos nė iš mokinimosi senovybės, 
nė iš griežto pildymo senų padavadijimų ir papročių, remia 
gi viską vienatinai savitarpinės meilės principu. Visos ne- 
laimės ateina per neapykantą, kurią žmonės turi vienas ant 
kito ir teipgi dėlto, kad męs elgiamėsi ne su visais žmonė- 
mis lygiai, darome terp jų pasirinkimą ir skirtumą. Tikra 
meilė, kaip saulė ir mėnuo, šviečia visiems lygiai. Šitas 
mokinimas, turėjusis daugelį pasekėjų, atnešė viešpatijai di- 
delę naudą, kadangi Mei-tsi visuose savo raštuose kreipė 
ypatingą atidžią į valstijos klestėjimą.  Meng-tsi išmėti- 
nėjo jam tą, kad jo mokslas nepripažino suniškos guodonės 
tėvams ir todėl laikė jį pavojingu. Aplamai, skirtumas terp 
Mei-tsi ir Kong-tsi šalininkų gana reiškus ir griežtas. 

Prie Lao-tsi mokinių priskaitoma Lei ir Čvan. Lei-tsi 
gyveno, turbut, dar V, o Čvan-tsi antroje ketvirto meta- 
šimčio pusėje pr. Chr. Pirmas daro eklektišką įspudį; 


rd 


=— 102 — 


jis nusisiunčia teipgi tankiai ant Kong-tsi, kaip ir ant Juan- 
tsi arba Lao-tsi. Vienok svarbiausiuose savo mokinimo da- 
lykuose jis visgi arčiausiai stovi prie Lao-tsi; šitai, kaip ir 
Lao-tsi, jis mokina, kad viskas parėjo iš nieko. Vienok 
jo mokinimas, nežiurint į didelį populiariškumą, mažiau 
grynas už išnašias jo mokytojo idėjas. Vietomis jis net 


"išsitaria naudai mokinimo apie gčrėjimąsi ir duoda magi- 


jai labai garbią vietą. Tokiu budu pas ji patiriame perėji- 
mą nuo abstraktiškų mokytojo pažvalgų į vėlesnių mokinių 
raganystę. Čvanio protas yra gilesnis ir savistovesnis ne- 
gu Lei-tsi ir daugumas jį skaito vienu originališkiausių Chi- 
nų mąstytojų. 

Vyriausias Kong-tsi mokyklos mokytojas buvo Meng- 
tsi (371—288 m.), kuris gimė visu metašimčiu vėliau Kon- 
fucijaus myrio, bet kurio garbė ir autoritetas užtemdė pir- 
mutinių ir tikrų jo mokinių vardus. Kaip ir Kong-tsi, 
jis gimė Lu lėne ir pačjo iš labai augštos giminės. Visą jo 
gyvenimą persekiojo tas pats likimas, ką ir Kong-tsi: jis 
keliauja po įvairias viešpatijas, tik retkarčiais, teip sakant, 
einant pro šalį, užimdamas visuomeniškas vietas, ir susi- 
duria su visokios rųšies žmonėmis, duodamas jiems išmin- 
tingus patarimus. Jo dorybė Chinuose augštai laikoma, 
nors aplamai statoma žemiau jo mokytojo dorybės. Jo mo- 
kinime randasi nemaža šiurkštybių ir aplamai jis į Kong- 
tsi panašus teip mažai, kaip krištolas į brangius akmenis. 
Į mus jis daro žmoniškesnį įspudį negu Kong-tsi, jis ne 
tiek typas, kiek asmuo. Jojo pašnekos, surinktos, turbut, 
mokinių, yra iš septynių knygų ir panėši daugiau į sistemą, 
negu pertrauktiniai Kong-tsi išsireiškimai. Abudu juodu 
turi daug abelno; ir vienas ir kitas valstijos gerovę ima arti 
prie širdies; suniškas padorumas, guodojimas valdžių, ru- 
pestis atlikimu šermeninių apeigų akyse abiejų turi didelę 
svarbą. Sulyg Meng-tsi, yra keturios didžiausios dorybės: 
išmintis, žmogmylybė, teisingumas ir pritinkamybė:; jis vien- 
val garbina jų palaimintas pasekmes. Jo mokinime ypatin- 
gai išsivysčiusi mąstis sulyg to, kad dorybė yra žmogui 
įgimta ir kad prigimimas jo yra linkęs prie gero. Tik su 


prievarta arba atitraukimu maisto galima priversti žmo- 
gų iškrypti iš teisingo kelio ir tąsyk jis lieka panašum žvė- 
riui. Dorybė įgimta žmogui ir nėra duodama jam iš lauko; 
jis turi vien buti pats savimi, nežeminti savęs ir rupintis 
savo viduriniu "aš". 


Priešingai šitam mokinimui filozofas Zen, gyvenęs 
tuoj po Meng-tsi, mokino, jog piktas yra prigimtu žmo- 
gui. Todėl visa kas prigimta reikia laikyti su pagelba įsta- 
tymų; jei kiekvienas seks savo prigimimą, tai įvyks visuo- 
tinas sužvėrėjimas; išmintis ir gerumas įgyjama ilgo lavi- 
nimos keliu ir per didelę sunkenybę. Neveltui žmogus 
amžinai jieško gero ir siekiasi prie jo: šitas yra geriausiu 
prirodymu to, kad jo nėra pas jį. Dar kitaip žiurėjo į šitą 
klausimą filozofas Han-ju, gyvenęs 8 metašimtyj po Chr. 
(prie Taniškos dinastijos). Jis tvirtina, jog mokinimai 
apie žmogaus prigimimo gerumą ir ištvirkimą abu yra 
vienpusiais, t. y. teisingi tik iš dalies: po teisybei, tai esą 
geri, blogi, vidutiniai ir silpni prigimimai; pirmutiniai jų 
gal tapti dar labiaus ištobulintais, antrieji gali laikytis ru- 
bežiuose, galiaus, tretieji gali buti pataisomi, bet niekas 
iš jų negal atsikeisti nuodugniai. 


Mokytojas, turėjusis didžiausią įtekmę dabartiniame 
laike, — Ču-hi — gyveno 12 metašimtyj po Chr. prie Su- 
niškos dinastijos. Jis, gilaus mokslo žmogus, parašė kla- 
siškoms knygoms plačiausius komentarus. Nors jis skai- 
tosi oficijališku konfucijonizmo atstovu, vienok jo moki- 
nimas griežtai skiriasi nuo jo mokytojo mokinimo. Jo 
sitema turi dualinį pobudį ir jos pagrindu yra prieš- 
pryšybė vyriškojo elemento moteriškam. 


17. Japonija. 
(Dr. E. Buckley, Chicagoje). 


Nusisiuntimo raštai. B. H. Chamberlain'o, E. Satow'o ir kitų verti- 
mai ir straipsniai laikraštyj — Transactions of the Asiatic Society of Japan, 
ir teipgi Kempermann ir Dr. Florenz, laikr. Hitteilungen der deutschen 
Gesellschaft fuer Ostasien paduoda daug medžiagos tyrinėjimui šinto, 
toli pereidami pirmuosius autorius Kaemfer, Siebold, de Rosny, Pfitz- 
Maier ir Hoffman. Išskaita šitą klausimą liečiančių veikalų buvo ba- 


landžio num. minėtų augščiaus Transactions 1895 m. E. Satow — West- 
minister Review už liepos m. 1878 m. gvaldo mytologiją; P. Lowell 
laikr. Occuli Japan (1895 m.) kalba apie džiaugsmo stovį pas velnio 
apsėstus; E. Buckley straipsnyj: Phallicism in Japan, (University of 
Chicago Press, 1895 m.) apšneka fallicizmą. Vienintėliai pilną ikišiol 
Japonijos tikėjimų istoriją parašė Dr. W. El. Griffis (1895 m.). Lafcadio 
turtingus turiniu aprašymus Japonijos. Mytiškiejie Suzano ir Okuninuši 
aiškinimai pasirodė neperseniai. 


Istorija ir mokinimas. Japonai paeina nuo dviejų gi- 
miningų barbariškų mongoliškos veislės genčių, kurios į 
Japoniją atėjo iš Korėjos. Viena jų apsigyveno Kiu-siu 
maža-daug antrame metašimtyj pr. Chr., antra gi apsisėdo 
keliais metašimčiais anksčiaus Izumo'je. Gente, atvykusi 
vėliaus, apveikė visus savo pirmtakunus ir, susimaišiusi su 
jais, padarė vieną tautą. Pirmutiniai šalies gyventojai, 
Ainosai, buvo nuvaryti į šiaurę ir čion, radę sau paskutinę 
prieglaudą, ant Tezo salos, baigia nykti. Jie beveik nepa- 
darė jokio įspudžio į mongoliškuosius pribuišius, kadangi 
gimę iš susimaišymo dviejų tautų ainiai, išmirdavo jau su 
trečia karta. Pergaletojai užėmė teipgi Sachalino salą. 

Pradžioje trečio metašimčio Japonijoje pamaži pra- 
dėjo platintis chinų civilizacija, 0 po šeštam metašimčiui 
įsigavo čion teipgi ir buddizmas, kuris neužilgo visai nustel- 
bė tautišką tikėjimą šinto. Šitas procesas dar labiaus pa- 
greitėjo IX metašimtyj, kilus maišytai Riobu sektai, kuri 
pripažino, jog šinto dievai yra įvairių amžinojo Buddos 
formų apsireiškimu. Šita sekta viešpatavo iki 1700 m. Vė- 
liaus atsiradimas Konfucijaus mokinimo pavidale suteik- 
tame chino Ču-hi davė stumį vietiniams tyrinėtojams ty- 
rinčti savo pačių tautiškas įstaigas. Šitas atsivertimas lin- 
kui tautiškumo turėjo labai svarbias pasekmes ir privedė, 
ant galo prie to, kad 1868 m. valdytoju buvo apšauktas 
mikado vietoje pirma buvusio šogono, o buddizmas pakeis- 
tas šinto, kuris ir liko valstijos tikėjimu. Uniotiškoji, teip 
sakant, Riobu sekta nustojo savo vertės, šventnamiai buvo 
apvalyta nuo visokių buddistiškų pabuklų, kiti iš kunigų 
apsivedė ir tapo šinto pasekėjais. 

Seniausia ir ištikimiausia versme apsipažinimui su šin- 
to tikėjimo dievais yra Koiki, arba “Užrašai iš senovės isto- 


y wrpon: 


— IO5 — 

rijos". Šitoje knygoje talpinasi parinktinės pasakos, se- 
kamos augštose ir karališkose šeimynose. Šitas rinkinys 
su žinomu mieriu buvo parašytas 712 m. po Chr. ir buvo 
skiriamas pripažinimui teisių ciesoriškam namui. Kny- 
ga Nichongi, parašyta vos keliais metais vėliaus, turi daug 
mažesnę vertę dėlto, kad joje teip turinyj, kaip ir styliuje 


7 


Ia 
Fr NSS 


A 


A 


4 


Kada AIA 
ILE) p 


ZEZIS3 
O PA 


2 


2 ATI 


Pav. 15. Didysai pragaro teisikas (Japoniškas piešinys). 


reiškiai pasirodo chiniškoji įtekmė.  Vaizdinga Koiki my- 
tologija ir najyviška josios turinio nepriderybė daro reiškų 
priešingumą formalizmui chiniškosios Šu-king. Anot Koi- 
ki, iš pradžių buvo Dangus ir Žemė; paskui radosi pirma 


— I06 — 
trys dievai, prie kurių tuojaus prisidėjo kiti du, toliaus dar 
du ir, antgalo, dar penki poriniai dievai. Šitų dievų var- 
dai parodo kad jie buvo įvairių abstraktiškų supročių asmi- 
nimu. Bet tik du ar trys jų buvo garbinimo tikslais, ir 
tie jau seniai nėra garbinami. Šita nepertraukiama dievų 
eilė buvo pagrindu vėlesnėms tautiškoms tikybėms.  Kame, 
universiteto profesorius Tokio'je veltui stengėsi parodyti, 
jog didžiausias minėtų dievų valdytojas dangaus, sėdįs 
jo viduryj, yra tolygus chinų Tjan ir kad iš pradžios jis 
buvo vienintėliu japonų dievu. Paskutinė augščiaus pami- 
nėtų dieviškų porų, Izagani ir Ibanami, ikišiol išliko pada- 
vime ir kulte. Jie milžiniška ragotine su antgaliu iš bran- 
gaus akmens (fallos) drumstė vandenyną; lašąs nuo antga- 
lio jurų vanduo padarė pirmą salą vardu Onogoro, kuris iš- 
vyzdžiu panėši į baisiai didelį fallosą. Paskui jie ėmė bė- 
gioti aplinkui dangiškąjį stulpą, priemoniškai padarytą, 
pavidale falloso ir pagimdė kitas japonų salas, o teipgi pri- 
veisė ir daugybę kitų dievų. Mirus pačiai, Izanagi aplanko 
ją pragare.  Bevalydamas save nuo susiteršimo, šituomi 
darbu, jis sutveria iš savo kairėsės akies Amaterazu, saulės 
dievę, iš dešinės mėnulio dievą, iš savo nosies Suzano, 
lietaus ir audros dievą. Suzano naikina šalį tvanais, 0 
Amaterazu nueina į urvą ir tuomi užtraukia ant visos Že- 
mės tamsą. Paskui užmuša maitinimo dievę Tsiunj arba 
Žemę ir iš jos tuojaus išauga visoki javiniai augalai. (Ga- 
liaus jis nužudo aštuoniagalvį slibiną ir iš jo uodegos iš- 
traukia garsųjį kardą (vanduo gesina ugnį, kurioje kala- 
mas kardas). Jo ainys Okuninuši, mėnulio dievas iš Izumo 
kilmės, susidraugauja su kiškiu, jį užmuša, bet jis daugelį 
kartų vėl gryžta gyvastin (mėnulio faziai); antgalo jis pats 
užmuša savo aštuonias dešimts brolių (žvaigždės). Saruta- 
iko, iš pradžių griausmo dievas, paskui tampa kelių dievu 
ir yra suvedamas su fallosu. Pradinės žemės dievo pilde- 
nybės ilgainiui išdalinama terp įvairių dievų — Vaka-n0- 
Tama, t. y. atskirų dvasių, kurių svarbiausia pasirodo augė- 
čiau minėtoji maitinimo dievė. Mažyčiai kiotai, pašvęsti 
šitai dievei vardu Inari, labai skaitlingi visoj šalyj. Immu- 


"wmm—wrv'vė 


— I07 — 

Tenno, pirmas žmogiško pavidalo japonų ciesorius išveda 
savo pradžią nuo Amaterazu, augštosios saulės dievės, per 
jos sunų, gimusį stebuklingu budu ir anuką, kuris nusileido 
iš dangaus (Korėja) Kiu-Siu'je. Pergalėtas jo priešinin- 
kas Suzano, turėjo sunų Izumo viršininką (tolygus Okuni- 
nuši), kuris teipgi buvo apgalėtas. Paskutinysis perduoda 
Mikado savo prievardį žemės valdytojo ir imasi valdyti 
"nematomu", t. y. visu kuo geru ir blogu, kas užslėpta nuo 
žemiškojo valdovo ir ką jis baudžia ar apteikia malonėmis 
kaipo Okuninuši. Vėliau, gadynėje konkuravimo su bud- 
dizmu jį garbino teipgi kaipo ano svieto dievą. Panašiai 
Mikado visos augštos japonų šeimynos, kaipo ir kunigai, 
išveda savo pradžią nuo veikiančių asmenų išdėtoj augščiau 
mytiškoj dramoj. Tokiu budu protėvių kultas Japonijoje 
kaip ir Chinuose buvo pirmesnis už gamtos kultą, kuris dėl- 
to japonų sanmonėje tankiausiai likosi užpakalyj. 

Šitoje vietoje Koiki knyga pereina iš gamtiškojo my- 
to į pasakiškas sakmes, nors ir jose randame nemaža my- 
tiško. Be augščiau privestų dievų, Koiki'je, o teipgi ir ki- 
tur yra dar visa dievų kirbinė, ypatinančių visokius gam- 
tos apsireiškimus; štai, visose japonų šeimynose lapkričio 
men. daroma šventės garbei naminio židinio dievės — Che- 
tsuji-n0-Kami. 

Fallos ir Ktenes sergsti nėščias moteris, siunčia leng- 
vą gimdymą ir pasveikimą nuo visokių gimdymo organų 
ligų. Fallos lošia rolę teipgi kosmogoniškame myte, kaip 
tas buvo parodyta augščiau. Jis skaitosi paleistuvių glo- 
bėju ir todėl jo paveikslas tankiai dedama ant paleistu- 
vystės namų. Akmenys su ypatingais, keistais piešiniais 
skaitoma simboliškais ir laikoma tam tikruose šventuose 
kiotuose. 

Šventu medžiu skaitosi visuomet žaliuojantis Sakaki 
(Lot. Cleyera japonica), tankiai išreiškiamas pavidale šiau- 
dinio ryšio arba pynės. Jam nešama valgis ir gėralas kai- 
po vietai, kurioje buva dievai. Be Sakaki yra ir kiti me- 
džiai, laikomi dievų buklčmis ir todėl apturinti didelę gar- 
bę. Nėra apsieinama ir be gyvulių kulto. Gaidys pašvę- 


= 108 — 
stas saulės dievei; lapė, apie kurią pirmiaus manyta, jog | 
ji turi galybę visaip keistis ir kuri buvo garbinama pati, 
ilgainiui tapo pašvęsta maitinimo dievui, o žiurkė turtų die- 
vui. Ties šventnamiais tankiai galima matyti baltas ar- 
klys, kuriam maldininkai duoda pašarą. “Dangiškas šuva" 
ir, “Korėjiškas šuva“, tankiai sutinkami abišaliai prie įėji- 
mo į šventnamį, turi tą pačią reikšmę ką ir tigras pas 
chiniškųjų šventnamių vartus. Provincijoje Izumo džio- 
vina gyvatę, deda į dėžę ir laukia nuo jos išgelbėjimo nuo 
ugnies ir vandens. Jos kartais yra mušamos. Japonai mą- 
no, jog pusiaužmogiškos piktos dvasios (Oni) neša nelaimę 
ir todėl reikia jos mušti; gamtos dvasios (tengu) priešingai, 
laikoma nekenkiančiomis esybėmis. 

Protėvių kultas yra pildomas ne tik atskirų šeimynų, 
bet ir čielų draugijų ir net visos tautos (žibyklų šventė). 
Protėvių ir karžygių kultas nuo Oto iki 19tam metašimčiui 
yra buddizmo kontrolėje lygiai kaip ir šermeninės apeigos 
(net ir šinto kunigams). Šeimyniškas kultas turi čion daug 
mažesnę svarbą negu Chinuose, kur atsirado neprigulmin- 
gai nuo buddizmo. Dievas kokios nors vietos ar gentės 
globėjas yra Okuninuši vietininku, todėl pas jį nešama 
naujai gimusieji kudikiai; keleiviai gi iš jo šventynės ima 
sau amuletus. Kazuga San ištikrų turi savyje keturis die- 
vus; šitą surinktinį vardą dievai gavo nuo seno vienuo- 
lyno vietos, kur 8 metašimtyj po Chr. vienas kunigas gar- 
bino savo protėvius; ainiai jo, savu žaru, įgiję dar didesnę 
galybę, ėmė garbinti tame šventnamyj teipgi ir savo dievus. 

Labai pasiplatinęs yra teipgi karžygių kultas.  Minė- 
tas augščiaus Koiki'jje kulturos dievas Sakunaiko skai- 
tosi teipgi vaistininkystės dievu. Garsus ministeris ir moks- 
linčius Michizane, kuris pasimirė neužpelnytame ištrėmime 
903 m. po Chr. ir kurio mirtis įvyko lemiant blogiems žen- 
klams, daugelyje vietų yra garbinamas kaipo gražarašystės 
dievas, vardu Tenžin Zama. Ciesorius Ožin (300 m. po 
Chr.) iškeltas į karės dievo laipsnį vardu Chaši Man Zan; 
didysis gi Šogon Jejazu (1816 m, po Chr.) susilaukė nu- 
miręs dieviškų garbinimų kaipo Tošogu. Ypatingą svar- 


“ba karžyginis kultas įgauna tuomet, kaip garbinimas kokio 
nors garsaus bočiaus supuola su vieno ar kito dievo kultu, 
asminančio gamtos apsireiškimą, kas atsitinka, pav., gar- 
binant ciesorišką ar kunigišką šeimyną Zengi, kurios ge- 
nealogiškas medis siekia Amaterazu ir Suzano. Gyvenantis 
šeimynos galva iki revoliucijai 1868 m. apturėdavo dievišką 
pagarbą. Šitas Suzano vietininkas turėjo Ikigami vardą, 
t. y. gyvasai dievas. 

Greta su paminčtais dievais yra didelė daugybė, apla- 
mai iki 800 miriadų, kitų dievų, mažesnės svarbos. Šitos 
esybės, ar tai dangiški kunai, akmenys, augalai, žvėrys, ar 
žmonės, japonų vadinami Kami, kas tiesiog reiškia augš- 
tesni, sulyg Motoori gi (18 metašimtyj) Kami reiškia ką 
tokio, turinčio nepaprastą galybę ir esančio labai daugelyje 
daiktų; užvadinimas “nepaprastas" gali atsinešti teip prie 
gerų, kaip ir prie blogų dalykų, kurių ypatingai dėl jų ken- 
kiančio pobudžio reikia bijotis. 

Savo tautišką tikėjimą japonai vadina Šinto (Chinų 
žodis), arba Kami no Michi, t. y. kelias Kami (atskyrimui 
nuo Buddos ir Konfucijaus mokinimų). Šitas tikėjimas 
padaro sudėtinį gamtos, protėvių ir karžygių kultą. Iš 
pradžių šitie trys kultai buvo savarankiški, dabar gi atida- 
linti juos vieną nuo kito visiškai nera galima: dievai kitą 
kart asminusieji gamtą, ilgainiui įgavo žmogišką pobudį ir 
daugumas jų laipsniškai susiliejo su kaikuriais apdievin- 
tais bočiais. 

Pamoksluose savo, — abelnai jie buva labai reti, — 
Šinto kunigai duoda padavadijimus sulyg kasdieninio gy- 
venimo, nusisiųsdami vienval prie pavyzdžio principo. Su- 
lyg kito ko japonas turi klausyti Mikado prisakymų ir sekti 
balsą savo širdies, kuri, budama iš prigimimo gera, nuves jį 
geru keliu. Turbut pas chinus stoka panašaus palinkimo 
ant gero pagimdė reikalą ypatingo doros kodekso. Iki įve- 
dimui buddizmo japonai, kaip ir daugumas barbarų, tikėjo 
į buvimo neliautybę po mirčiai, nerišdami vienok su tuo ti- 
kėjimu mąsties apie dovanas ar bausmę, 


— UL 


Kultas. Jungišiki, arba ceremonialo taisyklių rinkinys 
927 m. po Chr. iš daugelio senoviškų versmių, yra tikras 
išdas typiškųjų barbariškų apeigų, kurių aplamai priskaito- 


Pav. 16. šventė naujų metų priešdienyj. 


—211 — 


ma apie 27. Josios apima ne tikras prašymo maldas, tik 
nurodymus reikalo, kam auka yra atnešama, vadinasi, noras 
gauti kokią nors laikinę geradėjystę: “Dėlto kad jųs siun- 
čiate malonę.... duodu aš šitą auką". Vienintėlę išimtybę 
padaro Obarai, kur žiurima ne vien tik žemiškų geradėjys- 
čių gavimas. 

Obarai labai svarbi apeiga ir susideda ji iš to, kad 
po išskaitymui visokių nuodėmių vyriausias kunigas kalba 
tam tikrą maldą, atlieka tam tikrą apeigą ir drauge duoda 
auką; dangaus ir žemės Kami išklauso jo maldų, o vanden- 
kričių, jurių ir k. Kami nuneša visas nuodemes. Malda tiesiog 
yra prašymu, kreipiamu visų Kami asmeniui, idant jie ma- 
loniai žiurėtų į kitas ritualo dalis; pati gi apeiga yra tame, 
kad kunigas suskaldo nendrę ir šakeles į smulkius šipulius 
ir paskleidžia į visas puses; auka metama artimiausion upėn. 

Svarbiausios tikėjimiškos šventės yra susirišime su nau- 
jais metais, 1—2 sausio, su gero užderėjimo meldimu, 4 
vasario, su šventėmis garbei dievų, liečiančių ciesorišką šei- 
myną, 15 birželio, pirmadėlių šventė, 15 rugsėjo, piutčs 
šventė, 23 lapkričio ir, antgalo, su didžiojo apvalymo švente, 
30 birželio ir 31 gruodžio, prie ko skaitosi Obarai. Numy- 
lėta pamalda yra Kagura, apvalanti auka, susidedanti iš 
atnešimo valgiškų produktų su muzika ir šokiais; ji daro- 
ma garbei by kurio dievų. Kaikurios vietos surengia tyčia 
dideles šventes; iš jų atsižymi šventės Tokio'je ir Kioto'je, 
per kurias važinėja po miestą vežimų kirbinės, išpuoštų pa- 
veikslais, simbolais ir tt. Aukojimo dalykais tankiausiai 
yra: ryžiai, žuvis, paukštiena, alus, vaisiai, želmuo ir 
vanduo. Priekyje aukuro nepaprastuose atsitikimuose deda- 
ma šilkiniai ir kanapiniai drabužiai, indai ir tt. 

Šinto kunigai turi tiesą pačiuotis ir panorėję gali rinktis 
sau kitą užsiėmimą. Vieta jų paprastai paveldėjama. Di- 
delių šventnamių kunigai savo geneslogiją tankiausiai iš- 
veda nuo dievo, kuriam šventnamis pašvęstas, arba nuo vy- 
tiausio šventatarnio.  Ypatingais rubais jie velkasi tik pa- 
maldoms.  Kunigėmis paprastai buva nemetčs kunigų duk- 


— II2 — 
terys; priedermės jų apsiryboja atlikimu šokių ir visokių 
prigelbėjimu prie aukojimo. 

Šventnamiai, kaip regis, pirmiausiai radosi terp garbin- 
tojų bočių ir tik paskui buvo priimti pildant gamtos kultą, 
kuris iš pradžių buvo pildomas po atviru dangum. Mija, 
arba augštas namas tuo patim laiku reiškia ir šventnamį ir 
rumą, teip kaip Kami tuo patim laiku reiškia ir dievo vardą 
ir viršininko vardą. Šventnamis ir po šiai dienai išlaikė ne- 
maža ypatybių, primenančių barbaro gyvenimą.  Šale die- 
vynės yra maldininkams koplyčia, indas su šventytu van- 
deniu mazgojimui rankų prieš pamaldą, kelios mažos dievy- 
nės kitiems dievams, aukojimo dovanoms dėkla, šokiams sce- 
na, šventam arkliui arklidė, įėjimas su turšklomis ir tvo- 
ros. Išskyrus Okuninuši šventnamį, kuris atkreiptas į va- 
karus, visi kiti atkreipti į rytus. Ize, Amaterazu ir Izumo. 
šventnamis, Okuninuši šventnamis, — kaipir Mekka bei Jė- 
ruzolima Šinto tikėjimo; užviršinimui panašybės Izumo, 
kaip ir Jėruzolima, yra pavergtosios žmonijos dalies gar- 
binimo vieta, kuri visgi, kaip sakėme augščiau, gimininga 
apgalčjusioms ją gentėms. Šventovė visuomet susideda iš 
dviejų perdalinių. Užpakalinis perdalinys uždarytas užlai- 
ko savyje “vėlės vietininką“; jame yra kardas, veidrodis, 
papuošalas iš akmens (Magatama) arba kita kokia asme- 
niška nuosavybė. Šitas perdalinys skaitosi dievo bukle, todėl 
jame tankiai padėtas priegalvis ir tt. Priekinė be stogo vie- 
ta paskirta Gochei (didėji auka). Dievybės atstovu yra 
ne stabas, tik gochei. Šitasai gochei daroma iš baltos popie 
ros juostelių, prisegtų prie lazdos. Pradžia gochejo tokia: 
kitą kart buvo paprotys kabinti ant sakaki šakų visokias ge- 
lumbes nešamas aukojiman dievybei; ilgainiui ėmė daryti 
gochei, kuris yra išreiškimu sakaki, plevėsuojančio gelum- 
bės šmotais ir skaitosi ženklu, išreiškiančiu pilną nuolanku- 
mą dievybei, (charai-bei, valomoji auka); kartais jis 
teipgi buva pačia dievyste. Paskutiniame atvėjyje gochei 
gauna prasmę dievystės buklės (Šintai — “dievystės įsikuni- 
jimas“), prie ko besimeldžianti šaukiasi prie dievystės ir 
prašo jos nusileisti ir susivienyti su gocheju (Kami oroši). 


Kiekviena japoniška šeimyna, išskiriant tas, kurios pri- 
klauso prie dviejų iškrypusių buddizmo sektų, turi savo 
Kami-Sims. Ten stovi maži mediniai kiotai, iš kurių, pav., 
viename yra popierinės amulčtos išrinktosios dievystės, pa- 


Pav. 17. Japoniškasis Kami-Sims (šeimyniška maldvietė). 


— II4 — 

prastai Amaterazu, kitame — gochei, trečiame — mažyčiai 
paveikslai Daikoku ir Ebizu, šintoistinių dievų laimės, Pa- 
starieji du dievai, išskiriant atsitikimus naminės pamaldos, 
neturi jokių paveikslų; šitą vienintėlę išimtybę reikia pri- 
skaityti buddizmo įtekmei. Kas mėnesis 2, 15 ir 28 dieną, 
ant paminėto augščiau Sims dedama auka, susidedanti iš 
maistiškų produktų, alaus ir sakaki; kas vakaras ant Kami- 
Sims degama žiburys. Bočiai, kaip ir Chinuose, išreiškiami 
medinėmis figuromis; jas stato Butsudange ir Budda- 
Simse. Tokiu budu jie atsimeta nuo Šinto kulto. 

Nė vienas japonas negali tiketis laimės ir pasisekimo, 
jei jis bent sykį savo gyvenime neaplankis kokios iš di- 
džiųjų šalies dievynių. Tokios tikėjimiškos kelionės yra 
atliekamos paprastai buriais ir skaitosi smagum pasivaikš- 
čiojimu, kadangi visi gardai su didžiaisiais šventnamiais pil- 
ni pasilinksminimo vietų. 

Kas atsieina neaiškių falliškųjų Koiki mytų, tai jie 
lengvai randa sau išaiškinimą falloso ir ktenes kulte. Šitas 
kultas buvo labai išsiplatinęs, bet 1872 m. dėlei svetimos 
įtekmės buvo išduotas uždraudžiantis padavadijimas.  Vie- 
nok nuošaliose vietose ir ikišiol galima jį rasti. Šitie “mo- 
teriški ir vyriški akmenys" Iniozeki buva gamtiški ir prie- 
moniški.  Gamtiškieji fallosai ir ktenesai yra visokių di- 
dumų, pasiekdami uolų didumą, kurių vienas, padaro visą 
salą, vadinamą Onogoro. Jiems priskaito daug didesnę ver- 
tę negu priemoniškiems ir dėl jų, turbut, radosi ir kultas, 
kadangi jie, žinoma, senesni už priemoniškus paveikslus. 
Priemoniškų ktenesų nedirba, bet fallosai iš akmens, molio, 
medžio ir geležies labai išsiplatinę.  Bevaisės ir sergančios 
moterys aukoja fallosui du varlekiaučius. Persaslyvė ir 
pupa yra kteneso simbolu, grybas ir kiaulės šnipas — 
falloso. Dideli falloso ir kteneso pavyzdžiai kartais atsi- 
tinka skyrimai, bet tankiausiai papori; juos laiko kartais 
nedidelėse erčiose po pastoge, tankiausiai gi tiesiog po ply- 
nu dangum. Jiems aukojama valgiai ir gėrymai. Maži 
jų simbolai vartojama naminėse pamaldose. 

Japonijoje nėra nieko tolygaus chiniškajam Finšui, kas 


galetų stabdyti civilizacijos žengimą, nors burtų čion gali- 
ma rasti nemaža. Popierinės amuletos dedama ant Kami- 
Sims, lipdoma ant sienų, antgalo, nešiojama ant kuno ap- 
saugojimui nuo visokių nelaimių. Priešams kenkia piktai 
pasielgdami su jų paveikslais ar kitais simbolais. Vienok 
per šituos pačius paveikslus ir ritualą Obarai galima aptu- 
reti nuodėmių atleidimas, apvalymo budais yra ryžiai ir 
druska, Gochei ir Sakaki. Užžadai buvo labai vartojami; 
lygšiol yra reikalaujama atkalbčti visas kulto formulas be 
mažiausios klaidos. 

Žynavimo yra daugelis budų.  Primityviškiausiu gali- 
ma skaityti žynavimą su briedžio mente, kuris VIII meta- 
šimtyj po Chr. buvo pakeistas chinišku žynavimo budu žel- 
vės kiautu. “Gatvinis žynavimas" buvo iš gaudymo žodžių, 
ištartų praeinančių žmonių. Sapnams duodavo didelę svar- 
bą, lygiai kaip ir pirmutinei paleistai vilyčiai kovoje. Žy- 
navimui naudojosi teipgi užkerėtų išgale įeiti į ypatingą 
džiaugsmo stovį. Buvimas nuošaliose vietose, mazgoji- 
maisi ir pasninkas buvo prirengiamomis lankstynėmis ši- 
tam pašaukimui. Po ilgokam aštuonių asmenų giedojimui 
ir muzikai mediumas ima į rankas gochei ir įpuola į mėš- 
lungiškų traukymų stovį, kurie toliaus pereina į tikrą mėš- 
lungį ; paskui jis drebėdamas visas, užverčia akis ir buva il- 
gai tokiame padėjime.  Tąsyk jo pagelbininkas užduoda 
jam pageidaujamą klausimą, atsakymas gi jo skaitoma kaipir 
išeinančiu iš Kami. 

Seniaus numirėlio lavonas per aštuonias dienas buvo 
laikomas lavoninėj ir ten buvo nešama valgis ir gėrymas, 
lauke gi buvo kurianama ugnis. Atėjusieji į šermenis prie 
muzikos balso ir raudų iš lėto šoko. Sprendžiant sulyg 
kapinių pylymų iškasų kaipo ir sulyg šermenų aprašymo 
Koiki'je, su lavonu dėta kapan valgiai, ginklai, arkliai ir 
tarnai (vieni ir kiti užkasami buvo gyvais). Antrame me- 
tašimtyj po Chr, pastarieji buvo pakeista molinėmis figuro- 
mis tikro didumo. Laidojimas sulyg Šinto įstatymų tokia- 
me pavidale, kokiame jis buvo atnaujintas paskutiniais me- 
tais, apima: viena, uždarymą vėlės mažytin medinin kiotan 


— II6 — 


(“vėlės namai"), kuris dedama ant Kami-Sims; antra, gar- 


binimą vėlės, kuri pavirto nuolatine Kami; trečia, palaidoji- 
mą lavono. Užlaikymui apeiginio švarumo reikia, idant be 
lavoninės butų atskiras kambarys gimdymui ir kitas lytiš- 
kam susinešimui ir kad moteris turėdama antdrapanes gu- 
letų ir valgytų atskirai nuo šeimynos. 

Šventais dažais skaitosi raudonas ir baltas, aštuoni gi 
yra šventu skaičium. Susirišimas 8 ir 16 su keturiais cere- 
monijale parodo, jog pirmiaus skaičius buvo vedamas ke- 
turiais ir jog keturi pirmiau buvo pamatiniu grupos su- 
pratimų. 


 Egyptas. 
(Parašė vyresnysai knygius G. O. Lange, Kopenhagene). 


18. Inžanginiai Pastebčijimai. 


Nusisiuniimo raštai. Abelnų žinių egyptologijai reikia jieškoti se- 
kančiuose veikaluose, kaipo pilnai atsakančiuose dabartiniam mokslo 
stoviui: Ad. Erman, Aegypten und aegyptisches Leben in Alterthum I-II 
(1885—1888 m.); H. Brugsch, Die Aegyptologie (1891); G. Maspero, 
Histoire ancienne des peuples de Vorient classigue I (1895 m.), išnaujo 
apdirbta ir apstingai paveiksluota laida neteip plataus jo veikalo: Histoire 
ancienne des peuples de Vorient (4 laida 1888 m.; vokiečių vertimas su 
Pitschmanno prierašais, 1877 m.). Iš egyptologiškųjų perijodiškų laikraščių 
dabar yra leidžiama keturi: Zeitschrift fuer aegyptische Sprache und 
Alterthumskunde, Berlin; Recueil des travauv relatifjs a Ta philologie 
et a Varcheologie egyptiennes et assyriennes, Paris; Revue egyptologigue, 
Paris; Proceedings of the Society of Biblical Achaeology, London. 


Iš senovės Egypto istorijos, be minetų veikalų, nusisiuntimui gali 
buti: H. Brugsch, Geshichte Aegyptens unter den Pharaonen (1877 m.), 
su daugybe vertimų originališkų istoriškų tekstų; A. Wiedemann, 4egyp- 
tische Geschichte (I-—II, 1884 m., priedas 1888 m.) apima pilniausią 
istoriškų paminklų ir faktų rinkinį Labai svarbųs abu Ed. Meyer'o 
straipsniai Geschichte der Alterthums (I, 1884 m.) ir Geschichte des alten 
Aegyptens (1887 m. — Oncken's Allg. Geschichte in Einzeldarstellungen; 
geografija labai pilnai išguldyta J. Duemicheno).  Suglaustai ir griežtai 
prisilaikant archeologiškos atžvalgos parašyta: FMlinders Petrie, 4 History 
of Egypt from the earliest times to the XVI Dynasty (1894 m. neužbaigta). 


Iš veikalų sulyg egyptiškos dailės ir archeologijos istorijos paminč- 
sime: G. Perrot et C. Chipiez, Histoire de Vart dans Vantiguite (I, Egypte, 
1880; vokiškas vertimas Pitschmanno, 1884 m.) 17 G. Maspero L/'archeologie 
egyptienne (1871 m. vok. vertimas G. Steindorfo, 1889 m.). 

Gerai ir užimančiai parašyta nedidelė populiariška Maspero' knyga, 
Lectures historigues. Histoire ancienne. Egypte, Assyrie (2, Ed. 1892 m. 
vok. vertimas D. Birnbaumo, 1891 m.). 


D iklškiusė 


ia ii 


Egyptologija, kurios dėka išsisklaidė miglos, apsiautų- 
sios egyptišką senovę, atsirado apie 80 metų tam atgal. 
Pastatyta ant geniališko hieroglyfiškų raštų skaitymo bu- 
do, kuris Champolliono vardą padarė nemirtinu; ilgą laiką 
ji buvo prieinama tik nedaugeliui tyrinėtojų. Visai yra 
prigimta, kad žmogui sykį gavus tyrinčti plačią dirvą, pas 
jį atsiranda noras apimti visą dalyką; atradimai sekė vie- 
nas po kitam, ir laimėjimai buvo dideli; pilni vilties ir en- 
tuzijazmo tyrinčtojai siekėsi vis tolyn į priekį, nedaug ru- 
pindamiesi apie paliekamas spragas. Tyrinėjimų pasek- 
mės greitai buvo populiarizuojamos, galima sakyti, pergrei- 
tai, kadangi, iš vienos pusės, mokslas, kaip ir galima buvo 
laukti, nesuspėjo dar išdirbti tikrų tyrinėjimo budų, iš kitos 
pusės, apdirbamoji medžiaga perdaug buvo aprybota, o 
smulkmenys permažai ištirta, idant galima butų nupiešti 
kaip reikia tikrumo vaizdą. Per tai atsirado daug klai- 
dingų pažvalgų ir todėl butinai turėjo įvykti atitaisanti 
reakcija prieš pirmąjį įsikarščiavimą su egyptologija ir 
perdidelį įtikėjimą tyrinėjimų pasekmėms. Ir ištikro, męs 
žinome toli mažiau, negu manė musų tėvai. Naujieji 
egyptologijos vadovai jau atsargiau žiuri į savo mokslo 
faktus ir leidžia juos per aštresnę kritiką negu jų pranokė- 
jai. Moksliškas darbas nesislenka teip sparčiai priekin, bet 
užtai jo faktai ištikimesni; akmuo gula prie akmens ir 
tvirtai statosi jo troba. Rods, dar negalima parupinti 
egyptiškosios chronologijos, dar daug, rods, spėjama gra- 
matikoje ir žodyne ir dar negalima nupiešti pilno egyptiš- 
kosios mytologijos bei tikėjimo istorijos „paveikslo, — vie- 
nok męs jau stovime ant tvirtos žemės ir medžiaga diena 
į dieną auga. 

Apyrašos hieroglyfiškų parašų paskaitymo istorijos bei 
egyptologijos išsivystymo abelnai reikia žiurėti į augščiau 
nurodytus veikalus. Čion gi suteikiama tik įžanginiai pa- 
stebėjimai reikalingi supratimui tolimesnio gvaldymo tikė- 
jimo istorijos. 

Egyptiečių šalis, tarytum, pačios gamtos ranka buvo 


Skirta vystymuisi plačios ir savotiškos kulturos.  Aptverta 


— 118 — 

kalnais ir tyrumomis, apvandeniuojama Nyliaus, ji ran- 
dasi prie pat senojo svieto kulturiško bruzdėjimo vidurio. 
Savo derlingumu Nyliaus klonis visiškai priklauso nuo 
viešpatiškos upės užpludimų bei užliejimų, ir Egyptas, sa- 
kant senovės žmonių žodžiais, yra “Nyliaus dovana". Ma- 
terijališkas šalies padėjimas pilnai priklauso nuo Ny- 
liaus, ir net visa jos kultura didumoj yra gamtiškų sąlygų 
išeiga.  Nežiurint į tai, kad priešistoriškame laike Egyptas 
skaidėsi į daugybę mažų viešpatysčių, Nyliaus klonis, anks- 
čiau ar vėliau dėlei gamtiškų sąlygų turėjo susilieti į vieną 
politišką ir tautišką visą; Nyliaus vertė, kaipo suvienijan- 
čio veikėjo, yra neišpasakyta. Susivienijus viešpatijai vis 
dar likosi dalinimas į apskričius, kurie tamsioje anarchijos 
gadynėje turėjo kuone pilną savistovybę. Valdybiškasis gi 
Egypto dalinimas į šiaurinį ir pietinį, tęsiasi bėgyje išti- 
sos šalies istorijos. 

Labai sunku žmones skaidyti etnologiškai, kurie ne- 
atmenamuose laikuose jau apgyveno Nyliaus klonį ir iš- 
plėtė ten pastebėtiną kulturą. Kalbos rybose tyrinėjimai 
nurodo į tolymą giminingumą su semitais, antra vertus, 
liaudinis Egypto typas griežtai skiriasi nuo negritiškojo 
Afrikos sausžemio typo. Akyvas yra Ed. Meyero manymas, 
tvirtinančio, jog egyptiečiai drauge su lybiečiais ir kai- 
kuriomis nubiškomis gentėmis padaro atskirą šiaurinės Af- 
rikos tautų grupą. Buvo teipgi davinėjamas ir užstojamas 
prileidimas priešistoriškojo įsiveržimo azijiškių genčių į 
pirmabuvės negritiškos gentės rubežius, iš ko ir pasida- 
riusi egyptiškoji tauta; paskutiniu laiku šitą prileidimą 
bandė užstoti Tiele, bet jis neturi sau įtikinančio pagrindo 
ir klausimas sulyg egyptiečių paeigos yra neišrištas. Ne- 
abejojama tik, kad istoriškuose laikuose, sprendžiant sulyg 
jų pačių liudijimų, jie skaito save viena neskiriama tauta. 

Nors ištikimos chronologijos stoka daro nemažą sun- 
kenybę, bet abelnas egyptinės istorijos bėgis galima pa- 
sekti josios visumoj. Geriausiai yra pasitenkinti kuoma- 
žiausiomis skaitlinėmis, kaip tą savo veikale daro Ed. 
Meyer; tokiu budu gali buti, jog visos senojo perijodo 


skaitlinės išeis tukstančiu metų mažiau tikrojo didumo. 
Dalinimas egyptinės istorijos, nuo viešpatijos suvienijimo 
po Meneso valdžia iki Aleksandrui Didžiajam, į 30 dina- 
stijų yra daroma pasiremiant originališkomis egyptinčmis 
versmėmis. Paprastai atskiriama trys perijodai: senoji, 
vidurinė ir naujoji viešpatystė. Senoji viešpatystė apima 
pirmutines šešias dinastijas (maž-daug 3200—2400 m. 
pr. Chr.), prie ko iš pirmutinių trijų dinastijų gadynės 
mums žinoma tik karališkų vardų eilė; kitų trijų dina- 
stijų laikui priklauso trys didelės ir kelios mažos piramidos 
Memtise ir teipgi daug labai akyvų rakštų. Po šitų dina- 
stijų eina perijodas, beveik visai nežinomas, laike kurio ša- 
lis, tarytum, vėl išsiskaldo į mažas viešpatystes, ir tik pra- 
dedant nuo vienuoliktos dinastijos męs vėl užeiname ant 
istoriškos dirvos; šitame laike sostapilis pasirodo perkeltu 
į pietus. 11—12 dinastijos parodo egyptinės kulturos pra- 
žydėjimą (maž-daug 2130—1930 m. pr. Chr.). Narsųs 12 
dinastijos viešpačiai, Amenemchatai ir Uzertezenai apveikė 
Nubijų ir pragarsėjo savo veiklumu statyme. Po šitai 
gadynei vėl užeina perijodas puolimo, kuriame Egypto dalis 
esti užkariaujama svetimžemiečių hyksų (1780 m. pr. Chr.). 
Su išgujimų tų prasideda nauja viešpatija (18ta dinastija 
apie 1530 m. pr. Chr.), ir nuo šito laiko Egyptas išeina iš 
uždarytumo.  Besivijimas azijiškių hyksų užvaro juos ant 
azijiškų užkariavimų.  Galingieji karaliai, gyvenanti dabar 
Tėbuose, veda savo galingą kareiviją perdėm iki Mesopo- 
tamijai. Prasideda susinešimai su azijine kultura, kas pa- 
daro neišpasakytą įtekmę kaip į Egypto, teip ir į tas ryti- 
nės Azijos tautas. Amenchotepų ir Totmesų dinastija pa- 
sibaigė tikėjimiška revoliucija su pasekančiu atsteigimu, 
apie ką žemiau pašnekčsime plačiau. 19tos dinastijos Ram- 
zesai pažymi augščiausią Egypto didybės laiptą; nuo 2Otos 
dinastijos galybė jo vėl puola. Didieji Amono kunigai Tė- 
buose patys dedasi sau dvigubą Egypto vainiką; tankiai 
vyriausia šalies valdžia pereina tai į lybiškųjų samdininkų 
rankas, tai pas etiopiškus karaliukus, ir, antgalo, po tulo 
laiko šalis patenka po assyrų karaliaus valdžia. Šitas tam- 


— 112Ž0— 


sus laikas supuola su 22—25 dinastijų gadyne. Dar kartą 
su Saitiškės 26tos dinastijos užviešpatavimu (Psammetich, 
666 m. pr. Chr.) užeina Egyptui kulturos ir galybės pražy- 
dėjimo laikas, bet jau 525 m, Kambyzas padeda galą 
Egypto neprigulmybei. 28—30 dinastijos parodo ne ką 
daugiau kaip laikinius pasistengimus grąžinti sostą vieti- 
niai „dinastijai. Su Aleksandru Didžiuoju ir Ptolemėjais 
Egyptan įsiskverbia eleniškoji kultura.  Nežiurint į tai, 
kad užkariautojai dėl politiškųjų mierių augštai guodojo 
seną Egypto tikėjimą ir kad net Romos valdžios gadynėse 
buvo statoma puikųs šventnamiai, senas tautiškas Egypto 
gyvenimas pradeda pulti ir palengva papuola krikščiony- 
bės įtekmei. 


19. Versmių Peržvalga. 

Nusisiuntimo raštai. A. Wiedemann, Geschichte Aegyptens von 
Psametik I. bis auf Alexander den Grossen, su nuodugnia ir akyla kritika 
Egypto istorijos versmių, 1880 m. Iš vertimų paminėsime tik rinkinį 
Records of the Past; iš 12 pirmos serijos tomų (1873—1881 m.), išleistos 
Birčio (S. Birch), II, IV, VI, VIII, X, XII tomai apima egyptiškų tekstų 
vertimus. Naujos serijos A. H. Sayce'o rėdomas išleista šeši tomai (1888 
—1892 m.); iš jų II-VI apima egyptiškų tekstų vertimus. 


Iki hieroglyfų paskaitymo laikui užsiimanti egyptiš- 
kuoju tikėjimu turėjo tenkintis svetimašališkomis versmė- 
is; dabartiniame laike jos nuėjo į užpakalį ir, žinoma, 
naudojamasi jomis su dideliu atsargumu. Tikrai sakant, 
iš šitų versmių vienos tik graikiškosios ką vertos yra ati- 
džios, kadangi Senojo Įstatymo liudijimai egyptiškam tikė- 
jimui neturi vertės. 

Kaip tik Egyptas tapo žinomas graikams, jo savotiška 
kultura ir ypatingai jo tikėjimas patraukė prie savęs atidžią 
graikų ir sužadino jų akylumą. Graikų mokslinčiai, lan- 
kydami Nyliaus klonį, vienval suteikdavo maž-daug ištiki- 
mas žinias apie egyptiškus dievus ir kultą. Iš visos jų apš- 
ties mus pasiekė tik menkos nuotraukos. Herodotas antro- 
je ir pradžioje trečio savo istoriško veikalo knygos paduo- 
da žinias, jo surinktas keliaujant jam po Egyptą*). Šitos 


*) Antrą Herodoto knyga, Wiedemanno laida su pasergėjimais 1890 
metuose. 


i iii iais iki as B 


L a aa ak 


— I2I — 

žinios, žinoma, nėra visos vienokios vertės; tą, ką jis matč 
savo akimis, paduoda tankiausiai teisingai, bet kadangi jis 
nepažino egyptiečių kalbos, tai nesykį klaidingai suprato 
pravadyrių . pasakojimus, o kartais buvo jų suklaidinamas. 
Aplamai naudojimasi Herodoto žiniomis apie Egypto ti- 
kėjimą reikalauja didelio atsargumo, kadangi jis, kaip ir 
kiti graikų raštininkai, aprašinėjant egyptinius dievus, sten- 
giasi išvesti graikiškų dievų pradžią iš Egypto; todėl žinios 
jų suteikiamos yra labai vienpusiškos. Tą patį galima pa- 
sakyti apie Diodorą, kuris aplankė Egyptą pirmame meta- 
šimtyj pr. Chr.; jo apie Egypto tikėjimą žiniomis, paduo- 
tomis jo veikale, galima naudotis tik su dideliu atsargu- 
mu.  Brangiausiu graikų rašliavos apie Egyptą paminklu, 
pasiekusiu musų laikus, galima laikyti Plutarcho veikalą 
De Iside et Osiride *), jo parašytą, matomai, remianties 
gana ištikimomis versmėmis. Čion męs randame nuosai- 
kų išdėjimą vieno egyptiško myto, sulyg kurio egyptinės 
versmės tuo tarpu suteikia tik nuotrukinius nurodymus. 
Teipjau ir Plutarchas savo išguldymą apvilko visokiais fi- 
lozofiškais manymais bei simbolais, neturinčiais mums jo- 
kios vertės. Tas, ką sulyg egyptiškojo tikėjimo paduoda 
mums bažnyčios tėvai ir vėlesnieji raštininkai, Gorapollon 
ir Jamblichus, beveik neturi jokios vertės. 

Senos egyptiškos versmės, priešingai, labai skaitlin- 
gos ir turtingos. Maža tokių tekstų yra, kurie neturėtų 
visai svarbos tikėjmo istorijai; net vaistiškojo turinio kny- 
gos, pasakos ir privatiški susirašinėjimai suteikia apštį me- 
džiagos. Gana didelė dalis užlikusių paminklų su para- 
šais ant jų, šventnamiai, piramidos, rakštai, obeliskai — 
buvo pašvenčiami tikėjimiškiems tikslams. Iš pasiekusių 
mus papirusų, gal, devyniosdešimtos dalys tikėjimiško tu- 
rinio. Vienok visa šita medžiaga yra gana vienpusiška ; 
ji kuone visa paeina nuo buvusių šermeninių apeigų ir jos 
turinys arčiausiai liečia laidojimą ir gyvenimą anapus ka- 
po. Iš mytiškų nuotraukų žinoma mums nedaug ir, abelnai, 


*) Geriausia laida su paaiškinimais G. Partey (1850 m.), kurioje 
jis S iai egyptologijos žiniomis.  Daugumas, žinoma, pasenę. 


— I22 — 
supratimas tikėjimiškų tekstų vienval sunkina tankiais 
minėjimais visai nežinomų mums išsireiškimų apie dievus. 
Aplamai, esanti musų rankose medžiaga — gana laikino 
turinio; laiko bėgiu sunaikinta nesuskaitoma daugybė pa- 
minklų ir papirusų, o daugumas, be abejonės, ir ikišiol dar 
tebeužslėpta Egypto smiltyne“ Žemiau paduodame svar- 
biausių paminklų, parašų ir rašliaviškų veikalų įvairių se- 
novės Egypto istorijos gadynių peržvalgą ir pobudį, turin- 
čių didžiausią svarbą tikėjimo istorijai. 

Suprantamas dalykas, jog sulyginamai nedaug teturi- 
me versmių tyrinėjimui senos karalijos perijodo.  Rakštų 
eilė Sakkara'je, arti Memfiso, priklausančių 4tai, 5tai ir 
Gtai dinastijoms, kaipo ir Medumo rakštai, be abejonės 
dar senesni, o teipgi 6tos dinastijos rakštai Assuane prie 
pietinės Egypto sienos duoda gana šykščias žinias sulyg 
tikybiškų senovės egyptiečių tikėjimų. Parašai tankiausiai 
turi trumpų formų išvyzdį, apimančių mirties dievų var- 
dus, ir teipgi kitų dievų, kuriems tarnavo mirusieji kuni- 
gai. Iš karališkų rakštų arba piramidų, trys didžiausios 
neturi jokių parašų, užtai penkios mažos piramidos Sakka- 
ra'je turi apie 4000 eilučių tikybiškų tekstų. Jos buvo 
atrastos Maspero' 1880—1881 m. ant Unaso (paskutinis 
5tos dinastijos karalius), Teti, Pepi, Merenro ir Pepi II 
(keturi pirmieji Gtos dinastijos karaliai), karalių piramidų 
ir pastebėtinai greitai išleista jau su tuotarpiniu vertimu*). 

Čion susitinkame su visa tekstų eile dviejuose, tri- 
juose ir keturiuose nuorašuose, kurie, be abejonės, pri- 
klauso tamsiems pirmutiniems egyptinės kulturos laikams. 
Bet jie visi sulyg kalbos ir turinio daro tiek daug sunke- 
nybių, jog pereis nemaža dar laiko, kol jie bus suprasta ir 
įkainota sulyg vertės. Vienok šitie tekstai gana aplobino 
musų pažintis egyptiškojo tikėjimo srityje ir juose męs 
turime vieną svarbiausių pabuklų atsiekimui musų išrinkto 
mierio. Beveik pusiau jie susideda iš žodžių ir maldų, 

*) Recueil des travaux etc. III—XIV; vėliaus surinkta į vieną 


visą: Les inseriptions des pyramides des Saggarah, 1894 m.; sulygink 
dėlei šito su Maspero, Etudes de mythologie 1, 150 ir sek. 


k kis 


| kd k 


ks || Ais Akkdiuaia 


kurių tikslu yra aprupinti numirusį maistu su dievų pa- 
gėlba. Greta su tuo turime visą eilę magiškųjų užžadų nuo 
bado bei troškumo ir apsaugojimui nuo žalčių ir skorpio- 
nų. Hymnai ir maldos siunčiamos įvairiems dievams, bu- 
vo skiriama išprašymui pastarųjų prielankumo mirusiems 
gyvenime anapus kapo. Daugelis tekstų priklauso šerme- 
niniam ritualui, ir yra taikomi tam, kad sugražinti tikrą 
galybę akims, burnai ir visiems numirėlio organams. Kaip 
matome, tekstų turinys, nežiurint į tai, kad jie tolydžio šne- 
ka apie mirtį, kapą ir vėlionį, yra gana įvairus; vietomis 
paliečiama šis-tas iš mokinimo apie dievus ir privedama da- 
lys mytų, ant nelaimės, tankiai nesuprantamų.  Parinkimas 
tekstų ant įvairių piramidų, tarytum, yra gana liuosas. 
Kaikurie jų atsikartoja ant sienų kapų ir rakštų, priklau- 
sančių vidurinės viešpatystės perijodui.  Saitiškoje gady- 
nėje (26 dinastija) tie patys tekstai vėl įeina vartojiman; 
daugelis jų randama šito laiko sarkofaguose ir rakštuose. 
Le Page-Renouf kaikuriuos šitų tekstų rado graikiškai- 
romiško perijodo papirusuose. 

Iš žemiau privestų tekstų daugumas, neužginčijamai, 
priklauso senesniam laikui, nors jie mus pasiekė sulygina- 
mai vėlesnėse nuorašose arba redakcijose. Ištirti šituos 
klausimus labai yra sunku ir ikišiol nėra galima sustatyti 
tikrą Egypto tikėjimiškos rašliavos istoriją. 

Vidurinio perijodo rakštai suteikia daugiau medžiagos. 
Puikųs Siuto ir Beni-Gassano rakštai kaipo ir tuli iš esan- 
čių tebiškojoj lygumoj, neišpasakytai įdomųs yra mokslui. 
Didelę svarbą teipgi turi nesuskaitomi keturkampiai stul- 
pai, išimti iš rakštų, ypatingai iš Abidoso ir išsklaidyti po 
Europos ir Egypto muzėjus. Baisi daugybė medinių karstų 
turi labai įdomius tekstus, su kuriais męs jau apsipažinę iš 
dalies iš parašų ant piramidų, iš dalies gi iš tebiškojo šer- 
meninio rinkinio (mirusių knyga). Vidurinės viešpaty- 
stės papirusai daugiausiai priklauso prie lengvos rašliavos ; 
svarbiausi jų laikoma Berlyne, k. a.: Sinucho nuotikiai, 
pasaka apie kaimietį ir pasakos apie karalių Chufu ir apie 
magikus.  Papirusas, laikomas Peterburge apsako vienos 


— 124 — 
laivakrušos istoriją*). Didesnę svarbą musų tikslui turi 
papirusas, apimantis “Ptachotepo padavadijimus", kurie nė- 
užginčijamai buvo parašyti dar sename perijode, nors iš- 
dėti tik 12tos dinastijos papiruse. Šitas veikalas padaro 
kaipir rankvedį tam, kaip reikia elgtis su žmonėmis**), 
Nemažiaus akyvas mums Amenemchato karaliaus pamo- 
kinimas sunaus, išlikęs, ant nelaimės, sugadintame pavidale 
jau nuorašose, priklausančiose prie naujos viešpatystės lai- 
ko***), 

Hyksų perijodas yra tamsia gadyne iš visų pusių ir 
tik pačiais abelniausiais ruožais galima apsklembti, svetimą- 
žeminės tautos kultas ir tolymesnis Egypto tikėjimo vysti- 
masi bėgyje šito ilgo laiko. Viename londoniškame papi- 
ruse išliko nuotrauka pasakojimo apie hyksų išgujimą ir 
apie jų paskutinį karalių Apepi*). Pradedant nuo 18tos 
dinastijos męs vėl turime gausesnes versmes. Puikys nau- 
jos viešpatystės perijodas (18—20 dinastijos) nuo šitos 
atžvalgos padaro tikrą išdą.  Šventnamiai ir rakštai turi 
didelį gausą branginamos medžiagos. Paveikslai ir pa- 
rašai ant šventnamių sienų savo turiniu labai įvairųs; 
daugumas jų turi didesnę svarbą politiškai istorijai negu 
tikėjimų istorijai.  Tebiškieji rakštai apima savimi visą 
rašliavą; ant jos męs apsistosime vėliau. Privatiškos mal“ 
dos ypatingai turi didelę svarbą tyrinėjimui šermeniškų 
papročių. 

Iš šito perijodo veikalų didžiausią svarbą turi tikėji- 
mo istorijai šermeninis**) rinkinys, teip vadinama 
“mirusių knyga“. Bet šitas užvadinimas nepilnai tinka; 
tikrai pasakant, šita knyga neturi paskirtos formos ir turi- 
nio ir męs neturime dviejų egzempliorių šitos knygos tebiš- 


*) Visos jos verstos Maspero: Les contes populaires de 1'Egypte 
ancienne, 2me ed. 1889 m. 

**) Ph. Virey, Et. Sur le Papyrus Prisse, 1887; teipgi jo versta 
laikr. Rec. of the Past, N. Ser. III, 1, ir sek. Naudojanties šitu vertimu 
reikia didelio atsargumo; ikikolai dar nenusisekė priderančiai išversti 
Prisso papirusą. 

***) Versta Maspero, Rec. of the Past. II, 9, ir sek. 

*) Laida ir vertimas Maspero, Etudes egyptiennes I, 195 ir sek.; 
jo teipgi versta Record of the Past. N. Ser. II, 37 ir sek. 

**) Lepsius, Das Todtenbuch der Aegypter, 1842; Ed. Naville, Das 


kojo laiko (18—20 dinastijos), visame kame vienodų vie- 
nas su kitu. Iš didesnės dalies tai yra maž-daug didoki 
tekstų rinkiniai, kurie skaitosi butinais velioniui ir dėlto 


dėjosi kapan drauge su juo. Pirmiaus šitie patys tek-“ 


stai buvo rašoma ant kapų ar rakštų sienų, paskui pra- 
dėjo juos dėti numirėliui į rankas knygos pavidale; vienok 


daugelis skirsnių likosi dar ant rakštų sienų. Naville, išlei- 


dęs puikią 18—20 dinastijos tekstų laidą mirusių knygos, 
šermeniniuose papirusuose atrado apie 160 didelių ir mažų 
tekstų arba skirsnių; tam tikros tvarkos šitų nuotraukų su- 


r 


taikyme, matomai, nebuvo.  Šermeniniai saitiškojo perijo- 


do tekstai turi rinkinio išžiurą, tam tikroj sistematiškoj 
tvarkoj, kurios pagrindas nėra mums suprantamas. Šita- 
me surėdyme knyga 1842 m. buvo išleista, Lepsiuso Turine 
sulyg vieno labai pilno egzemplioriaus. Daugelis skirsnių 
čion visiškai perkeista ir 24 iš jų, randami saitiškame su- 
rėdyme, nebuvo dar surasti senovės papirusuose; saitiškas 
kodeksas turėjo, rods, 165 skirsnius, kurių keturi paskuti- 
niai paprastai skaitoma kaipo priedas. Šitam šermeninių 
tekstų rinkiniui egyptiečiai davė vardą: “Knyga apie pert 
em geru“, kuris išsireiškimas egyptologų įvairiai yra aiš- 
kinamas: vieni išverčia jį kaipo “Išėjimas iš dienos“, kiti 
— “Išėjimas bėgyje dienos". Kartais šitas rinkinys va- 
dinama “Knyga mirusio tobulinimos". Champollion anks- 
čiau kitų atkreipė atidžią į šitą veikalą, randamą daugely- 
je egzempliorių ir pavadino jį šermeniniu ritualu “Rituel 
funeraire“, de Ruge gi stengiasi palaikyti šitą vardą prie- 
šingai Lepsiuso priešinimamsi. Beveik tikrai galima pasa- 
kyti, jog šitas veikalas neturi nieko bendro su ritualu; grei- 
čiau jis yra mirusiems rankvedžiu, tam tikru keliarodžiu 
sviete anapus kapo ir visi tekstai yra skiriami numirėlio 


aegyptische Todtenbuch der XVIII bis XX Dyn., I-II und Einleitung, 
1886. The Book of the Dead Facsimile of the Papyrus of Ani in the 
Brit. Mus. 1891, versta su pratarme E. A. W. Budge, 1895. Iš vertimų 
Daminėsime tik La Page-Renoufo vertimus, pagarsintus laikr. (Proceedings 
of the Soc. of Bibl. Arch. Vol. 14 ir sek.; pirmesnieji vertimai netinka 
vartojimui. Puikią įžangą mirusių knygai duoda Maspero, Et. de Myth. 
I, 325 ir sek, 


——235. — 
naudojimuisi po mirčiai ir palaidojimui.  Lepsiuso duotas 
vardas “mirusių knyga" įėjo abelnai vartončn. 

Daugelis skirsnių tebiškos mirusių knygos žinomą 
mums iš vidurinio perijodo tekstų, bet jie, neužginčijamai, 
yra daug senesni. Septynioliktas skirsnys jau 12tos dina- 
stijos gadynėje buvo aprašytas triguba pasergėjimų eile, 
pradžia gi jo, turbut, priguli prie pačių pirmabuvinių laikų. 
Tą patį beveik galima pasakyti apie visas rinkinio dalis, 
nors nėra galima nieko tikro pasakyti apie atskirų skirsnių 
pradžią.  Daugumas buvo nesuprantama naujojo perijodo 
rašėjams, todėl nekartą įtėmijama liuosi teksto iškreipimai, 
sąžiningi gi perrašinčtojai tankiai pridėdavo prie teksto 
nukrypusias jo įvairybes.  Kaikuriuose skirsniuose nuro- 
dyta, jog jie rasta prie vieno ar kito pirmesniųjų dinastijų 
karaliaus, arba kad jie jo parašyti, labai gali buti, kad šitos 
buitys iš dalies sumanytos, idant tekstui priduoti didesnį au- 
toritetą, bet yra galimu ir tas, kad šitie skirsniai visgi pri- 
klauso senesniam istoriškam laikui. Priešingai, kiti skirs- 
niai yra sulyginamai vėlesnio atsiradimo; šitai, pirmieji 15 
skirsnių, o teipgi 125tas skirsnys, gangreit, yra naujesni už 
likusias rinkinio dalis.  Prirodymu gana didelio senumo, 
“mirusių knygos" yra tas, kad joje nė kartą nėra paminėta 
tebiškasis Amono kultas. Šitie tekstai, matomai, atsirado 
anksčiau negu Amonas su naujos viešpatystės pradžia už- 
ėmė pirmą vietą šale egyptinių dievų.  Mirusių knygoje 
viršų turi Žemutinio Egypto teologija. 

Šita knyga susideda iš labai įvairių elementų. "Tulos 
jos dalys, turbut, yra pirmapradinio ritualo liekanomis ir 
susideda iš žodžių ir maldų, perimtų nuo senų šermeniškų 
apeigų; ilgainiui gi jie dėjosi velioniui į burną. Tokiais 
yra, pav., skirsnys apie atidarymą mirusio burnos, apie ap- 
rupinimą jo burtiškais pabuklais, teipgi skirsnys apie amu- 


Ištas mumijai ar karstui. Visa skirsnių eilė tikslu turi ap- 


saugojimą velionio nuo žalčių ir baidyklių ir jų turinys 
kaipir paties velionio atkalbamas, bet šitie tekstai podraug 
turi didelį panašumą burtiškiems piramidinių tekstų užža- 
dams, kurie turėjo buti mumijoms apsaugojimu. Kiti skirs- 


si ke k ALL A A) 


41472 


— I27 — 

niai mumijai duoda reikalingus nurodymus pergalėjimui 
visokių sunkenybių gyvenime anapus kapo. Žinoma, męs 
neturime išgalės nuodugniaus peržiurčti visus šituos tek- 
stus; čion nurodysime tik svarbiausius jų. 15tas skirsnys 
yra hymnu saulės garbei; 17tas išrodo kaipir čielas, užbaig- 
tas ir paduoda labai seną teologišką ir kosmogonišką siste- 
mą. Skirsnys 64tas yra savo budo sutrauka visos knygos 
ir kaikuriuose rankraščiuose turi užvardinimą: “Skirsnys, 
išguldąs visus skirsnius viename skirsnyje apie išėjimą iš 
dienos". 125tas skirsnys yra visuotinai žinoma teismo re- 
gykla, kur priešais Oziriso mirusių teisyklą yra duodamas 
teismiškas nusprendimas. Skirsnys 130tas ir sekanti pasa- 


koja apie velionio kelionę dievo Ra eldijoje, 


Mirusių knyga yra pirmos ryšies versme; ant nelaimės, 


jo tekstai tankiai yra nesuprantami. Išversti jie, abelnai, 


labai blogai, nežiurint į daugybę nuorašų, teip kad kritikos 


darbas, kuri turi paduoti mums šitą veikalą pilnai supran- 


tamame ir prieinamame pavidale, toli gražu nėra dar pri- 
vesta prie galo, nežiurint į tokių rimtų veikalų buvimą, kaip 
Maspero ir Le Page-Renoufo ištyrinėjimai. 

Savo budo tikėjimiškų raštų grupa pasiekė mus iš tė- 
biškųjų karalių rakštų*). Visi jie radosi naujos viešpatijos 
gadynėje ir yra svarbiausiomis versmėmis apsipažinimui su 
vyraujančia tuomet sauline teologija. Daugiausiai yra tai 
litanijos saulės garbei**), iškilminės dievų giesmės, sveiki- 
nančių saulę, tuosyk kaip dievo Ra laivas vakare pasiekia 
įėjimą žemutinin svietan. Ilgas turiningas litanijų tekstas 
kartais atsitinka teipgi kaikuriuose šeimyniškuose papirusuo- 
ir Navillie'io išleidime “mirusių knygos" patalpintas 180me 


skirsnyj.  Toliaus, vienas karališkų rakštų suteikia mums 


labai įdomią nuotrauką, apimančią legendą apie Ra*), kaip 
jis išnaikino nuodėmingą žmogų ir vėl įsteigė tvarką dan- 


*) E. Lefebure, Les hypogees royaux de Thebes I-II, 1886—1889; 


-sl. Maspero, Et. de mythol. ĮI, 1 ir sek. 


**) La litanie du soleil trad. et comment. par, Ed. Naville. Texte 


et Planches, 1875. Record of the Past, 103 ir sek. 


*) Rec. of the Past, VI, 103 ir sek. 


ai — B 
guje ir ant žemės. Bet patys didžiausi ir svarbiausi tekstai 
yra: “Knyga. apie tai, kas yra Duat'e“, (vieta saulės bu- 
vimo nakčia) ir “Knyga apie Gadesą", arba, anot Maspero': 
“Knyga apie vartus"; pirmutinis šitų veikalų turėjo didelį 
populiariškumą". Be pilnos ir paveiksluotos laidos, išli“ 
kusiuose rakštuose mus pasiekč ir kita sutrumpinta šito vei- 
kalo laida, be paveikslų, daugelyje egzempliorių. Kaip ir 
mirusių knygą, šitą raštą teipgi dėta kapan drauge su la- 
vonu. Jame pasakojama apie saulės kelionę jos eldijoje“ 
bėgyje 12 nakties valandų ir pridedama, kad tai yra pilna 
tekstų kopija, užrašytų ant “paslaptybinio namo“ sienų 
(sulyg Maspero/ Oziriso rakšto). “Knyga apie vartus“ 
šneka apie tą patį dalyką, tik nuo kitos, dogmatiškos at- 
žvalgos?. Išguldytą šituose raštuose mokslą  peržiu- 
rėsime vėliaus. Karališkieji rakštai išlaikė mums ir kitus 
mytologiškus tekstus, apimančius tolesnes, mums beveik ne- 
suprantamas tebiškosios teologijos teorijas ;-kiti jų parašyti 
slaptingu raštu su pusiau gnostiškais paveikslais. 

Pridera teipgi laukti, kad senasis Egyptas drauge su 
daugybe tikėjimiškų tekstų paliko mums ir pamaldų knygas. 
Teip ištikro ir yra. Apie Oziriso kulto ritualą jo Abido- 
riškame šventnamyj męs atsižinome iš paveiksluotų jo apra- 
šymų ant šventnamio sienų. Pamaldos ritualas dievui. 
Amonui tebiškame šventnamyj išsilaikė viename berlyniš- 
kame papiruse?. Ritualas, pildomas balzamuojant lavoną, 
rasta Maspero' paryžiškame ir bulgariškame papirusuose“. 
Iš dalies labai senas laidojimo ritualas, iš kurio didelės iš- 
traukos atsitinka jau piramidiniuose parašuose, geriausiai 
žinomas iš tebiškųjų karalių rakštų (su paveikslais) ir iš 
papirusų bei rakštų vėlesniojo laiko“. Visi šitie veika- 
į 1) G. Ieguier, Le livre de ce gu'il y a dans VHades, 1894; slg. 
Maspero Et. de myth. II, 27 ir sek. 

2) Lefebure, Rec. of the Past, X ir XII; Maspero Et. de myth. 
II, 163 ir sek. 

3) F. Lemm, Ritualbuch des Amondienstes, 1882. . 

4) Maspero, Memoire sur guelgues Papyrus du Louvre, š. 14—104. 


5) Skiaparelli, II Libro dei Funerali dei antichi Egiziani, I-II, 
su žemlapiais 1881—1890; Maspero, Et. de myth. I, 283 ir sek, 


lai turi neišpasakomą vertę apsipažinimui su egyptiečių san- 
protavimais apie pomyrinį gyvenimą. 

Magiškoji naujos viešpatystės perijodo rašliava labai 
apstinga ir tyrinėjimui tikėjimo yra kuodidžiausios svarbos. 
Ant nelaimės, šita sritis dar mažai težinoma. Magiškasis 
Harriso papirusas britiškame muzėjume*) apima hymnus 
saulės garbei ir žavėjimus nuo krokodilių, žalčių, laukinių 
žvėrių ir teip-gi nuo “piktų akių". Kitas magiškasis tek- 
stas britiškojo muzėjaus išverstas Birch'o**), Paryžiš- 
kieji, turiniškieji ir leideniškieji magiškieji papirusai su- 
teiks, be abejonės, gerą apštį teologiškiems tyrinėjimams, 
kaip tik męs apsipažinsime su jais arčiaus; viename turi- 
niškų papirusų yra legendos dalis apie saulės dievą Ra**. 
Didelė magiškųjų papirusų dalis apima žavėjimus nuo ligų 
ir demonų ir nurodymus sulyg sutaisymo ir pašventinimo 
amulėtų. Pasiekę mus vaistininkiškieji rankvedžiai!) teip- 
gi nera liuosi nuo magiškų iormulų, nors šeip jie gana tei- 
singai daro diagnozas ligų ir prirašo nuo jų teisingus recep- 
tus; juose tankiai randi minima apie dievų ligas ir prime- 
nama magiški budai, kokiais anie išsigydę. Viename iš 
britiškojo muzėjaus papirusų (Sallier IV*) yra rankvedis 
išrinkimui dienų, padarantis kaipir kalendorių laimingų ir 
nelaimingų dienų su daugeliu mytiškų pasergėjimų sulyg 
dievų istorijos. Ant nelaimės, šitas papirusas išsilaikė gana 
blogai ir daugumas jame ikišiol liekasi mums nesupranta- 
mu, prie tam gi rašėjas pasitenkina tankiai tik priminimais, 
kurie pražuvo mums be pėdsakio. 

Su „tikėjimiška naujosios viešpatystės počzija apsipažy- 
stame iš visos hymnų eilės visokiems dievams; visi jie yra 


*) F. Chabas, Le Papyrus magigue Harris, 1861; pataisytas vertimas 
atspaustas.  Melanges egyptologigues III, T. 2, 242 ir sek. ir Record of 
the Past, X, 135 ir sek. 

**) Rec. of the Past, VI, 113 ir sek.; slg. Pleyte, Edude sur un 
Rouleau magigue du Musee, de Leide 1866. 

***) Lefebure — Aeg. Zeitschr, 1883, 27 ir sek. 

1) Papyros Ebers, Laid. 9. Ebers I-II, 1875; Papyros Ebers, Das 
aelteste Buch ueber Heilkunde. Joachimo vertimas, 1890 m. 

*) Le calendrier des jours fastes et nefastes. Traduction complete 
Par F. Chabas, 1870. 


— I30 — 
panteistiškos varsos ir todėl mums ypatingai yra akyvi. 
Nera galima tikrai atskirti pamaldinės poezijos nuo tikėji- 
miškos abelnai. Daugelis hymnų garbei Oziriso, Ra, Amo- 
no-Ra, Nyliaus ir tt. išliko ant paminklų ir papirusų**). 
Juose randame tankiausiai vienus ir tuos pačius stereoty- 
puotus žodžius, kadangi kiekvieną dievą priimta buvo va- 
dinti augščiausiu, dievų tėvu, svieto sutvertoju ir tt. Hym- 
nai saulės garbei, patekusieji 15tan skirsnin mirusių knygos 
sulyg tolaikinio kainojimo pripažinami geriausiais. Hymnai 
iš eretikiškojo karaliaus Amenchotepo IV gadynės dievo 
saulės dievo Ateno garbei, išlikę daugelyje nuorašų rakštuo- 
se Tell-el-Amarna, suteikia mums vienintėles žinias apie jo 
mokinimą. Iš dailios naujo perijodo rašliavos įdomi pa- 
saka apie du brolius ypatingai yra akyva, kadangi paskuti- 
nė jos dalis lygiai tokia pati kaip pasakojimas apie Oziri- 
są*). Labai įdomųs teipgi morališki Ani Bulakiškame pa- 
piruse žodžiai**). Jie suteikia progą arčiaus susipažinti 
su naujosios viešpatystės egyptiečių manymo budu ir do- 
riškomis idėjomis. Iš istoriškų dokumentų to paties skai- 
staus tebiškojo perijodo ypatingos atidžios vertas didelis pa- 
pirusas Harris***) — didžiausias iš pasiekusių mus papi- 
rusų, turįs apie 133 pėdas ilgio; ant 79 jo šalių surašyta ka- 
raliaus Ramzeso III aukojimai didiemsiems šalies šventna- 
miams. Šitas papirusas gana gerai supažindina mus su ko- 
losališka valdžia ir neišpasakoma kunigų svarba ir suteikia 
svarbius nurodymus sulyg kulto. 

Jei dabar pažvelgsime į vėlesnius egyptiškos istorijos 
laikus, tai su nusistebėjimu pamatysime, jog: saitiškoji kul- 
tura ankštai seka piramidų gadynės kulturą. Tekstai, var- 


**) Himnas Ozirisui, Rec. of the Past, N. Ser. IV, 14 ir sek. 
Himnas Nyliui, ibid. N. Ser. III, 48 ir sek; Hymne a Amon-Ra 
des Papyrus egypt. du musee de Boulag, trad. et commente par E. Gebaut, 
1874; išversta teipgi Godwino Rec. of the Past, II, 127 ir sek. 

*) Vertimas Le Page-Renoufo, Record of the Past, IT, 137 ir sek. 
ir Maspero, Contes populaires, 2 Ed. 1 ir sek. 

**) F. Chabes, L'Egyptologie I-II. Les maximes du seribe Ani, 
1876—1878; E. Amelino, La morale egyptienne, Etude sur le Papyrus 
de Boulag, No. 4 1892. 

***) Vertimas Eisenlero ir Birch'o Rec. of the Past, VI ir VIII. 


toti kuone 3000 metų atgal, vėl įeina vartojiman. Kapai 
vėl yra puošiami senovišku budu. Šito perijodo rakštai su- 
teikia mokslui labai branginamą medžiagą.  Šventnamiai, 
pastatyti ir išpuošti Ptolemėjų ir romiškos valdžios gady- 
nėje, išrašyti mytologiškais parašais ir išpiešti paveikslais ; 
svarbiausi jų Denderuose, Edfu ir Esneche. Naudotis ši- 
tais tekstais, žinoma, reikia su tulu atsargumu, kadangi jie 
padaro paskutinį egyptiškojo tikėjimo ir teologijos vysty- 
mosi laipsnį. Kritiškas šitų apimingų tekstų ir paveikslų 
tardymas, be abejonės, nemaža pasitarnautų abelnam egyp; 
tiškojo tikėjimo tyrinėjimo reikalui, bet šitas darbas egyp- 
tologams neatrodo ypatingai patraukiančiu; juos baido kei- 
stas, kartais mįsliškas šitų rankraščių raštas ir nemažiau 
mįsliškas jų turinys. 

Be išskaitytų čion veikalų, kurie iki paskutinių egypti- 
nės kulturos dienų buvo dideliame populiariškume, paminė- 
sime vėlesnio atsiradimo raštus, kurie buvo dedami vėlio- 
niui kapan; jie atsirado nuo mirusių knygos: ant jų bent 
reiškiai matome jos įtekmę. Tokia, pav., “Knyga apie at- 
sidusimus“, turėjusi, matomai, ypatingą garbę pas Amono- 
Ra kunigus ir kuniges*); joje yra žavėjimai, su kurių pa- 
gelba Izida atgaivino kuną savo brolio Oziriso; vietomis 
pastebiama joje didelis panašumas mirusių knygai; teip, 
pav., trumpa išteisinanti išpažintis primena 125tą skirsnį. 
Kita panaši knyga — tai “Knyga apie ėjimą per amžina- 

stį**). “Graudžios Izidos ir Neftisės giesmės***) buvo 
teipgi labai prasiplatinusios ; jas giedojo per dideles šventes 
Oziriso garbei šito dievo šventnamyje dvi moterys, kurios 
turėjo nuduoti dvi seseris — Izidą ir Neftisę, apverkian- 
čias savo mirusį brolį. Teip pat “Litanija Sokara“, iš tikrų 
yra šventine giesme, bet panašiai kitiems tolygiems veika- 
lams, paliečiantiems myrio dievus, jos turinys skaitėsi turįs 


*) J. d' Horrack, Le livre des respirations, 1887; versta Rec. of 
the Past, IV, 119 ir sek. 

**) Bergmann, Das Buch vom Durchwandeln der Ewigkeit, 1877 
iš Sitzungber. d. k. Ak. d. Wiss. in Wien. 

***) J. d' Horrack, Les lamentations d'Isis et de Nephtis, 1866; 
to paties versta — Rec. of the Past, II, 117 ir sek. 


magiškas ypatybes ir todėl ji buvo laikoma galinčia apsau- 
goti numirėlį nuo blogo. Britiškojo muzėjaus papiruse, 
apimančiame abu tik ką paminėtus veikalus*), yra teipgi 
ir trečias, turėjusis, iš pradžių, matomai, pamaldišką vertę, 
tai — “Knyga apie numetimą Apepi", įdomi atsižinojimui 
apie saulinį mytą. Apie šitų veikalų senumą tuo tarpu ne- 
galima nieko pasakyti, remianties turima medžiaga; teisy- 
bė, jie randama sulyginamai nesenuose nuorašuose, ir jie 
vargiai tera senesni kaip 22ra dinastija.  Magiškieji ir 
mystiškieji naujesniojo laiko veikalai gana skaitlingi, bet jų 
pagarsinta labai nedaug. “Knyga Amenchotepo, Gapiso 
sunaus"**) — mystiškas raštas, vartojamas kaipo amuleta; 
paminėtas antraše žmogus buvo garsum ir išmintingų ka- 
raliaus Amenchotepo III (18tos dinastijos vienlaikiu). Ši- 
ta knyga yra vėlesnio laiko veikalu ir Amenchotepo vardas 
duotas jai tik įgijimui didelio užsitikėjimo jos raganiška 
galybe. 

Peržiurėti čion veikalai padaro tik, rasi, menką 
tikėjimiškos Egypto rašliavos dalį; daug esamo muzėjuose 
lygšiol dar nėra garsinta; teipgi daugelis naujų radinių ga- 
benama kas metas iš Nyliaus klonio, kurie paduoda vis 
naujesnius faktus sulyg senovės egyptiečio gyvenimo pa- 
žiurų.  Egyptiškojo tikėjimo vaizdas, kurį męs bandysime 
nupiešti, pasiremdami esančiomis versmėmis, butinai bus 
netikras, vienpusiškas ir su spragomis. Kaip ikišiolai nau- 
dojomėsi moksliška medžiaga, išsiaiškins sekančioj skaidmoj. 

20. Skirtumas pažvalgų į Egiptišką tikėjimą. 

Nusisiuntimo Raštai. Abelnai apšnekėjimai ir abelna egyptinio ti- 
kėjimo apyraša galima rasti privestuose augščiau abelno budo veikaluose. 
Beto: R. Lepsius, Ueber den ersten aegyptischen Goetterkreis und seine 
geschichtvich-mytologische Entstehung, (1851 m.); P. Pierrest, Essai sur la 
mythologie egyptienne (1879); Le pantheon egyptien (1881); R. Lepage- 
Renouf, Lectures on the Origin and Growth of the Religion as ilustrated 
by the Religion of ancient Egypt (1879); R. Pietschmann, Der aegyptische 


Fetischdienst und Goetterlaube, Prolegomena zur aegyptischen Mythologie 
(Zeitschr. f. Ethnol. 1878); K. P. Tiele, Geschiedenis van den Godsdienst 


*) E. A. W. Budge, The hieratic Papyrus of Nesi-Amsu (Archael. 


LII, 393—608). 
**) Maspero, Mem. sur guelgues Papyrus du Louvre, p. 58. 


in de Oudheid I, 1893 (vokiškas vertimas G. Gericho I, 1, 1895), I. 
Lieblein, Gammelaegyptisk Religion I—IV 1883—85; šito autoriaus pa- 
žvalgos trumpai išdėta nedidelėj knygelėj: Zgyptian Religion, 1884; H. 
Brugsch, Religion und Mythologie der alten Aegypter, 1888; F. von Strauss 
und Torney, Der aliaegyptische Goetterglaube I—II, 1888—90; E. Lefebure, 
I/etude de Ta religion egyptienne; Son etat actuel et ses conditions (R. H. 
R. 1886), A. Wiedemann, Die Religion der alien Aegypter, (1890) R. V. 
Lanzone, Dizionario di mitologia egizia, (1881—88), apima objektyvišką 
išdėjimą medžiagos. Labai svarbųs Maspero' straipsniai R. H. R. 1880— 
1890 m., surinkti ir išnaujo išduoti, Etudes de mytholiogie et d'archeologie 
egyptiennes I—II, 1893. 


Iš pirmo karto pamėginus apsipažinti su šiolaikiniu 
moksliškų apie egyptinį tikėjimą suradimų padėjimu, tuo- 
jaus pastebiame didelį skirtumą pažvalgų labiausiai atsi- 
žymėjusių egyptologų. Nenoroms pasijunti esąs ant slidaus 
kelio ir tuojaus pamatai, jog hipotėzos ir drąsųs sustatymai 
tik iš dalies uždengia dideles tikro trobėsio spragas. Dau- 
gelis pamatinių klausimų liekasi be atsakymo, kadangi tas 
nėra galimu sulyg surinktos moksliškos medžiagos; prie- 
tam vėl, žiurčk, ir užkliuvi už priešgynybių, tankiai atmetan- 
čių viena kitą. To visko priežasties, žinoma, reikia jieškoti, 
iš dalies, tolydžio augamame pažinime kalbos, paskui vien- 
val, pridedamoj medžiagoj ir, antgalo, įvairiame autorių 
kompetentiškume; svarbiausia gi priežastis yra skirtume 
abelnos pažiuros į egyptinę civilizaciją ir nevienodume at- 
žvalgos taškų, nuo kurių tyrinėtojai žiuri į savo uždavinį. 

Graikai egyptiškame tikėjime matė pagrindą visokiai 
išminčiai ir giliai mąsčiai; todėl jie visokiais budais sten- 
gėsi suvesti ryšius savo dievų ir egyptiškųjų; tokius gi ap- 
sireiškimus, kaip gyvulių garbinimas, nepritinkančius augš- 
tesniam protiško išsilankstymo laipsniui, aiškino simboliškai. 
Egyptinės kulturos savotiškumui ir senovybei jie turėjo guo- 
donę, kurios pakirsti visai nebuvo galima. Tolygi pažiura 
atrado sau maž-daug reiškią išraišką ir dabartiniame moks- 
le; į Egyptą ilgai buvo žiurčta, kaipo į stebuklų šalį ir jo 
kulturą buvo vaizdyta raudonomis spalvomis; tik pamaži 
šitas manymas užleido vietą objektyviškesniam ir rimtes- 
niam žvelgimui dalykan.  Senoviškai egyptiškoji teologija 
nužiedė savo tikėjimiškas mąstis ir pažvalgas į teip origina- 
liškus ir savotiškus pavidalus, kad suprantamos yra tokios 


pažiuros senovės graikų, o po jų ir šiolaikinių mokslinčių; 
vienok paskutiniais laikais kas kartas vis daugiaus paaiš- 
kėja, kad tai yr ne kas daugiaus, kaip nesusipratimo pasek- 
mės.  Egyptinio tikėjimo asmens negalima išaiškinti re- 
miantes teologija, tik kultu ir suprantama delko: kulto for- 
mos stovi ant paties mokinimo pagrindo ir galėjimas su- 
prasti dogmatiškąjį vystymąsi priklauso nuo supratimo įvai- 
rių kulto formų. 

Pirmas pamatinis klausimas, sulyg kurio skiriasi nuo- 
monės, yra tame, ar galima žiurėti į egyptišką tikėjimą kai- 
po į vieną nedalinamą visą, kuris bėgyje 3000 metų egyp- 
tiškos istorijos savo asmeniškuose rubežiuose nebuvo krei- 
piamas linkui tokio vystymosi ir kuriam vietinio pobudžio 
savotiškumai turėjo greičiau formališką, negu reališką ypa- 
tybę. Senoji mokykla su de Rouge, Pierret, Brugsch ir 
iš dalies Lepage-Renouf'u pryšakyj išriša šitą klausimą pri- 
tariančioj prasmėj ir, sulyg jos nuomonės, visų gadynių ir 
įvairių vietų tekstai lygiai vienaip nurodo. Priešingai gi, 
Maspero, savo vėlesniuose veikaluose, Pietschmann, Ed. 
Meyer, Tiele ir ypatingoj prasmėj Lieblein tvirtina, jog 
Egypto tikėjime buvo vystymasi. Ir ištikro, lengva priro- 
dyti, jog skirtumai Egypto tikėjime, priklausanti nuo laiko 
ir vietos, turi didelę svarbą. Iš pradžių Egyptas nebuvo 
viena nedalinama viešpatyste; rods, vėliau sulyginamai leng- 
vai buvo atsiektas politiškasis vienumas; bet tikčjimiškasis 
vienumas buvo tik teorijoje ir rėmėsi daugiausiai teolo- 
giškais apmąstymais ir egyptiško tikėjimo išsivystymą 2a- 
Time vaizdyti sau kaipo savo budo siekimąsi prie tikėjimiš- 
kos vienybės. Matome, kad iš pradžių vietiniai kultai vi- 


sai nesutinka vienas su kitų, kaip tą stengėsi prirodyti sim- 


boliškais aiškinimais egyptiniai teologai ir vėlesnieji siste- 
matikai.  Manymą apie vienumą atmeta teipgi įvairių pe- 
rijodų paminklų liudijimai. Teisybė, visuose egyptinės 
istorijos perijoduose susitinkame, abelnai sakant, su vienais 
ir tais pačiais dievais ir net su tais pačiais tekstais ir, jei 
tulos senojo laiko dievų formos išnyksta pamaži ir pasi- 
keičia naujomis, tai tam nereikia priduoti didelės svarbos; 


Ši ii I k d 


priežasčia to gali buti musų medžiagos stoka, — bet, visa 
kas tas neatmeta vystymos galimybės. Priešingai augš- 
čiaus pasakytam, ant kiekvieno žingsnio męs susitinkame 
su veiklia, akyla tikėjimiška egyptiečio mąstim, męs ma- 
tome, kad nauji mokslai skina sau kelią ir įsivyrauja pla- 
tesniuose skraituose, antgalo, kaip dirba ir jieško egyptiš- 
ko mokyto teologo protas. Atrodąs egyptiškojo tikėjimo, 
kaipir visos egyptinės civilizacijos, vienodumas, beatmai- 
ningumas, išsiaiškina, iš dalies, viena pobudiška šitos tau- 
tos ypatybe. Senovės egyptietis savo idealą matė ne prie- 
kyje, bet užpakalyj, tolimame, pirmabuviniame laike; auto- 
ritetą turėjo jo akyse tik tas, kas turėjo ant savęs seno- 
vybės atspaudą; šito dėl egyptiškoji civilizacija vienval 
gryžta atgal, kas ypatingai reiškiai matoma saitiškame kul- 
turos perijode; tai ne atsigimimo, bet greičiaus atsisteigimo 
gadynė. Ėjimas priekin Egypte buvo tik dėl butinumo. Su- 
prantama, kad šitas visųlabiausiai apsireiškia tikėjime: čion 
naujas niekuomet neišstumia seno; naujos idėjos eina greta 
su senomis; senos formos užlaikoma šventai ir nepalytėti- 
nai, nors į jas butų įdėtas visiškai naujas turinys; čiupniau- 
sios priešgynybės nesimatė sunkinančiomis senoviniam egyp- 
tiškam protui. Kunigai, žinoma, visuomet linkdami prie 
konservatizmo, stengėsi su pagelba simboliškų taisyklių ir 
aiškinimų surišti naują su senu, ir, kiek galint, juos sulieti. 
Kaikuriose dėstyse galima net prirodyti, kaip jie griebda- 
vosi už pia fraus ir sena data žymėjo visiškai naujus apsi- 
reiškimus ir faktus, idant suteikti jiems didesnę svarbą ir 
autoritetą. 

Tyrinėjant egyptišką tikėjimą galima pasirinkti sau 
įvairųs tikslai. Jo asmuo buvo apsklembiamas kaipo mo- 
noteizmas, panteizmas, henoteizmas, saulinis kultas, gar- 
binimas gamtos, animizmas, arba, antgalo, fetišizmas, bet 
vėlesnieji tyrinčtojai nemano esant galimu, idant tikėji- 
miškas vystymasi turčtų vienų vieną versmę sau pradžia. 

Kad egyptiškieji tekstai, net seniausieji, turi savyje 
daug tokio, kas skamba monoteistiškai, tai nėra abejojama. 
De Rouge ir iš dabar gyvenančių mokslinčių ypatingai 


pa 136 = 

Pierret, stengėsi išvesti, jog egyptiškas tikėjimas iš pra- 
džių buvęs monoteistišku, pasiremdami tuomi, kad dievas 
tankiai vadinama vienatinu, bepabaigišku, amžinu ir tt.; 
priegatm jie stengiasi prirodyti, jog šitas pirmapradinis 
monoteizmas išsivystė greičiau į atrodomą negu tikrą poly- 
teizmą, kur daugelis dievų ėmė pildyti tik augščiausio die- 
vo pildenybes. Lepage-Renouf žiuri į dievus kaipo į galin- 
gą gamtos jiegų išraišką ir monoteistiškas egyptiečių pa- 
žiuras aiškina kaipo rodymą betarpiško “jausmo begališko“, 
kaipo sensus numinis, kuris liuosai gali buti greta su poli- 
teistiškąja mytologija. Rimtas tyrinėtojas neprivalo pra- 
leisti egyptiškojo monoteizmo ir panteizmo, bet jie grei- 
čiau priklauso teologijai negu kultui ir liaudies tikėjimui; 
Egypte protiškas siekimasi monoteizmo arba panteizmo dva- 
sioje pastebiama visose gadynėse, bet monoteizmas visuo- 
met apsireiškia apvilktu simboliškais paveikslais ir yra ne 
daugiau, kaip teologiškojo politeizmo, perdirbimo pasekme, 
kuris tuomi, vienok, nė kiek nesinaikina, Lepage-Renouf 
pastebi, jog egyptiškas žodis paženklinimui supratimo “die- 
vas'' niekuomet nebuvo tikruoju daiktvardžiu ir vienintėlis 
pasistengimas nuvesti monoteizmą už teologijos rybų į 
patį kultą ir gyvenimą suiro pats, kaip matysime tą vėliau; 
ir jau šitas faktas parodo, jog prigimtas egyptiečio protas 
visai netiko priėmimui tikro monoteizmo. 

Lepsius manė surasti pradinį egyptiškojo tikėjimo maz- 
gą ir abelną egyptiškos tikybės principą sauliniame kulte, 
dievą Ra paskaitydamas tautišku Egypto dievu. Bet sau- 
linio pobudžio negalima laikyti pradiniu dėl daugumos 
egyptiškų vietinių kultų; prasikišantis saulinio kulto atsi- 
žymėjimas ir vietinių dievų tolygumas dievui Ra yra vė- 
lesnio atsiradimo apsireiškimu. Tas, ką Lepsius paskaitė 
pradiniu tašku, greičiau yra išeinančia pasekme, 

Lieblein bandė pasekti istorišką egyptinio tikėjimo iš- 
sivystymo eigį. Sumanymas jo toksai: henoteistiškas gar- 
binimas gamtos iki susivienijimui viešpatystės, paskui poli- 
teizmas, išsivystęs į apdvasinimą gamtos dievų ir užleidęs 
vietą monoteizmui; pastarasis, savu žaru, užsileisdamas 


tHikėjimiškiems žmonių reikalams, pasipildo gyvuliniu kultu 
ir pasektiniu mokinimu. Bet šitas sumanymas negali buti 
priimtas; gyvulinis kultas pasirodo vienu iš pirmapradinių 
egyptinio tikėjimo elementų, be to gi Liebleinas tankiai su- 
maišo teologiją su žmonių tikėjimu. 

Pietschmann savo darbu parodė naujus kelius, ir iš- 
plėtotos jo idėjos pasirodė mokslui labai vaisingomis. Jis 
išrištiniu tašku pačmė seną de Brosso pažvalgą, kuris afri- 
kinių tautų fetišizmą lygino su garbinimu gyvulių pas 
egyptiečius; magiškąjį egyptiško tikėjimo pobudį jis išstu- 
mė ant pirmos vietos ir tuo patim laiku nurodė, kokią pa- 
matišką svarbą turi vietiniai kultai supratimui tikėjimo ir 
jo išsivystymo. Su juo susitaiko didumoj Maspero, Ed. 
Meyer, Erman ir Wiedemann. Jie visai nenori išvesti visą 
tikėjimišką išsivystymą vienintėliai iš šitos pamatinės idė- 
jos; priešingai, jie greičau prileidžia buvimą įvairių vie- 
nokiai pirmapradinių veiksmų. 

Daugelis tyrinėtojų, kaip antai Pierret, Lepage-Renouf 
ir Lieblein, manė, jog pagal buvusį kylimą galima pasakyti 
pasekantis egyptiško tikėjimo puolimas; sulyg jų manymo, 
vėlesni egyptiško tikėjimo faziai turėjo buti daug žiaures- 
niais ir daugiau perimti magiškuoju elementu negu pirma- 
pradiniai. Jei jie, sakydami šitą, suprato tikėjimiškos 
mąsties išsigimimą, tai jų tvirtinimai lengva yra sumušti. 
Jei didesnė dokumentų dalis, nurodančių į egyptiškąją niek- 
tikystę, priklauso naujai viešpatystei, taigi vėlesniam lai- 
kui, tai tas dar nieko neparodo, kadangi magiškasis senųjų 
šermeninių apeigų pobudis nė maž nėra abejojamas, vers- 
mės gi senojo perijodo tyrinėjimui toli neteip apstingos, 
kaip vėlesniojo laiko. Matyt buvo kas kitas, ką iššaukė 
naujos viešpatystės gadynėje puolimą tikėjimiško gyvenimo 
ir drauge su tuo sustiprėjimą kunigų galybės. 

Klausimas butinumo atskirti liaudinį tikėjimą nuo teolo- 
gijos visai teisingai buvo pakeltas vėlesniųjų tyrinėtojų, 
k. a. E, Meyerio ir Maspero'. Egypte, kaip ir visur kitur, 
tikros tikybos pradžios ir jo pradinių išvyzdžių reikia jieš- 
koti liaudies tikėjime; ja yra remiama teologija ir iš jos 


—— 138 -—— 

ji išplečia visą savo sistemą.  Liaudinį tikėjimą pirmiau- 
siai reikia tyrinėti vietiniuose kultuose. Nors jie, anaiptol, 
negali buti raktu atidarymui viso senovės egyptiečio tikė- 
jimiško pažvilgio į svietą, kaip tą teisingai patėmijo Tiele, 
bet pilnai teisinga atiduoti pirmą vietą vietiniams kultams, 
išdedant Egypto liaudies tikėjimą. Tik gaila, kad šitie 
kultai labai mažai tėra žinomi, prie tamgi versmes tankiai 
negalima laikyti pilnai pakaktinomis dėlto, kad visi musų 
tekstai, imant nuo seniausių iki vėliausių nužiesti į teolo- 
giškas kvarmas. 

Į senovės egyptiškąją teologiją negalima žiurėti kaipo 
į ypatingą slapto mokinimo budą. Daugelis tyrinėtojų, pa- 
sekdami senovės graikus, manė, jog egyptiniai kunigai tu- 
rėjo slaptą mokslą, kurį jie stropiai slėpę nuo nesužinodin- 
tųjų. Apie tokį slaptą mokslą paminklai neišlaikė jokių 
žymių. Teisybė, mokytieji ir, visųlabiausiai, kunigai šiurkš- 
tiems jausmiškiems supratimams priduodavo išnašią reikš- 
mę ir vertę ir net buvo ypatingas mokslas, pagelbėjusis 
simboliškų aiškinimų išsiplėtimui; vienok teologija, Egypte 
turėjusi tokią svarbią rolę, nebuvo jokiu slaptu mokinimu 
sužinodintų; tikėjimiški raštai buvo atviri visiems ir priei- 
nami kiekvienam, kas turėjo liuosą laiką ir išteklių, idant 
įsigilinti į šituos sanprotavimus. Senovės egyptiškoji teolo- 
gija visai nesuspėjo atsiliuosuoti nuo šiurkštaus fetišizmo. 
Teip pat panteistiškoji naujos viešpatystės teologija negali 
vadintis slaptu mokinimu, kadangi ji teipgi buvo išdėta 
lengvai prieinamuose raštuose. Jei tekstuose kartkarčiais 
atsitinka kaipir mystiška kalba, kuriai Brugsch priduoda 
ypatingą žymę, tai tos vietos yra ar počtiškais vaizdais ir 
mystiškais mėklinimais, kurie senovės žmonėms atrodė toli 
ne tokiais mystiškais, kaip mums; arba yra tai fantastiška 
žodžių žaismė, kuri kartais, turbut, buvo nesuprantama nė 
pačiam raščjui.  Paslaptybinis raštas, sutinkamas kartais 
naujos viešpatystės gadynėje, pav., tebiškuose karalių rakš- 
tuose, be abejonės, neturi jokio atsinešimo prie slapto mo- 
kinimo. Dalinimo į egzoterišką ir ezoterišką (viešą ir slap- 
tą) mokinimą Egypte negalima rasti. Žinoma, skirtumas 


terp grynai najyviško ir reflektyviško, arba racionališko ti- 
kėjimo, tame pobudyj, kurį turėjo egyptiškas tikėjimas, reiš- 
kėsi gana griežtai ir davė save jausti visose gadynėse, bet 
jo rubežiai pažymėti buvo labai silpnai ir jie vienval mai- 
nėsi.  Vargiai tegalima manyti, idant teologiškieji protavi- 
mai su savo simboliškais dieviškų formų aiškinimais ne- 
prisidėtų labai daug prie išaiškinimo supratimų apie dievy- 
stę, jei ne visur, tai bent daugumoje atsitikimų. 

Egyptišką suoprotį apie dievą bandė suvokti per eti- 
mologišką analyzą egyptiškojo žodžio “neter" — dievas. Ši- 
tas žodis, supratimu vienų, reiškia “patgyvatvėris"“, supra- 
timu gi Renoufo — "tvirtas". Geriausiai, anot Maspero, 
yra palikti šitą klausimą šalyj, kadangi abelnai yra abejo- 
jama, ar šitame atsitikime galima etimologišku keliu atsiek- 
ti tikslą. 

Iš pasakyto yra aišku, kad išdėti egyptišką tikėjimą 
sistematiškoje formoje nėra galima; visi mėginimai šitoje 
linkmėje susimuša patys. Veikalas, panašus Brugscho tru- 
sui, greičiau yra egyptiškos teologijos išreiškimu, negu tikč- 
jimo; nuo šitos atžvalgos, teipgi kaipo moksliškų faktų rin- 
kinys, jis pilnai užsipelni atidžią. Vienintele galima išdė- 
jimo forma męs laikome istorišką, vienintėliai gi tikru ir 
užtektinu budu, kritiškai analitišką.  Senoviškoji teologija 
išdirbo sau plačias sintėzas, kurios uždengė savimi pradžios 
ir istoriškojo vystymosi žymes; musų užduotis bus tame, 
idant išrinkti sau kelią atgal ir tokiu budu prieiti prie pilno 
išaiškinimo pagrindinių elementų bei pamatinių egyptiškojo 
tikėjimo suopročių. Šitas mieris yra dar toli priekyje; ke- 
lias į jį tik pažymėtas ir viso tik keliatas metų, kaip tyri- 
nėjime priimtas istoriškai kritiškas budas. Nė vienas iš 
šiolaikinių egyptologų nepašventė savęs šitam uždaviniui 
su didesniu uolumu ir geresne pasekme, kaip Maspero. Jo 
skaistųs darbai, perimti geniumi ir nemažiau skaistus išdė- 
jimas žymiai prisidėjo prie išaiškinimo pamatinių priežasčių 
ir abelnų egyptiškojo tikėjimo idėjų. Jo “Etudes de mytho- 
logie" dviejuose tomuose visuomet turės kuodidžiausią svar- 
ba. Eidamas paskui savo įkvėpimą ir betarpišką pažiurą, 


jis kartais kaipir nepastebi sunkenybių, arba labai lengvai 
pergali jas, tuo tarpu gi pilnam uždavinio išrišimui yra 
ištikro didelės sunkenybės. Šitai, dideli tikčjimiški veikalai, 
kaip, pav., mirusių knyga, netikusiai išversti ir pilni viso- 
keriopiausių mįslių sulyg kalbos ir išdėtų juose faktų; sulyg 
turinio jie tankiai yra tušti ir daug kalbanti. Etimologiš- 
koji žaismė ir fantastiškieji senovės raštininkų metaforai yra 
tankiai mums alsinančiais ir visiškai bergždžiais musų pa- 
žinčiai; kartais gi jie yra mįsliški, jei nepasakius, visai be- 
prasmiai. = Prie butinų prirengiamųjų darbų gvaldymui 
egyptiškojo tikėjimo mytologijos nuo naujos, istoriškos at- 
žvalgos ir pirma visa ko, monografišku vietinių kultų ap- 
dirbimu bei išmėtytų mytų ir pasakų nuotraukų rinkimu — 
lygšiol neužsiimta. Daugybė dievų paveikslų teologijos per- 
dirbta nepažintinai; ant kiek gi butinai yra atskirti teolo- 
giją nuo liaudinio tikėjimo, ant tiek tas sunku yra padaryti; 
negalima pasakyti didumo teologiškųjų sanprotavimų įtek- 
mės į tikėjimiškus žmonių supratimus.  Egyptiškosios vers- 
mės yra vienpusčėmis ne vien dėlto, kad jos daugiausiai yra 
šermeninio turinio, bet ir dėlto, kad jos vienval buva ofici- 
jališko kuniginio ir valstybinio tikėjimo išreiškėjomis; su- 
lyginamai mažai atsitinka tokių paminklų, kurie atidengia 
musų akims tikėjimišką paprasto žmogaus gyvenimą, 0 
toki tai ir turi didžiausią svarbą ir augščiausią kainą. 

: Išdėdami žemiau kaip liaudinį tikėjimą, teip ir teolo- 
giją, negalėjome apsieiti be jokių hipotėzų. Daug kas gali- 
ma buvo išdėti tik abelnuose ruožuose, paliekant daugelį 
klausimų be atsakymo. Nėra abejojama, kad by koksai 
išdėjimas egyptiško tikėjimo, įsigilinus šiek-tiek į jo smulk- 
menis, už kelių metų buva jau pasenusiu. 


21. Liaudinio tikėjimo dievai. 

“Visi dievai patenkinti danguje, visi dievai ant žemės 
ir vandenyje; visi patenkinti šiaurės ir pietų dievai, visi 
vakarų ir rytų dievai, visi kaimų dievai ir visi gardų die- 
vai". Šitame pobudiškame piramidiškame tekste atsimušė 
visa senovės egyptiečio tikėjimiška pažiura svietan.  Kur- 


m-TWNTETPE 


"— I4I — 

link nekreipė egyptietis savo akių, visur jis aplink save 
matė dieviškas esybes. Visa apsiaučianti gamta buvo die- 
vų apgyventa ir visas gyvenimas rodėsi jam dieviškąja 
slaptybe.  Dangiški kunai su savo įstatymuotu krutėjimu, 
derlingoji motina-žemė, pilnas slaptybiškumo, palaimintasis 
Nylius, matėsi jam galingais dievais, be kurių pagelbos jis 
negali apsieiti. Jo vaizda piešė jam dykumą apgyventą bai- 
siais, pasakiškais gyvuliais, sfinksais ir grifais, ir jam 
rodėsi, jog lapų šiuršėjime jis girdi dieviškos žaismės balsus. 
Senovės egyptietis, kaip tą galima matyti iš paminklų, jo 
dailės, buvo akylas gamtos gyvenimo temytojas ir gyvulių 
pobudiškumai negalėjo ištrukti nuo jo pasaugojimo; kaipo 
tikram rytų sunui, gyvuliai rodėsi jam apdovanotais virš- 
gamtiškomis jiegomis ir jis priskaitė jiems išjiegą kalbos, 
pranašystės ir viršžmogiškus išdailintus jausmus; jis manė, 
jog jie yra apgyvenami dievų ar demonų ir todėl daugeliui 
gyvulių atiduodavo dievišką garbę. Numirėlių svietas pas 
jį buvo apgyventas begaline daugybe demonų ir dievų, tai 
žmogiškame paveiksle, tai paveiksle įvairių gyvulių. 

Egyptiečiai dievino viską: medžius, gyvulius, žmo- 
nes ir net trobėsius, — šitai, Amono-Ra šventnamį Tėbuose 
jie skaitė dieve. Dievai ir demonai galėjo gyventi visur 
ir savo įsikunijimu galėjo daryti gerą ar blogą įtekmę. 

Pietschmanno ir Maspero tyrinėjimai parodė neabejo- 
tinai, kad ant egyptiško liaudinio tikėjimo dugno ištikro 
gludo panašios idėjos ir supratimai, iš dalies animistiško, 
iš dalies fetišistiško pobudžio. Gyvulių*) kultas, kuris grai- 
kams atrodė neišpasakytai keistai ir kurį jie, guododami 
€gyptiečių išmintį, laikė giliamaninga simbolybe, kuomet 
tokių žmonių akyse, kaip Juvenalis, jis gimdė neapykantą 
visai šaliai, — šitas kultas ankštai rišasi su išdėčtais augė- 
čiaus supratimais; jis yra liekana fetišizmo, šito žemesniojo, 
primityviško tikėjimiško laipto, nuo kurio egyptiškasis ti- 


kėjimas niekuomet nevaliojo pilnai  atsiliuosuoti.  Nežiu- 
———— 

*) Svarbiausios vietos paliečiančios garbinimą gyvulių, yra sekan- 
čios: Herodotas II, 65—76, II, 28; Diod. I 83—90; Strabo XVII, 38—40; 
Plutarchas, De Is. et Osirid. 71—77. Partey savo paskutinio veikalo išda- 
vime ant puslapio 261 ir sek. paduoda surašą gyvulių, laikytų šventais. 


— I42 — 
rint į kulturos pirmyneigą, amžinai konservatyviškieji egyp- 
tiečiai atkakliai laikėsi gyvulinio kulto; panteistiškoji teolo- 
gija ir mysticizmas suteikė jam išnašesnį pobudį, bet jo ga- 
lybė buvo sugniuždyta tik krikščionybės ėmimo viršaus ga- 
dynėje. Naujieji tyrinėtojai, eidami vienu keliu su egyp- 
tiškais teologais ir graikiškais filozofais, bandė surasti 
gyvuliniam kultui simbolišką išaiškinimą, bet, kaip jau 
buvo nurodyta pirmesniame skirsnyje, šituo keliu niekuo- 
met negalima prieiti prie tikro ir pirmapradinio egyptiško 
tikėjimo akstino. Pirmesnėsės mokyklos egyptologai savo 
pasistengimuose tardyti garbinime gyvulių matė tiesiog fak- 
tą; jie nestatė sau užduočių, surasti ir apšviesti pirmapra- 
dinę šito fakto idėją, kaip tas pridera tikram mokslui ir 
pasitenkino vien tuomi, kad stengėsi apdvasinti ir savotiškai 
perkeisti šiurkščius supratimus. Pierret ir Lieblein, klai- 
dingai pripažystanti gyvulių kultą vėlesniu atsiradimu egyp- 
tiškame tikėjime, stengiasi parodyti, jog gyvulių figuros bu- 
vę ne kuo daugiau, kaip hieroglyfiškais ženklais pažymėji- 
mui įvairių dievų, idant atskirti vieną nuo kito, bet Pietsch- 
mann su pilna teisybe atmetė tokį aiškinimą. Koksai vidu- 
rinis sanryšys yra terp gyvulio ir dievystės tame pavidale, 
kokiame jį matome jo įvairiose pildenybėse bei kulte ir 
aplamai, ar galima bent koks tolygus susirišimas, matomai 
negalima išrišti kiekvienoj atskiroj dėstyj. Kam mystiškus 
dievus garbinta avinų paveiksle? arba kam Ombose kroko- 
dilius buvo garbinamas žmonių sutvertoju ir apgynėju? 
Dėlei šito buvo ir yra išreiškiama daugybė tiesapanašių ir 
net geniališkų pastebėjimų, kurių vertė vienok labai abe- 
jotina. Bandymų surasti totemistišką aiškinimą egyptiš- 
kam gyvulių kultui nebuvo daryta, bet jie ir nėra galimi 
dšlei medžiagos stokos. 

Daugelis gyvulių, k. a. vanagas, arba katė, buvo maž- 
daug visuotinai garbinami; kiti buvo garbinami tik kaip ku- 
riuose apskričiuose, kituose gi jų nekentė: tokiais buvo, 
pav., krokodilius, ir vandeninis arklys (hipopotamas); tuk- 
stančiai gyvuliškų mumijų randama įvairiose Egypto vieto- 
se: čion yra krokodiliai, katės, kregždės, ichneumonai (fa- 


Ž 
š 


— I43 — 

raono pelės) ir tt. Šitos gyvulių šeimynos kaltos savo 
šventybę iš dalies vieniems ar kitiems dievams ir dievėms, 
išrinkusiems savo bukle vieną tųjų šeimynų gyvulį. Kaip 
toli siekė garbinimas gyvulių srityje, neapsiimame pasakyti; 
galima tik prileisti su didesniu ar mažesniu tikrumu, jog 
prastas žmogus garbino žaltį, žąsį arba katę maž-daug 
teip, kaip negras savo fetišą. 

Greta su šituo buvo ypatingas, tikras gyvulių kultas, 
kuriame tyčia išrinktas gyvulys buvo dievybės įsikunijimo 
vieta ir turėjo savo nuosavus šventnamius, kunigus, šven- 
tes, ir tt. Nera abejonės, jog vietų, kuriose atsibudavo 
šitų pašvęstų gyvulių kultas, buvo daugiau negu męs galime 
nurodyti. Svarbiausiomis jų yra: garsusis bulius Apis 
Memfise, šventas dievo Ra bulius, Mnevis Heliopolise ir 
Oziriso avinas (ar ožys?) Mendese; šventas Bennu, pa- 
sakiškas paukštis, buvo garbinamas kaipo Oziriso vėlė; 
laikyti ją graikų feniksu vargiai tegalima. Ar buvo gar- 
binamas Tot Hermopolise istoriškame laike pavidale gyvo 
ibiso, sunku yra pasakyti; teip pat negalima arčiau apra- 


Pav. 18. šventasis bulius Apis. 


šyti gyvių garbinimo kituose dideliuose Egypto garduose; 
vietinės versmės nepaduoda sulyg to jokių nurodymų, 0 
graikiškosios minavoja tik Žemutinio Egypto kultus. Kai- 
po į žingsnį priekin srityje grynai gyvulinio kulto reikia 


nurodyti į tai, kaip dievystė skaitėsi stovylos gyventoja su 
galva gyvulio ir kaip toksai stabas išėjo švento gyvulio vie- 
tininku. Bet šituose nebuvo prašalintas grynai gyvulinis 
kultas ankštoje šito žodžio prasmėje. 

Jeigu dabar atsikreipsime į vieną iš dugninių egypti- 
nio tikėjimo elementų, butent, į vietinius kultus, tai už- 
duotė musų bus pilnai aiški: ji bus tame, kad apsipažinti 
su atskirais egyptinio panteono dievais jų pirmapradiniuose 
išvyzdžiuose ir nurodyti pirmapradinę kiekvieno dievo, kul- 
to vietą. Čion męs susitinkame su neišpasakytomis sunke- 
nybėmis, iš kurių pirmiausiai pasirodo versmių stoka, ypa- 
tingai sulyg Augštutinio Egypto senesniojo laiko kultų; 
paskui nemaža kliutim yra tas, kad kuone visi musų tekstai 
yra sinkretiškosios teologijos atspauda. Dar senesniuose 
istoriškuose laikuose vietiniai kultai buvo gana išsiplatinę 
ir pasiekė klestėjimo stovį. Kaip Tiele teisingai pastebėjo, 
negalima teipgi perdaug laukti nuo vietinių kultų tyrinė- 
jimo; jie, žinoma, jokiu budu negali išaiškinti visų egyptiš- 
kų dievų, daugumas visgi liekasi neišaiškintu. Čion męs 
bandysime atskleisti vietinių kultų asmenį ir apsipažinti su 
to bruzdėjimo priežastimis, kuris iššaukė jų pasidauginimą, 
ir suteikęs didesnę svarbą vietiniams dievams, pagimdė jų 
išsiplatinimą perdėm visur. 

Vietinis dievas skaitėsi tam tikros vietos šeimininku; 
jis turėjo savo buklę savo valdybos šventnamyj; garbinimas 
jo buvo butinas vietinei draugijai; jis buvo gardo ir jo 
apigardos apgynėju ir globėju ir garbinimas jo skaitėsi ne- 
apsieitinu šalies gyventojams. Vienok jo kultas neatmetė 
garbinimo kitų dieviškų esybių, bet didieji svieto dievai, 
dangaus valdytojai, stovėjo daug toliaus nuo žmonių negu 
vietinis dievas, šeimininkaująs jų šalyj; jie nereikalavo nuo 
žmonių su pedantišku aštrumu įsteigto garbinimo, kadangi 
jie buvo augščiau visako žmogiško ir menki draugijų rei- 
kalai bei džiaugsmai mažai juos apėjo. Greta su vietiniu 
dievu galėjo buti ir kiti dievai, teipgi lošianti tam tikrą rolę 
vienuose ar kituose gyvenimo dalykuose. Daugumas žino- 
miausių Egypto dievų buvo ne kuo daugiau, kaip vietiniais 


I 
i 
| 


vienos ar kitos apygardos dievais, ir tik ilgainiui jų kultas 
pamaži prasiplatino į visas puses nuo pirmapradinės jų 
garbinimo vietos. 

Suprantamas dalykas, kad su besipletimu kokio nors 
gardo rubežių keitėsi teipgi ir jo dievo buklė; labai gali 
buti, kad tokie perkeldinėjimai priešistoriškame laike ne- 
maža prisidėjo prie praplatinimo įvairių dievų kulto. Mas- 


Pav. 19. šventosios Oziriso ir Horuso vėlės akyvaizdoje saulinio skritulio. 


pero net iš myto apie Horusą stengėsi išvesti nurodymą į 
perkeldinėjimą šito dievo iš pietų į šiaurę. Gal šituo keliu 
pasiseks išaiškinti, dėlko kaikurie dievai, kaip Sebek, Tot ir 
kiti, yra ir Žemutinio ir Augštutinio Egypto vietiniais die- 
vais; dalykas yra tame, kad daugumas Žemutinio Egypto 


— 146 — 
gardų, turbut, buvo įsteigta išeivių iš Augštutinio Egypto 
gardų, kadangi Nyliaus klonyje kultura, regimai, platinosi, 
nuo pietų į šiaurę. Aplamai, prie bruzdesnių susinešimų ir 
ankštesnio susirišimo pirmiaus buvusių savistoviais apskri- 
čių bei gardų, visai priderėjo, kad vietiniai dievai kėlėsi 
drauge su savo garbintojais į kaimyniškus gardus. Paskui 
juos apšaukdavo dievais giminingais vietiniam dievui ir 
tąsyk jau jie turėjo šventnamiuose savo nuosavą kultą, 
kaipo deoi synnavi. Labai galbut, kad kaimyniški dievai 
darė tam tikrą įtekmę vienas į kitą, kuri povaliai įėjo į ankš- 
tesnį susirišimą. Vietinė teologija dirbo be atvangos sura- 
dimui susirišimo pagrindų ir išlyginimui priešingumo; to- 
kiu budu galėjo pasidaryti čielos dievų šeimynos. Teip va- 
dinamų trejybių nereikia laikyti kosmogonišku egyptiško 
tikėjimo elementu, kaip tą daro Brugsch; teisingesnis yra 
jau Maspero, kuris jų išaiškinimo jieško kainoje kaimyniš- 
kų kultų įtekmėje, povaliai susiliejančių į vieną čielą. Šitos 
trejybės tankiausiai susideda iš tėvo, motinos ir sunaus, 0 
kartais teipgi, k.a. Elefantine, iš vieno dievo ir dviejų dievių. 


Kiekvieno dievo galybė ir svarba, žinoma, priklausė 
daugiausiai nuo to gardo ar apskričio svarbos, kurio jis 
skaitėsi vietiniu dievu. Kuomet vienų senovės egyptiškųjų 
dievų garsas niekuomet neišėjo iš pirmapradinių savo ru-- 
bežių, ir skaitlius jų garbintojų pažymiai nesidaugino, kiti 
dievai, priešingai, ačiu politiškai jų gimtinės svarbai įgijo 
didelį garsą ir buvo visuotinai garbinami.  Suvienytoje 
viešpatystėje, butinai pirmą vietą užėmė vietinis sostinės 
dievas; vietinis tojo apskričio dievas, iš kurio pačjo vieš- 
pataująs namas, teipgi turėjo didelę garbę. Visose gadynė- 
se karaliai su dideliu atsidavimu rupinosi vietiniais kultais. 
Šita gi jų rupestis visuomet buvo matuojama politiška ir 
kulturiška gardų svarba. Pta šventnamis Memfise, Saulės 
šventnamis Heliopolise, Oziriso šventnamis Abidose ir kitos 
svarbesnės šalies šventynės niekuomet nebuvo karalių už- 
mirštos; priešingai gi, Ramzesas II, neatsivėdėdamas gric- 
vė mažas šventynes, kad gauti parankiau statomąją me- 
džiagą statymui šventnamių garbei savo numylčtų dievų. 


k. Ad 


Bet ne viena tik politiška kokio nors kulto centro galy- 
bė gelbėjo vietinio dievo išaugštėjimui ; egyptiškame tikėjirte 
ne kartą buva atsitikimai, kur tikėjimiškas turinys myto ir 
sujungtos su tula dievyste idėjos suteikdavo jam visai kito- 
nišką reikšmę sulyginant su kitais dievais, tuomi patimi 
visur prirengiant dirvą jo kultui. Sakydami šitą, męs turi- 
me omenyj Ozirisą ir jo mytą. Tokiu jau budu saulinis 
kultas, turėdamas paspirtį heliopoliškosios teologijos per- 
galinčiai plėtėsi į visas puses ir vietiniai dievai vienas po 
kitam pamaži tapo sauliniais dievais. Šitas protiškas bruz- 
dumas naujos viešpatystės gadynėje su politiškais veikč- 
jais ir iškėlė tebiškąjį Amoną-Rą4 iki laiptui tautiško egyp- 
tiško dievo. 

Tolygųs politiškieji ir tikėjimiškieji faktai vienval vei- 
grynai vietinis kultas gali išsiplatinti visur arba tapti visos 
šalies kultu, bet skirtinai męs negalime dar pasekti kiekvieno 
atskiro kulto vystymos eigą ir daug kas liekasi dar tamsiu 
ir neišaiškinamu. 

Vietinis dievas, kuris, be abejonės, savo garbintojų 
akyse buvo vyriausiu dievu ir visų daiktų sutvertoju, ap- 
lamai galėjo buti labai įvairaus pobudžio; tai buvo, arba 
saulinis dievas, panašiai Ancherui, Tumui ir Horusui 
Edfu'je, arba žemės dievas, kokiais gangreit buvo Set, 
Amon ir Min, arba Nyliaus dievas, kaip Chnum, Garšei ir 
Oziris, arba, antgalo, dangaus asminimas, kaip Hator. Kai- 
kurie apskričiai garbino, kaipo savo valdytojas, moteriškas 
esybes, k. a. Neit, Sechet, Hator. Buvo ir bevardžiai vie- 
tiniai dievai, k. a. “tas, ką vakaruose“ (Chentamentet). 
Kaip jau turėjome progą patėemyti, vietiniai kultai, gaila, 
dar mažai težinomi, ypatingai Augštutinio Egypto. Išski- 
riant pasaką apie Ozirisą męs nežinome nė vieno tų mytų, 
kurie, be abejonės, rišosi su daugeliu vietinių dievų. Regis, 
kad visoki laidojimo arba mirties dievai teipgi priklauso prie 
vietinių dievų; galima prirodyti, jog kaikuriuose apskri- 
čiuose greta su dievu, gardo globėju, buvo kapinis dievas 
su savo ypatingu kultu ir kad jis buvo skaitomas priklau- 


2 148 — 

sančio gardui kapinyno viešpačiu. Prie tokių vietinių lai- 
dotuvinių dievų priklauso Sokar Memfise, Chentamentet 
Abidose, Anubis Siute. Ar buvo ir kitose vietose pana- 
šųs kapinynų dievai, nežinia, kadangi męs negalime atskirti 
tikriaus bendrus gyvųjų dievo ir mirusiųjų santikius. Šer- 
meniniai dievai anksti išsivadavo nuo teologškų sanpro- 
tavimų, arba buvo išstumti Oziriso kulto. 

Bet vietiniai kultai negali išaiškinti visų egyptiškų die- 
vų formų pradžios; yra visa dievų eilė, kurių negalima 
priskaitytyti prie jokio tam tikro gardo ar vietos, — jie, 
turbut, buvo garbinta visame Nyliaus klonyj, nors jie, gal, 
ir neturėjo ypatingos formos kultų. Tokiais buvo vie- 


Pav. 20. Numirusis ir jo pati aplaiko anapus kapo duoną 
ir vandenį priešais dievės Nut mormedį. 


tos, dangaus ir elementų dievai: saulės dievas — Ra, mė- 
nesio — Ach, dangaus — Nut, žemės — Keb ir Nylius — 
Gapi. Visi šitie dievai, sulyginamai toli stovi nuo žmo- 


ALP 


Lis: ka 


nių, labai anksti buvo sutapatinti su giminingais jiems vie- 
tiniais dievais, pav., Ra su Horusu, Ach su Totu, Nut su 
Hatoru, Gapi su Ozirisu ir Garšefu. Žvaigždžių rolę egyp- 
tiškos liaudies tikėjime pasakyti labai sunku; teologijoje jų 
svarba buvo labai didelė ir didesės žvaigždės iš pat 
pradžių buvo kergiama prie kaikurių svarbiausių dievų. 
Lygiai teip pat tuli dievai ir demonai, liečiantieji kasdieninį 
gyvenimą, k. a., piutės ar gimdymo dievės, buvo visuotinai 
garbinamos.  Šituomi užbaigiame abelną egyptiško pan- 
teono charakteristiką; dabar pasirupinsime arčiau apsipa- 
žinti su svarbiausiais iš atskirų jo atstovų. 


Visose gadynėse labiausiai buvo garbinamas Ra, saulės 
dievas. Vienok šitu vardu jis niekur neturėjo vietinio kul- 
to, nors po kitu vardu tankiai garbino saulę kaipo vietinį 
dievą. Ra negyveno, kaip ir vietiniai dievai, amt žemės 
terp savo garbintojų, bet slankiojo po dangų savo eldijoje, 
rodydamas save dideliu visos gamtos geradėju, gyvasties 
versme, metų sezonų savininku ir Egypto globėju; žmonės 
liaupsino, su dėkingumu kreipdami savo veidus į jį. Ra 
yra šviesa, kuri išsklaido tamsą ir kasdien veda kovą su 
debesiniu žalčių Apepi; nors vakare tamsybė, tarytum, ap- 
ima jį, bet ant rytojaus jis vėl su pergale išeina ant dan- 
gaus skliauto. Šitas saulės judėjimas ant dangaus padarė 
didelį įspudį į protus ir tapo išeitiniu tašku mytams ir teo- 
logiškiems sanprotavimams. Ra labai anksti tapo euheme- 
ristiškai pripažintas pirmuoju Egypto karaliumi ir apie jį 
ir jo istoriją kilo visas pasakų cyklius, kurių tulos nuotrau- 
kos pasiekė ir musų laiką. Vienoje jų pasakojama, kaip 


Izida savo burtais privertė senstantį karalių Ra pasakyti jai 


savo vardą, idant ji galčtų buti jo dieviškos valdžios san- 
dalyve. Ra buvo įkąsdintas nuodinga gyvate, Izidos su- 
tverta, kuri tolaik nesutiko išvaryti nuodų iš jo kuno, kol 
jis nepasakė jai savo vardo ir neatidavė Horusui savo akių 
(saulė ir mėnuo). Kita nuotrauka seka, jog žmonės susi- 
burč prieš Ra dėlto, kad jis paseno; tąsyk Hator buvo sių- 
sta išnaikinti žmonių veislę ir karės dievė Sechet sulyg 
kelių braidžiojo po užmuštųjų kraują. Bet Ra padarė galą 


— I50 — 
žudynėms, nusprendė gyventi danguje ir įsteigė naują svie- 
to tvarką. 

Iš tekstų matyt, jog penktos dinastijos karaliai įsteigė 
Ra garbei ypatingą kultą nuosavose jo šventynėse, kurių 
vardai yra išlikę. Ar šitame reikia mums matyti pasisten- 
gimą įsteigti vieną valstybišką tikėjimą? Šitam klausimui 


Pav. 21. Horus su vanago galva. 
nėra atsakymo. Paminėtasis kultas buvo neilgai. Ra šven- 


tynės, sulyg hieroglyfiškų išreiškimų, turėjo savišką for- 
mą: jos buvo keturkampiais trobėsiais si nuožiulniomis sie- 


nomis, augščiau kurių smelkėsi obeliskas. Prie šitų šventy- 
nių buvo daugybė kunigų; kartais jose matomai buta teipgi 
pamaldų Hator ir Horuso garbei. Visose gadynėse obe- 
liskai stovėjo atnašoje garbinimo saulės. Ra labai ankati 
buvo sutapatintas su vietiniais sauliniais dievais Tumu ir 
Horusu; priegtam, saulinė teologija, gavusi savo pradžią 
Heliopolise, turėjo didelę dvasišką galybę visoj šalyj ir 


Pav. 22. Horus — kudikis ant krokodilių. 


perdirbinėjo savo kalykloj vietinius dievus į saulės 
dievus. Viena iš paprasčiausių ir prasiplatinusių kombina- 
cijų buvo “Ra-Horus ant abiejų horizontų". Naujos vieš- 
patystės gadynėje Amon-Ra laipsniškai virto svarbiausiu 
egyptiško panteono dievu. 

Keb (žemė) ir Nut (dangus), Šu ir Tefnet yra kosmo- 
goniškieji dievai, neturinti vietinių kultų. Senesnėje ga- 
dynėje Keb kartais buvo šermeniniu dievu, bet ilgainiui jis 
pamaži užleido savo vietą Ozirisui. Nut ilgai laikė myrio 
dievės vietą; ji apsireikšdavo numirėliui šventoje stabinėje 
jam beeinant į mirusių gyvenimą ir apteikdavo jį duona ir 
vandeniu. 

Horus skaitėsi vienu svarbiausių senovės Egypto dievų, 
bet išaiškinti arčiau jo pobudį nunai visai negalima. Se- 
nesniuose rakštuose ir piramidiniuose parašuose susitinkame 
jau su įvairiomis Horuso formomis; regimai jis garbinta 
kaipo saulinis dievas įvairiose vietose. Hor-ur "senesnysis 
Horus“, yra dangaus asminimu. Sulyg šito supratimo, dan- 
gus yra neišpasakomai dideliu veidu, kurio dešinė ir kai- 
rėji akis yra saulė ir mėnuo. Sulyg labai primityviškos pa- 
žiuros šitas veidas rėmėsi keturiomis kasomis, arba ketu- 
riais Horuso sunais: Amsetu, Gapi, Duamutefu ir Kebech- 
senufu. Tankiausiai sutinkama forma saulės dievo Horuso 
buvo Gar-em-achuti (Horus abiejų horizontų), graikų Gar- 
machis, kurį, turbut, išreiškė didelis sfinksas Gizeh'e; šita 
saulė atliekanti savo kasdieninę kelionę nuo rytinio hori- 
zonto linkui vakarinio.  Kaipo saulės dievas, Horus anksti 
buvo suvestas prietaikmėn arba giminystėn su Ra ir skai- 
tėsi ano vėle arba sunumi; kaip ir Ra jis turėjo vesti kovą 
su tamsybe.  Edfu'je jo simbolu buvo sparnuotas saulės 
skritulys, vanagas gi skaitosi jo šventu paukščiu; pats jis 
buvo išreiškiamas su vanago galva. Sakmėje apie Ozirisą 
Horus pasirodo Izidos sunumi. Ar šitą Horusą reikia skai- 
tyti nevienokiu su “vyresniu Horusu“, kaip tą daro daugu- 
mas egyptologų, sunku yra pasakyti. Kita Horuso forma 
— Gar-pe-chred, “Horus kudikis", žinomas graikams vardu 
Harpokrato; jei jie skaitė jį tylėjimo dievu, tai tas išėjo 


nuo klaidingo aiškinimo egyptinio paveikslo, ant kurio jis 
yra parodytas kudikiu, prisidėjusiu pirštą prie burnos. Pa- 
davime apie Horusą išliko žymės to, kad jo kultas buvo pro- 
paguojamas nyliškame klonyj; labai gali buti, jog daugelyje 
vietų Horusas buvo supanašintas su anuometiniu vietiniu 
dievu, jei anas buvo šviesos dievu, pav., su Sepdu, kuris bu- 
vo garbinamas rytinėj dėltos dalyj; šitas dievas iš pradžių 
asmino savimi zodiakinę piramidiškos formos šviesą, kuri iš 
ryto ir vakare matyt ant dangaus. 

Tum buvo Ono (Heliopoliso) šeimininku Žemutinia- 
me Egypte; iš tikėjimiškos pusės tai buvo svarbiausias vi- 
sos šalies gardas: čion užgimė saulinė teologija, turėjusi to- 
kią didelę svarbą visam tikėjimiškam liaudies vystymuisi. 
Čion buvo saulės dievas, tik, kaipo liaudinio tikėjimo die- 
vas, jis mums mažai žinomas; jį visuomet piešė žmogaus 
paveiksle. Dieve Juzas, kuri Heliopolise skaitėsi — teisybė, 
vėlesnėje gadynėje — jo pačia, turbut tai ne kas daugiau, 
kaip priemoniškas teologijos tverinys. 

Pta, didysai Memfiso dievas, priklauso prie svarbiau- 
sių Egypto dievų. Memfis, kaipo senovės viešpatybės kul- 
turos ir valdžios sukurys perdavė jam, kaipo savo vietiniam 
dievui, didelę galybę ir svarbą ir visose gadynėse Pta buvo 
plačiai ir visuotinai garbinamas.  Sulyg Maspero jis iš 
pradžių buvęs žemės dievu, panašiai senajam dievui Tatone- 
nui, su kuriuomi jis anksčiau buvo sutapatintas. Greta su 
juo Memfise buvo garbinamas šermeninis dievas Sokar, su 
kuriuo vienok Pta labai anksti susiliejo į vieną dievą — 
Pta-Sokar; tąsyk jį pradėjo prisistatyti pavidale žmogiškos 
mumijos.  Oziriso kultui išsiplėtus po visą Egyptą, Oziris 
visgi nevaliojo išstumti senąjį kapinių dievą ir tokiu budu 
įvyko nauja kombinacija Pta-Sokar-Oziris. Kaip Sokar 
yra šermenine forma Pta, teip šventas bulius Apis yra jo 
gyvu įsikunijimu, jo sunumi, kuris aprėpia visas jo žemiš- 
ko gyvenimo stadijas ir priima garbinimą nuo gyvų žmo- 
nų. Apiso šventumas gana žinoma iš graikiškų versmių. 
Jo kultas Memfise atsineša prie pirmapradinės senovės, 
nors pirmutines tikras žinias apie jį pasemiame iš 18tos 


dinastijos gadynės, 1851 m. Mariett atrado teip vadinamą 
Memfiso Serapeum, šventųjų Apisų laidojimo vietą su 64 
bulių mumijomis, priklausančiomis buliams, gyvenusiems 
nuo Amenchotepo III valdymo (18ta dinastija) iki Pto- 
lemėjų gadynei. Numiręs Apis tampa Oziris-Apisu, atsa- 
kančiu graikų Serapisui. 


Pta rišo prie savęs, kaipo savo pačią, Sechet su liuto 
galva. Sulyg Maspero manymo ji iš pradžių buvus vietinę 
Latopoliso gardo dievyste, netoli nuo Memtfiso ir skaitėsi 
dangaus dieve, gimininga Hator'ei. Jos sąryšiai ir jos su- 
naus — Nefer-Tumo su Pta, buvo antraelinio atsiradimo. 
Tekstuose ji minima, kaipo karės dievė, naikinanti ugnia ir 
yra prisistatoma su liuto galva. Vėlesniame laike memfi- 
sinėj trejybėj Nefer-Tum atsiskyrė nuo Imchotepo, arba 
graikų Imuto. Jo kultas tapo visuotinu pas liaudį tik 
elenizmo gadynėje; jį tąsyk ėmė garbinti kaipo mokslingą 
ir raganišką dievą, turintį ypatingai vaistininkystės mokslą. 

Oziris yra viena iš svarbiausių egyptiško panteono fi- 
gurų. Jis labai didelę rolę lošė liaudies tikėjime, ypatin- 
gai gi, mokinime apie mirusių likimą. Mums netruksta 
tekstų, liečiančių šitą dievystę, bet egyptologų pažiuros į 
ją labai nesusitaiko terp savęs. Kuomet pirmiaus jo kulto 
atsiradimo vieta skaitėsi Abidos, Maspero paskutiniu laiku 
bandė prirodyti, jog jis atsirado Žemutiniame Egypte. 
Brugsch ir Ed. Meyer matė jame saulės dievą, sulyg Mas- 
pero gi jis iš pirmo buvęs Nyliaus dievu arba myrio dievu, 
kuris tik vėliaus likosi sutapatintas su pagesusia saule 
(naktinė saulė) ir tokiu budu tapo sauliniu dievu.  Tiele 
mano, jog Oziris buvęs vienu dievų, garbinamų visos tau- 
tos; vienok teisingiaus rodosi, bus pasakius, jog jis, nors 
labai anksti, bet tik laipsniškai tapo tautišku dievu. Taigi 
dėlto, kad jis anksti tapo tokiu prasinešusiu dievu ir turėjo 
visur didelę galybę ir įtekmę į protus, pirmapradinė jo for- 
ma bėgyje šimtmečių buvo perkeista teologijos nepažinti- 
nai. Jo kultas dėltoje siekia pirmapradinį laiką; jis vadinta 
ten “Buziriso valdonu“ ir piešiamas pavidale belapio me- 
džio (jei tik męs teisingai aiškiname hieroglyfiškų ženklų 


prasmę) ; vėliaus į šitą teologijos medį žiurėta kaipo į Oziri- 
so strėnkaulį; Mendese jo vietininku šventnamyje buvo 
šventas avinas. Galima yra teipgi, kad Oziris panašinamas 
buvo į pirmapradinius vietinius tam tikrų vietų dievus: 
į nylišką dievą Mendese ir į dievą Dedu (vardas belapio 
medžio) Buzirise. Jis jau labai anksti susiliejo į vieną 
čielą su kapų dievu Chentamentetu Abidose ir istoriškame 
laike jis daugiausiai yra žinomas šitu Oziriso-Chentamenteto, 
arba “vakarinio Oziriso"? vardu; Abidos buvo šventu Ozi- 
riso gardu, kur buvo rodomas jo rakštas; daugumas gar- 
dų girdavos tuo, kad juose yra šventos Oziriso liekanos, 
dalys jo lavono sukaneveiktos Seto.  Kaipo šermeninis die- 
vas jis panašinosi ne tik Chentamentetui, bet ir Pta-Sokarui 
Memfise; kitus gi dievus, k. a. Kebą, jis visiškai išstumė. 
Jo mytas krauja apie jį kaipo apie sukurį be dviejų kitų 
jo trejybės narių, Izidos ir Horuso, dar visą eilę kitų nety- 
činių dievų, k. a. Set, Neftis, Anubis, Keb, Tot, ir tt. Mo- 
kinimas apie Ozirisą pasirodė persilpnu išstumti senus 
suopročius apie gyvenimą anapus kapo, vienok jis įnešė su 
savim naujus elementus, kurie perkeitė senas pažvalgas; 
tas gi, kas buvo jame naujo, pergalingai įsikerojo protuose. 

Plutarchas išdeda mums sakmę apie Ozirisą ir Izidą 
iš vėlesnių jo nuotikių. Teisingumas jo pasakojimo abel- 
nai imant patikrinama egyptiškais tekstais, nors šitie, gai- 
Ietis reikia, paduoda mums tik trumpus nurodymus ir ne- 
dideles nuotraukas, vos per pusę tesuprantamas. Vyriau- 
siais, be Oziriso, Kebo ir Nut sunaus, šito myto veikian- 
čiais asmenais, yra Izida, jo sesuo ir pati, Set, jo brolis, 
1r Horus, Izidos sunus. Izida, Maspero supratimu, iš pra- 
džių buvusi vietine “Buto" dieve, viduryj deltos, netoli nuo 
Buziriso, Šita kaimynyste, kaip mano Maspero, galima 
išaiškinti atsiradimas šitos dievės sąryšių su Ozirisu. Set 
buvo vietiniu dievu rytinėje deltoje; kas atsieina Horuso, 
tai jo paeiga nėra žinoma ir męs net negalime pasakyti, ar 
tai tas Horus, šviesos dievas, apie kurį šnekama buvo 
augščiau, ar kitas. Oziris prisistatoma išmintingų ir Ištu 
Egypto karaliumi; tikras jo brolis apgavo jį su gudrumu 


= 156 E 
ir uždarė karstan. Karstas buvo nuleistas į juras ir at- 
plaukč į Byblos. Tuo tarpu Izida pagimdė Horusą ir išėjo 
jieškoti Oziriso. Galiaus radusi karstą, paslėpė jį, bet Set 
surado jį ir, pažinęs Oziriso lavoną, suplėšė jį ir išmėtė 
visur suplčšytas kuno dalis. Izida paskui rupestingai su- 
rinko išmėtytas dalis ir su Anubiso bei Horuso pagelba, o 
teipgi su pagelba jos pačios burtų lavonas vėl buvo sudėtas 
ir atgaivintas. Horus paveikė brolžudį ir atkeršijo už 
tėvo myrį, nors ištikro Set regimai niekuomet nebuvo pa- 
veiktas galutinai; antgalo Keb padarė ginčui galą ir Egyp- 


CLTTTTTITITTOTTT TTT LA TITT TA TTTTATĘ 


ly MS 


Pav. 23 Oziriso mumija Anubiso prirengta laidoti. 


ry pPSrTTBLLP 


— 157 -—— 
tas likosi padalintas terp Horuso ir Seto. Maspero šitoje 
sakmėje mato pasistengimą išaiškinti, kaip atsirado sviete 
myris; Oziris tai pirmutinis žmogus ir podraug pirmutinis 
numirusis; Set yra atstovu ne doriško pikto pradžios, bet 
medžiagiško pikto, mirties. Jeigu į Ozirisą žiurėti kaipo į 
Nyliaus dievystę, tai kovos vaizdą terp Oziriso, Izidos, 
Horuso ir Seto galima išaiškinti kaipo išraišką amžinos Ny- 
liaus ir derlingos Nyliaus klonio dirvos kovos su nevaisingu 
tirlaukiu. Vėliaus, žinoma, Set tampa asminimu pikto, 


Pav. 24. Dievas Set. 


= 158 2 

Horuso gi pergalė aiškinama kaipo gero pradžios pergalė ir 
yra prilyginama Ra pergalei tamsos. Numiręs ir vėl su- 
gryžęs gyvastin Oziris lieka mirusių karaliumi, kuriuos jis 
renka savo valstijoje anapus kapo. Jis — didelis ir ga- 
lingas mirusių draugas, “gera esybė“, egyptiečių kalboj 
“unnefer". Prisistato jį paprastai žmogumi, suvystytu kaip 
mumija. 

Dar sunkiaus yra pasakyti pirmapradinė reikšmė ir po- 
budis dievo Seto, kurį graikai vadino Tifonu*). Kaikurių 
egyptologų supratimu, tai buvęs semitiškasis dievas, gar- 
bintas rytinėje deltos dalyj, apgyventos, turbut semitų, dėl- 
ko apie jį ir minima teipgi kaipo apie tautišką Hyksų dievą. 
Vienok šita pažiura yra neteisinga, kadangi ant seniausių 
paminklų Setas jau minima, kaipo grynai egyptiškas dievas. 
Galbut jis, kaip mano Maspero, iš pradžių buvo žemės die- 
vu, smiltinio, bevaisio tirlaukio demonu. Jo kultas iš pra- 
džių kerojosi išimtinai rytinėje deltos dalyj. Nemažą įtek- 
mę, tarytum, padarė į jį ir saulinė teologija; šitai, vėlesnėje 
gadynėje sutinkame jį Tanise jau kaipo pragaištingo sau- 
linio karščio dievą. Hyksai savo vyriausią dievą sutapatino 
su egyptiškuoju Setu ir garbino jį po vardu Sutecho, kaip 
vadinta Setas vidurinės viešpatystės gadynėje.  Neužginči- 
jamai šita aplinkybė daug prisidėjo prie to, kad Setas 
egyptiečių akyse stojosi pikta dvasia. Vėlesniame laike jo 
vardas buvo išbraukinėjamas ant paminklų.  Pašvęsti jam 
gyvuliai teipgi stojosi pabiauros dalyku, tame skaitliuje kro- 
kodilius, asilas ir hipopotamus.  Ozirisui likus pripažintam 
saulės dievu, Setas tapo tamsos dievu ir buvo sutapatintas 
su Apepi. Horus išreiškia savimi sekančios dienos saulę; 
jis keršija už savo tėvo myrį, kuriam lemta buvo žuti nuo 
savo priešo rankos. Vietiniame Horuso myte Edfu'je, Se- 
tas užima vietą debesinio žalčio Apepi, mytas gi apie Ozi- 
risą pasirodo pritaikytu prie apsireiškimų saulės. Po šito 
visai aišku, jog, potam kaip Horus, Izidos sunus ir Horus, 
saulinis dievas, teip pat gi Oziris ir Ra, susiliejo maž-daug 


*) Ed. Meyer, Set-typhon, 1875. 


„„——— FN" 


į vieną čielą, sakmės apie juos išaugo iki tokiam skaitliui, 
jog jų negalima atskirti vieno nuo kito. „Setą „prisistatydavo 
paveiksle pasakiško gyvulio ilgomis ausimis ir dvišaka ant 
galo vuodega, arba paveiksle žmogaus su žvėries galva. 
Maspero mano, jog šitas gyvulys yra žerbua, ryšis šakočių 
(Dipus aegyptius, Hesselguist). Be deltos Seto kultas bu- 
vo pasiplatinęs Ombose, kur tapatinosi su dievu krokodiliu- 
mi Sebeku, 


Pav. 25. Neftis raudės paveiksle. 


Neftis, Seto sesuo ir pati, mažai yra pobudijama tek- 
stuose; tai yra antra Izida ir teipgi pasirodo nevidoninga 
Setui ; drauge su Izida ji apverkia Oziriso myrį ir, kaip 
ir kiti dievai iš Oziriso svitos, yra pripažinama mirusių 
apgynėja. 


— 100 —— 

Dievė Neit nuo seniausių laikų buvo garbinama vakari- 
nėse Žemutinio Egypto dalyse kaipo vietinė dievystė, svar- 
biausia gi jos bukle buvo Sais. Jos kultas senosios vieš- 
patystės gadynėje, regimai, turėjo nemažą svarbą; atsižy- 
mėjusios moterys tankiai minima memfiškuose rakštuose 
kaipo jos kunigės. Pirmapradinį jos pobudį pasakyti yra 
gana sunku. Mena, kad tai buvusi lybiškoji karės dievė, 
nes vakarinė delta daugiausiai buvo apgyventa lybiečių. 
Iš kitos pusės, daugelis paminklų nurodo į ją kaipo į mirties 
dievę ir piramidiniuose parašuose ją vadina “numynėja ta- 
kų“, teip kad ji turi tulą analogiją su Upuatu iš Siuto. 
Šitą dievę ant pirmos vietos pastatė 26ta dinastija, paei- 
nanti iš Saiso. Į savo trejybę Neit paėmė Mendeso Ozirisą 
ir liutinį dievą Ari-ches-neferą, “kurio kerėjantis žvilgis 
veikia labdaringai“, drauge su kuriuo ji garbinta vėlesniame 
laike pietinėje Egypto dalyj. Kaip ir kitos didžiosios dievės 
ji buvo tapatinama su Izida ir tankiai užima jos vietą myte 
apie Ozirisą. Basta, Bubastiso valdytoja, su liuto ar katės 
galva, turbut, gimininga Sechetai: Nefer-Tum skaitosi su- 
numi kaip vienos teip kitos. 


Siute gardo dievu-globėju skaitėsi Upuat, “tiesia kelius“. 
Jis garbinta šakalo paveiksle, Jis labai anksti susiliejo į 
vieną čielą su šakalui panašiu Anubisu, kuris garbinta vie- 
tiniu dievu daugelyje augštutinės Nyliaus klonio dalies gar- 
dų. Lepage- Renouf pirmtuinis atskyrė Upuatą nuo Ant- 
biso; jis į Upuatą žiuri kaipo į saulės dievą, kas yra patvir- 
tinama daugeliu nurodymų piramidinių parašų. Anubis 
buvo senovės kapinių dievu ir skaitėsi Siute kapinyno val- 
dytoju, kuomet Upuat buvo dievu-globėju gyvųjų gardo. 
Jis nebuvo tapatinamas su Ozirisu, kaip kad kiti kapų die- 
vai, nors ir skaitėsi jo svitoje; sakmėje apie Ozirisą jis 
išeina Oziriso ir Neftisės sunumi ir lošia veiklią rolę lai- 
dojant Oziriso kuną.  Kapiniuose parašuose jis per visus 
laikus yra vadinamas kapų dievu; garbinimas jo labai anksti | 
išsiplėtė po visą Egyptą. Šakalą asminantį Anubisą graikai | 
laikė šunim; todėl Plutarchas sako, jog jis sergsti dievus, 
kaip šunes sergsti žmones. 


— I6I — 


Tot buvo vietiniu dievu Chemnu'je (Hermopolis mag- 
na) Augštutiniame Egypte ir Hermopolis'e parva Žemu- 
tiniame Egypte. Jis garbinta ibiso arba povo paveiksle ir 
tankiai jis išreikšta su ibiso galva. Be abejonės, tai buvo 
mėnulio dievas ir kaipo tokis jis skaitėsi teipgi dievu-dalin- 
toju laiko; jis garsėjo kaipo rašto išradėjas ir mokslo glo- 
bėjas; tankiai jam priskaityta sudėjimas šventų knygų; jis 


Pav. 26. Karvė Hator, dangiškoji dievė. 


— didis magikas ir moka tarti kerėjančius žodžius su pri- 
derančiu kirčiu ir priegaida, ką egyptiečiai žymėjo išsireiš. 
kimu maa-cheru, “tikras balsu“; jis dievų raštininkas i 
patarėjas. Graikai statė jį greta su Hermesu, neoplatoni- 
kai gi vadino jį Hermesu Trismegistu. Jis gana anksti bu- 
vo suvestas į tam tikrus santikius su Ozirisu. Jis yra Izi- 


— I62 — 


dos pagelbininku atgaivinant Ozirisą ir viename iš pasako- 
jimo perdavimų, jis išeina kaipo tarpinkas kovoje Horuso 
su Setu. Sulyg Oziriso mokinimo, laidojant, jis lošia didelę 
rolę ir požeminėje karalijoje yra raštininku prie Oziriso tri- 
bunolo. Tėbuose jį tapatino su Chonzu' ir įvedė teipgi į 
saulinių sakmių ciklių. : 

Ankštame susijungime su Totu tankiai statyta Maat. 
Tai buvo dievė teisingo skaičiaus ir saiko, teisingumo ir 
teisybės. Piramidiniuose parašuose ji vadinama, “dangaus 
sargu". Tai buvo, matomai, abstrakcija ir niekur, regis, 
neturėjo vietinio kulto. Teisėjus abelnai priimta buvo 
vadinti Maat kunigais, bet tas, be abejonės, buvo tik prie- 
vardis, su kuriuomi iš tikrų nesirišo jokios kunigiškos 
priedermės. 

Vietiniu Abidoso ir tinitiškojo apskričio Augštutinia- 
me Egypte dievu buvo Ancher. Tai buvo saulės dievas; 
prisistatomas jis buvo karžygio paveiksle. Vėliaus jis dau- 
giau žinomas dviguboj formoj Ancher-Šu ir po šituo vardu 
jis yra vietiniu Sebennitoso dievu Žemutiniame Egypte.  He- 
liopoliso teologijoje Šu išeina kosmogoniškąja dievyste ir męs 
apsipažinę beveik išimtinai tik su šita jo forma. Bet Mas- 
pero mano, jog jis iš pradžių buvęs žemės dievu ir tik ilgai- 
niui persidirbo į saulinį dievą; vienok tuo tarpu geriau ap- 
sklembti jo pobudį ir svarbą nėra galima. Graikai Ancherą 
statė greta su Aresu. Abidosas ilgai skaityta Oziriso kulto 
lopšiu, bet, Maspero supratimu, senovės Abidoso kapų die- 
vas vadinosi Chentamentet — “tas, ką vakaruose“; jis 
mirusių draugas, parupinąs jiems maistą, todėl prie jo tan- 
kiai kreiptasi su maldomis duodant mirusiems auką. Labai 
anksti jis susiliejo į vieną čielą su Ozirisu ir tokiu budu 
išėjo — Ozirisas-Chentamentet, “Oziris, ką vakaruose“. 
Dėlei šito, kaip jau buvo minėta augščiau, Abidos skaitėsi 
klasišku Oziriso kulto dievu. 

Dievas Min (sulyg kitų Amsi, pirmiau skaitydavo 
Chem) turėjo savo buklę Koptose Augštutiniame Egypte. 
Šitas gardas anksti įgijo didelę svarbą dėlei patogaus geo- 
grafiško padėjimo; čion yra pirkliškojo kelio išeitinis taškas 


WEPULHHMMWMNENPPPĖS|| 


=— 163 += 
terp Nyliaus klonio ir Raudonųjų jurių. Min minimas jau 
piramidiniuose parašuose; gaila tik, kad nėra žinomos jo 
kulto smulkmenos nė Koptose, nė Panopolise, kur jis teipgi 
skaitėsi vietiniu dievu. Jo paveikslai yra itifališki ir iš pra- 
džių jis, turbut, buvo žemės bei derlingumo dievu; tarytum 
jis tankiai tapatinamas su tebiškuoju Amonu; teip bent 
pastarasis buvo piešiamas su Mino priskaitomybėmis. Hlo- 
rus ir Min turbut dar senosios viešpatystės gadynėje buvo 
sujungti į vieną kultą; šitoje kombinacijoje Horus pasirodo 
dangum, Min žeme. Jis skaitėsi dievu-globėju akmenyčių 
Hammamate į rytus nuo Koptoso ir 12tos dinastijos gady- 
nėje prisimena kaipo svetimų tautų užtarėjas. Jo kultas 


A 
A KA 
p Dae . 
OS 
ia 


5 


M 
7 
2 
* 
TT 
* 


Ke Ž 7 > 
Pav. 27. Didysai tebiškasis dievas Amon. 


— 164 — 
išsiplėtė teipgi ir Abidose, kur męs jį randame prie 13tos 
dinastijos. 

Hator buvo viena labiausiai prasiplatinusių dievių; 
Memifiso piramidų gadynės rakštuose ji tankiai minima drau- 
ge su Neit. Sprendžiant iš parašų turinio, galima manyti, 
jog į ją susiliejo keletas buvusių savistoviomis dievysčių. 
Iš vietinių kultų, jos garbei įsteigtų, geriausiai žinomas 
mums tas, kuris buvo pildomas Denderache, Augštutiniame 
Egypte; čion dar senoviškos viešpatystės gadinėje buvo jos 
nuosavas šventnamis; kas atsieina Hator šventnamio Den- 
derache, tebėsančio iki šiolaik, tai jis buvo pastatytas ne- 
seniau, kaip Ptolemėjų ir Romos valdžios gadynėje. Ten 
ji buvo garbinama kaipo dangaus devė ir jos asmenimu bu- 
vo karvė. Kaip ir Nut, teip ir dangaus dievė Hator tan- 
kiai apsireiškia požeminio ir mirusių karalijos dieve; kaipo 
ir Nut, ji pasitinka numirusius su duona ir vandeniu ir ap- 
drutina juos mirusių šalyje teip, kad jie negali gryžti atgal. 
Tekstuose minima apie daugelį kitų Hator, kurios skaitėsi 
fėjomis (laumėmis) ir pribudavo gemant kudikiui, idant 
pasakyti jo likimą; septynios Hator buva pagelbininkėmis 
karalienei atsivaduojant nuo neštumo.  Heliopoliso teologi- 
joje Hator sujungta su Horisu kaipo jo pati. 

Amon iš pradžių buvo vietiniu menko gardelio Tėbų 
dievu Augštutiniame Egypte, to paties gardo, kuris vėliaus 
pasiekė tokį didelį išsivystymą. Apie pirmapradinį šito die- 
vo pobudį ir svarbumą mųys nepasiekė jokios tikros žinios. 
Gali buti, kad Amon buvo giminingas koptiškajam Minui, 
žemės dievas, ar vaisingumo dievas, o gal mirties dievas, 
kaip mano Wiedemann. Vidurinės viešpatystės gadynėje 
jį sujungė su Ra ir tokiu budu išėjo kombinacija Amon-Ra, 
kuris skaitėsi sauliniu dievu. Prie pirmutinių naujos vieš- 
patystės dinastijų, pačjusių iš Tėbų, Amon-Ra darosi galin- 
giausiu viso Egypto dievu; pamaži jo kultas tampa priimtas 
didumoj įžymesnių šalies šventųjų. Teologiškose pažval- 
gose jis yra panteistiškąja dievyste, su kuria męs apsipa- 
žystame daugiausiai iš himnų. Jo įsikunijimu skaitėsi šven- 
tas avinas. Ne tik Egypte, bet ir kitose šalyse, Syrijoje, 


=— 165 2 

Nubijoje, — žodžiu, kur tik neįsiskverbė galingieji tebiš- 
kieji valdovai, visur dauginosi Amono-Ra šventynės ; tik vie- 
nas Ramzesas III prisakė pastatyti 65 šventnamius Amono- 
Ra garbei, kurių 56 buvo įsteigta viename Egypte, kiti gi 
už jo rubežių.  Amono-Ra pačia tebiškojoj trejybėj išeina 
dievė Mut, kas reiškia "motina"; visą savo svarbumą ji 
kalta savo prietikiams prie Amono. Šventnamis jos į pie- 
tus nuo didžiojo karališko šventnamio Karnake, buvo pa- 
statydintas Amenchotepo III; ji išreikšta ten su liuto gal- 
va, kas numoja į jos susirišimą su Sechet ir Bast. Kartais 
vietoje Mut minima dieve Ament, bet tai nėra kas kitas, 
kaip teologiška abstrakcija, patsai gi vardas yra moteriška 
gimtim nuo žodžio Amon. Sunaus vietą tebiškoj trejybėj 
pirmiaus užėmė Mentu, vietinis Hermontiso dievas; vėliaus 
jį pakeitė Chonsu, kuris laikė šitą vietą gana ilgai. Naujos 
karalystės periode kapų dievė Tėbuose skaitėsi žaltys Mert- 
Seger. Maspero mano, jog ji buvo pirmutine Amono pačia, 
kurią vėliaus pakeitė Mut. Bukle jos buvo rytinė kalnuota 
šalis, terp skaitlingų tebiško kapinyno rakštų. Pas ją teip- 
gi jieškota pagalbos ligose. 

Chonsu iš pradžių, regimai, buvo vietiniu tulų tėbiš- 
kojo apskričio dalių dievu. Nelengva yra pasakyti jo pir- 
mapradinis pobudis ir svarbumas; jis yra žinomas mums 
labiausia kaipo mėnulio dievas, bet yra paminklai, kuriuose 
jis figuruoja kaipo senovės kapų dievas; kartais jį parodo 
pavidale mumijos. Kaipo mėnulio dievas jis tankiai susi- 
lieja su Totu. Naujos viešpatystės gadynėje tebiškų dievų 
trejybėje jis yra Amono ir Mut sunumi. Ypatingai Tebuose 
jį labai garbino kaipo stebukladarį gydytoją. Puolimo pe- 
riode jis išsidalino į dvi formas; jo kultas išsiplatino labai 
toli ir kartais metč šeščlį net ant paties Amono-Ra. Vie- 
nas įdomus parašas, esantis Paryžiuje išlaikė mums pasa- 
kojimą apie tai, kaip jo stovyla buvo siųsta į Mesopotamiją 
išgydymui bachtaniškojo karaliaus dukters. Visas veikalas 
atrodo kaipir romanas; kalbai tyčia yra priduota senoviška 
forma, nors, nevisuomet yra pataikyta; vardo figuruojan- 
čio pasakojime karaliaus niekur nėra nurodyta, — žodžiu, 


= 165 — 
visas pasakojimas, turbut, yra sudėtas Chonsu kunigų su 
mieriu priduoti savo dievui daugiaus autoriteto. 

Hermontis arti Tėbų vietiniu dievu buvo Mentu 
(Mont). Tai buvo, kaipir Ancher, saulinis dievas; jis 
buvo piešiamas su putpelinio vanago galva ir su kardu ran- 
kose. Jo vardas randamas jau piramidiniuose parašuose ir 
jo kultas labai anksti išsiplatino po visą tebišką apskritį. 
Kaipo saulinį dievą jį nekartą jungdavo prie Ra; prieš 
Chonsu jis laikė vietą sunaus tebiškojoj trejybėj. Visose 
gadynėse jis atsižymėjo dideliu garsumu kaipo karės dievas. 
Vėliaus, kaip Hermontis tapo svarbiausiu apskričio gardu, 
rolė ir svarba Mentu, žinoma gana augštai pakilo. 

Sebek dievas prisistatomas su krokodiliaus galva; kro- 
kodilius buvo šventu šito dievo gyvuliu. Graikų raštininkai 
vadina jį Suchosu. Tai buvo vietinis Omboso dievas Augš- 
tutiniame Egypte ir daugelio kitų Faiume gardų. Visuose 
tuose garduose, kur buvo garbinamas Sebek, krokodiliai 
skaitėsi labai šventais gyvuliais, kuomet likusioj Egypto da- 
lyj visur į juos žiurčta kaipo į Tifono gyvulį. Terp Sebeko 
ir Seto, kuris teipgi buvo garbinamas Ombose, buvo tulas 
sąryšys, kurio apsklembti arčiau nėra galima; dėlei šito 
Sebeko kultas vėlesniame laike nustojo savo pirmystės. Pi- 
ramidiniai parašai primena apie Sebeką kaipo apie Šedeto 
valdovą Faiume; jo svarbumas buvo toks didelis, kad šį 
paimta į teologišką sistemą kaipo dievės Neit sunų. Jo 
kultas, fegis, ypatingai iškilo 13tos dinastijos gadynėje; 
daugelis karalių turi vardą Sebekchotep, ir šiaip tankiai 
atsitinka tikrieji daiktvardžiai, paimti nuo žodžio “Sebek"'. 
12tos dinastijos gadynėje jau jis yra vartojamas Sebek-Ra 
ir garbinamas sauliniu dievu.  Ombose greta su Sebeku 
buvo garbinamas senesnysai Horus. Sunku yra įspėti pir- 
mapradinė dievo-krokodiliaus reikšmė ir prasmė ir visai 
negalima išmanyti, kam Omboso ir Faiumo gyventojams 
atėjo į galvą krokodilių padaryti savo augščiausiu dievu ir 
globėju. 

Chnum buvo skaitomas vietiniu rievų šalies dievu, apie 
Elefantiną ir podraug yra minimas kaipo Nubijos valdo- 


p 167 — 

vas. Tai, be abejonės, buvo Nyliaus dievas ir pančšiai ki- 
tiems nyliškiems dievams jis yra prisistatomas su avino gal- 
va; šitoje ypatybėje jis susiliejo su kitais avingalviais ny- 
liškais dievais į tulą Didžiojo Herakleopoliso Garšefą, arba 
į mendesiškąjį Oziriso aviną. Jo Kultas ilgą laiką rubežia- 
vosi pietine Egypto dalimi ir Nubija; tiktai Ptolemėjų ir 
romėnų gadynėje jis pažymiai daugiau prasiplatino ir jau 
prie romiškųjų ciesorių Chnumui buvo pastatytas puikus 
šventnamis Ezneche. Senesniame laike pasidarė atskira 
dievų trejybė iš Chnumo ir dviejų vandeninių fėjų — Satet 
ir Anuket; jodvi abi neturi jokios tikros rolės tekstuose. 

Dieviškos pagarbos teipgi buvo duodama ir karaliui, 
kaipo Ra sunui bei jo vietininkui ant žemės. Jis yra Horus 
rume ir jam priklauso jo tėvo sostas. Ar buvo įsteigtas at- 
skiras dieviškas kultas garbei gyvų karalių, sunku yra pa- 
sakyti; greičiausiai, kad senovėje jis yra buvęs. Įdomu, kad 
karalius nors ir vadinosi dievu, bet tik geru, o ne didžiuoju 
dievu, kaip buvo vadinta tikrieji dievai. Uzertezen III, 
Nubijos užkariautojas (12ta dinastija), įvedė madą vadinti 
patį faraoną vietiniu paveiktos šalies dievu. Jo pavyzdį 
griežtai sekė Amenchotep III, kuris pasistatydino sau švent- 
namį Sobele Nubijoje, o savo pačiai Sedeinge. 

Šituomi užbaigiame peržvalgą egyptinių dievų.  Patė- 
mysime, jog privestas skaičius toli nėra pilnas, kadangi die- 
vų ir demonų Egypte buvo didelė daugybė; rods, daugumas 
jų nėra nieku daugiau, kaip teologiška abstrakcija, neturinti 
jokio atsinešimo prie liaudies tikėjimo, kiti mums labai ma- 
žai žinomi iš tų šykščių nurodymų, kurie yra randami tek- 
stuose. Mums ypatingai svarbu butų turėti žinios apie 
tuos dievus ir demonus, kurie lošė didžiausią rolę kasdieni- 
niame praktiškame egyptiečio gyvenime, neturėdami valsty- 
biškos bei teologiškos reikšmės. Ant nelaimės, versmės, 
suteikiančios kokias nors žinias šitoje linkmėje labai ne- 
skaitlingos ir menkos, teip kad parsieina pasitenkinti vien 
perskaitymu nedaugelio vardų, k. a. Neper ir Nepert piutės 
dievystės, arba Mešent, gimdymo fėja, dievės Rennut, glo- 
bėjos žindomų kudikių ir naminio žalčio, apturinčio savo 


— 105 — 

kasdieninę auką. Panašios esybės, neužginčijamai, lošė se- 
novės Egypte toli svarbesnę rolę, negu iš sykio galima ma- 
nyti pasiremiant tekstais, kadangi tikėjimiški tekstai dau- 
giausiai turi reikalą su oficiališku kultu, teologiškomis pa- 
žiuromis ir šermeniškomis apeigomis. Tokiu budu tulos 
Egypo tikėjimiško gyvenimo pusės likosi užslėptomis nuo 
musų kuone visai; todėl musų egyptiškojo tikėjimo piešinys 
negali buti visai tikru ir pilnu, 
susinešimus su Azija bei Pietine Afrika, į jį pradėjo smelk- 
tis visoki svetimi dievai. Egyptiškasis tikėjimas nesielgė ne- 
vidoniškai su svetimų dievų užpludžiu, kaip to reikalavo 
teologija, bet užtai ir šitie paskutiniai neparodė tikros įtek- 
mės į tautišką tikėjimiškų tikybų vystymąsi.  Augščiau męs 
privedėme spėjimą sulyg lybiškos paeigos dievės Neit, vie- 
nok ji Nyliaus klonyje buvo sau kaip namie. Nubiškas die- 
vas Dedun, minimas dar piramidiniuose parašuose; ir nors 
liaudies tikėjime jis neturi jokios rolės ir egyptiečiai. nie- 
kuomet negarbinę jo, venok jį įtraukė teologiškon sistemon 
greta su kitais dievais; apsidrutinus egyptiečiams Nubijoje, 
Deduną pradėjo garbinti Semnechiškame šventnamyj drau- 
ge su egyptiškuoju Chnumu. Kitas dievas, lošęs svarbesnę 
rolę Egypte, atėjo, matomai, teipgi iš pietų; manome apie 
nykštukinį dievą Besą, kuris nuo pradžios vidurinės vieš- 
patystės gadynės skaitėsi demonu globėju; jo biaurus pa- 
veikslas tankiai buvo piešiamas ant tualeto dalykų; jis, ma- 
tyt, pačjo iš ladano (rukomieji sakai) šalies pakraščiuose 
Somali, iš kur, turbut, paeina ir jo atnaša prie kvėpalinių 
dalykų egyptinių moterų. Kaip ir kiti egyptiniai dievai il- 
gainiui jis persikeitė į saulinį dievą. Naujos viešpatystės 
periode, prasidėjus kulturiškiems susinešimams su Azija, 
į gana didelę svarbą įėjo semitiškieji dievai — Baal, Astarte 
ir Rešep. Jų kultas ypatingai prasiplatino Nyliaus dėltoje, 
bet, su savo prigimimu jie lengvai galėjo susilieti su vieti- 
niais dievais ir užimti atsakančią vietą teologiškoje si- 
stemoie. 

Iš kitos pusės egyptiškas tikėjimas nepadarė jokios žy- 


M TT L: 


— 169 — 

mios įtekmės į kitus tikėjimus.  Egyptiečiai paliko nejudin- 
tais tautiškus kultus jų paveiktose šalyse net ir tąsyk, kaip 
jie, pav. Nubijoje, jungė bendrame kulte egyptinius dievus 
su vietiniais. 

 Tuojaus kyla klausimas, ar egyptiškasis tikėjimas ne- 
padarė kokios nors įtekmės į izračlitus, kurie sulyg Biblijos 
liudijimo, perbuvo tiek metų Egypte ir kurių vadovas bei 
įstatymdavėjas, Maižis buvo perėmęs visą egyptišką išmintį. 
Labai teisinga, kad šitas klausimas iššaukė visą rašliavą, di- 
delę dalį kurios be baimės galima atidėti į šalį*). Ed. 
Meyer, Štade ir keliatas kitų naujesniųjų kritikų palieka 
visą šitą klausimą be paisinimo, visiškai atmesdami istoriš- 
ką maižinių knygų vertę ir, aplamai, abejodami apie buvi- 
mą izraelitų Egypte, bet mums rodosi, kad toksai skepti- 
cizmas nueina pertoli.  Atsakančios biblijinės patriarchų 
istorijos vietos liudija pakaktiną apsipažinimą su egypti- 
niais reikalais, o kulturiškai istoriškas piešimas Egypto, ku- 
rį paduoda Buties knyga, yra patikrinamas skaitlingomis 
vietinėmis versmėmis, kaip yra parodyta Eberso. Teip pat 


(TTT 


pasistengimai surasti egyptiniuose parašuose nurodymą apie 
žydus pasirodė veltais; jojo Apurių nėra, tai žydai; lyg- 
šolai žinomi egyptiškieji tekstai tik sykį mini apie Izračliaus 
no surasti Maižio mokinime žymes Heliopoliso teologijos 
įtekmės, bet manymas šitas remiasi savarankiškais spėji- 
mais. Priešingai gi tam, valdymo pamatai pas Izračlitus 
visai priešingi egyptiškiems ir visai nėra manytina teip 
betarpiškai rišti izračlitiškos tautos išsivystymą su egyptine 
paeiga, kaip tą kartais padaro, pripažindami Jehovos tikėji- 
mą slapto egyptinio mokinimo dalimi. 


*) Svarbesni veikalai šitie: G. Ebers, Aegypten und die Buecher 
Mosis I, 1868. G. Ebers, Durch Gosen zum Sinai, 1872; F. Chabas, 
Recherches pour servir a Yhistoire de la XIX-e dynastie et specialement 
a celle des temps de V'Exode, 1873; E. Naville, The storecity of Pithom 


and the route of the Exodus, London, 1885; Flinders Petrie — Contempo- 
Tary Review 1896. 


— I70 — 

Elenizmo ir romiškos valdžios gadynėje, tautiškai egyp- 
tinei kulturai puolus, egyptiškos pažiuros ir kultai ne kartą 
skynė sau kelią Europon ir, terp kitų, Izidos kultas „Romoje 
įgijo baisią svarbą. Vienok labai pažymios įtekmės į šitą 
vėlyvą periodą senegyptiškasis tikėjimas neįstengė padaryti. 


22. Myris, kapas ir žemutinis svietas. 

Nusisiuntimo raštai. žiurėk į atsakančias nurodytų augščiau abelno 
pobudžio veikalų vietas; ypatingai svarbu daugelis vietų pas Maspero — 
Eiudes de mythologie. Rašliavos apie mirusių knygą ir aplamai lie- 
čiančią šermenines apeigas žiurčk augščiau. Be to žiurčk H. Rhind, 
Thebes, its tomes and their tenants, 1862; A. Mariette, Sur Ies tombes de 
Vancien empire, gue Von trouve a Saggarah (Rev. Archieol. 1869); H. 
Brugsch, Die aegyptische Graeberwelt, 1868; A. Mariette, Les Mastala de 
Tancien empire, 1881 ir sek. E. A. W. Budge, The Mummy, Chapters on 
egyptian funereal Archeology, 1893; E. Amelino, Histoire de Ta sepulturė 
et des funerailies dans V ancienne Egypte I-—II, 1896 (laida neužbaigta). 


Egyptiečiai, kaip žinome, kuolabiausiai rupinasi savo 
mirusių likimu; šitas žinias tankiausiai semiame iš pasie- 
kusių mus paminklų ir tekstų, kurie supažindina mus ir su 
gulinčiais ant dugno šitų egyptiečių rupesčių supratimais 
apie gyvenimą anapus kapo bei žmonių likimą po mirčiai. 
Ypatingai daug medžiagos suteikia senovės Egypto rakštai. 
Kuomet aname skirsnyj turėjome reikalą su miglotomis ir 
labai šykščiomis versmėmis, teip, kad tankiai parsičėjo imtis 
už hypotėzų, tai šitame, priešingai, mums netruksta medžia- 
gos tyrinėjimui šermeninių apeigų ir suopročių apie gyve- 
nimą anapus kapo. Rods raštiškos versmės, k. a. pirami- 
diniai parašai, arba mirusių knyga, suprantamos mums tik 
iš dalies; bet užtai čion į pagelbą ateina šermeninč archeo- 
logija su gausum rinkiniu labai svarbios medžiagos, ypatin- 
gai paveikslų, tankiai labai pamokinančių. Vienok ir šito- 
jė srityje susitinkame su eile klausimų, kurie yra išrišama 
ne visų egyptologų vienodai ir todėl su jais reikia apsieiti 
labai atsargiai. Ir čion Maspero anksčiau už kitus nurodė 
daugelyje atvėjų tikrą kelią tolesniems tyrinėtojams, 

Visos egyptiečių pastangos buvo sujungta tam, kad 
apsaugoti lavoną nuo puvimo; šitas yra patvirtinama vi- 
somis šermeninėmis apeigomis. Šitam tikslui buvo įprasta 
pas juos lavoną rupestingai balzamuoti, apsaugojimui jo 


""mrro—+2" 7 


| di 


— i7I — 

nuo gedimo, teiposgi buvo įtaisyta ruimingos laidojimui 
vietos, kuriosna rupestingai buvo dedama mumija, kur ji 
galėjo gulčti pilnoj nepaliečiamybėje.  Pavertimas lavono 
į mumiją buvo labai sudėtinis darbas, kurį atlikdavo spe- 
ciališkai nuskirtas tam nekropolio (kapinyno) tarnas, skai- 
tant tam tyčia pritaikytą ritualą. Šita ceremonija nevisuo- 
met budavo vienokia; žiurint į išgalėjimą, ji buvo sukergta 
su didesniais ar mažesniais išdavimais; nemažą rolę tame 
turėjo teipgi vietiniai papročiai. 

Balzamuojant, viduriai ir minkštos kuno dalys papra. 
stai išsiimdavo ir dėdavosi į tam tikrus indus, kurie atsiduo- 
davo dievų sargybon, tankiausiai keturių Horuso sunų: 
Amseto, Gapi, Duamutefo ir Kebechsenufo, — idant ve- 
lionis niekuomet nealktų ir netrokštų. Širdis teipgi išsiim- 
davo ir jos vieton dėdavosi akmeninis vabalas-skarabas, 
prietam visur dėdavosi amulčtos, kunas buvo trynama natru 
ir asfaltu ir visas vyniojama drobinėmis juostomis.  Mu- 
mija buvo dėdama į karstą iš akmens, medžio ar kartono; 
kartais buvo vartojama du karstai; kurių vienas dėdavosi 
į kitą. Žiurint sulyg laiko papročio karstai įvairiai buvo 
puošiami parašais ir paveikslais: Dabar velionis galėjo 
atlikti savo paskutinę kelionę. Jį nešė lydint šeimynai it 
draugams. Gardai paprastai stovėjo siaurame Nyliaus klo- 
nyj į rytus nuo upės įtakos, nekropolis gi buvo vakarinėj 
jos pusėj; todėl lydėjimo procesija turėjo persikelti per 
Nylių, kas yra parodyta ant daugelio šermeninių paveikslų. 
Paskirtą laidojimui turtą nešė su procesija, o paskui ėjo 
raudės ir kunigai. Laidojimo ceremonija atsibudavo arba 
priekinėj rakšto dalyj, arba priekyjė jo įėjimo. Ji susi- 
dėjo iš dramatiško atkartojimo tų pačių apeigų, su kurių 
pagelba Izida, Neftisė, Horus ir Anulis sugražino gyvastį 
negyvam Oziriui. Imanti dalyvumą laidojime išreiškė sąa- 
vimi šitas dievystes; čion vadovaujant skaitančiam kuni- 
gui atsibuvo apvalymas mumijos, arba mirusio stovylos, 
laike kurio buvo pamušami du buliai; klubai ir širdis au- 
kojamo gyvulio buvo dovanojama mumijai. Po šito čjo 1a- 
bai svarbi ceremonija — atidarymas burnos ir akių, dėl 


— 172 — a 

„kurios velionis galėjo džiaugtis jam ainių teikiamomis do- 
vanomis. Paskui mumiją nešė į rakšto gilumą amžinon 
ramybėn ir viskas buvo užbaigiama puota išlaukinėj rakšto 
dalyj, kurioje, kaip buvo manyta, ėmė dalyvumą ir velionis, 
“Gyvenimai amžinybei", kaip egyptiečiai vadino savo 
rakštus, paprastai buvo plotingi mirusių gardai, gulį į 
vakarus nuo gyvų žmonių gardų. Saulė leidosi vakaruose, 
kur buvo įėjimas “kiton žemėn". Ten, kur lybiškas kalnų 
retėžis, kaip Augštutiniame Egypte, siekė arti Nylių, rakštai 
tankiai buvo iškertami uoloje; Memfise ir kitose vietose, - 
kur vietinės sąlygos buvo kitokios, visuomet rupintasi tuomi, 
idant Nyliaus užtvinimai nepasiektų rakštų. Su egyptiškai- 
siais rakštais męs gana esame apsipažinę iš visokių Egypto 
istorijos periodų. Iš rakštų senesniojo laiko labiausiai pa- 
garsėję, žinoma, piramidos, kurios styro ant laidojimo lau- 
ko į pietus nuo Memfiso. Šitie kolosališki trobėsiai, apie 
tikslą kurių buta tiek daug pasakiškų spėjimų, buvo skiria- 
mi vienintčliai ir visiškai tam, idant užlaikyti nuo susinai- 
kinimo palaidotų ten karalių mumijas; šitie baisųys akmens 
dydžiai, turį savyje mažas karstams vietas, turėjo apru- 
pinti karališkas mumijas amžinu ramumu.  Rakštai priva- 
tiškų tos pačios gadynės žmonių, teip vadinami “mastaba" 
susidėjo paprastai iš trijų dalių: pirmutinė dalis, su parašais 
ant sienų ir su aukojimo skobniu viduryj, buvo visiems | 
prieinama; už jos paprastai ėjo kitas nedidelis ruimas su- 
sivedąs su pirmutiniu kambariu tik maža atvara; čion buvo 
dedama velionio stovylos; iš šito kambario rupestingai už- 
slėptas ir sunkiai prieinamas įėjimas vedė į palaidojimo 
kambarį, kuris buvo išduobtas giliai po žeme. Judinamas 
velionio turtas šitoje gadynėje matomai dar nebuvo teip 
apstus kaip vėliaus: pora kaušelių vandeniui, kelios stovy- 
laitės vyriškų ir moteriškų tarnų ir viena ar kelios paties 
velionio stovylos, — tai ir viskas. Vidurinės viešpatystės 
gadynei ypatingai typiški Beni-Gasano rakštai, iškirsti kie- 
toje uoloje; su nepaprastu rupestingumu ir atkaklumu iš- 
vesta juose galerijos, bet ir čion siekiamas tas pats tikslas: 
pataisyti mumijai gerai paslėptą, sunkiai prieinamą vietą 


ir greta su ja kitą, tinkamą atlikimui šermeninių apeigų. 
Tas pats sumanymas užlaikoma visuose turtingų žmonių 
rakštuose ir kitose egyptiškos istorijos gadynėse. Supran- 
tamas dalykas, kad kartais pasitaiko tuli iškrypimai iš šito 
dugninio sumanymo.  Turtingesniuose rakštuose buva di- 
desnis perdarinių skaitlius, gamtiškos gi sąlygos kartais 
versdavo daryti priekinį kambarį iš plytų; tąsyk jis turėjo 
atskiro trobėsio išvyzdį, po kuriuo giliai žemėje buvo palai- 
dojimo ruimas. Iš naujos viešpatystės gadynės geriausiai 
esame apsipažinę su turtingai išpuoštais tebiškais rakštais. 
Čion judinamo turto jau yra daugiau: velioniui duodama 
kedės, ginklai, papirusai ir tt. Jau vidurinės viešpatystės 
gadynėje pilnam aprupinimui kapo reikalingas yra mažas 
laivelis su visu skaičium medinių Ielių.  Garsaus tebiškojo 
laiko karališki karstai guli sunkiai prieinamame lybiškojo 
kalninio retežio klonyj; jie susideda iš ilgų galerijų, padalin- 
tų į kambarius, giliai įsiduodančių uolosna ir puikiai išpuoš- 
tų paišiniais ir parašais. 

Žinoma, nedaugelis tegalėjo turėti savo nuosavą urvą 
laidojimui ir išpildyti brangiai atsieinantį pilną balzama- 
vimą.  Nenoroms parsieina manyti, kad išlaikymas gyve- 
nimo po mirčiai, ant kiek jis priklausė nuo išpildymo šitų 
apeigų, buvo išimtinai turčių ir pragarsėlių laimikiu. Varg- 
šų kunai buvo dedami į natrą, paskui tiesiog vyniojama au- 
dėklan ir kasama smiltinėn žemėn; kaikurie rado sau vietą 
Sename svetimame rakšte. Toksai svetimų rakštų pasisavi- 
nimas atsitinka ne kartą. Kaip tik išmiršta kokia nors šei- 
myna, tai jos rakštais liaujamasi rupintis, jei jie nebuvo ne- 
kropolyje po valdžios apsauga; bet ir čion jie nebuvo pilnai 
apsaugoti. Tebiškame nekropolyje buvo teipgi dideli visuo- 
meniški rakštai, kur beturčiai galėjo pirktis vietas. 

Rupintis prosenių kapais buvo šventa šeimynos prie- 
derme ir nekartą pasiturįs ir padorus žmogus gyrėsi savo 

Piniuose parašuose, jog atnaujindavęs griuvančius savo 
Prosenių rakštus. Sajitiškame laike, kuomet buvo stengtasi 
mėgzdžioti piramidų gadynę, tosios, matomai, buvo patai- 
„Sytos ir sarkofagai jų atnaujinti. Likusių gyvais prieder- 


— 174 — 
me buvo teipgi davimas dovanų velioniui ir pamaldos už jį 
per didžiąsias metines šventes.  Sulyg parašo reikalavimo 
antkapinės jiekštos, lankytojas, ar jis butų šeimynos nariu, 


ar svetimu, turėjo pasakyti žodžius, kurie turėjo tikslą su- 


teikti velioniui tukstantį ragaišių, tukstantį kaušų alaus ir 


Pav. 28. Giedoriai, muzikantai, giedorės ir šokėjos ant kapo Ti. 


po tukstantį visokių kitų gyvenimiškų daiktų. Jei velionis 
buvo turtingas, tai jis gyvendamas darė teip, kad juomi ru- 
pintųsi jam numirus, palikdamas amžiniems laikams tam 
tikrą įeigą kokiam nors kunigui, kuris už tai turėjo numi- 
rėliui tarnauti per šventes — atlikti šermeninius aukojimus 
ir aplamai užžiurėti likusius velionio tarnus; turtingi žmo- 


[1455-15 ikd 


"A. 2228 


nės, bent, senesniame laike teip pat palikdavo atskirus įplau- 
kimus, arba žemės nuosavybę specijališkai apmokėjimui iš- 
laidų pomyriniams aukojimams. Žinoma, panašųs palikti- 
niai padavadijimai negalėjo laukti ilgo pildymo; šeimyna 
galėjo išmirti, o politiškieji santikiai galėjo padaryti per- 
mainas turtų valdyme. Niekas, žinoma, negalėjo geriau 
apsirupinti teisingu atlikimu atmintinių privalybių, kaip ka- 
raliai; bet ir tai labai abejotina, ar jos pilnai griežtai buvo 
atliekama. Jei sajitiškoje gadynėje męs susitinkame su žmo- 
nėmis, vadinančiais save šermeniniais 4 dinastijos didžiųjų 
karalių kunigais, tai tas reiškia tik tiek, kad dėl guodonės 
buvo atnaujintas pomirinis tarnavimas šitiems karaliams, 
teip lygiai, kaip atnaujinti ir jų rakštai, o ne tas, kad šitie 
šermeniniai kunigai butų pildę savo priedermes, be atvan- 
gos pakeisdami vienas kitą nuo laiko pastatymo piramidų, 
vadinas per 2200 metų. 

Viskas musų ikišiolaik pasakytas padaro tik trumpą 
šermeninės archeologijos apyrašą; viskas šitas paimta nuo 
išlikusių paminklų, prie ko męs tik labai mažai pasinaudo- 
jome iš parašų. Dabar pasirupinsime pasekti sulyg pasie- 
kusių mus tekstų, koki supratimai gludojo ant dugno šitų 
šermeninių apeigų; bet čion męs susitinkame su labai rim- 
tomis sunkenybėmis. Viename ir tame pačiame tekste už- 
einame ant senesnių ir naujesnių suopročių, kurie tankiai 
prieštarauja vienas kitam; naujos idėjos tankiai yra aiški- 
namos senovišku budu su didesne ar mažesne pasekme, ir 
visokeriopi supratimai, kurie iš pradžių buvo lakonizuoti 
įvairiose vietose, susimaišo vienas su kitu ir susijungia su 
paviršutinio perdirbimo pagelba. Ir čion, kaip visur kitur, 
egyptietis tvirtai laikosi savo prosenių palikimų; jis nesi- 
stengia pasiekti savo pažinties vienumą; todėl egyptinį 
mokslą apie gyvenimą anapus kapo jis rupestingai stėn- 
giasi surinkti į kruvą ir perdirbti visas žinomas nyliškame 
klonyje pažiuras į žmogaus likimą po myrio. Ir čion mokslo 
uždavinis yra tame, idant analyzos keliu iš šito abelno miši- 
nio išvesti įvairius sudėtinius elementus kiek galint skaistes- 
niame jų pavidale.  Nežiurint į egyptologų ir ypatingai 


r 176 — 

Maspero ištyrimus, šitoje linkmėje pasiekta dar labai ma- 
ža tikrų išvadų. 

Egyptiniai tekstai liudija tą, jog egyptiečių pažiuros 
į gamtą ir žmogaus asmenį buvo gana sudėtingos. Jų 
supratime žmogus susidėjo iš kuno (Chet), vėlės (Ra), 
šešelio (Shaibet), vardo (Ren) ir, galiaus iš Ka, kuris 
turbut, geriausiai bus pasakius žodžiais: “dvigubas, nema- 
tomas dvigubis“. Ar žmogus iš pat pradžių buvo supran- 
tamas tokia sudėtine esybe — sunku yra pasakyti; vienok 
yra galima, kad ne visi šitie suopročiai vienodai yra seni. 
Seniausią įspaudą, neužginčijamai, turi suoprotis apie Ka. 
Šitas gema drauge su žmogum, neatsitraukiamai seka jį 
visur, padaro neatimamą jo esybės ir ypatos dalį; bet Ka 
nemiršta butinai žmogui mirštant. Jis gali gyventi kape, 
kuris todėl ir vadinasi “Ka namais“. Jo Gyvenimas pri- 
klauso nuo laipsnio užlaikomybės kuno ir ankštai susiriša 
su juo. Lengva suprasti, kad suoprotis apie Ka įgulė į 
dugną visų šermeninių apeigų. Ačiu šitam, lavoną keitė į 
mumiją ir rupestingai slėpė uždarytoje rakšto vietoje; ne- 
tikčto mumijos sunaikinimo atsitikimas teipgi pramatyta; 
tokiame atvėjuje stovylos perduodančios kuotikriausią vė- 
lionio panašybę galėjo užimti mumijos vietą ir buti Ka 
bukle. Ka gyvenimas priklausė ne nuo vieno tik mumijos 
čielumo; jis galėjo numirti badu ar troškimu; kankinamas 
jųjų jis galėjo prieiti prie to, kad butų maitinęsi savo paties 
išmatomis ir butų gėręs savo paties šlapumą.  Maspero 
sako, jog Ka galėjo pasišalinti iš kapo, jei alkis ir troški- 
mas jį vertė prie to. Nuo šito lengva buvo ateiti prie mą- 
sties apie tai, jog Ka gali valkiotis šmėklos pavidale ir da- 
ryti esantiems gyvais kančias. Vienas magiškas papirusas 
Leidene turi užkeikimus nuo numirėlių, padarančių galvos 
skaudėjimą. Kas atsieina maisto, tai Ka visiškai priklau- 
sė nuo savanorių vaikų ar ainių donių; šermeniškos pamal- 
dos buvo atliekamos vienintėliai jam; jam buvo skiriama 
visas judinamas turtas, kurį dėjo drauge su numirėlių ka- 
pan,  Antkapinės pamaldos labai anksti persiėmė magiš- 
kuoju elementu. Paprasta malda prašymui duonos, alaus, 


111 


keptų žąsų, drabužių ir “visų gerų daiktų, kuriais dievai 
yra gyvi, Ka'ui tokio tai (pamini vardą)", sutinkama ste- 
reotypiškoje formuloje ant kiekvieno kapo, galėjo, kaip ne- 
reikia geriau, perkeisti pačią auką in natura, nes magiškas 
žodis tveria tą, ką pats reiškia; nupieštas ant sienų turtas 
galėjo teip pat gerai pakakinti Ka, kaip ir tikras, sudėtas 
kapan.  Paveiksliškai parodytas ant paminklo aukojimo 
skobnis, apkrautas puikiomis dovanomis, nebuvo paprastu 
aukojimo maldos paveikslinimu, bet pakeitė savimi pačią au- 
ką. Apsaugojimui mumijos teipgi imtasi už magiškų budų; 
seniausieji antkapinių parašų, žinomi mums iš piramidinių 
tekstų ir mirusių knygos, padaro eilę kuone visai nesupran- 


Pav. 29. Mumija Sutimozu laiko ant rankų vėlę. 


tamų mums išreiškimų, kurie turėjo saugoti mumiją nuo 
gyvačių, skorpijonų ir kitų kenksmingų gyvulių; parašai 
Panašaus turinio tankiai sutinkami ant rakštų visų gadynių. 
Supratimas apie Ka labai primityvišku yra pobudžiu.  Nu- 
mirėlis naudojasi tik sąlygine nemarybe; jo dalis, likusi po 


A re 


= 178 = 

myriui, ankštai rišasi su kapu ir tęsia toliau žemišką gy- 
venimą. Šitas „pirmapradinis suoprotis iššaukė Egypte stei- 
gimą šermeninių apeigų, kurios išliko per visą ilgį egyptiš- 
kos istorijos. Ka neišnyksta teipgi iš vėlesnių gadynių pa- 
rašų; maldos liekasi tokiomis jau stereotypuotomis perdėm 
iki paskutiniam laikui. Bet jau piramidų gadynėje šitos pri- 
mityviškos pažiuros susitrenkdavo su kitomis ir keitėsi po 
jų įtekme. Sunku yra pasakyti, ant kiek gyvomis išliko tau- 
toje pirmapradinės pažiuros jų skaisčiame pavidale. 

Šeščlis retai minimas tekstuose; labai gali buti, kad 
supratimas apie šešėlį buvo atkartojimu pažiurų į Ka; 
antgalo, tuomi ir apsiryboja musų pažintis.  Vėlionio pa- 
laima tulame laipsnyj priklausė teipgi ir nuo to, ar liko jo 
vardas ant žemės geru atmenamas jo ainių ir ant jo pa- 
minklo. Nutrinti velionio vardą nuo jo rakšto skaitėsi di- 
deliu prasižengimu. Greta su Ka turi svarbą dar Ba. 
Ba yra minimas dar senesniuose parašuose, bet prie dabar- 
tinio musų pažinties stovio męs negalime išskirti gryname 
pavidale egyptiškus suopročius apie vėlę, kadangi jie anksti 
pateko įtekmei pažiuros į Ką. Iš pradžių Ba buvo prisista- 
toma paukščio pavidale ir šitame galima matyti numojimą 
ant vėlės rolės po myriui žmogaus: matomai, ji nebuvo su- 
rišta su kapu ir liuosai galėjo pasišalinti, nulėkti iš jo ant 
sparnų į dangų ir ten gyventi su dievais. Kartais sutinka- 
me Ba kape beviešint pas mumiją; ji buva teipgi ir ant že- 
mės ir gėrisi visomis žemiškomis geradėjystėmis; priešin- 
gai Ka, vėlė nėra varžoma savo krutėjimuose. Sulyg pira- 
midinių parašų liudijimų, numiręs užlekia ant dangaus 
paukščio pavidale; jis teipgi priima kartais žiogo paveikslą, 
— egyptiečiai žiogą skaitė paukščiu, — ir šitame pavidale 
pasiekiama dangų, arba veržiasi tenlink ladano dumų ka- 
muoliais. Ten ji tampa Chu — “šviečiančia" ir džiaugiasi 
budama tarpe dievų. 

Vėlės santikiai buvo aprašyta ir sumanyta labai nuo- 
sekliai ir senovės šermeniniai tekstai, matomai, turėjo ap- 
saugoti ją nuo visokių priepolių, idant ji laike savo kelio- 
nės nenukryptų nuo tikro tikslo ir nepatektų bekeliaudama 


nevidonams.  Regimai, priešistoriškame laike buta kelių 
įvairių mokinimų vietinio pobudžio apie vėlės santikius, bet 
jau piramidiniuose parašuose ir mirusių knygoje jie yra 
sinkretiškame apdirbime. 

Svarbiausias mokinimas, buvęs Egypte visuotinai išsi- 
platinusiu, buvo ozirisiškasis mokinimas apie nemarybę; jis 
galingai smelkėsi visur ir šeimininkavo kuone neaprybotai. 
Padavimas apie Ozirisą skelbia, buk nugalabintas Seto, jis 
vėl yra gražinamas gyvastin su raganiškų burtų pagelba 
ir Izidos, Neftisės, Horuso ir Anubiso gudrybių. Šitomis 
gudrybėmis yra ne kas kitas, kaip žinomas Egypte nuo 
neatmenamų laikų lavono užlaikymo budas balzamavimu, 
pasekamu visu ritualu magiškų žodžių ir maldų.  Balza- 
mavimas nera sutvertas Oziriso mokinimo. Kaip yra pasa- 
kyta augščiau, jisai pasakė primityviškus supratimus apie 
Ka ir Oziriso mokinimu buvo permainyta tik jo svarba ir 
prasmė. Jeigu su velioniu pasielgti teip, kaip su Ozirisu, 
tai jis atgis teip, kaip ir anas ir jį tąsyk galma bus pa- 
vadinti Ozirisu N. N. (vardas velinio). Šermeninės apei- 
gos tame išvyzdyj, kaip jos yra trumpai aprašyta augščiau, 
neužginčijamai, atsirado nuo Oziriso mokinimo. Pati ve- 
lionio kelionė turi tikslą pasiekti Oziriso karaliją. Šita mi- 
rusių karalijų buvo viduj Earu taukų, kurių totografija yra 
išdėta 110 skaidmoj mirusių knygos. Ji yra rojumi, imant 
grynai egyptiškoje „dvasioje: derlingi laukai, skalaujami 
skaitlgų Nyliaus įtakų, kur javiniai augmenys buva 7 mastų 
augščio. Čion velionis turi tarnauti Ozirisui, kaip kad jis 
budamas gyvu tarnavo faraonui; čion jis gali arti ir sėti, 
plaukioti po upės srovę ir silsčtis pavėsyje uksmingų me- 
džių. Jei darbas jam darydavosi persunkus, tai magija 
ateidavo pagelbon; ypatingai nuo 13tos dinastijos laiko nu- 
mirėliui buvo dedama kapan daugybė medinių ar molinių 
figurų, kurios, ačiu žodžiams parašytiems ant jų (mirusių 
knyga, skaid. 6ta), užimdavo velionio vietą, kuomet jį pa- 
šaukdavo prie darbo; todėl šitos figuros vadinosi “atsaky- 
tojais". Maspero mano, jog senesniuose laikuose Oziriso 
garbintojai. Žemutiniame Egypte manė, jog Earu laukai 


esą pusiau dirbamose Nyliaus deltos dalyse. Su pasiplč- 
timu geografiškų žinių palaimintų šalis vis kėlėsi tolyn nuo 
Egypto, iš pirmo, gal, Finikijon ir, antgalo, šiaurytinėn 
"dangiškon šalin“. Kokiu budu velionis pasiekdavo rojų 
— tai, regis, nebuvo reiškiai apsklembta. Kaip pasakyta 
augščiau, jis galėjo paukščiu nulčkti į dangų. Sulyg liu- 
dijimo kitų jis turėjo perplaukti sriauną ant dievų pervažo; 
į pervažą gautis jis galėjo su stebuklingų žodžių pagelba, 
kuriuos dėta su juo kapan; blogiausiame gi atsitikime jis 
galėjo pervažininkui grumoti, jog sės ant Toto sparnų ir 
tokiu budu pasieks kitą kraštą. Šitas mėklinimas apie savo 
budo “Charoną", turintį perkelti numirėlį ilgainiui dar la- 
biaus buvo pamargintas. Velioniui dedasi priedermėn žinoti 
įvairių pervažo dalių vardus, pervažas gi pats klausinėja jo 
apie tai (mirusių kn., skaid. 99). Sulyg abidosiškos sak- 
mės įėjimas kitan svietan buvo į vakarus nuo to gardo; teip 
kasdien saulės eldija pralysdavo vakare per plyšį į miru- 
sių karaliją. Kaip Oziris susiliejo į vieną supratimą su 
Chentamentetu, tai numirusiam Oziriso garbintojui parsičjo 
pradėti savo kelionę į Earu laukus iš Abidoso. Ir ištikro, 
prieš palaidojimą, mumija tankiai turėjo atlikti kelionę į 
Abidos, po kuriai ji buvo laidojama prigimtame nekropo- 
lyje. Kaikurie tenkinosi manomaja kelione.  Padorieji 
žmonės ypatingai geidė buti palaidotais čion, arti garsaus 
Oziriso rakšto, kuris buvo rodomas čionai; jie plaukė čion 
iš visų Egypto kraštų surengti sau paskutinę vietą nusira- 
minimo ir pradėti tolymą kelionę nuo tikros pradinės vie- 
tos. Aršiausiame atsitikime jie siųsdavo Abidosan kapinį 
akmenį, idant vardas jų išliktų šventame garde. Iš Abidoso 
numirėlis turėjo eiti tirlaukin ir ten kovoti su įvairiau- 
siomis baidyklėmis. 

Maspero bandė atsteigti primityviškus supratimus 
apie vėlės gyvenimą sulyg memfisiškųjų supratimų, pasire- 
miant vėlesnių laikų parašais, surastais tebiškuose karališ- 
kuose rakštuose. Memifisiškasis mirusių dievas, Sokar, gy- 
veno Lybiškojo tirlaukio vakaruose; jo karalija buvo bai- 
saus didumo urvas, ar akmenyčia, kur jis rinko savo ištiki- 


— IŠI — 


mus po myriui. Regimai tai buvo nelinksma vieta ir, ap- 
lamai, lengva matyti, kad tikėjimo pagrindu į Sokorą buvo 
graudi myrio priejauta; tokia priejauta randasi beskaitant 
memfisinius parašus. Viena kapinė jiekšta Britiškame mu- 
zejuje ypatingai įdomi iš tos pusės.  Numirusi jauna 
moteris priduoda savo pasiguodimams tikrai graudžią iš- 
raišką: vakarai, — sako ji, — miego ir tamsos šalis; myris 
ateina pas visus; nė dievai, nė žmonės neišdrysta pažiurėti 
jai į akis, jai lygu dideli ir maži; ji atima kudikį nuo mo- 
tinos, nežiuri į niekeno maldas ir tt. 

Sulyg heliopolisiškųjų pažiurų, velionio mieriu buvo 
patekti Ra laivan, idant visuomet pasilikti ten ir palydovauti 
Ra jo kasdieninėje kelionėje. Šita nuomone aiškiai išreikšta 
piramidiniuose parašuose ir mirusių knygoje. Saulės laivas 
nakčia perplaukia tamsos karaliją, Duat, idant iš ryto vėl 
pasirodyti rytuose. Aiškiai numanyti, kas yra Duat, labai 
yra sunku. Maspero neskaito Duato žemutiniu svietu; jam 
rodosi, kad po šituo vardu reikia suprasti “tamsos karaliją“, 
esančią už žinomo egyptiečiams svieto rybų; tokiu budu, 
Duatu bus viskas, kas yra už nyliškojo klonio rybų, ant 
vienokios su juo plokštumos; nuo Egypto Duat atidalintas 
augštais kalnais. Saulė, nusileidus vakaruose plaukia iš 
pradžių į šiaurę, paskui pakreipia į rytus ir pietus, kol, ant 
galo, nepasiekia rytinio kalno, viršuj kurio ji vėl užteka 
savo skaistybėje. Ra eldijoje vėlė nesibijo jau jokios ne- 
gandos ir gėrisi kuopilniausia laime. Piramidiniuose para- 
šuose “Charon" teipgi apsireiškia su savo pervažu, perkėli- 
mui vėlės vakarų pusėn pas Ra. 

Naujos viešpatystės, viešpatystėje po Amono-Ra teolo- 
gijos įtekme atsirado naujas mokinimas, bandąs surinkti ir 
išaiškinti senus nesitaikančius suopročius; svarbiausiu jo 
uždaviniu buvo apdrutinti saulinio dievo galybę mirusių ka- 
ralijoje. Šitas mokslas yra randamas veikaluose, užvardin- 
tuose: “Apie tai, kas yra Duate" ir “Apie vartus". Čion 
prašalinta visokia mintis apie numirusio buvimą ant že- 
mės. Velionis keliauja Ra eldijoje.  Kasdieninis saulės 
judėjimas yra žiurimas kaipo dievo gyvenimas. Iš ryto jis 


— 182 — 


pasirodo rytuose jaunikaičio Horuso paveiksle, po pergalin- 
gai gi kovai su tamsos jiegomis miršta ir tąsyk saulinis 
laivas turi perplaukti per Duatą. Saulinis dievas apvažinė- 
ja mirusių karaliją teip kaip faraonas savo provincijas. 
Sulyg nakties valandų skaitliaus Duat dalinasi į dvyliką ap- 
skričių; kaikuriuose iš jų šeimininkauja drauge su savo išti- 
kimaisiais valdiniais senieji šermeniniai dievai Sokar ir 
Oziris. Trumpas užtrukimas saulinio dievo mirusių apskri- 
tyje duoda jo gyventojams neišpasakytą suraminimą. “ Kny- 
ga apie vartus“ teipgi pasakoja apie saulės perėjimą per 
dvyliką Duato dalių, bet čion jos parodyta 12 kambarių su 
plačiomis durimis, saugojamomis milžiniškų žalčių. Čion 


Pav. 30. Oziris žemutiniame sviete drauge su Izida, Amentetu 
ir Neftise klauso išpažinties. 


randame žinomos Oziriso teismo regyklos variantą, išdčtos 
125toj skaidmoj mirusių knygos. Šitos knygos pilnos viso- 


kių fantastiškų ir mystiškų prisistatymų, buvo numylčtu 
skaitymo dalyku vėlesniame laike. 


— 183 — 
Sulyg vieno pasakojimo, turbut paeinančio iš Pietinio 
Egypto, vėlė galėjo pasiekti dangų kopėčiomis, pastatyto- 


"mis dievų, ir sėsti ten greta su jais. Maspero atrado prie 


kaikurių mumijų nedidelius kopččių modelius, kurios turėjo 
patarnauti numirėlių mieriams išdėtos augščiaus pažiuros. 

Magiškasis elementas stipriai duoda save jausti visur. 
Per magišką amulčtų ir žodžių veiksmą velionis gali viską 
atsiekti: jojo Ka apturi maistą kape, mumija atsilaiko pu- 
vimui ir naikinimuisi, o vėlė drąsiai gali leistis į pavojingą 
kelionę, kadangi ji yra maa-cheru, t. y. panašiai Totui moka 
ištarti kerėjančius žodžius su teisinga priegaida ir kirčiais. 
Atskira skaidma mirusių knygos pamokina velionį šitos 
gudrybės; tąsyk vėlė apturi galybę pergalėti nevidonus ir 
nepaisinti ant pavojų; alkis ir troškimas jai nėra baisųs, nes 
ji yra apsiginklavus veikiančiais magiškais budais; vartai 
atsidaro jai iki galui, nes ji dabar žino jų vardus. Tokiu 
budu velionio likimas neturi nieko bendro su gyvenimo 
budu ant žemės. Vienok nėra abejonės, kad jau labai se- 
noje gadynėje doriškas žmogaus pasielgimas, sulyg kai- 
kurių pažiurų, turėjo tam tikrą įtekmę į jo gyvenimą ana. 


Pav. 31. Anubis ir Tot sveria numirusio širdį ant teisingumo svarklo. 


o 184 — 


pus kapo. Erman parodė, kad jau piramidiniuose paraštio- 
se velionis teisina savo pasielgimus prieš pranešiką ir kad 
kitame paraše ant paminklo jau jis yra skaitomas liuosu nuo 
kaikurių nuodėmių. 125toj skaidmoj mirusių knygos, vėlio- 
nio atsiradimo, privedama tos pačios idėjos; šita įdomi 
skaidma su priklausančiais prie jos paveikslais yra žinomą 
daugelyje egzempliorių. Matome, kaip velionį veda teisy- 
bės dieve Maat; širdis jo yra sveriama ant teisingumo 
sverklo; Horus ir Anubis atlieka šitą darbą, kuomet Tot 
užrašo skaičių ant lentos. Šiapus sverklo tupi žvėris, lyg 
kad hipopotamė, toliaus gi ant vandeninės lelijos lapo sėdi 
keturi šermeniniai dievai: Amset, Gapi, Duamutef ir Ke- 
bechsenuf, galiaus, Ozirisas ant savo sosto ir viršuj visos 
šitos regyklos matosi 42 teisėjai. Velionis turi pasakyti vi- 
sų Šitų teisėjų vardus ir atlikti tam tikrą apvalančią iš- 
pažintį, išskaitydamas visą nuodėmių eilę, nuo kurių jis skai- 
to save liuosu, — labai akyva tai nuotrauka, kadangi ji duo- 
da mums pamatyti doriškus egyptiečių reikalavimus. Kito- 
se skaidmose mirusių knygos teipgi yra numojimai į šitą 
Oziriso teismą ; 30ta skaidma, kuri tankiai buvo rašoma ant 
akmeninio vabalo, užimančio mumijos širdies vietą, turėjo 
neduoti širdžiai liudyti prieš numirusį čion teipgi išreikšta 
mąstis apie galėjimą atkeršinti gyvenime anapus kapo. Bet 
magiškasis elementas visgi pergali ir šitos mąstys žudo visą 
savo svarbą ir vertę, jeigu yra manoma, jog magiškieji Ž0- 
džiai ir amulėtos visa galingi. Įdomu teipgi ir tas, kad 
niekur visoje mirusių knygoje ne žodžio nera pasakyta apie 
vėlės galėjimą pražuti; priešingai, visur skaitosi visai pri- 
derančiu, jog velionis šneka pataikliai ir vertas yra buti 
dalyvininku laimės. Tiktai tekstuose, apimančiuose tėbiš- 
kojo saulinio mokslo išdėjimą apie naktinę saulės kelionę 
per Duatą, randame aprašymą pragaro sulyg egyptiškųjų 
supratimų, pieštų žodžiais ir paveikslais, kur pasmerktieji 
kankinasi kuožiauriausiu budu. Bet ir čion nėra nurodyta 
sąryšio terp žemiško gyvenimo ir bausmių gyvenime ana- 
pus kapo; ir čion magiškasis elementas turi didžiausią svar- 
bą ir mąstis apie nubaudimą už nuodėmes, nežiurint į reiš- 


— 185 => 
kų jo buvimą, niekuomet, tarytum, neturėjo ypatingos veik- 
mės į protus. 

Liekasi palytėti dar kaikurios pažiuros, turinčios ne- 
mažą svarbą egyptiškuose tekstuose. Visose egyptiškos 
istorijos gadynėse randasi parašai, kuriuose numirėlis ta- 
patinasi su dievu. Dar piramidiniuose parašuose šnekama, 
jog velionis nueina į dangų, apeina dangiškuosius kliau- 
tus ir paskui pasislepia vakaruose; ten jį garbina Duato 
gyventojai ir jis vėl pasirodo šviesybėje rytuose; čion nu- 
mirėlis visai sutapatintas su Ra. Bet vardijimas numirėlio 
Ozirisu N. N. (vardas asmens) neženklina tokio tapatini- 
mo; tai reiškia tik tiek, kad numirėlis pasiekė Oziriso ne- 
marybę, ant kiek jis yra balzamuotas ir palaidotas panašiai 
anam ir kad jis nuo to laiko priklauso prie Oziriso karali- 
jos. Puikiausiu apsaugojimo budu nuo visokio pikto teip 
prie gyvybės, kaip ir numirus, yra žavėjimai, kuriuose ku- 
nas ir jo sąnariai tapatinasi su įvairiais dievais; tolygųs 
veikalai randami teip šermeninėje rašliavoje (pav., skaidma 
42 mirusių kn.), kaip ir magiškojo turinio tekstuose. 

Visa mirusių knygos skaidmų eilė (skaid. 76—88) yra 
išraiška pažiurų, sunkių surišti su kitomis pažiuromis. Jos 
duoda numirėliui galybę pasiversti į visokias esybes. Jis 
gali priimti pavidalą auksinio vanago, lelijos, paukščio 
Bennu, švento avino, krokodiliaus ir tt. Viskas tas yra 
gana nesuprantama. Šituose supratimuose jokiu budu ne- 
galima matyti atsimušimo mokslo apie persikėlimą vėlės, 
panašiai indiškajam arba pitagorietiškajam, kaip tai Hero- 
dotas klydo, priskaitydams egyptiečiams mokslą apie persikė- 
limą vėlių. Šitos metamorfozos buvo visai savarankios ir 
čion nebuvo nė kalbos apie nubaudimą ar apvalymą, kaip 
tas turėjo vietą vėlių persikilnojime pas indus bei pitago- 
riečius. Šitie tekstai, be kurių vidurinės viešpatystės gady- 
nėje buvo vartojime ir daugelis kitų, turbut, yra heliopo- 
liškosios paeigos ir turėjo tikslą suteikti velioniui pilną lai- 
mę, sutapatinant jį su dievais, ar pašvęstais jiems gyvuliais, 
ar augalais. 

Lengva yra matyti, jog šitame atsitikime daug liekasi 


— 180 — 
neišrišta ir tamsu, daugelis klausimų dar laukia atsakymo ir 
toli dar ne visa medžiaga yra išsemta; suprantamas daly- 
kas, jog šitas išdėjimas atrodo persliekiniu, bet prie dabar- 
tinio dalykų padėjimo nėra dar galima sistematiškai ar isto- 
riškai išdėti medžiagą. 


23. Teologiška ir Kosmogoniška Sistema. 

Ne kartą jau turėjome progą nurodyti į neišpasakomai 
didelę egyptiškos teologijos bei kunigiškos išminties svar- 
bą. Bet šita pati teologija, kuriai esame kalti visas savo 
žinias sulyg egyptiečių tikėjimiškų pažiurų, yra podraug 
didžiausia kliutimi teisingam supratimui liaudinės tikybos, 
gludančios už visų šitų teologiškų protavimų ir simboliškų 
aiškinimų. Teologija stengiasi suvesti tikėjimiškus supra- 
timus į griežtą sistematišką tvarką; ji stengiasi surieti įvai- 
rius elementus abelnan pažvalgos ruožan ir išlyginti viso- 
kias nelygybės bei prieštaringumus; tokiu budu ir egyptiš- 
kos teologijos darbas prisidėjo daug kuo prie išplėtojimo ti- 
kėjimiškų nuomonių bei supratimų.  Politiškasis išsiplėto- 
jimas, kuris vedė politišką suvienijimą nyliškojo klonio, iš- 
šaukė tuomi patim ir artimesnį vietinių dievysčių vienijimą. 
Juo labiau žmonės suprato savo tautišką vienumą, juo la- 
biau, sužiniai, ar nesužiniai reiškėsi tikėjimiško yenumo 
butinumas. Tikėjimas draugijoje lošė tokią svarbią rolę, 
kad tikėjimiškas išsidalinimas galėjo buti pavojingu valsty- 
biškam vienumui. Bet buvo ir visai prigimtas siekimasi 
prie tikėjimiškos vienybės, — siekimasi, kurio didžiausiu 
išreiškėju buvo sinkretestiškoji teologija. 

Drauge su tuo teologija per visus laikus triusė stro- 
piai, idant apdvasinti ir simboliškais aiškinimais sušvelnin- 
ti šiurkščius primityviškus supratimus ir atgaivinti pasenu- 
sias formas nauju turiniu. Kulturos išsivystymas negalėjo 
išsykio suturėti prigimto fetišizmo idėjų vystymosi bėgio, 
bet visgi teologija turėjo taikyti senas formas prie naujų 
besilavinančios tikėjimiškos mąsties idėjų. 

Jau ne kartą minėjome apie tai, jog teologija uždėjo 
savo antspaudį kuone ant visų musų versmių ir net senesni 


— 187 + 

ikėjimiški tekstai perdėm perimti teologija. Šitas tai teolo- 
giškasis nudarymas tekstų kuolabiausiai ir neduoda mums 
iuos suprasti. Senasis mąsčių budas, kaip iš formališkos, 
teip ir iš medžiagiškos pusės padaro į mus keistą bei at- 
'stumiantį įspudį ir, kadangi šitos mąstys niekuomet nega- 
ėjo išsigelbėti nuo medžiagiško apvalkalo ir laisvai išskirti 
"savo dvasišką turinį; tai męs tankiai jaučiamėsi esą ant 
"slidaus tako ir negalime suvokti, kaip didelė yra šitų sim- 
boliškų aiškinimų vertė.  Ankščiausiame susirišime su te- 
ologija yra kosmogonija; sistematiškas senovės dieviškų 
formų išdėlys buvo iš dalies padarytas nuo kosmogoniško- 
"sios atžvalgos. 

Visai yra prigimta, jog Egypte nebuvo vienodos teolo- 
gijos, kaip nebuvo ir vienodos liaudinės tikybos. Teologiš- 
kieji mokinimai, be abejonės, kerojosi kunigiškose įvairių 
šalies šventynių draugijose, prie ko visi jų pasistengimai 
"buvo nukreipti, žinoma, į tai, idant vietinį dievą pastatyti 
vidurin teologiškos sistemos. Bet svarba ir įtekmė tokių 
sistemų priklausė nuo politiškos ir tikėjimiškos tam tikros 
"vietos svarbos. Aname skirsnyje iš dalies apsipažinome su 
tebiškąja naujos viešpatystės teologija. Gaila tik, kad 
mums beveik nieko nčra žinoma apie įvairių mokyklų mo- 
kinimus. Tik viena jų pasiekė platų šeimininkavimą, — 
"tai heliopoliškoji saulinė teologija; ji vyrauja jau piramidi- 
„niuose parašuose ir pamaži perkeite ir perdirbo visą egyp- 
tinių dievų svietą.  Brugscho išdėjimas egyptiško tikėjimo 
abelnai yra ne kas daugiau, kaip teologiškų pažiurų išdėji- 
mas tame išvyzdyje, kokiame jos susidėjo Heliopoly je. 
Pasiremdama oficiališku kultu, teologija, be abejonės, 
Padarė didelę įtekmę į tikėjimiškus supratimus. Ji naudo- 
Josi oficiališka paspirčia dėlto, kad jos tikslu buvo tikėji- 
miška vienybė, kaip ir kad karališkosios valdžios sieki- 
masi buvo prie politiškos vienybės. Vienok pasakyti tikrai 
Jos įtekmės didumą negalima; gal ji ir nelabai giliai įsisėdo 
1 žmonių minias. Jų pažiurose tapatinimas vietinio dievo su 
a, žinoma, negalėjo padaryti jokių permainų, bet visgi teolo- 
gija vienval rodč kelią į augštesnį supratimą apie dievystę. 


— IS —- 
Negalime išdėti čion pilnai visų teologiškų mokinimų ir 
turime pasitenkinti budų ir abelnų senoviškų egyptinio mąs- 
čių sudėjimo išvyzdžių apsklembimu. 

Teologija negalėjo pergalėti egyptiečių tikėjimiškumo ir 
prašalinti fetišizmo, įsiskverbusio į egyptiško tikėjimo asmę- 
nį, bet visgi tapatinimui dievų ji surado budą, gelbintį pa- 
siekimui tikėjimiško vienumo.  Sulyg savo prigimimo die- 
vai dalinosi į kelias tam tikras ryšis: saulinius dievus, žę- 
miškus, šermeninius, nyliškus ir tt. Nieko nebuvo lengves- 
nio, kaip sujungti vienos ir tos pačios grupos įvairius dievus 
į vieną čielą: tokiu išėjo sąmišiai Sokar-Oziris, Oziris-Chen- 
tamente; dėl tos pačios priežasties Mendese Chnum, Garšef 
ir Oziris buvo prisistatoma vienu ir tuo patim dievu. Ra, 
Tum, Horus, Mentu ir Ancher — visi yra sauliniais die- 
vais ir todėl visi susiliejo į vieną. Šitas vienijimas dievų 
nuėjo dar toliaus, kaip saulinė teologija užėjo ant savo 
pergalingo plėtojimosi kelio ir paėmė po savim visus kul- 
tiškuosius Egypto gardus; tąsyk kuone visi dievai buvo per- 
keisti į saulinius dievus ir sutapatinti su Ra. Pta, Min, 
Amon, Sebek, Oziris, Chnum ir net Set susiliejo su Ra ir 
užėmė atsakančią vietą saulinėj teologiškoj sistemoj. 

Šituo keliu teologija atėjo prie savotiško priemoniško 
monoteizmo. Įvairios dievystės reiškė visokeriopus kosmiškus 
apsireiškimus, įvairias pildenybes, arba, geriaus sakant, 
įvairius išsivystymo laipsnius vieno vienatiniojo dievo, slap- 
tybinio ir neprieinamo. Saulė, užgemanti šiądien rytuose, 
yra ta pati, kuri vakar švietė, bet drauge su tuo ji yra jau 
nauja; Ra yra tuo patim laiku ir tėvu ir sunum. Rytinė 
saulė vadinasi Cheper (dievas esantis tik teologijoje ir yra 
išreiškiamas vabalo paveiksle); pusiaudienio saulė vadinasi 
Ra, vakarinė — Tum, numirusi, pasislėpusi vakaruose — 
Oziris. Tolygųs supratimai priklauso prie pirmapradinių 
ir 17toj skaidmoj mirusių kn. jie išreikšta jau visai aiškiai 
ir reiškiai. 

Dievai, radusieji sau tinkamesnę charakteristiką mytuo- 
se neteip lengvai susilieja vienas su kitu; šitoje dėstyje te- | 
ologija sutiko dideles sunkenybes ir jos tekstai perdėm pil- 


= 189 — 

"ni prieštaringumų ir nesuomonių, kurios tik paviršutiniš- 
kiausiai žvelgiant gali atrodyti gilią išmintį,  Pavyzdin, 
| Horusą teologija perdirba nepažintinai; Horus lošia žymes 
roles dviejose didelėse teologiškose sistemose: Oziriso ir 
saulinėje sistemoje.  Horuso, Izidos sunaus kovą, su Setu 
"teologija sulygino su kasdienine saulinio dievo kova su jo 
priešu, debesiniu žalčiu Apepi. Setai ir Apepi pradeda 
augti skaitliuje, kaitlingos gi Horuso formos, buvusios iš 
pradžių, turbut, nevienokiomis, susilieja į vieną; galiaus, 
didėji raganė Izida pati išeina kovon su Apepi ir tokiu budu 
papuola į dievysčių, apsiaučiančių Ra ciklių ir todėl yra 
minima mytuose liečiančiuose šitą dievą. 


Pav. 32. Trejybė: Horus, Oziris, Izida. 


„Greta su tapatinimu dievų atsiranda palinkimas tverti 
JŲ genealogiją.  Augščiaus turėjome progą atkreipti atidžią 
1 teip vadinamas trejybės, Męs neskaitome galimu matyti 
JOSe, panašiai Brugschui, kokios nors kosmiškos idėjos iš- 
Taišką ir turime prisipažinti, jog lygšiol nčra dar bent kiek 
Patenkinančių aiškinimų jų paeigos.  Rods, Maspero pri- 
leidimas sulyg to, jog trejybės buvo kaimyniškų vietinių die- 


— 190 — 
vysčių susiliejimo išeiga, gali buti priimtas kaikuriuose ži- 
nomiausiuose atsitikimuose, k. a., Chnum-Set-Anuketo pa- 
eigos išaiškinimui; bet kituose atsitikimuose šitas prileidi- 
mas yra teisingu tik iš dalies. Teip antai, tebiškoji Mut, 
tėbiškosios trejybės motina, — nėra niekas kitas, kaip te- 
ologiška abstrakcija, kadangi žodis “Mut" reiškia tiesiog 
“motina"'; priešingai gi, Mentu, toje trejybėje turėjęs su- | 
naus vietą ir Chonsu, vėliaus aną pakeitęs, yra ištikro kai- 
myniškais vietiniais dievais. Memfisinės trejybės motina 
— Sechet, matomai, buvo vietine kaimyniško apskričio die- 
ve, kuomet Imchotep, šitos trejybės sunus, turbut, buvo te- 
ologiška vėlesnio atsiradimo dievyste.  Nefer-Tum, pirmiau 
skaitytas šitos trejybės sunumi, stojosi įvairių liutagalvių 
dievų sunumi ir męs jo negalime tikrai skaityti prie kokios 
nors vietos. Juzas, heliopoliškosios trejybės motina, ne- 
užginčijamai, yra teologijos produktu. Oziris ir Izida, be 
abejonės sulyg Maspero, buvo vietiniais kaimyniškų apskri- 
čių dievais; bet kaip pateko jų trejybėn Horus, tai sunku 
yra pasakyti. 

Kitas dievų sistematizavimo budas į enneadas, arba 
dieviškąsias devynerijas, kaip neabejotinai tikrai nurodė 
Maspero, paeina iš Heliopolio, kur keturios dievų poros su 
vadovu priekyje padaro svieto ir svietinės tvarkos istoriją, 
kaip tas žemiau bus aprašyta nuodugniau.  Šitoji heliopo- 
liškoji dievų geneologija buvo priimta visame Egypte su tuo 
skirtumu, kad visur priekyje devynijos, jos vadovu buva 
vietinis dievas; kur buvo buvę trejybės, ten nevisuomet bu- | 
vo galima prašalinti motiną ir sunų; todėl tankiai atsitinka, 
jog dieviškoji “devynija"" susideda iš 10 ar net 11 narių. 

Dievių pobudis labai retai yra parodytas visai reiškiai; 
aplamai jos išreiškia savimi priėmingumo ir gimdymo jiegą 
priešingume apvaisinančiai jiegai.  Kaikurios jų yra gry- 
niausiomis abstrakcijomis, pav., Mut ir Juzas, kurios ap- 
turėjo gyvastį tik per sutapatinimą su Izida, Hator ir Neit. 
Bast, Sechet ir Pacht; yisos trys yra išreiškiamos su liuti- 
nėmis galvomis. Hator ir Neit, dangiškosios dievės, ne- 
kartą susilieja viena su kita kaipo myrio dievės. Neftisč 


— I9I — 
teipgi yra priemonišku tvariniu, sulyg Izidos pavyzdžio. 
Labai anksti buvo užmegztas dievų sąryšys su astro- 
nomiškais apsireiškimais.  Dangiškų švietylų kultas seno- 
vės Egypte mažai dar yra ištirtas, todėl labai sunku yra 
pasakyti, kaip susižiedė pirmapradinės šito kulto pažiuros. 
Dar giliausioje senovėje pažymiausieji žvaigždynai buvo ri- 
šami su svarbiausiomis dievystėmis: Orionas su Ozirisu, 
Sirius su Izida, Saturnas su Horusu, Merkuras su Setu 
(Tifonu). Teip pat saulestovis įvairiuose metų sezonuose 
buvo išreiškiamas, bent vėlesnėje gadynėje, įvairiomis sau- 
linio dievo formomis. Toki astronomiškieji apsireiškimai, 
kaip mėnulio faziai, teipgi turėjo sau mytiškus aiškinimus : 
šitai, pilnačio užstojimo laikas vadinosi “Oziriso susivieni- 
jimu su kairiąja akia". Brugsch ankščiau už kitus ištyrė 
egyptiškąją mytologišką astronomiją. Žinoma, joje daug 
kas tebėra dar tamsu ir nesuprantama. 

Etimologiškieji senovės tekstų besidarkymai padaro ne- 
maža sunkenybių jų supratimui. Męs visai negalime su- 
prasti, ar šitie tušti mums sakymai turėjo gilesnę prasmę 
senovės raštininkams, ar mums reikia matyti juose galingos 
kalbos mąsties įtekmės išraišką. Be abejonės, geriausiai bus 
palikus be paisinimo visus senovės etimologiškuosius aiški- 
nimus, jei į juos žiurėti kaipo į budą pamatiškam suprati- 
mui tikėjimiškų idėjų. Vardas Amon, sulyg kalbiškojo se- 
novės egyptiškųjų kunigų aiškinimo, paeina nuo veiksma- 
žodžio amen — buti užslėptu. Bet pirmapradinis supra- 
timas apie Amoną visai neatsakė idėjai apie “užslėptą 
esybę". Oziriso vardą išdėstinėjo senovėje į user-ra, saulės 
jiegą. Etimologiškas žodžio Hathor išdėjimas į hat-hor — 
Horuso namai — teipgi neužsipelni ypatingo užsitikėjimo. 

itose etimologiškose lankstynėse greičiaus mums norisi ti- 
kėti į liuosą žodžių žaismę, arba počtišką išsireiškimo budą, 
kuriuomi galima naudotis teip, kaip kam patinka. Egyptinė 
teologija ne tik bandė tokiais etimologiškais monais aiškinti 
gamtą, dievų pildenybes ir jų ypatybes, bet šituo budu 
naudojosi net sutvėrimui naujų sakmių; čion privesime vie- 
ną pavyzdį. Dievė Šedit buvo garbinama fajumiškame gar- 


de Šedoj kaipo Sebeko pati. Jos vardas tiesiog reiškia: 
“gardo Šedos užgimėlė“, bet, ačiu savo vienbalsybei su žo- 
džiu schedet — naikintoja, ji padarė priežąstį atsiradimui 
sakmės apie dievę naikintoją Sebeko-Ra priešų. Ant nelai- 
mės tankiai buva sunku išaiškinti tikrą dalyko padėjimą. 
Žemės dievą Keb (Oeb) tankiai išreiškia žąsies pavidale; 
ypatingas žąsies pavidalas teipgi vadinasi keb (geb). Kar- 
tais šitą dievą vadina “didžiuoju gagentoju" ir pasakojama, 
jog jis padėjęs svietinį kiaušinį, iš kurio išėjo į svietą Ra. 
Ar čion turime reikalą su senovės kosmogonija, ar tik su 
mytu, atsiradusiu po hieroglyfiškųjų paveikslų ir kalbos 
įtekme, — atsakyti šitą klausimą nesiimame. Šitas pavyz- 
dys parodo, kaip nereikia geriau, jog šitoje srityje stovime 
ant labai slidaus kelio. 

Priešingume visoms kitoms tautoms egyptiečiai prisi- 
statė sau dangų moteries paveiksle, žemę gi vyro paveiksle. 
Sulyg manymo vienų, dangus buvo moterim, Nut, kuri, 
sulinkusi ant žemės, rėmėsi ant jos kojomis ir rankomis: 
supratimu kitų ji buvo karve Hator. Sulyg vienos labai 
senos pažiuros dangus yra baisaus didumo veidu, dievas 
Horus (žodis her reiškia gymį, veidą) palaikomas keturių 
plaukų kasų, arba keturių Horuso sunų, kasų dievų, bet 
yra galima, jog šitas supratimas nepriklausė liaudinei tiky- 
bai ir buvo tik priemonišku teologijos tvariniu. 

Iš vietinių kosmogonijų žinoma mums labai nedaug; 
visos jos buvo laipsniškai išstumtos ar perdirbtos heliopo- 
liškosios kosmogonijos.  Maspero savo tyrinėjimuose at- 
kreipė ypatingą atidžią į tas egyptiškų tekstų vietas, ku- 
riose yra nurodymai ar numojimai į pirmapradinius kosmo- 
goniškus supratimus ir, be jokios abejonės, jo pažvalga 
ir tyrinėjimo budas yra teisingi, priešingai Brugscho ma- 
nymui. Vietinis dievas visur yra garbinamas savo gar- 
bintojų svieto sutvertoju ir svietnamio priežastininku; prieg- 
tam pats tvėrimo veiksmas buvo suprantamas įvairiai, žiu- 
rint į tam tikros dievybės pobudžio ypatybes.  Vandenkri- 
čių apielinkėje Chnum buvo prisistatomas kaipo puodžius, 
žiedžiąs svieto kiaušinį ant savo prietaisos, iš kurio viskas 


| Ma aa 


išsikalė.  Memfisiškasis Pta sutvėrė svietą teip, kaip tikras 
amatininkas ar daildaris. Saitiškoji Neit buvo garsi audėja 
ir kaipo tokia buvo kosmogoniška dievybe. 

Pirminiu principu, iš kurio atsirado visa gyvastis egyp- 
tiečiai kaip ir tulos kitos tautos, skaitė vandenį. Šitas pir- 
minis vanduo, vadinamas Nun, turi visas vyriškas ir mo- 
teriškas gyvasties užmazgas.  Supratimu vienų, Ra atsi- 
rado iš šito vandens; supratimu kitų, jis išsirito iš kiau- 
šinio pavidale paukščio, ar jaunikaičio. Iš visų kosmogo- 
nijų labiausiai esame apsipažinę su heliopoliškąja, kuri 
turėjo didžiausią svarbą, buvo labiausiai išplatinta ir apėmė 
visas senesniąsias pažiuras, buvusias Žemutiniame Egypte. 


Pav. 33. šu atskiria Kebą nuo Nut. 


Sulyg jos mokinimo, svietas buvo sutvertas ir sutvarkytas 
devynių dievų, padariusių didįjį heliopoliškąjį ciklių.  Ži- 
noma, vietinis dievas Tum pasirodo pirmine priežastim; iš 
pradžių jis buvo vienas ir gludojo Chaose, arba pirminia-- 
me vandenyj; paskui jis, apvaisindamas save pats, pa- 
gimdė Šu ir Tefnet. Keb ir Nut (žemė ir dangus) gulėjo 
pirminiame vandenyj, drutai apsikabinę vienas kitą. Šu 
Įsiskverbė į Jų tarpą, pakėlė Nut augštyn ir davė progą 
Saulei pradėti jos kasdieninę kelionę po dangų.  Pirma- 


— I94 — 
pradinė Šu reikšmė ir pobudis yra sunku pasakyti, kas lie- 
čiasi gi Tefnet, tai ji yra tiesiog tik kaipo moteriškas pa- 
pildas Šu, priemoniškai sutvertas teologijos. Pasiremiant 
etimologiškais aiškinimais ji vėliaus skaitosi rasos asmi- 
nimu, o Šu — oro sluogsniu, atidalinančiu dangų nuo že- 
mės. Keb ir Nut savu žaru pagimdė Ozirisą, derlingą 
žemę su Nyliumi ir Setą, tirlaukį, drauge su dviem sese- 
rimis — Izida ir Neftise. Tuomi pasibaigė įrengimas svie- 
to ir galėjo prasidėti jo istorija. Piramidiniuose parašuose 
minima apie trejas heliopoliškąsias devindievijas, padaran- 
čias 27 dievybes; apie dvi jų męs, ant nelaimės, neturime 
beveik jokių žinių. Šitie trys dievų cikliai apėmė, be abe- 
jonės, svarbiausius Žemutinio Egypto dievus ir buvo žiu- 
rimi euhemeriškai, kaipo trys dieviškos dinastijos, valdžiu- 
sios iki Menesui. 

Kaip augščiau buvo pasakyta, didėji heliopoliškoji de- 
vindievija buvo pavyzdžiu klasavimui kosmogoniškųjų die- 
vysčių, daugelio Egypto šventynių. Daugelis vietinių kos- 
mogonijų buvo perdirbta pagal šitą pavyzdį, prie ko, žino- 
ma, išėjo nemaža nesutinkamybių ir prieštaringumų.  Kar- 
tais rasdavosi ir kitoki manymai, buvusieji, regimai, liau- 
dinės vaizdos vaisiumi.  Pasakojo, jog įkaitintas saulės 
spinduliais Nyliaus dumblas, pagimdė žmones, gyvulius ir 
augalus; net ir po šiai dienai Egypto gyventojai tiki, jog 
žiurkės atsirandą iš nyliškojo dumblo. Pasakojo teipgi, jog 
dievų ašaros davė gyvastį visiems gyviems daiktams. Pa- 
našios mąstys tankiai atsitinka magiškuose tekstuose. 

Savotiška kosmogoniška sistema atsirado Hermopo- 
lyje,Toto garde. Ar mums joje reikia matyti pirmapradinę 
kosmogoniją, ar vėlesnių teologiškų pažiurų tvarinį, sunku 
yra pasakyti, bet čion priklausą tekstai, yra randami neanks- 
čiau naujosios viešpatystės gadynės.  Hermopoliškasis vie- 
tinis dievas Tot skaityta dideliu rašto žynium, dideliu raga- 
nium, kuriam žodis buvo dideliu magišku pabuklu; jis tar- 
navo jam ir jo žmonių rolėje geradėjo. Kiti aštuoni her- 
mopoliškieji dievai, padariusieji drauge vieną devyniją, 
sulyg savo prigimties buvo visiškai kitoniški negu tam tikri 


„Alis "| Algė 


heliopoliškieji dievai. Kuomet šitie, išskyrus Šu ir Tefnet, 
buvo nuo seno žinomais deltoje vietiniais dievais, tai aštuo- 
ni Toto lydovai priešingai, yra dievybėmis suvisu abstrak- 
tiškomis. Prie keturių vyriškų hermopoliškųjų dievų, kurių 
vardai yra: Nu, Gech, Kek ir Nenu, prijungta keturios mo- 
teriškos “gramatiškosios" dievės: Nut, Gechet, Keket ir 
Nenut. Šitas keturias dievų poras Lepsius skaito keturių 
elementų atstovais: vandens, ugnies, žemės ir oro. Brugsch 
priešingai, Nu ir Nut skaito pirmine medžiaga, Gech ir 


Gechet — veikiančia galybe, kuri savimi apima laiką 
(Aion), geismą (Eros) ir orą (Pneuma); Kek ir Keket 
išreiškia tamsą (Erebos), o Nenu ir Nenut — kosmišką- 


sias nuosėdas. Bet šitie aiškinimai perdaug yra drąsųs. 
Minėti aštuoni dievai, išreiškiami su varlių ar žalčių galvo- 
mis, arba šokančių babunų paveiksle, neturi tekstuose jokios 
charakteristikos ; todėl visai negalima pasakyti, kokią rolę pri- 
skaitė hermopoliškieji kunigai kiekvienam iš paminėtų augš- 
čiau aštuonių dievų; tankiai visi jie buvo suvedami į vieną 
surinktinę Chnumo esybę. Šita hermopoliškoji aštuonija 
buvo priimta ir kaikur Egypte, šitai, męs randame, pav., 
Amoną keturių dieviškų porų priekyje. 

Augščiau privedėme keliatą teologiškojo manymo budo 
pavyzdžius ir teologiškų senovės egyptiečių sanprotavimų. 
Gaila, kad daug kas liekasi neaiškiu ir abejotinu; beveik 
visiška logikos nebutis mąstyse padaro didelę sunkenybę; 
sinkretiškasis apdirbimas ir simboliškieji dieviškų for- 
mų ir asmeniškų tikėjimiškų suopročių aiškinimai teipgi 
suteikia vos pergalimas sunkenybes. Įstabu, kad nežiurint 
į gilę panašių sanprotavimų senovybę, kunigai negalėjo iš- 
naikinti šiurkščios animybės ir priduoti tam tikrą formą 
augštesnės tvarkos idėjoms. Visai klaidinga butų manius, 
jog kunigai buvę tik tikėjimo prižiurčtojais, tikėjimo, su- 
tverto žmonėms, kurio jie patys visai neturėjo. Nežiurint 
į simbolybę ir išreiškiamas juomi skaistesnes idėjas, jie tvir- 
tai laikėsi tikėjimiškų formų, paliktų jiems jų pranokėjų. 
Filozofiškoji monotejybė, kurią egyptiškasis protautojas ga- 
lėjo pasiekti, pritaikydamas savo savotiškus budus, neno- 


— 196 — 
rėjo ir negalėjo skirtis su politejybe.  Senoviškos tikėji- 
miškų suopročių formos ir kultas buvo butinais tikėjimo ele- 
mentais, kurių atmesti negalėjo nė filozofiškoji mąstis, nė 
pirmyneiginis kulturos vystymasi, kol antgalo, nauja dva- 
siška jiega nepergalėjo šito tikėjimo, priešgynybių bei tuš- 
čio sumaniavimo pilno ir ačiu magiškūmui pilnai išsigi- 
musios bei šiurkščios niekatikybės. 


24. Kultas ir Dora. 


Nusisiuntimo raštai. Be tam tikrų dalių paminėtų augščiau abelno 
turinio veikalų, perskaitymo verti: Maspero, Un manuel de hierarchie 
egyptienne (Et. Eg. II, 1, 1888); Amelino, Essai sur Vevolution des 
idees morales dans VEgypte ancienne. (1885). 


Tikėjimiškasis kultas, žinoma, priklauso nuo dievybės 
turinio supratimo. Egyptiečiai nė kiek neabejojo, jog vieti- 
nis dievas yra šeimininku ir gardo bei apielinkės apgynėju, 
pats buvo terp savo garbintojų savo šventnamyj ir jog jis 
turėjo visą eilę grynai žmogiškų reikalų, kurių patenkinimo 
priedermę jie dievotai pasiėmė ant savęs. Dievybė neturi 
kęsti maisto ir drabužio trukybės, kunas jos turi buti pa- 
teptas, antakiai nudažyti, širdis jos turi buti pakakinta pro- 
cesijomis, giedojimu ir malda. Laimingas tas gardas, ku- 
ris moka palinksminti savo dievo širdį; tąsyk dievas links- 
mas ir visi gyventojai džiaugiasi jo geru upu. 

Gardinės dievybės kultas, žinoma, buvo visuomenės 
-priederme; męs matome, jog senesnėse gadynėse apskri- 
čių valdininkai yra podraug ir vyriausiais vietinių dievų 
kunigais. Ilgainiui viešpatybė, su karaliumi priekyje, kas 
sykis vis labiau ima ant savęs rupestį svarbiausiais vieti- 
niais kultais, palaikydama ir globėdama vienų ar kitų dievų 
kultą, žiurint į jų galybę ir svarbą. 

Dievas gyveno terp savo garbintojų; jis turėjo savo 
buklę šventnamyj, teip vadinamame “dievo name“; čion 
stovėjo jo stovyla ir buvo laikomas jam pašvęstas gyvulys. 
Laipsniško egyptiškojo šventnamio išsivystymo męs nega- 
lime pasekti todėl, kad nežinome nė vieno šventnamio, pa- 
statyto senosios viešpatybės gadynėje.  Masyvišką ketur- 
kampį trobesį, atrastą Marietto netoli nuo gizechiškojo 


mv" "Vu MV. PPL V PUIDPPIDNU TPS RRKT? MP 


sfinkso, negalima su pilna tikrybe pripažinti šventnamiu; 
vienok mums žinoma iš parašų, jog karaliai labai rupinosi 
Žemutinio Egypto šventnamiais. Mums teipgi labai mažai 
žinomi didieji ir puikųs vidurinės viešpatybės karalių sta- 
tymai; didesnė jų dalis buvo išgriauta iki pamatų laike 
karės su įsiveržusiais hyksais; be to vėlesnieji karaliai ir 
ypatingai Ramzesas II nesisvarstė griauti savo pranokėjų 
pastatymus, idant apturėti pigią ir tinkamą medžiagą savo 
paties statymo sumanymams. Todėl męs esame apsipažinę 
tik su naujosios viešpatybės šventnamių padėjimu ir ypatin- 
gai su didžiaisiais tebiškais šventnamiais bei abidosiškuoju. 
Iš vėlesnio laiko šventnamių ypatingai gerai išsilaikė: 
Hatorės šventnamis Denderache ir Horuso, Edfu'je. I 
šituos šventnamius atkreipsime ypatingą atidžią, idant iš 
jų gauti suoprotį apiė abelną egyptiškų šventnamių tipą, 
kuris, be abejonės, asmeniškai buvo vienokiu visose ga- 
dynėse, 

Egyptiškasis šventnamis asmeniškai susidėjo iš mažos, 
tamsios koplytėlės, kur stovėjo dievybės paveikslas; prieš 
ją buvo, teip vadinamas, hypostylius, — erčia su jiekštomis, 
menkai apšviesta blandžia šviesa per mažyčius langelius, 
iškeltus po pačiu stogu. Hypostyliaus dalis išreiškė savimi 
visą pasaulę; lubos buvo išpaišytos žvaigždžių paveikslais; 
jiekštos turėjo medžių kamienų išvyzdį, augančių iš že- 
mės. Šitos erčios priekyje buvo didelis kiemas, apvestas 
taku, atidalintu nuo jo jiekštų eile. Priekyje trobesis dviem 
pylonais — dideliais bokštais, apsaugojančiais vartus; iš- 
pradžių jie, ištikro, buvo šventnamių apsaugojimui. Prie- 
šais pylonus buvo gairės, kolosališkos stovylos ir, tankiai, 
obeliskai. Mažiau garsųs šventnamiai turėjo mažiau rui- 
mo, didėsės gi šalies šventynės, ypatingai didysis karališkas 
Amono-Ra šventnamis Karnake vienval didinosi ir platinosi. 
Vieną po kitam prie šventnamio pristatydavo vis naujus 
jiekštinius kiemus ir hypostylius su priklausančiais jiems 
pylonais ir obeliskais. Kitoje koplyčios pusėje statyta teipgi 
naujos šventnamio dalys; platųs takai jungė jį su gretiniu 
Sventnamiu; puikios alėjos, apstatytos sfinksais, ėjo aplin- 


22 198 = 
kui. Karnakiniame šventnamyj galima atskirti atskiros 
dalįs, apstatytos įvairių karalių ir iš jų pastatymo puikumo 
galima spręsti apie anų galybę. 

Šventnamio tikslas pilnai yra parodytas jo viduriniu 
įtaisymu. Jis nebuvo taikytas tam, kad buti skaitlingai ti- 
kinčių miniai susirinkimo vieta, arba, kad buti gyvenimu 
kunigams, tik išimtinai buvo skirtas užlaikymui dieviškų 
paveikslų, šventų indų ir mantos. Tamsioj koplyčioj gyve- 
no vyriausias dievas, gretinėse deoi synnaoi; nedideli kam- 
bariai buvo padėjimo vietomis šventnaminiams indams ir 
visokiems taupiniams. Į patį šventnamio trobesį galėjo 
eiti tik kunigai ir karalius. Ant priekinio kiemo buvo au- 
kojamos aukos. Per šventes čion rinkosi teipgi iškilminės 
procesijos, su kuriomis nešiota aplinkui šventnamį šventas 
dievo paveikslas. 

Egyptiškų kunigų galybę graikiškieji raštininkai 
(Herod. II, 37; Diodor. I, 73) piešia truputį perdėdami,. 
Kaip nė didelė buvo jų įtekmė, jie visgi nebuvo uždaryta 
kasta ir ne visose gadynėse jų svarba buvo vienokia. Ant 
nelaimės, męs galime pasekti akyvą egyptiškosios kunigijos 
išsivystymo klausimą tik labai viršutiniškai; geriausiai jis 
yra išdėtas pas Ermaną. Senesniame laike apskričio valdi- 
ninkas, regisi, paprastai buvo ir augščiausiu vietiniu dievo 
kunigu, teip lygiai kaip karalius, visuomet galėdavęs atlikti 
kunigiškas pildenybes visų dievų akyvaizdoje. Didžiosiose 
šventynėse augščiausi kunigai turėjo ypatingus užvardžius, 
ir šitai patogiai vietai, turbut buvo skiriama tik artymiausi 
ištikimi karaliaus asmenįs. Kiltieji ir augštieji apygardos 
žmonės už garbę sau laikė tarnauti kunigu savo dievui; mo- 
terys teipgi laikė už laimę buti kunige dievės Neit ar Hator. 
Greta su šitais, teip sakant, liuosnoriais kunigais, kurie 
drauge pildė ir savo pirmutines priderystes viešpatybėje ar 
draugijoje, buvo tam tikras tikrųjų kunigų luomas, kurių 
priedermė buvo kasdieninis atlikimas pamaldų šventnamyje 
ir prižiurėjimas dievo stovylų bei šventųjų indų. Atskirą 
kunigų grupą darė, teip vadinami, cher-geb, kunigai 
skaitytojai, mokanti kaip reikia skaityti dievo žodį. Liau- 


dis tankiai žiurėjo į juos kaipo į burtininkus, pasašiai tam, 
kaip dievą Totą, “skaitytoją dievams" teipgi laikydavo di- 
džiausiuoju magiku. Jie mokėjo gerai perskaitytais žodžiais 
padaryti dievams smagumą, arba net priversti juos veikti 
tam tikru budu ir todėl galėjo daryt stebuklus ant žemės 
ir danguje, Vidurinėje viešpatybėje pasaulinis elementas 
dar vis telaiko savo kulto pildymo vietą, nors šventnaminės 
pamaldos darosi kas sykis sudėtinesnėmis ir tik naujos vieš- 
patybės gadynėje tikrųjų kunigų luomos pasiekė tokią ga- 
lybę ir įtekmę, kurios galų gale stojosi pražutingomis vieš- 
patybei. Sunku yra pasekti nuodugniai kunigų luomo išsi- 
vystymo istoriją. Dievų skaitlius šventnamiuose vis augo 
ir sudėjimas jų kas sykis vis darėsi įvairesnis, todėl dau- 
ginosi ir skaitlius kunigų. Šventnamiai ėjo turtingyn, jie 
gaudavo nuosavybėn didelius žemės plotus ir jie pradėjo 
reikalauti didesnio skaitliaus valdininkų. Pirmiaus didieji 
valstybės valdininkai podraug pildė ir kunigiškas prieder- 
mes, dabargi kunigai skaitlingai apiminėjo valstybės vietas, 
o Amono-Ra kunigai pradėjo lošti politišką rolę. Naujos 
viešpatystės kunigai dalinosi į kelis ranginius laipsnius; an- 
tai, Amon-Ra kunigai dalinosi į penkias ryšis: pirma, antra 
ir trečia buvo pranašais, arba “dievo tarnais“, toliaus “die- 
viškasis tėvas" ir “skaistusis" (uab). Kaip dalinosi kuni- 
giškos pildenybės terp įvairių rųšių kunigų, to nežinome. 
Pasaulinis elementas naujos viešpatybės gadynėje, turbut, 
susidėjo išimtinai iš moterų, kurios pildė muzikų prieder- 
mes, atliekant pamaldas dievams, ypatingai Amonui-Ra, 
šventnamiuose, arba prie iškilmingų procesijų. 


Pamaldiniai kunigų rubai, sulyg Ermano ištyrimo, su- 
lyginamai mažai tesimainė bėgant laikui.  Senesniuoju lai- 
ku augštesnieji kunigai nors ir dėvėjo tam tikrus atžymė 
jančius savo profesijos ženklus, bet abelnai kunigai sulyg 
drabužio nesiskyrė nuo svietiškų žmonių. Vidurinės viešpa- 
tybės gadynėje matome kunigus, išsiskyrimui nuo minios 
apsirengusius drabužiais vis to paties seno kirpimo, senai 
išėjusio iš mados. Tas pats buvo ir naujos viešpatybės 


=— 200 — 

laiku ir priegtam buvo priimta pas kunigus skusti sau 
galvas. 
Kunigų priedermes galime pasakyti tik abelniausiais 
ruožais. Jie turėjo tarnauti dievui sulyg ritualo taisyklių, 
surengti šventes ir vesti procesijas, rengti ir duoti aukas; 
priegtam jie, žinoma, turėjo užžiurėti šventnamio pajamas 
ir saugoti jo reikalus. Jų priederme buvo teipgi visokių 
ženklų ir sapnų aiškinimas. Pats karalius skaityta augš- 
čiausiuoju visų šalies dievų kunigu; visur ant šventnamių 
sienų matome karalių stereotypiškame dievmaldiniame pa- 
dėjime prieš dievų paveikslą, atliekantį kunigišką priedermę, 
Kasdieninės šventnaminės pamaldos ritualas žinomas 
mums tik paviršutiniškai iš išlikusių rituališkų knygų; ant 
kiek galime spręsti, viskam buvo labai griežtos taisyklės; 
pasijudinimai šventai veikiančių kunigų, kalbėjimai ir mal- 
dos prie kekvieno veiksmo, — visa kas buvo prisakyta iš- 
kalno iki menkiausių smulkmenų.  Abidose kunigui reikėjo 
atlikti 36 ceremonijos prie kasdieninio dievybės apžiurėji- 
mo ir jos gyvenimo apvalymo. Tėbuose ritualas buvo dar 
sudėtinesnis: ten reikėjo atlikti 60 ceremonijų. Dievas, gy- 
venąs šventnamyj, kasdien turėjo gauti maistą: todėl mai- 
stas ir geralas kasdien buvo dedamas ant aukinio stalo. 
Kaip prie karališkų pietų neturi trukti gėlių, teip ir švent- 
namyj jos lošė svarbią rolę, linksmindamos dievų širdis. 
Per didžiausias šventes, kurios reikia tiketi, buvo didelių 
liaudinių iškilmių priežasčia, kunigai su iškilminga proce- 
sija nešė aplinkui šventnamį laivą su dievo paveikslu, — 
egyptinio gi dievo negalima suprasti be laivo, — yra tai 
pobudinga šalies ypatybė, priklausanti visiškai nuo Ny- 
liaus. Teipgi buvo daroma dramatiškieji vaidinimai myto- 
logijos vaizdų akomponuojant giedojimui ir muzikai. Pro- 
cesijos kartais įgydavo pobudį maž-daug diktokos kelionės 
Nyliumi; teip, štai dievė Hator lankydavo kartą per metus 
dievą Horusą Edfu'je. Kiekvienam šventam veiksmui bu- 
vo duotas tam tikras ritualas, maž-daug nuodugniai išdčtas 
tekstuose ir piešiniuose; bet ikišiol pasisekė suvokti tik kai- 
kuriuos jų. Steigiant šventnamį, kaip nurodė Leferbure, 


— 201 — 


buvo aukojama žmonės, idant jie paskui saugotų trobą; bet 
šitas paprotys buvo užmestas prie Ramessidų; priegtam ka- 
ralius ir kunigai turėjo atlikti visą, griežtai įsteigtų ir pri- 
sakytų ceremonijų eilę. Pašventinimas obelisko atsibudavo 
teipgi su didelėmis ceremonijomis, kurias pusėtinai pažysta- 
me iš paminklų. 

Šventnamio pajamos, iš kurių turėjo užsilaikyti dievas 
ir jo kunigai, išpradžių susidėjo iš gera valia sunešamų 
dievobaimingų žmonių paaukojimų; vėliaus gi šventnamiai 
pamaži pradėjo turėti nejudinamą nuosavybę, ačiu paauko- 
jimams karalių ir gal, teipgi privatinių žmonių.  Rodosi, 
jog naujos viešpatybės gadynėje žmonių dosnumas pilnai 
buvo pakeistas valstybės dosnumu; karaliai davinėjo ko- 
losališkas dovanas savo numylėtam dievui Amonui-Ra, ir 
šita prigulmybė, į kurią valstybė save pastatė, vis ėjo 
pavojingyn. 

Senovės Egypte švenčių buvo labai daug; be didžiųjų 
visos tautos švenčių, kiekvienas šventnamis turėjo savo 
nuosavas šventes, turinčias susirišimą su įvairiais mytiš- 
kais iš dievo gyvenimo nuotikiais; kiekvienas šventnamis 
turėjo savo atskirą švenčių kalendorių. Be to buvo nemaža 
progų švenčių įrengimui: Nyliaus užtvinimas ir meto se- 
zonų pakaita, karalių gimimo diena, arba karaliaus užėji- 
mas ant sosto ir tt Herodotas ypatingai daug pasakoja 
apie Neit dievės švyturinę šventę Saise; bet tolygios švy- 
turinės šventės, regisi, budavo gana tankiai; apie jas mi- 
nima dar vidurinės viešpatybės tekstuose.  Egyptiečio die- 
votumas apsireikšdavo ne vien jo dalyvavimu oficijalinėse 
šventėse, kur jis atiduodavo garbę savo dievui; —priešin- 
gai, jis savo tikčjimiškiems jausmams priduodavo grynai 
asmenišką kasdieninio gyvenimo šešėlį. Pas jį namuose 
buvo mažas jo numylčto dievo, arba piutės dievės paveikslas, 
prieš kurį jis kalbėdavo savo maldas ir nešdavo aukojimo 
dovanas; ligose, jei magiškoji priemonė negelbėjo, jis krei- 
pėsi prie kokios nors dievybės, pagarsėjusios raganybe ir 
stebuklais, ir po pasveikimui iš ligos nešė jai dėkingumo 
auką, arba pašvęsdavo jai mažą atmintinę jiekštą. Po 


— 202. — 


šventu medžiu, kuriame, kaip jis žinojo, gyveno demonas, 
jis dėjo aukojamus valgius; jis turėjo didelę guodonę šven- 
tiems gardinio dievo gyvuliams. Nuo demoniškos galy- 
bės, piktų akių, raganybės ir ligos jis apsaugojo save amu- 
Iėtomis, — sulyg visa ko kito jis ėjo su drąsia. dvasia gy- 
venimo keliu ir, nors nebe baimės, kartais atsimindavo apie 
mirtį, bet užtai lengvai suraminimą rasdavo ir stiprinosi 
dvasia atsiminęs, jog mirus, jis, atlikęs paskutinę kelionę, 
dirbs gražių gražiausiuose Oziriso karalijos laukuose. 

Matėme jau, kokią didelę rolę lošė magiškasis elemen- 
tas egyptiškame tikėjime ir suopročiuose egyptiečio apie gy- 
venimą anapus kapo; kulte magija yra sutinkama ant kiek- 
vieno žingsnio. Malda turėjo turėti magišką veikmę, ka- 
dangi tikrieji žodžiai, pasakyti visai taisykliškai, priverčia 
dievus padaryti tą, kas reikalaujama; ačiu tokiam supra- 
timui, rituališka malda susiliejo ant visuomet į tam tikras 
ir neatmainomas formas; pasakymų griežtumas turėjo, ži- 
noma, didžiausią svarbą. Liuosi himnai, tikėjimiškos eilės, 
sutinkamos tankiai papirusuose ir paminkluose yra daug 
mažiau įtempti ir daugiau turiningi. Kaip egyptiečiai žiu- 
rėjo į aukojimą, sunku yra pasakyti. Gal jie suprato, jog |, 
dievai arba numirėliai — per šermeninius aukojimus, 
džiaugiasi teikiamos aukos kvapsnimi,. 

Magija savo įtekmę rodė ne tik šventuose veiksmuose, 
bet ir kasdieniniame gyvenime. Geriausiais budais vaisti- 
ninkybėje skaityta stebuklingi žavėjimai, kurie suteikdavo 
vaistams išnašesnę gydymo galybę. Nežiurint į didelį įsi- 
tikėjimą, įgytą egyptiškųjų gydytojų, kaipo visokių ligų 
žinovų, ligos visuose laikuose buvo priskaitomos piktiems 
demonams, kuriuos galima buvo išvaryti tik su švento- 
mis amulėtomis ir galingai veikiančiais raganiškais žavė- 
jimais; tam tikrą žavėjimo formulą tankiai reikėjo at- 
kartoti kelis kartus, su visokiomis apeigomis. Žinomi buvo 
neapsirinkami receptai sutaisymui meiliškų gėralų; mokėta 
teipgi prašalinti iš kelio nevidonas su magiškai iššauktos 
nemiegos pagelba. Pasakojo, kaip vienas žmogus bandė su 
mažų vaškinių Ičlių pagelba užsiųsti myrį ir pražutį ant 


Mikai ai ia iii si i i p i 


karališko rumo. Amuletas ne tik dėta kapan drauge su 
mumija, bet ir gyvi žmonės karstėsi visokiais šventais 
daiktais, idant apsaugoti save nuo nelaimių bei pavojų. 
Mažos papiruso juostelės, išrašytos barbariškais, nesiri- 
šančiais žodžiais, skaityta turį stebuklingą galybę ir buvo 
labai vartojamos. Sapnai rupestingai buvo atmenami ir 
aiškinami kunigų. Daugelyje parašų pasakojama apie tai, 
kaip dievai sapne pasirodė faraonui ir apreiškė jam savo va- 
lią. Mokslas apie laimingas ir nelaimingas dienas naujos 
viešpatybės gadynėje buvo išdėtas visame savo pilnyj. 
Rankvedis pasirinkimui laimingų dienų, užlikęs Salljero TV 
papiruse, piešia mums pobudines šitos niektikybės ypatybes. 
Dienos buvo išdėta sulyg pripuolančių jose mytiškųjų nuo- 
tikių; tam tikrose meto dienose reikėjo nesiprausti, kitose 
reikėjo neklausyti linksmių dainų; kartais yra užginamas 
visokis darbas ir tokiose dienose reikėjo buti namie; žmo- 
gus, gimęs 4tą Paophi, mirs nuo girtybės, ir tt. 
Jei antgalo atsikreipsime į tikėjimišką egyptiečių dorą, 
tai išvysime, jog esame srityje, kurios versmės labai yra 
menkos. Augščiaus turėjome progą nurodyti į tai, jog do- 
riškų velionio ypatybių svarba mirusių teisme, sulyginant 
su visokių raganiškų budų role, išreikšta neaiškiai. Magiš- 


kasis tikėjimo elementas kenkė labai daug idėjos išsiplėto- 


jimui sulyg to, kad doriškumas yra veiksniu, lemiančiu 
žmogaus likimą amžinastyj.  Abelnai egyptietis mėgo gy- 


„venimą ir nekentė myrio; laidojant kartais buvo giedama 


giesmė, kviečianti gėrėtis gyvenimu ir linksmybe. Bet vie- 
name vidurinės viešpatybės papirusų randame pasakojant, 
kaip vienas žmogus bėgo nuo svieto ir laikėsi tamsaus pesi- 
mizmo. Su mokslu apie dorybę iš dalies apsipažystame iš 
doriško turinio priežodžių rinkinių, iš pamokinančių moki- 
nius mokytojų raštų, iš biografiškų antkapinių parašų ir 
teipgi i iš teisinamos išpažinties, išdėtos 125toj skaidmoj mi- 
rusių knygos. Egyptas yra tirštai apgyventa šalis, kurioje 
draugijiškumo dvasia ir sanlydumo jausmas išsiplčtojo ačiu 
gamtos sąlygoms. Kasmetinis Nyliaus išsiliejimas, nuo ku- 
rio priklausė visas šalies buitas, tiktai tuomet duodavo pil- 


ną laimę žmonėms, kaip kiekvienas žmogus kaip reikia pil“ 
dė savo priedermę; todėl egyptiečiai buvo išlavintais žmo- 
nėmis, kurie draugijines priedermes ir dorybę dėjo ant pir- 
mutinės vietos. Jau senesniame laike buvo pas juos griežti 
įstatymai. Tikėjimiški motyvai teipgi lošė nemenką rolę 
gyvenime. “Aš nedariau nieko tokio, kas yra priešinga 
dievams“, turėjo sakyti velionis Ozirisui; šituomi suprasta, 
pav., jog velionis nesuteršdavo savęs šventnamyj, nedarkė 
aukinių javų, neardė procesijų tvarkos, bet teipgzi ir tas, 
kad jis nemelavo, nevogė, nesinaudojo apgavingu sverklu | 
ar saiku ir tt. 


Moters padėjimas Egypte buvo labai augštas. Poliga- 
mija nebuvo užginta, bet, aplamai, buvo retu atsitikimu ir 
harėmai budavo tik pas karalius. Moteris visuose laikuose 
užima šlovingą ir gana savistovią vietą; ji turi pagarbės 
prievardį “namų šeimininkė“. Į vaikus žiurėta kaipo į 
dievišką palaiminimą; bevaikis vinčas, priešingai, buvo skai- 
tomas didele nelaime, nes kas tuomet rupintųsi prosenių 
kultu? Abelnai egyptiečiai buvo žmonėmis praktiškais, to- 
limais amžinai romantybei ir počzijai; išmintį jie statė 
augščiau kaip narsą ir visų augščiausiai statė draugijines 
dorybes. Mąstys panašios tai, kurią išreiškė numiręs Beka, 
sakydamas, jog jis savo širdyj nešiojo dievą, abelnai labai 
retos. Augšti žodžiai ant kapinių paminklų, kaip patėmija | 
Erman, nėra ypatingai augštos vertės ir tankiausiai yra 
stereotypuotais poetiškais žodžiais; vienok jie piešia mums | 
dorišką idėalą, sutvertą egyptiečių ir šitoje prasmėje jie yra 
mums įdomųs. 


25. Egyptinio tikėjimo išsivystymo aprašymas. 
Iš pirmesniųjų skirsnių lengva yra matyti, jog peranksti 
butų imtis prie Egypto tikėjimiškų suopročių istorijos išdė- 
jimo ir laipsniško jo tikėjimo vystymos. Paskutiniu laiku 
Tiele išdėjo egyptišką mytologiją nuo istoriškosios atžval- 
gos; bet tai yra perdaug drąsus bandymas, nors ir atliktas 
raštininko labai užimančioj formoj. Šitame aprašyme nu- 


rodysime tik abelniausias egyptinio tikėjimo ypatybes ir pa- 
sistengsime įdėti jas į istoriškus rėmus. 

Musų egyptinės kulturos pažintys siekia netoliau kaip 
ketvirtos dinastijos gadynę. To laiko tekstai parodo tikė- 
| jimą, kaipo ką tokio pilnai užbaigto. Svarbiausias perėji- 
"mas nuo nayviškos į reflektyvišką pažvalgą jau pilnai įsi- 
vyravęs. Teologija jau pilnai pradėjusi savo darbą; svar- 
besnieji vietiniai dievai liovėsi buvę išimtinai vietiniais die- 
vais, ir iš dalies yra suvesti į genealogišką bei kosmogoniš- 
ką sistemą; jau prasideda tapatinimo procesas, varydamosi 
 pantejybėje pasiekti savo augščiausią išsiplėtojimą, bet suo- 
protis apie tokius dievus kaip Horus, dar nevisai aiškus ir 
reiškus. Kulto formos reikia tiketi, jau toje gadynėje buvo 
“ tvirtai įsteigtos ir šermeniniai papročiai drauge su šermeni- 
nėmis pamaldomis įgavo reiškų pobudį.  Oziriso mokslas, 
nors ir pasiekė pilną išsivystymą, bet vis dar nesuspėjo iš- 
stumti senesniųjų šermeninių dievų.  Vyriausiais dievais 
skaityta tie patys, kurie ir vėlesnėse gadynėse užima pir- 
mutinę egyptiškame panteone vietą. Įstabus yra dievo Ra 
kultas, kurį ypatingai globėjo penktosios dinastijos karaliai; 
tolesnių nurodymų į šitą kultą męs jau nerandame likusių 
vėlesnėsės gadynės tekstuose. Teipgi ir gyvų karalių kultas 
tik tame laike rybojosi pačiu Egyptu.  Doriškosios ir drau- 
gijinės dorybės, išreikštos labai sename Prisiškame papi- 
ruse nieku nesiskiria nuo tų, su kuriomis susitinkame ir 
"visuose kituose laikuose. 

Bet męs visgi galime pesekti tulą egyptiško tikėjimo 
išsivystymą istoriškojo laiko bėgyje; rods, yra tai išsivy- 
stymas greičiau vidurinis, negu išlaukinis, bet kuris vie- 
nok, įtraukė vartojiman visą naujų idėjų eilę, radusių sau 
vietą rėmuose, suteiktuose istorijos ir saugojamuose aštrios 
konservatybės. Ir teologija ir politiškieji nuotikiai nema- 
„Ža prisidėjo prie šito vystymos ir šitame dalyke ėjo ranka 
 rankon vienas su kitu. Naujos karališkos dinastijos globėjo 
Savo gimtinės apygardos dievus ir vietinė teologija pasisku- 
bino sugrupuoti aplink juos žymiausius egyptiškojo pan- 

teono atstovus. Ir teip buvo visur. 


=—+205 >> 

Jau vidurinės viešpatybės gadynėje susitinkame at-“ 
skirus dievus sujungta su Ra; drauge su tuo saulinė teolo- 
gija pergalinčiai smelkiasi į pietinius egyptiškus kultus; 
>ebek pavirsta dabar į Sebeką-Ra, Amonas gi į Amoną-Ra, | 
Oziriso mokslas galutinai praskina sau kelią ir Abidos tam- 
pa jo garbintojų šventu gardu. Didžiausias 12tos ir 13tos 
dinastijų gadynės kapinių paminklų skaitlius pareina iš 
Abidiso ir naujos viešpatybės periode jų skaitlius pažymiai 
mažinasi. Priekyje kiekvieno apygardinio šventnamio kuni- 
gų dar vis tebestovi apygardinis valdininkas, pildąs augš- 
čiausio kunigo pareigas ir vietinis kultas visas dar liekasi 
vietinių draugijų priederme. Tuo tarpu teologijos darbas 
drąsiai eina pirmyn ir 17ta skaidma mirusių kn. jau šitoje 
gadynėje pasirodo aprašyta trimis patėmijimų eiliomis. 
Apie svetimažemišką įtekmę į egyptinį tikėjimą ikikolai 
nera nė kalbos. Egypto užkariavimai ikikolai buvo krei- 
piami tik į pietus ir, žinoma, barbariškoji Nubija negalėjo 
daryti jokios įtekmės į tokią kulturingą tautą, kaip egyp- 
tiečiai.  Šermeniniai tekstai iki šiam laikui buvo rašomi ant 
kapo sienų, dabar juos tankiai randame parašytus ant me- 
dinių karstų. 

Užpludimu Hiksų, azijatiškos paeigos tautos, buvo su- 
gniuždyta galinga 12tos dinastijos viešpatybė; apie šitos 
tautos tikėjimą męs neturime jokių žinių; egyptiškasis die- 
vas Set buvo jų tautišku dievu, bet, abelnai imant, regisi, 
egyptinė kultura ėmė viršų ant užkariautojų; po pirmam, 
be abejonės, pragaištingam prispaudimui, pergalėtojai pra- 
dėjo branginti ir guodoti egyptines įstaigas, išdalies gi ir 
tautišką Egypto tikėjimą. Hyksų šeimininkavimas nepaliko 
tiesioginių pėdsakių egyptiškame tikėjime. 

Karės vėlukas už išvadavimą buvo pakeltas Tėbų ir 
tebiškieji karaliai, išvalę visą Nyliaus klonį nuo svetimaže- 
mės “užpavietrintos tautos“, iškėlė savo vietinį tebiškąjį die- 
vą Amoną-Ra į augščiausios Egypto dievybės laipsnį.  Da- 
bar Amon-Ra visai aiškiai pasirodo sauliniu dievu, augš- 
tesniu dangiškos šviesos reikšliu ir gyvasties davėju. Jis 
palaimino ginklus tautiškai kovai ir jam užtai buvo duotas 


gausus atlyginimas. Kelias į Aziją buvo atidarytas ir nar 
sus karalius traukė prie užkariavimų; ir čion Amono-Ra 
daliai teko nemažas Totmesų ir Amenchotepų laimikis. Jo 
garsas ir turtas smarkiai iškilo; kiti dievai liejosi su juo; 
šiteip męs kartais sutinkame jį su Mino ar Chnumo ypatybė- 
mis. Amono kunigai, valdžiusieji visais dievo turtais tam- 
pa galinga viešpatybės spėka. Šitas Amono-Ra kulto pra- 
žydėjimo laikas buvo pertrauktas trumpam revoliucijos lai- 
kui, kuri pasirodo egyptinės kulturos istorijoje vienintėliu 
apsireiškimu, vienok esančiu vienu iš įdomiausių jos valandų. 


Karalius Amenchotepas IV, didžiojo užkariautojo 
Amenchotepo III ir jo žmonos Ti sunus, po nedaugelio me- 
tų užėjus jam ant sosto, pradėjo Amono-Ra kultą perse- 
kioti; tai buvo verstina reakcija; Amono vardas visur buvo 
išnaikintas, net nuo privatinių asmenų paminklų ir pats 
karalius, kurio vardas paėjo nuo neapkenčiamo jam dievo 
vardo, pradėjo vadinti save Chunatenu — “saulės skri- 
tulio žara“; savo sostinę iš Tebų perkėlė, kurie jam buvo 
nemalonųs savo kolosališkais šventnamiais Amono garbei 
ir savo prigimtinai nevidoniškais gyventojais, ir apsigyveno 
dabartiniame Tell-el-amarne, kur įsteigė naują puikią buklę. 
Bet šita revoliucija apsireiškė ne tik iš negatyvyškos pusės 
reakcijoje prieš Amono kultą, bet ji turėjo tikslu įvesti ką 
kitą; tuo gi nauju nebuvo kas kitas, kaip monoteistiškasis 
mokinimas. Su tuo mokinimu męs apsipažinę labai mažai, 
ir vienintėlė musų versme yra parašai ant Tell-el-amarno 
rakštų. Šito mokinimo pasekėjai garbino saulę, kaipo vie- 
natinį dievą po vardu Aten — “saulės skritulys“. Šitas 
dievas išsireiškė saulės ritiniu su žiupsniu išsiskirstančių 
spindulių, — jokis kitokis dievybės išreiškimas nebuvo lei- 
stas. Vienintėlis žinomas mums tekstas, paliečiąs Ateno kul- 
ta, yra tai himnas, paeinąs, rasi, nuo paties karaliaus, ku- 
tis ištikro turi savyje daug gyvo jausmo ir gražių minčių. 
Suprantamas dalykas, kad buvo nemaža ginčų sulyg šito 
Atėno kulto; skaityta jį semitų įtekmei, vienok tas yra be 
pamato. Greičiausiai, tai Atėnas buvo tiesiog viena sau- 
linio dievo formų, paeinanti iš Heliopolio; apie ją ne kartą 


21 > 
yra minima ir prieš Chunateno gadynę; vyriausias jo kuni- 
gas turi tą patį prievardį, ką ir heliopoliškasis vyriausias | 
kunigas; kartais šitas dievas vadinta Ra arba abiejų hori- 
zontų Horusu. Priežastys, pastumusios jauną karalių iš- 
drysti imtis už tokio pavojingo mėginimo padaryti mono- 
tejybę valstybišku tikėjimu, nevisai yra aiškios; tas yra 
tikra, jog jo motina labai daug prisidėjo prie įsteigimo 
Atčno kulto; sulyg ko daugiaus parsieina pasitenkinti spė- 
jimais, Politiškosios bei tikėjimiškos pažiuros galėjo pastu- 
mėti karalių prie panašios netikėtos permainos. Amono 
kunigų galybė, žinoma, buvo pavojinga šaliai ir buvo labai 
geistina politiškiems ir tikėjimiškiems tikslams vienu smu- 
giu įsteigti tikėjimišką vienumą visame Egypte. Įdomu 
teipgi, jog drauge su tikėjimiška revoliucija gimė visai nau- 
jas palinkimas dailėje; išlikusiuose Tell-el-amarno griuvė- 
siuose, graznose bei dailės dalykuose matome didelę laisvę 
ir prigimtybę medžiagos apdirbime. Karalius leido save 
piešti pilnai reališkai ir sutinkamai su tikrybe; negražųs jo 
asmens paveikslai paskutiniais jo šeimininkavimo metais 
griežtai skyrėsi nuo jo ankstyvesnio periodo paveikslų, kurie 
sulyg stiliaus labai buvo artimi jo pranokėjų paveikslams. 
Savo neperdaug ilgo šeimininkavimo bėgyje jam pasisekė 
įvesti Ateno kultą visan Egyptan, bet mirus Chunatenui 
fanatiškoji revoliucijos energija išgeso pati; jis mirė nepa- 
likdamas vyriškosios padermės, o jo pasekėjai labai greitai 
perkeitė politiką kunigų labui. 

Įvykusi potam reakcija iš tikėjimiškos pusės padarė 
veikmę ir uždėjo savo antspaudį ant viso ateinančio laiko, 
ypatingai ant 19tos dinastijos gadynės. Amon-Ra vėl tapo 
egyptiškuoju tautišku dievu ir įgavo daug didesnę jiegą ir 
galybę negu pirma Chunateno revoliucijos. Panteistiškoji 
teologija, kuri visą laiką nesiliauja sunkinus viso egyptinio: 
panteono, stengiasi dabar patenkinti apsireiškiantį sieki- 
mąsi prie tikėjimiško vienumo ir josios simboliškieji aiški- 
nimai sušvelnija labai daug fetišines kulto formas. Tuo: 
tarpu saulinė teologija bando užkariauti teipgi ir svietą 
anapus kapo. Oziris keičiasi į saulinį dievą, o atsiradęs. 


— 209 — 

Tėbuose mokslas, kaip tas buvo nuodugniau išdėta aname 
"skirsnyj, įkelia Ra į visos anapus kapo karalijos faraono 
laipsnį. Teip pat senovės primityviškos pažiuros į Ra nu- 
stojo visai savo vidurinės prasmės ir išlaikė savo, teip sa- 
kant, lukštą. Susinešimų apsikeitimas su Azija ir semitiš- 
kąją kultura naujos viešpatybės gadynėje buvo labai bruz- 
dus. Tukstančiai semitiškų belaisvių buvo vedama Egyp- 
tan, kur povaliai išaugo žymus semitiškų gyventojų skait-- 
lius. Šituo keliu semitiškieji dievai buvo įvesti Egyptan ir 
apturėjo sau, ypatingai Žemutiniame Egypte, savistovų kul- 
tą, nepadarę vienok įtekmės į egyptinį tikėjimą. 

Kariškieji 19tos dinastijos karaliai stipriai globėjo vy- 
riausių dievų kultą; išlaidos dievų ir kunigų užlaikymui kas 
kartas vis labiaus gulė ant valstybės. Kunigai ir ypatingai 
Amono-Ra kunigai tapo įtekmingiausiais šalies žmonėmis 
ir bažnytinėje valdyboje susirinko baisi daugybė žemių. 
Augščiausias Amono-Ra kunigas valdė visais silpnojo ka- 
raliaus pasielgimais ir antgalo užsidėjo sau net vainiką; 
buvo įsteigta teokratija. Bet tas buvo neilgam: valdžia pe- 
rėjo į įvairias Šiaurinio Egypto dinastijas ir įstatymiškieji 
Amono tarnautojai priversti buvo jieškoti prieglaudos Etio- 
pijoje. Dabar Žemutinio Egypto dievai ima viršų, nors 
Amono-Ra nesiliauja garbinę visoj šalyj. Bandymai, da- 
romi vėla įvesti iš Etiopijos Egyptan stačiatikišką teokra- 
tiją, nepavyko.  Etiopiškoji viešpatybė buvo atidalinta ir 
šeimyninkaujanti ten egyptinč kultura negalėjo kovoje su 
barbarais ilgai išlaikyti savo pirmapradinį grynumą.  Vė- 
liaus oazis El-charge teip pat tapo viena iš svarbiausių 
Amonui tarnavimo vietų, ir parašai, išlikę šventnamio griu- 
vėsiuose liudija apie tai, jog čion monoteistiškai panteistiš- 
koji teologija su Amonu-Ra savo viduryj dirbo toliau toj 
pačioj linkmėj,. 

„ Po šitam užeina atasteiga; ji prasidėjo jau nuo perkė- 
limo sostinės iš Tėbų Žemutinin Egyptan, bet užbaigta tapo 
tik „prie 26tos saitiškos dinastijos. Egyptas dabar vėl gryž- 
ta į senus piramidų laikus, kuomet politiškos galybės cent- 
Tas teipgi buvo Žemutiniame Egypte. Į piramidų gadynę 


— 2I0 — 
emė žiurčti kaipo į laiką vertą sekti. Vel yra šaukiama 
gyvastin senieji tikėjimiški tekstai, nors jie buvo tik pusiau 
suprantami. Šermeninės 4tos dinastijos karalių apeigos vėl 
įeina vartojiman, jų piramidos yra atasteigiamos, senieji 
karalių prievardžiai, buvę užmarštyj daugiau kaip du tuk- 
stančius metų, vėl įvedama vartojiman, dailė gryžta vienin- 
tėlin reališkan senosios viešpatybės palinkiman. Šitoje, 
gadynėje, turbut, buvo surėdyta mirusių knyga. Tuo tarpu 
teologija eina pirmyn savo įprastu keliu. Saitiškoji atastei- 
ga priklauso prie įdomiausių egyptinės kulturos istorijos va- 
landų ir yra geriausiu egyptiškosios liaudies dvasios kon- 
servatybės priparodymu. Revoliucija arba, geriaus sakant, 
evoliucija, pasikėsinusi ant įsteigtų formų, niekuomet ne- 
galėjo turėti pasekmės Egypte; ją visuomet pergalėdavo 
atasteiga, tolygi augščiaus aprašytai. 

Tautiškas šalies vystymasi pasibaigė. Persai, graikai 
ir romėnai pakaičiui Egyptą užkariauja. Tikėjimas, teisy- 
bė, liekasi neliečiamas, bet tautiškas gyvenimas smarkiai nt- 
kentėjo, kas savu žaru atsiliepė ir į tikėjimišką gyvenimą. 
Ptolemėjų ir romiškosios valdžios gadynės tekstai, ant kiek 
jie turi savyje šį-tą naujo, parodo bergždžių sanprotavimų 
išeigą tankiai su mystiškai panteistiškuoju nudarymu. Apie 
tolesnį plėtojimąsi negali buti nė kalbos. Įstabu, jog Chonsu 
ir Imgotep, lošusieji sunų rolę dviejose svarbiose dieviškose 
trejybėse, stovi dabar augščiau šitų trejybių tėvų — Amono- 
Ra ir Pta; svetimažemiai dievai, pav. Bes, yra visuotinai 
garbinami, o Serapiso kultas įgauna žymią svarbą. Grai- 
kiškos nuomonės nepadarė beveik jokios įtekmės į seno- 
vės egyptiečio mąsčių bėgį.  Egyptiškasis tikėjimas — da- 
bar jis buvo egyptiškuoju tik iš vardo — gyvavo dar čie- 
lus metašimčius, bet galiaus nustojo visos savo svarbos 
dvasiškam liaudies pletimuisi; ir tam pačiam manomam gy- 
vavimui Teodorius I padarė galą ir drauge su puikum Sera- 
peionu Aleksandrijoje užgeso paskutinis senovės egyptiš- 
kojo tikėjimo spindulys (391 m. po Chr.). 


— 2II — 


Babilioniečiai 17 Assyrai, 
(D-ras Fried. Jeremias, Leipzige). 
26. Babilionija. Babilioniško tikėjimo istorijai 


versmes. 

Nusisiuntimo raštai. Platųs nurodymai rašliavos yra — Zeitschrift 
fuer Assyriologie. Periodiniai leidimai: Zeitschrift fuer Keilschrift- 
forschung, von C. Bezold ir Fr. Hommel (1884 m.); Zeitschr, fuer Assy- 
riologie, C. Bezold (1886 ir sek.); Transactions and Proceedings of the 
Society of Bibl. Archeology (1872 ir sek.); Babylionian and Oriental 
Record Terrieno de Lakuperi (1886 ir sek.); Beitraege zur Assyriologie 
und vergleichenden semitischen Sprachwissenschaft, Delitzsch'o ir Haupto 
(1889 ir sek.); Recherches bibligues u Revue semitigue, Gaveli (1893 ir 
sek.); John Hopkin's University Circulars. Istoriškieji Hommel'io veikalai 
(1885 m.), Tiele (1886—1888), Muerdter-Delitzsch'o (1891), Winkler'o 
(1892); Geshichte des Alterthums, Dunkero 5 A. (1878) ir Meyero I, 
(1884); Maspero', Histoire ancienne (1896). Istoriškiems tekstams: 
Keilinschriftliche Bibliothek, išduota E. Schradero (1889—1896). Sulyg 
babilioniečių tikėjimo be atsakančių skyrių istoriškuose veikaluose ir 
straipsnių biblijiniuose žodynuose slg. Lenorman: La magie chez Tes 
Chaldeens (1874, vokiškas vertimas 1878); Hommel, Die semitischen 
Voelker und Sprache (1883); Sayce, Lectures on the origin and growth 
of religion (888); Jensen, Die Kosmologie der Babylionier (1890); Tiele, 
Geschichte der Religion im Alterthum, Gericho vertimas (I, 1896). — 
Sumieriškasis klausimas nuosekliai gvildenamas pas Lemaną: Samassu- 
mukin, Koening von Babylonien (1892); Fr. Delitzsch, Die EHntstehung 
des aeltesten Schriftsystems (1887). 


Armenijos kalnuose yra Eufrato ir Tigro upių ištakos. 
Žemesniu savo tekėjimu jodvi apkabina terp jų esančią 
vandeningą ir derlingą šalį. Išpradžių jos teka viena arti 
kitos, paskui išsiskečia ir galiaus, kaip arti viena kitos 
prasidėjo, teip arti viena kitos ir įteka Persiškon užlajon. 
Šalis, apkabinama žemesniuoju jų tekėjimu ir yra Babilio- 
nija. Kas metas pavasarį upių vandenys išeina iš kraštų 
ir su daugelio kanalų pagelba išsisklaido po visą šalį. Vai- 
singas meto laikas veikiai pasikeičia smarkiai karšta vasa- 
ra. Žiema yra lietingu metų laiku.  Sitomis gamtiškomis 
šalies ypatybėmis pasinaudojo ramųs ir darbštųs žmonės. 
Babilionijoje išsiplėtojo žemdirbystė, sodininkybė ir  gy- 
vulių auginimas. Atsirado žydinti gardai, vaisbingi centrai, 
kuriuose stropiai užsiiminčta visokiais mokslais bei dailėmis. 
Nors babilioniečiai architekturoje bei skulpturoje ir buvo 


— 212 — 


viršijami assyrų, bet užtai moksluos, ypatingai astrono- 
mijoje ir tiesažinybėje jie stovi priekyje visų civilizuotų 
rytinių tautų. Vaizdumo ir išradingumo išsivystymas pas 
babilioniečius yra parodoma jų počtiškais veikalais, kaipo ir 
anksti atsiradusiais pas juos kosmogoniškais ir kosmolo- 
giškais suopročiais. 

Iš senovės kulturiškų gardų griuvėsių pasiekė mus 
raštiškieji babilioniškos istorijos bei kulturos paminklai, 
įbriežti į akmenis ir nauges, arba į degintą šlyną. Jų se- 
novybė siekia iki penkių tukstantmečių ir jau nuo ketvirto 
tukstantmečio jie duoda mums budą tikram istoriškam tyri- 
nėjimui. Nuo šito laiko mokslas apie babilioniečių tikč- 
jimą yra jau statomas ant originalinių versmių pagrindo. 
Senesniam laikui tokiomis versmėmis buvo daugiausiai pa- 
švęstiniai šventnaminiai parašai, esanti dokumentais, pa- 
tikrinančiais karalių šventnamių statymą, velanai, buvu- 
sieii antspaudžiais, bareliefiniai paveikslai. ruminiai para- 
šai ir istoriškieji karališkų archyvų užrašai. Prie jų pri- 
sideda dokumentai, liečianti įstatymiškus prietikius ir pri- 
vatinį gyvenimą.  Apsprendimui vertės, kokią babilioniš- 
koji kultura turėjo priekinėje Azijoje, surasta Tel-el-amar- 
ne, priegardiniame egyptiškojo faraono Amenofiso IV gy- 
venime svarbios lentelės su kyliniu raštu. Neišsemiama 
daugybė tikėjimiškai istoriškos medžiagos yra nepilnai dar 
išduotuose ir tik nežymioj jų dalyj išnaudotuose para- 
šuose iš assyriškųjų Sargonidų dinastijos karalių archyvų. 
Assurbanipalas (149—625) vare toliau, jo pranokėjų pra- 
dėtą darbą. Jis surinko iš babilioniškųjų šventnamių ar- 
chyvų senovinius raštiškus paminklus nesenai prieš galu- 
tinį jų susinaikinimą ir prisakė juos perrašyti ir išversti, 
idant pridėti prie savo didžiojo knygyno. Terp jų yra 
astrologiškieji babilioniečių veikalai, žavėjimai, žynavimo 
lentelės, himnai, sugraudos psalmės ir čpiškosios počmos, 
išaiškinančios mums babilioniečių suopročius apie svieto. 
surėdymą ir jo pradžią. Didelę svarbą turi dievų sąrašos, 
su nurodymais jų prievardžių, jų veikimo skraito ir jų kulto. 
vietos, teipgi su jų idčografinio bei skiemeninio rašymo bu- 


— 213 — 


dų vardų palyginimu.  Seniaus brangintiniausia žinių vers- 
me apie babilioniečių tikėjimą buvo chaldėjiškoji Beroso 
istorija, šventnamio Belo (arba Marduko) kunigo Babi- 
lione pirmojoj trečio pr. Chr. metašimčio pusėje, žinoma 
iš jos Aleksandro Poligistero išrašų, — išnaujo paduotų 
nuotraukose Juozapo Flaviaus bei Eusebiaus žinios, aptu- 
retos iš kylinių parašų, patvirtino jo žinių tikrybę. Biblijos 
nurodymai liečia ypatingai assyriškojo visasvietinio valdy- 
mo laiką ir tam periodui yra labai branginamos, kaipo ap- 
reiškimai, padaryti vienalaikių. Kitos graikiškosios vers- 
mės turi tik antraeilinę vertę. Menka persiškosios Kteziaus 
istorijos vertė tyrinėjimui senovės Babilionijos padėjimo 
senai jau yra žinoma. 

Išdedant babilioniečių tikėjimą klausimas sulyg sume- 
riškos rašto ir kulturos paeigos gali buti atidčtas į šalį*). 


*) šitas klausimas, laukiantis dar savo galutino išrišimo, yra susi- 
rišime su tąja forma, kurioje pasiekė mus senovės babilioniečių raštai. 
Assyriškai babilioniškieji raštiniai paminklai visi yra rašyti iš dalies fonetišku, 
iš dalies ideografišku budu. Raštiniai ženklai, išreiškianti skiemenis, podraug 
turi viso žodžio, arba kelių žodžių prasmę, išreikšdami juos rebuso (idčogra- 
mos) pavidale.  Terp tikėjimiškų veikalų Assurbanipalo ir jo pranokėjų 
surinktų, kaipo ir terp senesniųjų istoriškųjų versmių, yra toki, kurie 
yra parašyti perdėm idčografiškai. Idčografiškieji ženklai gramatiškai 
pažymėti priešdėliais ir pasturdčliais.  Assurbanipalas tokius tekstus pa- 
liepė savo mokslinčiams aprupinti po eilutėmis vertimais. šitas rašymo 
budas pačiuose tekstuose vadinama Sumero ir Akkado kalba. šituos 
vardus istoriškame laike turi senovės pietinės babilioniečių viešpatybės 
dalis. Kuomet daugumas mokslinčių išvedžiojo iš augščiaus nurodytų 
parašų priešsemitinės, sumeriškai-akkadiškos tautos buvimą, kuri pamaži 
buvo išstumta ir sugerta atėjusių semitiškųjų babilioniečių, prancuzų 
mokslinčius Haveli tvirtai gina, jog semitiškoji kultura Tigra-Eufratinėje 
žemumoje buvo pirmutinė, o teip vadinamas sumeriškas raštas ir kalba 
buvo priemoniškai idčografiška sistema, mokinama ir platinama, kunigi- 
nėse mokyklose palaikymui kuniginės įtekmės. Savo pažiurą jis remia 
kalbos prirodymais, kurių teisingumą pripažysta ir jo priešininkai. Ap- 
gynėjai atskiros sumeriškos kalbos buvimo su Haveli sutinka tame, 
jog visi pasiekusieji mus tekstai, net liečianti patį seniausią laiką, 
turi savyje semitiškosios įtekmės žymes ir kad nčra išimtinai sume- 
Tiškųjų tekstų. Semitiškoji įtekmė yra pastebiama idėografiškų grupų 
tvėrime; buvo priparodyta, jog žodžiai, laikyti priklausančiais sumeriškai 
kalbai, gerai aiškinosi kaipo semitiškieji; tuluose tekstuose terpeiliniu 
vertimu priparodyta, jog idčografiškasis tekstas yra atgaliniu rašyto 
fonetiškai vertimu, semitiškasis gi tekstas yra pradiniu. Svarbiausiu 
Drivedimu patvirtinimui sumeriškos tautos ir sumeriškos kalbos buvimo 
buvo ta aplinkybė, jog raštiškieji ženklai išpradžių turėjo tokią balsinę 
reikšmę, kokia tik retai galėjo buti išvedama nuo semitiškų šaknių. 


— 214 — 
Bet jau ir anksčiau nužiurėta, kad kylinis raštas išpradžių turėjo pa- 
veikslinio rašto prasmę. Paskutiniu laiku šita aplamai buvo patvirtinta. 
Fr. Delitzsch'o, aiškiai išdėjusio pamatines atsiradimo ir pasidarymo ba- 
bilioniškų kylinių raštų ypatybes. (Paskaita karal. moksliškoje drau- 
gijoje Leipzige; nuodugniaus yra augščiau minčtame veikale: “Ueber 
die Entstehung der aeltesten Schriftsystems“). Jo tyrinėjimo pasekme 
buvo tas, kad pradinė raštinių ženklų reikšmė supuola su vartojamais 
parašuose semitiškais žodžiais, kurie yra išreikšti tam tikrais idčografiš- 
kais ženklais. Bet semitiškosios šitų žodžių šaknys nesupuola su balsine 
reikšme priklausančių jiems ženklų; antra vertus, balsinė skiemenų 
reikšmė turėjo buti žodine išraiška tam tikriems žodžiams, išreiškiamiems 
raštiniais ženklais. Sulyginęs abu šituos momentus, Fr. Delitzsch gryžta 
prie apginamo jo anksčiau padėjimo apie buvimą nesemitinės sumeriškos 
kalbos. šitų tyrinėjimų išeigos yra remiamos ypatingai amerikinės ekspe- 
dicijos iškasomis Nipure. Surasti ten parašai yra seniausių ikišiol žino- 
mų rašto tipų.  Paaiškinimui męs privesime vieną pavyzdį. Anot Fr. 
Delitzscho, senovinėje formoje ženklas turįs mėnulinio piautuvo pavidalą 
jaunatyje, turi balsinę reikšmę Si. Kaipo paveikslas jisai reiškia “ragas" 
(Karnu) jauno mėnulio ir yra aiškinamas kaipo veiksmažodis mapahų 
— užtekčt (apie švietylus). "Tokios semitiškos šaknies, kuri jungtų bal- 
sinę reikšmę Si su atsakančia prasme nėra. Reikia dar patėmyti, jog 
Sarzeko surasti Telloche atkasose, pietinės babilioniečių viešpatybės dailės 
paminklai savo formomis ir tipais parodo pobudį asmeniškai atsiskiriantį 
nuo semitiškojo. 


Ant kiek paduoda žinomų mums parašų žinios, tai visą lai- 
ką matome semitiškųjų babilioniečių, semitiškos dabos ir 
tikėjimo šeimininkavimą. = Net seniausieji tekstai, sulyg 
abelno žinovų rašymo budo manymo, turi savyje bent se- 
mitiškosios įtekmės žymes. Babilioniškųjų gardinių drau- 
gijų ir kulturiškų centrų išsiplėtimas į vieną didelę, viena- 
tinę viešpatybę, įvykęs prie Chammurabi trečio tukstant- 
mečio pabaigoje, duoda mums išgalę apturėti daugelį įdo- 
mių žinių ir sulyg išsiplėtojimo babilioniečių tikėjimo šitų 
valstybiškų perversmų periode; bet pagrindinės babilio- 
niečių panteono pradžios yra jau senesniuose parašuose, 
surastuose Telloche. Teip pat vėlesniame laike: nė elamitų 
įsiveržimas ir jų šeimininkavimas Babilionijoje apie 2300 
metus, nė kassejiškųjų karalių antrame tukstantmetyje še- 
šiašimtmetinis Babilionijos pavergimas, neturėjo žymios 
įtekmės į babilioniečių tikėjimo budą. Iš idėografiško die- 
vų vardų išreiškimo budo negalima imti jokio priparodymo 
jų svetimažemiškai paeigai. Pačių augščiausių babilio- 
niškų dievybių vardai Ea ir Ninib visuomet be iššmimo ra- 
šyti ideografiškai, teip kad jų ištarimo tikrai negalima ži- 


noti. Kas atsieina Ramman vardo, tai tik nesenai tikrai 
tapo priparodyta, kad tai yra babylioniečių audros dievo 
vardas. Atmainingas dievų vardų rašymo budas ir pačių 
vardų perkeitimai yra aiškinama teipgi politiškų sąlygų 
permainomis, dėlei kurių vietoje vieno kulturiško centro 
tampa kitas, prie ko, žinoma, nyko vietinio kulto origina- 
liškumas, užėmusio antraeilę vietą. Net jei pripažinus, jog 
kaikurie ideografiškai parašytų dievų vardų yra buvusių 
sumeriškų dievų vardais, tai iš to galima tiek teišvesti, jog 
atėjusieji semitai priėmė ir juos drauge su raštu bei kul- 
tura ir dėl kokių nors, gal grynai išlaukinių priežasčių, su- 
vienijo savo dievus su svetimos tautos dievybėmis.  Rods, 
kas atsieina vieno dalyko, sulyg kurio babilioniečių tikėji- 
mas asmeniškai skiriasi nuo kitų arti giminingų jam se- 
mitiškų prekinės Azijos tikėjimų, lengvai galima butų pri- 
leisti svetimos įtekmės buvimą; šitam tikėjimų istorijos su- 
teikia daugelį analogiškų pavyzdžių. Šitai męs randame 
babilioniečių tikėjime, net seniausiuose laikuose, greta su 
tuo dievų garbinimu, kokis yra ir kituose semitiškuose tikč- 
jimuose, labai pasiplatinusį įtikėjimą į dvasias ir atsakan- 
“. čias jam žynavimo apeigas, burtines formulas ir žavėjimus. 
Tai buvo žemesnė kulto forma, vartojama greta su papra- 
sta pamaldos forma. Jau Gudea guodžiasi ant jos. Kas 
atsieina babilioniečių astrologijos ir astrologiškų suopro- 
čių sumaišymo su teologiškais, verta yra patėmyti tas, 
Jog pietinis babilioniškas apskritys Sumera ir Akkada su 
nuo seno šventu gardu Uru, buvo chaldėjų šalimi, pasiro- 
džiusių pirmusyk istorijoje antro tukstantmečio pabaigoje 
ir vėliau, puolus assyriškai viešpatybei, uždėjusių naują ba- 
bilionišką viešpatybę. Biblijinės sakmės sako apie magiją 
ir tarnavimą švietylams kaipo apie išimtinai chaldėjišką 
išmintį. Galbut ir šitame atsitikime padava butų teisinga. 


27. Babilioniško tikėjimo išsiplatinimai. 
Vietiniai Kultai. 
„„ Babilioniečių tikėjimas yra politeistiškuoju gamtos ti- 
kėjimu, priklausančiu žmonėms, užsiimantiems žemdirbyste 


— 216 — 

pasakiškai derlingoje šalyje.  Kasdieninis švietylų judėji- 
mas ir kasmetinis meto sezonų gryžimas davė priežastį vi- 
siems jų gyvenimiškiems džiaugsmams ir lukestims. Di- 
dieji švietylai, saulė ir mėnuo, buvo žmonėms asminimu 
geradėjingų, gyvenančių danguje ir šeimininkaujančių ant 
žemės, dievų ir prie jų buvo prikergiama babilioniečių tikė- 
jime šviečianti žvaigždė, sekanti abu švietylus, rytmetinė 
ir vakarinė žvaigždė. Viltis gamtos jiegoms yra gyveni- 
mišku kiekvienos tautos reikalu, esančios prigimtiniame sto- 
vyje.  Suoprotis apie dievus pas babilioniečius atsako to- 
kiems jau suopročiams pas kitas semitiškas tautas. Gam- 
tos spėkose apsireiškia dieviška spėka.  Šventnamiai yra 
dangiško dievų gyvenimo išreiškimais, todėl yra pagražinti 
švietylų paveikslais. Dievai yra dangiškieji žmonių valdo- 
vai, lemianti jų likimą, duodanti gyvastį, užlaikanti ją ir 
vėl sunaikinanti, karaliai ir šalies valdovai ir jos apgy- 
nėjai. Nuo šitų dviejų pažvalgų jie gauna ir vardus sau 
sulyg savo stovio, kaipo svieto ir žmogaus valdytojai ir su- 
lyg savo apsireiškimo slaptybiškame ir galingame valdyme 
gamtos jiegomis. Labai pasiplatinęs manymas, jog baby- 
lioniečių tikėjimas išpirmo turėjęs švietylų garbinimo po- 
budį, nėra patikrinamas senovės vietinių kultų paminklais. 
Abelnai nusitveriamas priparodymas šito susidedąs iš to, 
kad paveikslas išreiškiąs dievybę Ilu panašus į žvaigždę, 
nėra įtikinančiu. Šitas paveikslas teip pat gali buti dan- 
giškų erdmių simbolu, arba gali reikšti dangiško valdovo 
idėją. Teisybė, vietinių kultų žymės iš didesnės dalies nu- 
rodo į garbinimą dangaus paliepėjo. Šiaurinėje Babilioni- 
joje į tą nurodo saulės dievo kultas Sippare, Belo Nippure, 
pavasario dievo Marduko Babilione, galbut ir Nebo Bor- 
sippe, kuriam priskaityta javų augimas laukuose. Teipgi 
11 Nergal Kutoje išpradžių buvo dangišku dievu ir jau 
paskui, kaipo dievas deginančio saulinio karščio, naikinančio 
visokią gyvastį, tapo žemutinio svieto dievu. 

Pietinėje Babilionijoje dangaus valdytoju yra mėnuo, 
garbinamas Ure. Kad šitas susirišimas neparodo nieko 
įtempto, yra parodoma vėlesniu mėnulio dievo vadinimu 


— 217 — 

Anu, t. y. dangaus valdytojas. Tokią jau vietą, žinoma, tu- 
rėjo garbinamieji kaipo sauliniai dievai augštutiniai dievai. 
Ninib (Ningirsu) Sirpule ir saulės dievas Larsame; ir 
šiaurinis gardas Agane su pietiniu Uruku susijungė gar- 
binime dangiškos dievės Istar, kuri rytmetinės ir vakarinės 
žvaigždės pavidale seka labdaringų tveriančių nakties jiegų 
veikmę. Tiktai Ea kulte Eridu'je nematyt jokių prietikių 
su Ea, kaipo dangišku dievu.  Kaipo augštesnieji dievai 
šitos vietinės dievybės išpradžių galėjo buti labai giminin- 
gos viena kitai. Tik iš jų stovio babilioniškame panteone, 
kur jos visos priklausė nuo didžiojo, toli esančio ir retai 
minimo pamaldoje Anu, augštesniojo paliepėjo Nebo, gali- 
ma suvokti jų pirmapradinę reikšmę tokioj prasmėje, jog: 
jos buvo įvairiomis saulės apsireiškimų formomis. Jeigu 
jos tapo sauliniais dievais, tai yra statomos užpakalyj mė- 
nulinio dievo Sin, sulyg abelnos semitiškos pažiuros. Istar 
savo savotiškame pavidale neatkeistinai laiko dangaus ka- 
ralės reikšmę. 

Greta su didžiausia vyriškos lyties kiekvieno vietinio 
kulto dievybe kuone visuomet randame stovint šale jo mo- 
terišką dievybę, jo žmoną. Matomai, šitos moteriškos die- 
vybės senesniame laike lošė daug didesnę rolę, negu vė- 
liau, tapusios tik vyriškų dievybių papildymu, dalyvaujant 
jų valdymo teisėse, tuomi gi patim ir garbinimo teisėse. 
Gudėjos parašuose ypatingai yra garbinama žemės motina 
Ba'u, Ningirsu žmona. Pašvęsta jai Naujų Metų šventė, 
matomai turi jų jungtuvių apvaikščiojimo reikšmę, kadangi 
jai tą dieną buvo duodama vestuvinės dovanos. Tik Istar 
padaro išimtį: ji visuomet turėjo savo nuosavą kultą. 
Babilioniškosios dievės yra gamtos našumo jiegos atstovė- 
mis, turinčiomis tveriančią gyvastinę spėką; tai yra dievės 
derlos, didžiausios motinos, priduotos dangiškiems die- 
vams kaipo žemės dievės. 

Laikas, kuriame matome, kaip iš mažų surinktų aplink 
tikėjimišką vidurį visuomeniškų vienatų pasidaro didelės 
suvienytos viešpatybės, su prasinešančiu vėl tikėjimišku 
centru, priklauso ketvirtam tukstantmečiui. Labai didelę 


— 218 — 
svarbą turėjo įsteigimas Chammurabi viešpatybės (apie 
2250 m.), tvirtai sujungusios pietinę ir šiaurinę babilionie- 
čių viešpatybes į vieną abelną monarkiją. 

Klausimas sulyg to, šiaurinėje, ar pietinėje Babilioni- 
joje ankščiau atsirado gardai buvusieji kulto centrais, tik- 
rai negali buti išrištas. Ištikimi istoriški liudijimai rodo 
mums į buvimą suvienytos šiaurinės babilioniškos viešpa- 
tybės apie 3800 mete.  Nuodugnesnių žinių apie ją nėra. 
Iš gardų skaičiaus atsižymi Sippar, Agane, Nippur ir Ba- 
bilionas, vėliaus teipgi Kuta. 

Sippare, buvusioj senesnių šiaurinių babilioniškųjų val- 
dytojų sostinėje, nuo seniausio laiko iki naujausio, naujai 
chaldėjiško periodo buvo garbinamas dievas Samas, jo 
šventnamyj, vadintame “sauliniu namu". Akyvas vėlesniojo 
laiko paveikslas parodo jį sėdinčiu ant sosto šventnamyj, 
Prieš jį ant aukuro didelis saulės skritulys, viršuj jo mė- 
nuo ir dvi žvaigždės, gal tai Istar dievės simbolas rytmeti- 
nės ir vakarinės žvaigždės pavidale. Jo žmona yra duo- 
danti gyvastį dieve Aa, žmonių dievė. Kaimyniškame gar- 
de vadintame “Anunit'iškuoju Sippar“, buvo garbinama 
tolygi Istarai Anunit, turėjusi dvigubą pobudį — gero de- 
rėjimo dievės ir kariškos dievės. Seniaus šitos dievės kul- 
tas buvo Agane'je, kuris turėjo buti netoli nuo Lipparo. 
Ar šitas gardas yra tas pats, kuris vadinta Anunit'iškuoju 
Sipparu, labai abejotina, nors kultas jame nesiskiria nuo 
kulto Sippare ir šventnamiai abiejuose garduose vadinosi 
vienaip. Visgi įdomu yra, kad ir Anunit vadinosi dievo 
Samas'o pačia. 

Iš Belo šventnamio griuvėsių Nippure, kur buvo da- 
romos atkasos augščiau minėtos amerikinės ekspedicijos, 
"apturėta naujos žinios. Nippur tampa žinomu pirmą kartą 
valdant pietiniams babilioniškiems karaliams, atnaujinu- 
siems jame šventnamį ir pamaldas. Jis yra pirmutine vieta, 
kurioje yra garbinamas viešpats Bel. Jisai pasirodo esą5 
oro jiegų dievu.  Audrų demonai, tai jo tarnai ir pasiunti- 
niai. Drauge su juo yra garbinama valdovė Beltis, kaipo 
jo pati ir didėji motina bei žemės dievė. 


Babilionas išpradžių dar liekasi užpakalyj augščiau mi- 
nčtų gardų, teip pat ir giminingas jam gardas Borsippa išei- 
na į aikštę tik vėliaus, pilname prigulmingume nuo Babi- 


Pav. 34. Dievas Samas ir jo emblema ant aukuro. 


liono, teip kad babilioniškasis saulinis dievas Marduk skai- 
toma Nebo, saulinio Borsippos dievo tėvu. Kadangi Mar- 
duko kultan daug kas buvo perkelta iš Belo kulto Nippure, 
tai sulyg senojo vietinio Babiliono kulto su tikrumu galima 
pasakyti tik tiek, kad Marduk buvo garbinamas kaipo sau- 
linis dievas.  Sarpanit yra Marduko pačia, spindulinga gy - 
vastinės jiegos dieve. Galbut tai ji asmina savimi aušrą. 
Pirmesniuoju buvo Nergal'io kultas Kutoje. Jau se- 
nesniame laike pats Nergal, išpradžių buvęs sauliniu die- 
vu, drauge su savo pačia Allatu, buvo pastatytas į artimiau- 
Sius prietikius su požeminiu svietu. Ir patsai požeminis 
Svietas, kaipo mirusių gardas, buvo pavadintas gardo vardu, 
kuriame buvo Nergalio kultas, Kuta. Bet ir kaipo pože- 


— 1412 


minio svieto dievai, Nergal ir Allatu buvo dievais gyvasties 
ir vaisingumo tvėrėjais. 

Didesnę svarbą ir didesnę įtekmę įgavo vietiniai pie- 
tinės babilioniškos viešpatybės kultai. Centrališka jos vietą 
buvo Ur, kuriame buvo garbinamas mėnulio dievas Sin, 
vadinamas Nannar, šviečiąs. Jis vadinosi vyresniuoju Belo 
sunumi, bet skaitėsi pirmuoju iš dviejų. Jis neša šviesą 
tamsion naktin; jis yra drutas, jaunas, danginis, laukinis 
veršis, dievas tvėrėjas. Ant vieno senbabilioniškojo cilin- 
derinio antspaudžio iš Uro jis yra parodyta ant sosto ir vir- 
šuj jo mėnulio piautuvas. Semitų supratimu mėnuo svarbes- 
nis yra augmenims negu saulė, kuri savo deginančiu, nai- 
kinančiu karščiu tankiai gyvastį užmuša. Jo pati Nana yra 
didėji valdytoja; jos šventnamis vadinosi dangaus namu, 
Vėliaus ji yra sumaišoma su Istar. Ur keletą kartų už- | 
leido augštesnį šeimininkavimą Larsamui su jo sauliniu 
kultu ir Nippurui; bet iš tikėjimiškos pusės mėnulinio dievo 
gardas išlaikė savo pirmutinę augštą vietą ir turėjo labai 
žymią įtekmę į šiaurinį babilioniškąjį tikėjimą. 

Atkasos Sirpurla'je (Tellock) apima seniausias pieti- 
nės babilioniškos kulturos liekanas. Manoma, jog ant Sir- 
purla stovėjęs senoviškasis Lagas. Parašai čion ypatingai 
yra įdomųs tuomi, kad jie jau Sirpurla'je karalių-kunigų 
valdymo laikuose, apie 2800 m., nurodo į turtingą ir išsi- 
platinusį kultą su išdirbtu jau babilionišku panteonu. Vie- 
tiniu dievu Sirpurla'je buvo Ninib (Ningirsu), kariškas 
saulinis dievas, ginklų savininkas, smarkus Belo kovotojas. 
Greta su juo stovi jo pati Ba'u, kuriai buvo pašvęsta nuo- 
sava šventė meto pradžioje, dievų motina, mielaširdingoji, 
Anu, dangiškojo dievo duktė. Ant lygios su Ba'u skaityta 
jos sesuo Nina, vandens dievė, taigi ir derlingumo, vėliaus 
prilyginta prie Istarės. 

Vietiniu Uruko dievu buvo dangiškas dievas Anu (st 
savo žmona Anatu). Bet turimos žinios nurodo kuonė 
išimtinai į Istarės kultą, kuri Uruke vadinta Nana. Ji buvo 
garbinama čion kaipo vakarinės žvaigždės dievė ir, kaipo 
tokia, vadinta, dangiškąja valdytoja. Jos šventnamis va- 


— 221 — 

inta dangaus namu. Nana kultas Uruke yra labai pana- 
us į Anunit kultą Agane'je. Jos paveikslai kaipo epikos 

žygės apie Izdubarą (žr. sk. 39) randama ant cilin- 
derinių antspaudžių kaip Uruke, teip ir Agane'je. Ji, kaip 
ir Anunit, yra karės dievė ir valdytoja gamtinės gyvybės. 
Tik Uruk'inėje Nana stipriau pasirodo jautrios meilės die- 
vės pobudis ir, atsakančiai tam, ji turi čion teipgi tamsų 
pobudį, kaipo žudininkė, myriadarė dievė, 
“| Tammuzo, kaipo saulinio dievo kultas, regis, teipgi 
buvo Uruke nuo pačios pradžios. 
Pats pietinis Babilionijos gardas yra Eridu. Labai 
gali buti, kad jis buvo įsteigtas prie juros, arba visai arti 
nuo jos. Čion buvo Ea, gero marinio dievo kultas, kuris 
gyvena juros gilumoje ir yra apsaugotoju neišmatuojamai 
gilios ir slaptybinės išminties. Nė viename vietinių kultų, 
— jei neskaičius Marduko vėlesniame laike, — dievybė 
neturėjo tokio stipraus susirišimo su pirmutine savo garbi- 
nimo vieta, ir nebuvo nepertraukiamai sujungta su ja žmo- 
nių suoprotyje, kaip marinis devas Ea su gardu Eridu. 
Šitas nurodo teipgi ir į pirmapradinę, nepaprastą Ea'o svar- 
bą kaipo vandeninio dievo, kuris nesupuolė nė su jokia 
kita kurio nors dangiškų dievų. Iš Eridu paeina galingi ža- 
vėjimai. Vanduo yra vaisingame susijungime su žeme. 
Damkina, Fa pati, yra žemės valdytoja ir, kaipo jos vyras, 
tveriąs marinis dievas, turi teipgi prievardį žemės valdyto- 
jo. Panašiai Urui, šventasis gardas Eridu su jo kultu už- 
 1ma pirmą vietą terp senovės šventų Babilionijos gardų. 


28. Babilioniškojo Panteono Pradžia ir tolesnis 
babilioniškojo tikėjimo pletojimos. 

Trečiame tukstantmetyj, drauge su šiaurinės ir pietinės 
Babilionijos sujungimu ir babilioniškasis panteonas įgavo 
Sau abelną, vienodą išvyzdį. Kaip viešpatybės plčtojimos 
Užsibaigia Babiliono iškelimu svarbesnio gardo laipsnin, 
teip ir babilioniškųjų dievų sistema užsibaigia šito gardo 
globoje, dievo Marduko iškšlimu į dangaus ir žemės, dievų 
1r žmonių valdymo ir karaliaus laipsnin. Šitame besiplč- 


— 222 — 
tojime dalyvavo, kaip smulkių tikėjimiškai centralizuotų: 
apyvartų vietų perėjimas į viešpatybinę formą bei politiš- 
ką vienumą, teip ir babilioniškųjų kunigų įtekmė. Dar ir 
dabar galime aiškiai matyti šito plėtojimos žymes augš- 
čiau minčto Sirpurloje panteono skirtume nuo vėliaus. 
įsteigto, Sino kultą perkeliant iš šiaurės į pietus, perkeitime 
Marduko padėjimo terp kitų babilioniškų dievų. Šitos pa-- 
čios žymės pastebiama ir skirtume genealogijų, surištų su. 
vieno ir to paties dievo vardu, o kurios teip pat tankiai 
savo pamatą turėjo vietinėse sąlygose, kaipo ir, antra ver- 
tus, asmeninėse pačios dievybės ypatybėse. Artima tokių | 
kultų giminybė, kokia buvo Aganėje ir Uruke, gali buti 
išaiškinama savitarpiniais politiškais susinešimais. Greta 
su oficialiniu kunigų tikėjimu ir babilioniška monarkija, ne- 
siliovė turėję savo pirmesnės galybės ir vietiniai kultai, teip 
kad kiekvienas miestas garbino savo dievą-globėją daugiau 
už kitus.  Persikelę į Samariją Kutos gyventojai, pačmė 
su savim ir savo Nergal'į, o Sefarvaimo gyventojai suvie- 
nijo Molocho kultą su sauliniu savo gardo kultu. Iš kitos 
pusės, iš Babiliono gardo istorijos ypatingai aiškiai mato- 
ma, kokią stebinančią ir giliai perimančią įtekmę galėjo turėt 
kunigija.  Kunigams pavyko iškelti Marduką į visos vieš- 
patybės vyriausio dievo augštį tokiu laiku, kuomet dievų 
dalinimas į jų laipsnius senai jau buvo visų priimtas; ir jie“ 
ne tik pastatė savo vietinį dievą augščiau visų kitų, bet su 
pergalingo, į visus dideliai veikiančio kulto ir tautiškosios 
mytologijos, Marduką garbinančios pagelba, jie iškėlė jį į | 
galingiausį dievo laipsnį. Kunigų tveriniu reikia visiškai 
skaityti tą dvilypį elementą, kuris vienval ir ypatingai pasi- 
rodo babilioniškoje teologijoje, butent kosmogoniškų bei 
astrologiškų suopročių suvienijimą su dievų svietu. Sin, 
Samas, Istar, išpradžių yra visai gamtiški dievai ir saulė 
mėnuo bei Venera yra tik jų apsireiškimo formomis. Vė- 
lesniuose suopročiuose Sin, Samas ir Istar pasirodo įku- 
nytais saulėje, mėnesyj ir Veneros žvaigždėje. Teip pat ir 
planetos buvo išskirstyta terp vyriausių dievų ir kiekviena 
jų apturėjo sau tam tikrą danguje vietą. Tokiu budu sak- 


mėje apie svieto sutvėrimą pasakojama, buk Marduk pasky- 
ręs trims augščiausiems dievams jų gyvenimo vietas dan- 
riškame rume, įrengė svarbiausių dievų buklę (butent dan- 
guje) ir pastatė žvaigždes kaipo jų paveikslus. Tankiau- 
siai žvaigždiniai elementai buva žavėjimuose. Yra žavė- 
jiminiai vėlesnio laiko himnai, nukreipti į ikišiolai nežino- 
mus dievus. Liaudžiai šitas kuniginis tikėjimas pasiliko sve- 
timu. Net pačiose kuniginėse mokyklose ir vėlesniame lai- 
ke pastebiama vienvalinis svyravimas sulyg dievų vieniji- 
mos su žvaigždėmis ir sulyg įsteigimo sąryšio jų su tam ty- 
čia nurodytomis vietomis ant dangaus. Viena dievų var- 
dų, sulyg jų vertybės sustatymo kaleina, nors nevisuoti- 
niausiai priimta, pasiekė net musų laiką musų savaitės dienų 
varduose: Sama saulė, Sin mėnesis, Nergal Marso pavidale, 
Nebo — Merkuro, Marduk — Jupiterio, Istar — Veneros ir 
Ninib — Saturno. Babilioniškųjų dievų rangos kaleina pe- 
dantiškose kunigų mokyklose buvo dar tuomi reiškiai įsteig- 
ta, kad dvylika vyriausių dievų buvo ženklinama tam tikro- 
mis skaitlinėmis.  Suopročiai apie svieto sutvėrimą ir svie- 
to tvarką buvo nevienoki. Męs randame čion išsivysčiusią 
ir pedantišką kosmogonišką sistemą, ankštai susirišančią su 
astrališka teologija. Bet šitoje sistemoje yra daugelis pir- 
mapradinių idėjų. Apie sutvėrimą ir tvaną mytų asmenyje 
ir žavėjimo legendų asmenyje yra liaudiniai suopročiai. 
Kuoprasčiausiame pavidale jie pasirodo legendoje apie Eta- 
ną (žr. sk. 39). Greta su dievų garbinimu su nesumenkusia 
galybe buvo tikėjimas į demonus. Daugybė liturgiškų nuo- 
traukų, esančių žavėjimo tikslams, kurie yra toli skaitlin- 
gesniais už likusią pamaldinių himnų rašliavą, nurodo teip- 
gi, jog tikėjimas į demonus ir žavėjimą turėjo gilias liau- 
dyje šaknis. 

Pradedant nuo chaldėjų pasirodymo, apie 1100 m., 
versmės žinių apie babilioniškąjį tikėjimą eina mažyn. Bet 
Jos yra užvaduojamos assyriškų karalių parašais.  Pan- 
teonas, su Marduku priekyje iš svarbiausių abelnų pusių lie- 
kasi neatmainingu, tik vis priemoniškai vystosi tolyn. Jis 
neatsimainė ir paskutinio Babiliono didybės pražydėjimo 


laiku prie naujachaldėjinės viešpatybės. Bet juo istorijoje 
einame toliau, juo tvirčiau babilioniškame tikėjime įsigyve- 
na monarkiškasis pobudis drauge su be galo skaitlinga 
daugdievija. Tą matome kaip iš karališkų Nabuchodono- 
soro ir Nabodino parašų, teip ir iš pastebėjimo vertų vardų 
liudijimų, duodamų jiems begaliniame skaičiuje įstatymiš- 
kais dokumentais. 


29. Augštesnieji babilioniškojo Panteono Dievai. 

Babilioniškojo panteono čiukurą užima didėji dieviš- 
koji trėjybė: Anu, Bel ir Ea. Jie yra dievais visa ko, kas 
randasi ant dangaus, ant žemės ir po žeme. Pažvelgus į 
juos ir vėl pasirodo pirmapradinė dar, prigimtinė pažiura, 
Anu, dangaus viešpats, yra bendrume su Belu, trejybėje už- 
imančių žemės ir ant jos veikiančių gamtos jiegų valdytojo 
vietą, jeigu gi abu sujungti su vandeniniu Eridu gardo 
dievu, kuriam trejybėje priklauso visos slaptosios ir ste- 
buklingosios požeminės jiegos ir kuris savo buklę turi van- 
denyno bedugnėse. Šitam dalinimui beveik atsako ir babi- 
lioniškasis suoprotis apie tris svieto dalis. Bet kas atsieina 
kulto, tai Anu ir Bel pasirodo nublankusiomis jau žvaigž- 
dėmis. Teisybė, kad jiems dievobaimingai duodama vieta 
priekyje visų kitų dievų ir net dievai, turį reikalą su žmo- 
nėmis ir tverią jiems, kreipiasi prie jų su tokiu jau dievo- 
baimingumu, bet visgi nuo jų pasiliko beveik vienas tik 
vardas. Jie stovi perdaug augštai ir atitolinti neišmatuo- 
jamu toliu. Jų veikmė į svietą vyksta per kitus didžiuosius 
dievus, ypatingai per Sino, didžiojo Anu sunaus tarpinin- 
kybę spindulingų saulinių dievų, savo šviesa duodančių gy- 
vastį ir gerovę, audrų dievo, kuris pasiųsdamas ant žemės 
savo smarkaujančius tarnus bei žinnešius ir apvaisina ir 
žudo, panašiai senoves Belui; per Istar, dangišką karalę ir 
žemės valdovę, viso jos derlingumo leidėją ir visų tvarinių 
motiną. Tik Fa ir kulte užima pirmutinę vietą, ir net tąsyk 
kaip Marduk ir Gibil, ugnies dievas, arba kiti dievai veikia 
sulyg jo įsakymo; perduodami svietui jo išmintį, tai jis pats 


— 225 — 
Ea užlaiko savo tvėrėjo ir apsaugotojo vietą, kaipo dievas 
neišmatuojamų ir neišsemiamų požeminių svieto gyvenimo 
versmių. 

Šita trejybė: Anu, Bel ir Ea yra randama jau para- 
šuose Sirpurla'je. Anu, Gudejos parašuose Sirpurla'je be 
tolesnių pridėtinių apženklinimų, pasirodo dangaus valdovu 
ir žemės dievės, motinos-dievės Ba'u tėvu. Jis yra augė- 
čiausias viešpats visa ko esančio, dievo tevas. Daugelis die- 
"vų skaitosi Anu sunumis. Jo vardu abelnai ir dievybė va- 
dinama anutu. Jo prisakų klauso visi dievai ir visi jie 
"sunkiose aplinkybėse kreipiasi prie jo. Pats jis niekuomet 
neveikia be kitų tarpininkybės. Pavojinguose padėjimuose 
jis stengiasi pristumti kitą kokį dievą prie sunkaus užda- 
vinio, žadėdamas visokią dangiškų jiegų pagelbą: teip jis 
elgėsi tverdamas svietą, teipgi tvano istorijoje, — neturė- 
damas pats ką veikti, — legendose apie paukštį audros pra- 
„nešėją Cu, išplėšusį saulės dievui likimo lenteles ir apie 
Adapą, sulaužius; pietiniam vėjui sparnus, galiaus astrališ- 
kame myte apie mėnesį, persekiojamą septynių piktų dva- 
sių (mėnulio užtemimas). Teisybė, kad svieto sutvėrimo 
istorijoje*) šnekama, jog dieviškoji trejybė: Anu, Bel ir 

Ea, pati buvo augštesnėsės dieviškos poros sutverta ir ta- 
„ryba prieš kovą su žalčiu Tiamat yra vedama jos tėvo 
„Ansaro. Bet Tiamat nori padaryti savo vyrą Kingu augė- 
tesniu už visus dievus tuomi, kad ji uždeda jam ant kru- 
tinės likimo lenteles ir tuomi įkelia jį į Anu laipsnį. Gal 
tai ir šitame reiškiasi atbalsys to, kad Anu užima augš- 
čiausią vietą. Nepavykęs jo užpuolimas ant Tiamat pa- 
tarnauja pergalingo Marduko pragarsėjimui, kuriam do- 
vanų ir atiduodama likimo lentelės. Bet duodant jam augš- 
„tesnį laipsnį, yra sakoma: Galybei tavo nėra lygios, žodis 
tavo yra Anu. Pasakojime apie tvaną, jis drauge su Belu 
ir pragaištingais saulės spinduliais pasmerkia žmones pra- 
-——— 
*) Sulyg padėjimo mytuose užimamo dievų apie svieto sutvėrimą 
ir tvaną nusisiunčiame prie nuoseklesnio jų išdėjimo sk. 36. Abu šitie 
mytai, apie kuriuos ir čion reikėjo paminčti, pasiekė mus savo dabarti- 


nėje formoje nuo to laiko, kaip išsivystymas babilioniško panteono buvo 
Mžbaigtas.  Neišvengiami atkartojimai gal priduoda aiškumo. 


— 226 — 


žuvimui. Bet ištikrų tvano kaltininku yra Bel. Anu tik 
kliudoms prisimena, šnekant apie tai, kaip dievai išsigandę 
tvano, pasiekiančio dangų, bėgo į tą dangų, kuriame gy- 
vena Anu. Žavėjimo himnas, nukreiptas į jį, vadina jį 
šventuoju dangaus viešpatim, ženklų ir sapnų aiškintoju. 

Gudėjos parašuose Belui duodama žemės valdytojo 
vardas, kurio paliepimai yra neatmainingi. Jo šventnamis 
panašiai žemei vadinama “kalno namu" (sutinkamai su suo- 
pročiu apie žeminį kalną). Senbabilioniškieji karaliai savo 
valdžią gaudavo nuo Belo, kurio jie buvo šaukiami val- 
dyti*). Jam, kaipo jo valdymo sritis, priklauso žemė su 
gyvenančiais ant jos žmonėmis. Jam ypatingai priklauso 
visos demoniškos jiegos; jis yra visų žemės dvasių karaliu- 
mi.  Kaipo žmonių paliepėjas, jis yra tikras Bel, tariant, 
viešpats, valdovas ypatingai, skiriąs žmogui dalį labiausiai 
gi jo mirimui laiką. Užimdamas tokią vietą, sulyg tikrų 
semitiškų pažiurų, jis turi dvigubą pobudį: iš vienos pusės 
jis yra labdaringu, iš kitos pražutingu dievu. 

Jog Bel, kaipo antras dieviškos trejybės esmuo nėra 
vien oro ir audrų dievu, tai į tą nurodo jo užimamas padė- 
jimas pasakojime apie tvaną. Jo elementų pykinimas nėra 
jo kalčia, tai žmonių pasileidimas, ką iššaukia jo naikinantį 
pyktį. Žemė šitame atvėjije yra Belo galybės sritimi. Sit- 
Napistim savo tėvynainiams nurodo tokią priežastį arkos 
statymo: “Bel neapkenčia manęs; todėl aš negaliu ilgiau 
gyventi jusų garde; ant Belo žemės nėra man vietos galvai 
priglausti". Kaip jis siunčia lietų, skleidžiantį palaimini- 
mą, teip jis gali užvesti ant žmonių pražutingą tvaną. Nors 
ir kiti dievai dalyvavo taryboje, bet tvanas buvo Belo nu- 
tartas; tai buvo jo teismo nusprendimas, kuriuomi jam no- 
rėjosi išnaikinti visą žmoniją už jos nuodėmes, ir jis su- 
pyko, vienam žmogui išsigelbėjus. Tokiu budu jis pasiro- 
do dievu naikintoju ir Ea suramina jį supykusį dėlei Sito- 

*) Šita pažiura užsiliko ir laike assyriško valdymo.  Assyriškiems 
karaliams, kaipo įstatymiškiems Babiliono valdytojams, Belo šventnamyj 


buvo daroma apeiga, panaši vainikavimui. Belu šitame atvėjije, žinoma, 
buvo Marduk, ant kurio daugelyje atsitikimų buvo perkelta senovės Belo 


kulto ypatybės. 


— 227 — 


Napistimo išsigelbėjimo, tik patardamas jam sudrausti vi- 
sokius nuodėmininkus bausmėmis — maru, badu ir lau- 
kiniais žvėrimis. Bet tas pats Bel paskui pasirodo malonum 
išsigelbėjusiam žmogui ir jo pačiai, laimina juos ir paskiria 
jiems gyvenimo vietą ant palaimintų salų. 

Suoprotis apie jo įtekmę į visas gamtos tvėrimų jiegas, 
veikiančias ant žemės su ypatingu versmu išeina iš to, kad 
astrališkame myte apie septynias piktas dvasias jis yra vadi- 
namas Sino, Samaso ir Istarės tevu. Bet geriau už kitus 
Belo sunumi vadinama Sin. 

Ea, gerasis dievas, yra trečias didžiosios dieviškos tre- 
jybės asmuo. Jo vardo ištarimas dar nėra sulygtas tikrai* ). 
Žemutinio svieto dievu jis vadinama dar Gudėjos parašuo- 
se; jis yra šventos vietos, Eridu gardo karalius, viešpats, 
duodąs išmintį. Vienas su kitu ankštai susiriša. Ea gy- 
vena jurų gelmėje, todėl jis yra požeminių versmių valdy- 
toju, iš kurių darosi šaltiniai ir upės, duodančios šaliai na- 
šumą. Šaltinio vanduo yra brangi dievo dovana. Vieni 
gardo vartai Sargono karaliaus Assyrijoje iš dėkingumo 
vadinta, “Ea atidaro savo šaltinį". Jis turi net upių valdy- 
tojo vardą. Todėl, kuomet jis vadinama žemės dievu, kai- 
po našumo dievas, paeinančio iš gilumos, tai tas nėra įsi- 
veržimu į Belo sritį, Su šita gamtiška Ea jiega surišta 
teipgi jo užvardžiai, kuriais himnuose tankiai yra išreiškia- 
ma jo padėjimas, kaipo gyvasties pradinės visokios gyvybės 
versmės valdovo, visų žemiškų tvarinių valdytojo.  Viena- 
me žavėjimo himne jis vadinama viešpačiu žmonių, kuriuos 
jis sutvėręs. Aplamai jis tankiausiai vadinama sutverėju, 
sutverėju visko, net ir dievų, kas yra išreikšta varduose Ea- 
epes-ili ir Ea-iluti-ibni. Visi šitie prievardžiai yra ankšta- 
me susirišime su pirmapradiniu suopročiu, jog tvėrimo jiega, 
iššaukianti gamtą gyvybėn, gludo žemės gilumoje. Šitoj 
paslėptoj gilumoj gyvuoja visa kas slapto. Todėl Ea yra 
————— 

*) šitas vardas visuomet yra rašytas ideografiškai. Pas Damoscijų 
Jis skaitosi A0s. Galimas daiktas, kad iš šventos baimės jis rašyta rebuso 
Paveiksle, kadangi vardas Ea yra didele, neišaškinama žavėjimo paslaptimi. 


Šitame varde, buvusiame ant žarijinės žavėjimo apeizą darant, buvo augš- 
čiausi burtai. Net dievai nežinojo Ea vardo. 


— 228 — 
paslėptos ir giliausios išminties viešpačiu. Viską nuplau- 
jąs vanduo yra jo elementu. Jam priklauso visos raganiš- 
kos spėkos (žr. sk. 38), sapnai buva jo apreiškimų budu. 
Jis yra dievų ir žmonių patarėju, kuriems maloningai ir 
su noru pasakoja savo išmintį, nes jis žmones myli. Ka- 
dangi jis gyvena gelmėje, tai jam priklauso visos naudingos. 


= 


Pav. 35 Babilioniškasis dievas žuvies pavidale. 


naugės ir jis yra kalvių bei daildarių dievu. Visų išdar- 
bysčių pabuklai paeina iš jo srities, išmintis pamokina juos 
naudoti, todėl jis yra visokios dailės ir mokslų dievu, vi- 
sokio amato, tikras kulturos dievas, 

| Suprantamas dalykas, kad jis yra jureivių dievu-globė- 
ju.  Sancherib (assyriškas) pirma ėjimo laivan į juras me- 
ta kaipo aukojimo dovaną auksinę žuvį ir auksinį laivą. 


pPrvVVVPP DPP NAMAI A NIB „PPR 


i 


P mk o Alė iai A 


Visas šitas ypatybes randame pasakoje apie tvaną.  Ea 
išgelbsti Sit-Napistimą laive ir užtaria išgelbėtąjį prieš su- 
pykusį Belą. Jis sapne persako Sit-Napistimui ką jis girdė- 
jęs dievų taryboje ir duoda jam sumaningus nurodymus 
sulyg statomosios arkos didumo. Bet tuojaus pajunta tą: 
kas be Ea gali tą padaryti, tas žino vienok visokį Ea mierį. 
Bet Ea moka jį nuraminti ir jį prilenkti išgelbėto pusėn. 

Iš visa ko labai gali buti, kad Beroso pasakojimas apie 
žuviažmogį Oannesą ir žvyniniuose rubuose dievo pa- 
veikslas atsineša prie Ea. Žuvis yra jo simbolu, pedantiš- 
kame gi supratime apie svieto pradžią — akmeninis ožys su 
žuvies vuodega. Beros pasakoja, kad Oannes kas rytas iš- 
eina iš jurų bangų, idant žmones šviesti, mokinti juos žemę 
dirbti, šventnamius ir gardus statyti, amatų ir dailių mo- 
kinti, vakare gi vėl slepiasi į juras*). Teisybė, kad alego- 
riškoji prasmė nurodo į saulinį mytą; saulė užteka iš van- 
denyno ir vėl leidžiasi vandenynan. Galbut šitame myte 
Ea sujungtas su savo sunum Marduku, išeinančiu iš jurų 
rytmetine saule. Kadangi jis buvo visų žavėjimų valdovu, 
tai jo kultas negalėjo buti nustumtas į užpakalį, teip pat 


Pav. 36. Dievas Sin priima garbinimą. 


iii 


*) Ksisutros, nuo tvano išgelbštas, anam perėjus užkasa Sippare ply- 
tas, ant kurių buvo visas mokinimas įbriežtas. 


— 230 — 
kaip ir Anu ir Belo kultai. Kaipo veikiantis asmuo jis 
teipgi pasirodo retai. 

Be Anu, Belo ir Ea yra dar kita didėji trejybė: Sin, 
Samas ir Istar, arba Sin, Samas ir Ramman. Juose apsi-- 
reiškia dangiškų dievų veikmė gamtą; vienvalinė įtekmė 
daroma jų į žemę. 

Sin, mėnulio dievas su savo apšviečiančiu naktį švie- 
tylu visuomet stovi saulės priekyje. Sulyg to pas semitus 
pradžia dienos skaitoma nuo saulės nusileidimo. Jis jau 
labai senuose laikuose buvo pripažinamas Samaso ir Ista- 
rės tėvu, Gudea pasakojo apie jį, jog jo vardas niekam ne- 
buvo atidengtas. Viename himne iš Uro šnekama, kad Sin 
neturėjęs ant savęs jokio teisėjo. Jis stovi augščiau teisėjo 
Samaso. Augšta jo vieta terp dievų yra pažymėjama tame 
pačiame himne augščiau nurodytu jo vardinimu Anu, die- 
vų ir žmonių ir visų gyvų daiktų leidėju. Pirma visa ko jis 
yra augmeniškosios srities dievu. Nuo jo žodžio auga aug- 
menys ir dauginasi kaimenių vaisingumas. Su savo išaugš- 
tinta grožybe jis yra augščiausiu karališko laipsnio pavyz- 
džiu; ant jo uždėta žėrintis karališkas vainikas dviragio 
piautuvo mėnulio pavidale. Kaipo Nannar, šviečiančiam ir 
karaliaujančiam jam priskaitoma teipgi Samaso veiklumas: 
jis duoda žmonėms įstatymus ir teisingumą. Bet su mė- 
nulio dievybe astrališkieji suopročiai ankščiau sujungta, 
negu su Samasu. Astrališkas mytas apie mėnesio užtemi- 
mą, kuriame pasakojama apie užpuolimą ant mėnulio dievo 
septynių piktų dvasių ir Marduko išgelbėjimą jo, turi liau- 
dinį pobudį. Išsireiškimai augščiaus mineto himno “patsai 
tveriąs" arba “patsai augąs vaisius" reikia išimtinai su- 
prasti dangiškojo apsireiškimo prasmėje, mėnulio augimo. 
Įdomu yra, kad svieto sutvėrimo ir tvano istorijoje Sin 
pasirodo visai nuošaliai.  Pasakojime apie svieto sutvė- 
rimą apie jį prisimena tik kaipo apie mėnulinio švietylo 
dievybę, valdančią naktim ir dalinančią laiką savo vainiku 
(augančiu ir dylančiu). 

Saulinis dievas Samas, kaipo Sino sunus, užima že- 
mesnę vietą už aną, bet kaipo dieninės šviesos dievas, jis yra 


aiš Lai = „ Lusilian——>417>-2422 7808 


— 231 — 
didžiuoju ir mylimu dievų ir žmonių draugu. Jis su Sinu 
dalyvauja kasmetinio žemės gaivinimo dalyke išdavimui vai- 
singos augmenybės ir užtai skaitoma didžiuoju žmonių ge- 
radėju.  Samaso svarbumas, kaipo dangaus švietylo, apsi- 
reiškia ir vėlesniame laike mažesne galybe negu Sino. Rods, 
jo švita, pergalingas jo ėjimas dangiškąja tvirtuma, spin- 
dįs jo kelias, viskas tas reiškiasi visuose pavidaluose ir 
augštoje, počtiškoje formoje. Vienok saulės počtiškieji 
vaizdai himnuose ir mytuose neužtemdo savimi suopročių 
apie dievą, šeimininkaujantį danguje, kuris apsireiškia tik 
tvoskiančioje saulinės šviesos didybėje.  Augštesnis suo- 
protis nesinaikina išlaukiniu sanprotavimu apie saulės judė- 
jimą. Priešingai, nė pas jokį kitą dievą doriška svarba 
neprasineša teip daug, kaip pas Samasą: jis yra dangiškojo 
ir žemiškojo svieto teisėju, nes savo šviesa jis persismelkia 
per visokią tamsą iš dangaus augštybės į paslėpčiausias 
žemės gilumas. Jis yra didžiuoju dievų teisėju, dangaus 
ir žemės teisėju. Ir jo teismas yra teisingas. Todėl jis 
yra visokių naktinių tamsių darbų priešu. Prasižengėliai, 
vagys ir riaušininkai prisidingi jo ir dreba prieš jį, melas 
bėga nuo jo ir visokios naktinės baimės, raganių ir demo- 
nų užleidžiamos nyksta nuo jo vaiskios šviesos. Jo šviesa 
pasiekia teipgi ir užslėptas paslaptis. Jam žinomos visos 
pranašybų ir sapnų paslaptys. Antra gi vertus, šitas die- 
vas yra labdaringu silpnų ir prispaustų pagelbininku ir ap- 
gynėju. Jis gali surištą paleisti, sergantį išgydyti. Todėl 
jis garsi kaipo dievas numirėlius prikeliąs. Apie jį, kaipo 
apie apsaugojančią dievybę, teisingai sakoma, jog jis eina 
drauge su keleiviu sunkiuoju keliu. Kaip giliai įsikerojo 
Suoprotis apie dorišką saulės dievo veiklumo svarbą, reiš- 
kiai matyt iš to, kad net pasakoje apie žaltį ir arelį, žaltys 
kreipiasi prie Samaso melsdamas užstojimo ir atkeršinimo 
už arelio užpuolimą.  Pasakojime apie tvaną jis ima daly- 
vumą gelbėjime Sit-Napistimo, paduodamas tvano pradžios 
ženklą, sulyg kurio Sit-Napistimas turi elgtis. 
Babilioniečių mytai iš didesnės dalies yra sauliniais 
mytais; bet kaikurie jų liečia ne Samasą, tik Marduką, kai- 


— 232 — 
po užtekančią, ar nusileidžiančią saulę. Kaip dieninis, teip 
ir metinis saulės aplinkbėgis yra išpuošti mytiškais sanprota- 
vimais. Šiteipos parodyta ant senbabilioniškųjų cilinderių 
kaipo saulės dievas su palmos rykšte rankoje, išeina švie- 


Pav. 37. Samas rytmetyj išeina per rytines dangaus duris. 


dviem figuromis, ženklinančiomis, gal, rytą ir vakarą. Ant 
kito cilinderio jis yra parodytas kovojančių su beginkle fi- 
gura, sėdinčia už kalno; tai yra saulė, kuri degindama ir 
naikindama, nuo zenito artinasi linkui saulinio nusileidimo 
kalno; greta su juo jo pati su pergalėtojo vainiku. Ant 
kito cilinderio genijai atveda prie Samaso sosto surištą 
blogdarį dievų priešininką, demoną, pietvakarinį vėją. Ba- 
bilioniškuose parašuose yra teipgi ir počtiškasis saulės die- 
vo paveikslas, kuris važinėja su savo tarnais saulės ratuose, 
valdydamas užkinkytus prie jų ugninius arklius, kurių ko- 
jos nepažysta pailsimo.  Jausmiškais sanprotavimais, atsi- 
nešančiais prie saulės judėjimo skaitoma ypatingai jo gar- 
binimo forma himnuose: jam atidarant dangaus vartus ir 
iškėlus galvą viršuj svieto, visas svietas apsilieja šviesa, 
dievai ir žmonės su dideliu džiaugsmu žiuri į jį, visų tvari- 
nių gamytoją, dangaus ir žemės apšvietėją, plačiosios že- 
mės vėluvininką; jis vienas pereina plačiąsias juras, — kas 
kits gali pereiti jas? sakoma Izdubaro epikoje. — Šviesybė 


— 233 — 

jo leidžiasi į vandenyną ir plati, galinga jura baidosi jo 
šviesos, kuri, varydama baimę, pasiekia ir nežinomas šalis. 
Šviesa yra linksmybė, šviesa duoda sveikatą ir gerovę, — 
šitas yra išpasakojama visuose himnuose Samasui. 


Pav. 38. Ramman, audros dievas. 


Trečias antros dieviškos trejybės asmuo yra lietaus 
ir audros dievas, Ramman*) “griaustulis", ir apskritai die- 
vas visų atmosferinių apsireiškimų, esančių terp dangaus 
ir žemės. Lietaus dievas kartkarčiais vadinama ir versmių 
dievu, nors sulyg pradinės prasmės šitas užvardis jam ne- 
turėtų prigulėti. Audros, tai jo žinnešiai ir jis pats vadi- 
nama "Audra", žaibai, tai jo ginklas. Panašiai Belui, ku- 
rio pildenybės perėjo ant jo, jis turi labdaringą pobudį, ka- 


*) šitas vardas, ilgą laiką buvęs ginčijamu, tapo surastas viename 
žavėjime parašytu fončtišku budu sakinyj ilu Ram-ma-nu-ri-ih-su tikrą 
daikvardį reiškiantį Ramman (duoda) audrinis lietus. 


— 234 — 
dangi jo lietus apvaisina žemę, bet jis ir baisus naikinančių 
elementinių spėkų veiksmu. Todėl, jam piktume bevažinė- 
jant drauge su tarnaujančiais jam audrinių vėjų demonais 
ir naikinant viską ant dangaus ir žemės, net dievai pasi- 
slepia nuo jo rustybės.  Žavėjimo himnai ir karališki pa- 
rašai (assyriškieji) atsineša prie Rammano su pagelba, 
kuomet išreiškiama koks nors baisus užkeikimas, arba no- 
ras kokios nors pražutingos nelaimės: jo prašo užleisti ant 
nevidoningos šalies ar namo baisias audrines bangas, nai- 
kinantį lietų, arba griaujantį uraganą, sukelti valdinius 
prieš jų valdonus, atnešti su savim visokias nelaimes, saus- 
metį ir badą, savo baisiais žaibais išnaikinti šalį.  Himnuose 
(ypatingai assyriškuose) vienval yra garbinama jo visa- 
galinti naikinanti galybė. Jis yra piešiamas su ugnies kardu 
ir griausmo vilyčiomis. 

Ramman neatimamai surištas su babilioniškąja pasaka 
apie tvaną. Jis ypatingai vadinama audringų bangų valdo- 
vu. Nors jis ir nedalyvauja dievų taryboje, bet pildo jų 
nusprendimus, matomai, kaipo Belo atstovas su nožmiu 
džiaugsmu ir baisia spėka. Su griausmu išvažiuoja jis 
juodame debesyj; jo audrinės viesulos ir bangos pasiekia 
dangų, teip kad išsigandę dievai išbėgioja. Visur jis apsi- 
reiškia kaipo elementinis dievas. 

Tas pats atsikartoja ir ant assyriškų paminklų. Ar 
nors jau apie 2300 metais vienas pietinių babilioniškųjų 
karalių Larsame vadinta Nur-Ramman “Šviesa (yra) Ram- 
man“, vienok yra galimu, kad jo kultas perėjo Babilionijon 
iš šiaurės. Assyrijoje jo vardas tikrųjų daiktvardžių su- 
dėjime yra minimas jau seniausiuose laikuose. Gali buti, 
kad assyrai savu žaru gavo jį nuo savo syriškųjų kaimynų. 

Sala, dirvų dievė, yra Ramman'o pačia. 


30. Marduk. 


Nusisiuntimo raštai. Alfr. Jeremias, straipsnis Marduk Rošero leksi- 
kone graikiškos ir romiškos mytologijos. II, pusl. 2340—2372 (1895). 


Marduko vardas drauge su Sino ir Samaso vardais yra 
senesniuose babilioniškų valdovų parašuose. Bet nė vieno 


dievų padėjimas panteone nesimaino teip labai kaip Mar- 
duko iki jis iškyla augščiau visų kitų. Žavėjime, atrastame 
Eridu'je, jis vadinama Ea sunumi. Prietikiai, kuriuose jis 
yra sename kulte Eridu'je, nurodo į tai, kad jau seniau- 
siame laike jis skaityta terp Babilionijos dievų. Išpradžių 
jį garbino kaipo saulės dievą, duodantį rugius, kviečius, ir 
miežius, verčiantį augti žalią žolę ir daryti maistą žmo- 
nėms. Visi parašai vienbalsiai liudija tą, kad jis buvo skai- 
tomas rytmėtinės saulės dievu. Jis vadinama Ea sunumi, 
arba vandenyno pirmadėliu, nes rytinė saulė kasdien iškyla 
iš vandenyno gilumos, pergalingai išvaikydama uką. Kas- 
dieninei, užtekančios saulės pergalei naktinės tamsos at- 
sako kasmetinė pergalė pavasarinės saulės, kuri po ukanotų 
žieminių mėnesių siunčia ant žemės savo vaiskią šviesą. 
Kad Marduk šitoje dvejopoje prasmėje buvo garbinamas 
jo kulto garde, Babilione, tai yra patikrinama paeinančiu iš 
vaikščiojimu babilioniškos šventės cakmuku (žr. žemiau). 
Švintant dienai, švintant pavasariui (nauji metai) ir, persi- 
kėlus į svieto pradžią, švintant sutvėrimui, Marduk parodo 
savo pergalingą spėką.  Kaipo saulės dievas, išeinąs iš 
vandenyno gelmių, jis yra išminties dievu, išnešąs svietan 
savo tėvo Fa paslaptis, jo atidengiamas dievams ir žmo- 
nėms; jis yra dievų išminčia. Šviesusis ir išmintingiausis 
dievas, jis savo akimis permato žmogų perdėm; jis yra 
skaisčių žavėjimų dievas (žr. sk. 38), labdaringas tarpinin- 
kas, perduodąs Ea paslaptis, piktų užžavų naikintojas, išvai- 
kantis demonus, gydantis ligas, “kuris myli prisikėlimą nu- 
mirėlių" (kaipo pavasario dievas), gailestingas dievas. 
Viešpatybės Chammurabi įsteigimas (terp 2300 ir 2200 
m.) bėgyje dviejų šimtų metų padarė Babilioną tikėjimišku 
visos Babilionijos centru, o su tuo ir Marduk, vietinis Ba- 
biliono dievas, tapo dievų valdovu. Patsai Chammurabi 
apie save sako, jog jis, Babiliono karalius, pasiekė Mardu- 
ko išsikėlimą. Babilioniškųjų kunigų pasistengimams pasi- 
sekė Marduką iškelti į augščiausią dievų laipsnį. Iš Cakmu- 
ku šventės jie padarė Marduko terp kitų dievų iškėlimo 


— 236 — 


garbstymą ; jie sudėjo svieto sutvėrimo epopėją, kurioje pati 
tvėrimo istorija padaro tik antraeilinį dalyką, esantį padidi- 
nimui įspudžio, padaromo Marduko iškelimu į dievų kara- 
liaus laipsnį. Daugybė himnų jam, kuriuose jam priskaito- 
ma kuojvairiausios dievų karaliaus ypatybės, Belo dievų, 
turi savyje mytologiško apie svieto sutvėrimą pasakojimo: 
įtekmę. Priegtam ant jo galutinai perkialiama visos didžiųjų 
dievų teisės ir galybė.  Epopėja apie svieto sutvėrimą yra 
sauliniu mytu,  Marduk yra sutverėjas — svieto surėdyto- 
jas. Šitu budu yra garbstoma abi Marduko veiklumo pu- 
sės — kaipo svieto dievo ir kaipo išminties dievo (žr. sk. 
36). Marduk apveikia baisų slibiną Tiamat, gresiantį dan- 
giškųjų dievų valdybai; vadinasi, šviesa pergali tamsą. Iš 


Pav. 39. Marduk apveikia slibiną Tiamat. 


slibino gi uodegos jis padaro svietą. Už šituos amžinai at- 
mintinus nuopelnus jis gauna dovanų dangaus ir žemės val- 
dovo vardą, jam perduodama likimo lentelės ir jis tampa 
dievų ir žmonių likimo lėmėju; “jis rodo kelią dangiškoms 


žvaigždėms ir visi dievai, kaip avys, yra jo ganomi". Svie- 
o valdovu pavadina jį dievas Bel, tokiu budu perduodamas 
jam savo paties teises. Tą patį daro ir jo tėvas, kuris 
džiaugdamasi savo sunaus pagarsiu, duoda jam augščiau- 
sią garbės prievardį: “lai vadinasi jis teip, kaip ir aš, Ea“. 
Toj pačioj prasmėj duodama nurodymas viename iš žavė- 
jamų himnų, vadinančiame jį dievų kunigu. Daug kartų 
"Marduk, panašiai Ea, vadinama žmonių tverėju. Pačiame 
„pasakojime apie svieto sutvėrimą nėra aišku, ar jis yra pri- 
"pažinamas vienintėliu žmonių tverėju. Bet himnas, esantis 
ant šito pasakojimo užbaigos, garbina jį kaipo juodagalvių 
tverėją (t. y. babilioniečių). Per visą tolesnį laiką jis yra 
pripažinamas dievų karaliumi. Nors didėji dieviškoji tre- 
"jybė ir garbinama jo priekyje, teip pat ir Sin ir Samas pri- 
"simena dar pirma jo, nors assyrų šeimyninkavimo laike 
Assur, vyriausias assyrų dievas, kaipo jų tautiškas dievas 
ir užima augštesnę vietą, bet Marduko kultas mažai tesi- 
"keičia ir Babilionas, šito kulto verpetas, liekasi ir assyrų 
"karaliams šventu gardu, kur jie atlieka šventas keliones. 
Nauja-Chaldėjiškos viešpatybės periode garbinimas Mar- 
duko pasiekia savo augščiausią laipsnį, teip kad kiti dievai 
„pasirodo beveik tik jo vasalais. Nesenai surasta dvišalė 
„nuotrauka, kurios tęsinys pražuvęs, ant vienos pusės išskai- 
to trisdešimts dievų, terp kurių yra Ninib, Nergal, Bel, 
Nebo, Sin, Samas, Ramman; ant kitos pusės šitie dievai 
yra prilyginami prie Marduko įvairiose jo apsireiškimo for- 
mose. Labai daug senbabilioniškųjų ir vėlesnių cilinderinių 
antspaudžių parodo Marduko kovą su slibinu Tiamat. Jis 
vejasi baisią sparnuotą baidyklę, budamas pats apsirengęs 
Sparnuotais rubais. Jo ginklu yra arba lankas ir prikištas 
Spindulių seidokas, arba ginklas turįs dvigubo trinagio pa- 
„vidalą, kuriame galima matyti saulės spindulių išreiškimą. 
Vienas babilioniškų karalių paliepė nupiešti žalčio pavidalo 
baidyklę ant Marduko šventnamio durų. 

Saulinis ir pavasarinis mytas, įeinąs apie svieto sutvč- 
Imą legendos sudėjiman, yra teipgi didesnėsės babylionie- 
lų šventės pagrindu, jų naujametinės šventės cakmuku, 


— 238 — 


arba akitu, per kurią yra garbstoma pavasarinės saulės per- 
galč ir valdymas svietu. Jau Gudea primena apie naujameę- 
tinę šventę savo parašuose. Juose minėta šventė yra dievės- 
motinos, žemės dievės Ba'u. Prie jos buvo prijungta ir 
saulinis dievas Ninib. Šita šventė todėl buvo pašvęsta že- 
mės dievei, nes pavasarį saulė susiriša moterybės ryšiu su 
žeme. Kadangi sulyg šitos šventės šventimo yra liudiji- 
mai saulės garde Sippare, tai sulyginant su švente cakmuku, 
pašvęsta babilioniškam Mardukui, greičiau reikia manyti, 
jog Sirpurla'je, Sippare ir Kutoje švęsdavo saulegryžtį. 
Artimesnes žinias iš vėlesnių assyriškų ir naujababilioniškų 
laikų paduoda mums šitos šventės aprašymas. Jos centru 
buvo Marduko šventnamis Babilione. Didžiausia šventės 
vieta, tai dievų surinkimas puikioje, paskirtoje jai erčioje, 
kuri yra šventnamio šventove ir tikru dievų susirinkimo vie- 
tos danguje išreiškimu, sulyg apsakymo pasakoje apie svie- 
to sutvėrimą. Iš Borsibos ant dievų laivo su iškilminiais 
giedojimais atplaukia Nebo, Marduko sunus, Samas atva- 
žiuoja iš Sipparo, Nergal'is iš Kutos. Ir kol Marduk le- 
mia likimą busimam metui, kiti dangaus ir žemės dievai 
stovi, lenkdamiesi jam ir rodydami jam didžiausią pagarbą. 
Ant dievų laivo paveikslo, plaukiąs ant jo dievas turi sau- 
lės dievo žymes. Saulė todėl plaukia vandeniu, kad ji vy- 
rauja ant žiemos ir lietingo meto laiko. Kaipo saulinis die- 
vas ir Nebo atvažiuoja į Babilioną ant laivo. Sauliniai gar- 
dai turi savo nuosava cakmuku — saulegryžio šventes, per 
kūrias yra garbinamas kiekvieno gardo dievas: Ninib-ba'u 
Sirpurla'je, Samas Sippare, Nergal'is Kutoje.  Babiliono 
iškylimo periode babilioniškieji kunigai iš šitos šventės pa- 
dare Marduko į dievų karalius iškylimo apvaikščiojimą, ku- 
riame jis turėjo išimtiną rolę, kiti gi dievai eme tik valdų 
dalyvumą. Šitoje liaudies šventėje įdomiausiu dalyku yra 
dievų šventkelionė Babilionan, suteikianti savimi istorišką 
liudijimą apie įvairių vietinių kultų centralizaciją. 


kė is G 


D 177 


31. Kiti didieji babilioniškojo Panteono Dievai. 

Nin-ib (jo vardas visur rašytas ideografiškai ir priimta 
buvo skaityti Adar) yra Gudėjos parašuose, (kur šitas var- 
das parašytas: Nin-gir-su) kaipo karės dievas, smarkus 
Belo kareivis. Jis yra sauliniu dievu, bet į jį iš pat pra- 
džių įeina karės elementas. Drauge su ugnies ir žemutinio 
svieto dievais jis išvieno turi grasaus, baisaus dievo ypaty- 
bes. Kaipo saulinis dievas jis yra žemdirbystės globėju, 
nuo kurio priklauso geras laukų ir kanalų padėjimas ir 
javų augimas laukuose. Teipgi kaipo sauliniam dievui vie- 
nas himnų priskaito jam žmonių teisėjo veiksmą.  Kaipo 
laukų dievas jis žavėjimuose vadinama ir Ningirsu ir 
Ninib. Jis giminiuojasi ir su Marduku, kurio prievardžiai 
himnuose pernešama ant jo, ir su Tammuzu, kurio mėnesis 
buvo jam pašvęstas. Vienok jis skiriasi nuo abiejų: jis 
yra saule, slepiančia savo judėjimą Ea sviete, žemutiniame 
sviete ir paskui, išeidamas iš ten, nuveja naktį. Iš to su- 
prantama yra jo artima giminybė su Ea; jis vadinama 
versmių ir marių valdytoju, kuris atranda paslėptas vers- 
mes, apšviečia vandenyno gilumą ir siunčia vaiskią šviesą 
ant naktinio dangaus. Įdomus vieno žavėjamo himno išsi- 
reiškimas, kad jis gali atgal sugrąžinti tą, kurio lavonas 
nusiųstas numirėlių karalijon, priklauso prie tos pačios 
srities. Jis išsikelia iš žemutinio svieto gilumos ir vėl jon 
nugrimsta.  Užtekančiai saulei bėga prieš akis audros, o 
tamsa ir debesys stengiasi uždengti savimi jos užtekėjimą. 
Todėl jis pats vadinama audriniu debesiu, Belo pirmdėliu, 
kuriam debesiai yra žinnešiais; todėl tai jo pasirodymas, 
jam su galinga spčėka išvaikant nakties tamsą, yra prilygi- 
namas prie neatlaikomo užpuolimo kovoje. Jis skrieja ant 
audros vilnių, apsisiautęs baisybe ir baidu. Bet kadangi 
žmonės veržiasi prie saulės, tai jis podraug yra malonum, 
gailestingu, duodančiu gyvastį; panašiai Samasui, jis yra 
dievų šviesa, apšviečiančia visą svietą. Yra labai pasipla- 
tinęs ir, nors ir nepatikrintas, vienok tikčtinas manymas, 
kad sparnuotas bulius, saugojąs rumų duris yra jo paveikslu. 
Sparnuoti buliai skaityta teipgi sargais įėjimo žemutinin 


svietan. Panašiai pačiam Ninibui jo pati Gula skaityta at- 
gaivintoja numirėlių, didžiąja gydytoja ir priderančiai tam 
ji buvo garbinama kaipo gyvasties ir mirties valdovė. 

Arti prie Ninibo stovi Nergal. Jame pirmą vietą uži- 
ma suoprotis apie naikinantį saulės karštį. Jis yra degi- 
nančio saulės karščio, pliskinančios pietinės saulės dievu. 
Tokiu jis eina, Anu sunus, kaip jį vadina vienas himnas, 
giedriu, skaisčiu dangum, ant kurio augštai randasi jo gy- 
venimas. Jis dievas su liepsnos kardu, apsisiautęs baisia 
žara, žudytojas ir naikintojas. Suprantamas dalykas, kad 
pertai jis tampa, iš vienos pusės, nepergalimu karės dievu, 
vedančiu kareivijas prie pergalės ir pustijančiu nevidoningą 
šalį, iš kitos gi pusės, yra pavietrės dievu ir numirėlių ka- 
ralijos valdovu. Žmonių suopročiu šitie sanprotavimai yra 
artimi vienas kitam. Himnuose, šaukimaisi prie jo, kaipo 
saulės dievo keičiasi su besikreipimu prie jo kaipo didžiojo 
numirėlių gardo dievo, atliekančio savo aplinkaigą nakčia. 
Šitos dvi, greta esančios ir tarytum, nesuvienijamos priešta- 
ringos Nergalio ypatybės, kuris yra ir saulės ir požeminio 
svieto dievu, yra išaiškinama naikinančia Babilionijoje va- 
sarinio saulės karščio veikme. Vienok pažiura į jį, kaipo 
į numirėlių karalijos prisakinėtoją, yra vyraujančia. Jo 
gardas Kuta yra ypatingai numirėlių gardu. Kaipo pože- 
minio svieto dievas, jis yra teipgi vaisingumo dievu, išei- 
nančio iš žemės gilumos. Sutapatinimas Nergalio su liu- 
tagalviu dievu ir pripažinimas sparnuoto liuto jo simbolu 
yra teipgi tiketinais, vienok irgi neprirodomais, kaipo ir 
susirišimas Ninibo su kolosališkais buliais.  Liutas yra 
tinkamu naikinančiai pietinei saulei*). Himnuose Nergal'is 
vadinama galingu buliumi. 

Kaipo deginančio, naikinančio karščio dievas, Nergal 
gali buti prilygintas prie Gibilio. Bet pilnas idėjiškas gi- 
miningumas yra tik terp Gibilio ir Nusku dievų, nors pir- 

*) Pastebėjimo vertas pasergėjimas, esantis viename dievų suraše, 
jog vakarinėj šalyj Nergal vadinama Serrapu, vardas skambąs panašiai 


biblijiniams serafimams, kurie tokiu budu, gal, yra susirišime su spar- 
nuotomis dievybėmis, turinčiomis liutų pavidalus su žmogaus galva. 


TT PTA, PAD T 
* 


Lsd. k 22575 4 


— 241 — 
mapradinė jų prasmė ir nesusitaiko. Gibil yra ugnis viso- 
kiame jos pavidale. Iš vienos pusės jis yra artimame gimi- 
ningume su Ninibu ir Nergaliu, vadinasi, deginančiu sau- 
lės karščiu; jis yra Anu sunus, ugnis, ateinanti iš dangaus 
žaibo pavidale, krintanti iš debesių; jis yra Belo sunumi. 
Vardas: Gibil-birku [Gibil (yra) žaibas] stovi ypatingai 
artimame susilietime su šitąja jo apsireiškimo forma, kurio- 
je jis yra paženklinamas kaipo žėrinčio skeptro nešėjas. 
Čion priklauso ir jo vardijimas, drauge su Rammanu, bai- 
singa audra ir priskaitymas jo drauge su anuo prie audros 
apsireiškimo. Bet jei jis tokiu budu giminiuojasi su sauli- 
niais dievais, tai nuo kitos, lygiai teip pat galimos atžval- 
gos, jis yra sujungtas su požeminiu svietu, kuomi ir išsiaiš- 
kina tas, jog jis viename paraše apturi vieną po kitam se- 
kančius vardinimus: “Anu atžala, pirmadėlys Belo sunus 
ir Ea tvarinys“. Jis yra žemiška ugnim, gludančia slapty- 
biškose gelmėse, valdomos Fa srities. Jis valo auksą ir si- 
darbą ir tarpina nauges. Todėl jis yra kalvių bei auksorių 
dievu. Bet kaipo žemės ugnis, jis ypatingai yra teipgi sar- 
gu ir globėju naminio židinio, kurio liepsna yra jo buties 
simbolu, todėl jis yra šeimynos apgynėju. Dėl šitos tai 
priežasties jis yra namų ir gardų statytojų ir šita prieža- 
stis be abejonės yra senesnė už tą, kurią nurodo vienas assy- 
rų karalius, buk mėnesis Ab, kuomet išdžiusta šaltiniai ir 
žemė darosi sausa, pašvęstas ugnies dievui Gibeliui. Augš- 
tesnė garbė jam yra duodama kaipo šventai, skaisčiai au- 
kuro liepsnai. Jei jis, iš vienos pusės, yra linkęs susivienyti 
su sauliniais dievais, tai iš kitos pusės, kaipo aukojimiškoji 
ugnis, jis tampa augštesniuoju kunigu, žinnešiu ir dievų bei 
žmonių tarpininku. Be jo negalima aukoti jokios aukos; 
jis duoda dievams aukinį maistą ir sumalonina jų rustybę. 
Yra aišku, kad jis turi lošti žymią rolę tuose žavėjimuose, 
kurie rišasi su aukiškomis apeigomis ir kurių valanti ugnis 


ant lygios su nuplaujančiu vandeniu buvo laikoma labiau- 


siai veikiančiu pamaldos budu (žr. sk. 38). Kad prie šito- 
kių apystovų Gibil, nežiurint į savo giminingumą su Ner- 
galiu, ypatingai yra dievu, apginančiu žmones nuo paviet- 


— 242 — 
*ės ir maro ligų, dievu-gydytoju, — tai tas neturi mus ste- 
binti. Be jo svarbos gamtoje, jam dar priskaitoma di- 
delė vertė karžygiško kovotojo su tamsa, kuomet yra sa- 


Pav. 40. Dievas Nebo. 
koma, jog jis įneša šviesą ir į vėlių karalijos tamsą. 
Iš tos pat versmės paeina ir jo vardijimas himnuose di- 
džiųjų dievų šviesa, žėrinčiu, apsisiautusiu ugnimi ir tas, 
kad prie jo kreipiamasi, kaipo prie didžiųjų dievų pasiunti- 
nio, meldžiant jo tarpininkybės ir galiaus tas, kad jis va- 
dinama augščiausiu dievo Ea teisėju, greta su kuriuo stovi 
Samas ir Sin, negalinti be jo teisti, teip pat ir dižiuoju die- 
vų tarpininku. Šventa ugnis yra seniausiu ir abelnu die- 
vinimo pavidalu pas visas tautas. Didžioje šviesos kovoje 
su tamsa, tveriant svietą, ji pasirodo galingu kovojančio 
šviesos dievo pagelbininku, bet pragaištingame tvano darbe, 


šitas labdaringas ir gero žmonėms velijąs dievas neima jo- 
kio dalyvumo. 

“ Nusku beveik vienokias turi ypatybes su Gibiliu ir kar- 
tais susimaišo su juo. Tik jo geradėjinga veikmė rybojasi 
labiau tarpininkaujamu dievų žinnešio ir šventnamių sargo 
ĮEklumu. Jis vadinama visų Igigi aukiškų sunešimų sar- 
gu; be jo nebuva jokia šventnamio iškilmė, jokis aukinis 
smilkymas, ar Samaso teismas (aukojant Samasui kreiptasi 
prie jo). Jis yra šventnamio žinnešiu, atgabenančiu su są- 
vim pažadus ir mylistas. Kadangi jis podraug yra dangiš- 
kąja, didžiojo žinnešio Anu, Belo numylėtinio ir dieviškų 
aslapčių karaliaus „ugnimi, tai su ypatinga priegaida yra 


dangiškoji liepsna, skleidžiąs baimę, galingas ugninis die- 
as, liepsnojąs švyturys. Jame apsireiškia ir pragaištingas 
naikinančios ugnies veiksmas, kuomet jis vadinama siel- 
varto viešpačiu, vadinasi, nelaimių priežaščia.  Žavėjimuo- 
se jis stovi užpakalyj Gibilio, nors prie jų kreipiamasi ir 
drauge. 

Nebo (Nabu) išpradžių buvo, turbut, pasaulės dievu. 
„Borsippoje buvo jo garbinimo vieta septyniais bokštais 
Šventnamyj, panašiai Belui Nippure arba Mardukui Babi- 
lione. Vienok męs nežinome apie jį nieko tikro iki tam 
ui, kol Borsippa ir iš kulto pusės patenka į į pilną prigul- 
ningumą nuo Babiliono ir Nebo įgija augštą garbę jau 
kaipo didysai ir mylimas Marduko sunus. Nuo jo pirma- 
pradinio kulto, kaipo gamtos dievo liko tik tas, kad jam 
priskaitoma lauko javų augimas. Jis atranda versmes, pri- 
pildo grudą ; be jo išdžiusta kanalai ir vandens praleidimai. 
Gali buti, jog dieviškasis jo laivas yra saulinio kulto lie- 
Kana. Bet Mardukui iškylant į babilionišką jį karalių ir 
X ebo į įeina į augštesnių dievų glitą, kadangi į jį teipgi atsi- 
1epia jo tėvo didybė. Nabu reiškia — pamokslininkas, pra- 
tašas. Jis yra ne tik vyriausiu dievų pasiuntiniu, bet ir, pa- 
lašiai Mardukui, jis suteikia karaliams skeptrą ir karališ- 
OS valdžios ženklus : nuo jo paeina tiesos ir įstatymiškas 
"ešpatavimas ; kaip ir Mardukui, jam žinomos žavėjimų 


bei orakulų slaptybės ; jis teipgi siunčia laimingus sapnus ir, 
lygiai kaip Mardukas, duoda ir saugoja gyvastį ir gali 
prikelti iš numirusių. Ir kaipo geras ir gailestingas die- 
vas, jis yra prišaukiamas žavėjimo maldose demonų-sargų 
vardais sedu ir lamassu. Bet svarbiausia priežastis teikimo | 
jam augštos vertybės, vienval augančios iki naujachaldėjiš- | 
kojo periodo, buvo tame, jog jis buvo kunigų dievu. Augš- 
čiausias jo atžymėjimas yra tame, kad jis nešioja dievišką- 
sias likimo lenteles, atženklina ant jų gyvenimo dienas ir turi 
galybę gyvenimą prailginti; didžiausia išmintis išmintingiau- | 
sio ir nuoregiausio dievų yra mokėjime ant lentelių rašyti. Jis 
yra šito mokslo tverėjas, kurio jis mokina ir žmones. Jis 
yra visasvietiniu raštininku. Visas neįkainojamas tikėji- 
miškas turtas ir visa išmintis yra molinėse plytelėse, be 
kurių nėra galimos jokios ceremonijos, aukojimai, žavėjimai 
ir žynavimai, kaipo ir amžina atmintis ir minėjimai didelių 
veikalų, — visa kas tas yra išminčia priklausančia dievui 
Nebo. Bet šita molinių plytelių išmintis, su jų tikėjimišku, 
astrologišku ir žynavimišku turiniu, buvo išmintingai už- 
slėpta kunigiškų mokyklų slaptybe ir vienval augančia jų 
galybės versme viešpatybėje ir pas žmones. Šito dėl Nebo 
ypatingai yra kunigų dievu. Bet podraug jis išdidus ir 
baisus visiems, nes jo rankose yra likimo knyga, gyvasties 
ir mirties knyga. Nė vienas dieviškas vardas neina teip 
tankiai sudėjiman tikrųjų daiktvardžių, kaip Nebo vardas. 
Su tuomi supuola ta įdomi buitis, kad prie kaikurių babi- 
lioniškųjų vėlesnio laiko valdytojų Nebo gauna pirmybę 
prieš Marduką. — Tasmetu yra Nebo žmona, Borsippos ka- 
ralienė; panašiai jam, ji yra Marduko duktė. 

Be kitų mažesnių dievų šale didžiųjų dievų tankiai 
minima dangaus dvasios ir žemės dvasios: Igigi ir Anun- 
naki. Tai yra pagelbininkai ir pasiuntiniai, pildanti dievų 
valią. Vienok atsitinka, kad ir patys didieji dievai turi 
šituos vardus. 


32. Babilioniškosios Dievės. — Istar. 

Kaip žodis iltu, reiškiąs dievę yra gramatinguoju iš- 
vedimu nuo vyriškos lyties formos ilu, teip, vėlesniame lai- 
“ke ir įvairios dievės, esančios išimtinai dievų pačiomis, yra 
moteriškomis esybėmis, tolygiomis atsakantiems joms die- 
'vams.  Senesniame laike daugeliui dievų, matomai, pri: 
klausė savarankiška didžiųjų dievių-motinų rolė, esančių 
moteriška vaisingumo ir gyvasties susižiedimo pradžia, 
priešingai vyriškai tveriančiai pradžiai. Gudejos panteonas 

dar turi apštį moteriškų dievysčių, kurių pobudžio negalima 
arčiau apsklembti. Vėliaus moteriškų dievybių kultas blykš- 
ta, jei tik neturi po savim kokio nors ypatingo pagrindo, 
k. v. Nana dievės kultas Uruke, iš legendos atskiros nuo 
Istar, paskui gi suvienytos su ja, kurios paveikslas kadaisia 
buvo elamitų išplėštas ir paskui kaipo didžiausias laimikis 
su iškilme vėl sugražintas, arba Gula dievės, gydytojų glo- 
bėjos kultas. Ypatingą vietą užima teipgi, rods, atskirai sto- 
vinti, požeminio svieto dievė Allatu. Bet moteriškų dievy- 
bių kultas turi svarbą tik žavėjimo rašliavoje; vienok ir 
čion jos prasineša tik tąsyk, kuomet dievybė, esanti jų vy- 
ru, įgauna nepaprastą pagarbą. Statymas greta abiejų po- 
rinių dievybių tapo abelna vieta kaip istoriškuose pamin- 
kluose, teip ir tikčjimiškoje rašliavoje. Jei kokiai dievei 
buva pašvęstas nuosavas himnas, kaipo gelbėtojai ir užta- 
rytojai sielvarte, tai kiekviena jų be skirtumo gauna augš- 
tesnius prievardžius: Belit, valdovės, visų dievų karalės, 
valdytojos dangaus ir žemės. Gamtos našumo jiega yra 
suopročiu tolydžio vienijamu su kiekviena moteriška die- 
vybe, o kaipo gyvasties suteikėjos ir kudikio apsaugotojos 
motinos yščiuje, dievės turi nuosavą vardą Erua ir Serua. 

Tankiausiai ant jų yra perkeliamos formos, kuriose ap- 
sireiškia Istar, arba prigimti jai veiklumo budai. Istar gau- 
na dievės vertybę ir drauge su tuo vertybę beltum šeimynin- 
kės sarratum karalės ir malcatum kunigaikštės. Tungimas 
Istar su rytmetine ir vakarine žvaigžde buvo, turbut, nuo 
pradinių laikų (Sin vadinama jos tėvu, o Samas jos broliu) 
teip pat kaip ir jos buito dvejopybė, išreiškiama vietiniuose 


= 246 = 

kultuose Agane ir Uruke, nežiurint į dauginimąsi smulkm 
nų, paeinančių nuo kiekvienos šitų dviejų pusių (žr. sk. 26 

Senesniąja Istar garbinimo forma regimai buvo jos 
kultas Uruke. Vakarinė žvaigždė yra jos simbolu kaipo moti 
nos-dievės, dievės tarpiai žydinčio vaisingumo, aistrios, jaus: 
mingos meilės. Istar yra motina ir dievų ir žmonių. Iš- 
tvirkęs jos kultas Uruke turi vietinę paeigą ; jai tarnauja ten 
gierodulos moteriškos lyties ir išromytieji.  Sulyg šitos. 
pažiuros ji butų neištekėjusi dievė, kuri sulyg savo noro 
jieško sau vyro; tokia ji yra parodoma didžiojoj Izdubaro 
epopėjoj, kurios veikimo vieta yra jos garde Uruke. Bet 
šitas suoprotis turi ir išvirkščią pusę: greta su aistriąja. 
Istar yra kita, žiauri ir myriadarė, kuri siunčia myriop 
savo jaunybės vyrą ir paskui savo tužboje seka paskui jį į 
požeminio svieto tamsynę.  Meilios rytmetinės žvaigždės, 
baltos dienos pirmtakunės paveiksle, išeina didėji ir šventoji 
dievė pirma dienos prašvitimo, galingoji prisakinčtoja, ka- 
riška dangaus duktė. Ji yra mušių dievė ir apsiginklavus 
lanku bei vilyčiomis. Viename himne sakoma, buk ji ei- 
dama kalnais šaukia: “aš mušių valdovė“, — ir šaukia 
muštis. Griežtame mergystinės dievės paveiksle ji yra 
teipgi vaisingumo teikėja. Vienas himnas apgieda ją kai- 
po dangiškos šviesos suteikėją, iškylančią augščiau žemės 
ir nusileižiančią ant žemės, ją bevaisinant.  Augštoj poč- 
tiškoj formoj garbsto ją himnai esanti žavėjimui ligų ir“ 
ji pati atsako besimeldžiančiam kunigui antifoniniu himnu, 
išgiriančiu jos skaisčia grožybę ir didybę.  Pasakojime apie 
tvaną ji pasirodo žmonėms motina, kuri neišpasakytame | 
nuliudime dėl giminingos jai žmonijos pražuties raudoja 
kaip gimdytoja ir atkakliai spiriasi atimti Belui teisę daly- 
vauti išsigelbėjusio aukadavybėje. Legendose ir žavėji- 
mo himnuose ant pirmos vietos yra statoma dangiška Istar 
prasmė: ji yra didėji ir tobula šviesa, apšviečianti dangų 
ir žemę; tą patį išreiškia ir paveikslai ant antspaudžių — 
cilinderių. Geriausiai žinomas (assyriškas) paveikslas, 
parodas ją sčdinčia ant leopardo, su sėdoku, vilyčia ir lan- 
ku, ant galvos jos sieninė gardo karalės karuna, o viršuj jos, 


jos žvaigždė. Saulė, mėnuo ir Venera tankiai randama 
drauge kaipo emblėmos, atskiriančios savo didumu nuo 


parodytų greta septynių žvaigždžių. 


33. Tammusz ir Istarės kakimas pragaran. 

Nusisiuntimo raštai. Schrader: Die Hoellenfahrt der Istar (1874 m.); 
Alfr. Jeremias: Die Hoellenfahrt der Istar (1886 m.). 

Du'uzu (Tammuz) nepriklauso prie augštesniųjų ba- 
bilioniškojo panteono dievų, bet tikėjimo istorijoje jis yra 
labai įdomus. Jo vardas reiškia jauną šakelę, atžalą. Ar 
jis šitą vardą gavo nuo ketvirto babilioniško mėnesio pa- 
vasarinio susilyginimo dienos su nakčia užvadinimo, ar ant- 
raip, to nežinia. Jau senbabilioniškuose parašuose jis pri- 
simena drauge su Samasu. Vienas larsamiškų karalių, gy- 
venęs apie 2300 m., vadina save “teisingumo karaliumi, kurį 
myli dievai Samas ir Tammuz“. Jau tuomi yra nurodoma 
į tai, jog Tammuz yra sauliniu dievu. Visa, kas apie jį 
šnekama, patvirtina nuomonę, jog jis yra pavasarinės sau- 
lės dievu, bet žiurimos iš vienos, ypatingos pusės, butent, 
dievas pavasarinės saulės, kas metas žudančios savo spėką 
nuo nevidoningų jiegų veikimo prieš ją; pavasarinės augme- 
nybės dievas, kuri pilnai išplėtojus savo lepią, jaunybiškai 
skaisčią grožybę, jo mėnesyje Tammuze, miršta nuo vasaros 
karščio veikmės. Jis nuėjo žemutinin svietan, pasakojama 
vienoj Tammuzo raudoje, tame mėnesyje, kuriame jo gy- 
nimo rakas nebuvo dar išėjęs. Su juo drauge miršta ir 
žydinti pavasario augmenybė.  Numirėlių karalija paima jį 
sau, bet ji nevalioja jo užlaikyti. Jis yra numirėlių svieto 
karalius ir valdovas, sutraukąs myrio pančius. Kaipo po- 
žeminio svieto dievas jis pats iš savęs yra augmenybės die- 
vu ir kaip jis, palikęs numirėlių karaliją, vėl apdengia žemę 
augalais, tai apie jį suopročių ratas užsiveria sugryžimu ant 
žemės pavasario dievo ir apsireiškimu pavasarinės saulės 
vėl su pergale išsklaidžiusios tamsą. Kitokia pakraipą šitas 
mytas gauna legendoje apie Adapą (žr. sk. 39*). 

m ——-——— 


*) Parašuose, surastuose, Tel-el-Amarnoj, Rgypte, yra teipgi mytolo- 
Eiškų pasakojimų nutraukos, kuriose lošia rolė mytas apie Tammuzą. 


— 248 — 

Betarpiškame susirišime su Tammuzo kultu ir jo ap- 
raudojimu yra babilioniška žavėjimo legenda apie Istarės 
kakimą pragaran. Tammuz ir Istar tolydžio sujungti drau- 
ge, — vakarinės žvaigždės dievė (legendoje apie kakimą 
pragaran ji vadinama Sino dukteria) ir vaisingumo ir pa- 
vasarinės augmenybės dievas. 'Tammuz vadinama Istarės 
jaunystės mylėtiniu ir teipogi jos vyru.  Izdubaras išmė- 
tinėdamas Istarei josios pragaištingas meiliškas klastas, pa- 
sako jai: tu esi priežasčia to, kad Tammuz, tavo jaunystės 
vyras kas metas yra apraudojamas. Mėnesinis Tammuz 
turi teipgi vardą “Istarės bastynių mėnesio“, Šitas yra 
išaiškinama pasakojimu apie Istarės kakimą. Ji nueina že- 
mutinin svietan, idant atgaivinti jos mylimą Tammuzą. 
Nors šitos epikos turinys nurodo į astrališką mytą, — va- 
karinė žvaigždė pasislepia vakaruose, numirėlių šalyje ir tik 
po ilgo buvimo ten, vėl pareina svietan rytuose, rytmetinės 
žvaigždės pavidale, — bet epikoje yra sudėta du mytai. 
Asmenyje jo vienok yra mytas apie pavasarinės grožybės 
ir pavasarinės saulės mirimą. Sakmėje apie Istarės suvaikš- 
čiojimą pragaran yra žavėjimo lengenda. Sprendžiant iš 
užbaigos, teisybė, sugadintos ir sunkiai permanomos, visa 
ji, visu sudėjimu yra pamaldos veiksmu, pašvęstos aukoji- 
mui už numirėlius, atsibuvančios Tammuzo šventėje drauge 
su jo apraudojimo ceremonijomis. Kunigas, darantis au- 
ką, skaitė Istarės istoriją, kuri žemutiniame sviete jieško 
nužudyto vyro ir jį iš ten išliuosuoja.  Pamaldinės apeigos 
užsibaigia paaukojimu Tammuzui gėralo, labui numirėlių 
šešėlių. Pačios Istarės suvaikščiojimo turinys, trumpai sa- 
kant, yra toks: Sino duktė, Istar, eina požeminin svietan, 
idant ten gauti gyvo vandens, su kuriuo ji galėtų atgaivinti 
numirusį Tammuzą. Su grumojimais reikalauja ji, idant 
ją įleistų. Ji pereina per septynerias duris, palikdama pas 
kiekvienas savo drabužių dalį ir, galiaus, nuoga pasiekia 
Allatu karaliją, kur sulyg pirmapradinio šitos karalijos įsta- 
tymo, ir ji turi buti užlaikyta ant visados. Allatu perima 


šitas, be abejonės, parodo, jog antro tukstantmečio viduryj jis buvo žino- 
mas už priekinės Azijos srities rybų. 


"HPM FN NET 


, 


į — 249 — 

"baimė ją pamačius. Gal Istarės reikalavimas ją pykina, o 
gal, pati budama našumo dieve, ji negandauja to nuostolio, 
"kuris gali atsitikti nebuvant Istarei ant žemės, kur, kol ji 
yra pragare, apsistoja visokis dauginimasi ir augis. Dide- 


liai tuomi susirupinę dievai eina tartis. Dievo Ea sutvertas 


Pav. 41. Istar, nuoga, žemutiniame sviete. 


dievų tarnas, kurio vardas yra “Šviesa jo šviečia" — siun- 
čiama pas Allatu. Gudrumu jis prisigriebia prie gyvojo 
vandens ir Allatu veltui pasiutiškai duksta: ji turi paleisti 
abudu dievus: Tammuzą ir Istarę. Iš šito pasakojimo ne- 
matyti, kokia buvo Tammuzo myrio priežastis; bet Izdu- 
baro epikoje sakoma, jog tąja priežasčia buvo laukinė, jaus- 
minga Istarės aistra, sujungta su žiaurum pasigėrėjimu, 


"suteikiamų jai mylėtinių marinimo, kurių ji buvo atsi- 


norėjusi. 

Pastebėjimo verta minima užbaigoje Tammuzo šventė. 
Joje, kaipo raudės, dalyvauja gierodulos, Istarės tarnaitės. 
Įvairybė pasiekusių mus Tammuzo apraudojimų parodo di- 
delį šitos šventės išsiplatinimą.  Sekančioje raudoje nega- 
lima nepastebčti panašybės teip vadinamam Adoniso sode- 
liui: “O ganytojau ir valdove Tammuz, Istarės patie, po- 
žeminio svieto karaliau, vandeninės buklės valdove, gany- 
tojau, grude pasčtas, visai sode negčręs vandens, kurio 
bumburas neišsiskleidė lauke į žiedą, medeli, pasodintasai 
ne Į savo rasojamą vagą, jaunasis medeli, kurio šaknys bu- 
vo 1šrautos, augale negėręs ant savo ežios visai vandens." 


— 250 — 

34. Assyrija. Kulto vietos Assyrijoje. Assyriš 
sis Panteonas. N 

Babilioniečių kaimynais šiaurėje buvo assyrai. Savo 
paeiga jie yra giminingi babilioniškiems semitams. Kalbą. 
jų yra babilioniškos kalbos tarme, su nedideliais įvairumais 
Senesniuose laikuose jų šeimyninkavimo sritis rubežiavosį 
šalia nuo Tigro į rytus. Šita šalis padaro savimi plokščią 
augštumą, kurios rubežiais buvo nuo šiaurės Armenijos kal- 
nai, nuo pietų gi pietinis Zab, Tigro intaka. Assur pietuose 
senovėje buvo svarbiausiu assyrų viešpatybės gardu, bet ir 
Ninevija buvo jau priešistoriškuose laikuose*). = Abudu 
gardai stovi ant Tigro. Assyrija, kaip ir Babilionija savo 
gamtiškus turtus kalta yra tekančioms per ją srovėms, ku- 
rių svarba, kaip ir Babilionijoje, dalinosi priemonišku ka- 
nalizavimu. Savo pobudžiu assyrai žymiai skyrėsi nuo sa- 
vo paeigos giminiečių. Jie ypatingai buvo karinga tauta; 
augšti, duži, atsidavę karei ir medžioklei, kariško mokslo 
ir tvirtovių statymo žinovai, jie visuomet buvo pasirengę 
užpulti ir tolydžio buvo drumsčiami karės gando. Visi 
assyriškieji karaliai buvo užkariautojais ir kariškais karžy- 
giais.  Senesnieji istoriškieji liudijimai apie Assyriją siekia 
19tą metašimtį pr. Chr., bet tikras žinias apie jos istorijos | 
nuotikius turime tik pradedant nuo 15to metašimčio. Nuo 
Oto metašimčio prasideda assyriškų karalių kčsinimasi šei- 
myninkauti visu svietu, pastatęs Babilioniją tiesioginin pri- 
gulminguman nuo Assyrijos, kuris traukėsi iki pačiam assy- 
riškos viešpatybės puolimui. Šitai gadynei priklauso galin- 
gų ir išdidžių sargonidų valdymas, su jų plačiomis rupesti- 


*) Atskyrimas assyrų nuo babilioniečių įvyko nepamenamais Jai- 
kais, vienok ne ankščiaus 2000 m. pr. Chr. Įdomu, kad babilioniškose 
nuotraukose pasakojimo apie svieto sutvėrimą aiškiai prisimena kaip | 
Assur teip ir Ninevija. Toksai minėjimas iš babilioniškųjų epikos Ta- 
šėjų pusės gali buti suprantamas tik tokiame atsitikime, jei pas juos 
buvo istoriški faktai arba minėjimai liečianti šituos gardus. Abidvi nuo- 
traukos, kuriose šnekama apie šituos gardus yra assyriškosios nuorašos 
nuo babilioniškų originalų, vienok vargiai tegalima manyti, kad assyriš- 
kasis rašėjas ant molio plytelių padarė įterpimus. Ikišiolai nesutikta 
jokio panašių redagavimų ženklo ir guodojimas šventų raštų daro juos 
netikėtinais, 


— 25I — 
mis kulto reikalais. Assyrai buvo teipgi vienvaliniame poli- 
tiškame ir kulturiškame susinešime su savo vakariniais kai- 
mynais aramėjais, teip kad tulos assyrų kulturos ypaty- 
bės gali buti išaiškinamos aramėjų įtekme. Bet svarbiausi 
jos pamatai buvo perimti iš Babilionijos. Dailėse assyrai 
perėjo savo mokytojus.  Puikųs architekturiniai paminklai 
ir skulpturiniai Sargonidų laikų darbai yra neabejotinu pri- 
rodymu augšto išsiplėtojimo, pasiekto trumpu tuometinės 
kulturos laiku. Savo tikėjimą, išskiriant tautiškojo dievo 
Assuro kultą, assyrai su menkomis permainomis perėmė nuo 
babilioniečių, nors ir iškilo iki savarankybės bekariaudami 
vienval su Babilionija. Tvirta babilioniškų tikėjimiškų suo- 
pročių sąstata nesidavė jokiai veikmei iš jų pusės. Ba- 
blioniškasis panteonas buvo jų priimtas be permainymo, su 
tuomi vienintėliu skirtumu, kad tautiškasai dievas užėmė 
vietą ant pačio viršaus, augščiaus didėsės dieviškos trejy- 
bės. Šventos babilioniečių vietos yra šventomis ir jiems ir 
Marduko gardas yra šventkeleivybės tikslu assyriškiems ka- 
taliams, valdantiems Babilioniją. Apie jų prigulmingumo 
laipsnį galima spręsti iš to, kad jie pernešė pas save visą 
babilioniečių žavėjimo rašliavą drauge su jų astrologiškais, 
matematiškais, kosmologiškais ir kosmogoniškais sampro- 
tavimais ir su visa babilioniečių demonine ir raganine juodą- 
ja galybe. Jie be jokio permainymo vartojo babilioniečių 
žavėjimo himnus ir maldas, kaipo formulas tinkamas jų tiks- 
lams. Viename nesenai atrastame tekste iš skaitliaus ža- 
vėjimo raštų, visų aiškiausiai matyt budas naudojimosi jais: 
vienas ir tas pats tekstas, atkartotas žodis į žodį atsitinka 
du kartus, bet antrame atvėjije žavėjimas pritaikomas prie 
fakto, paliečiančio karalių Asurbanipalą ir tekste padarytas 
atsakantis įterpimas. Tokiu budu viena žavėjimo formula 
galėjo buti pritaikoma prie by kokio atsitikimo, didumoje 
panašaus jos turiniui. Viename dalyke tikėjimiškos Assyri- 
Jos sąlygos žymiai skiriasi nuo babilioniškųjų; Assyrijoje 
nebuvo tokio galingo kunigiško luomo, kaip Babilionijoje, 
kuris butų galėjęs turčti grieštą įtekmę į valstybės reikalus. 
Assyriškieji karaliai patys savina sau augščiausias kunigiš- 


— 252 — 


kas teises.  Augščiaus aprašytas assyriškojo tikėjimo pri- 
gulmybės pobudis duoda mums tiesą apsirubežiuoti jo trum- 


pu aprašymu, nurodant tik į kaikurias ypatybes. Antra 
vertus, kulto ir tikėjimiško gyvenimo faktais, turėjusiais vie- 
tą ant assyriškos dirvos, galima pasinaudoti prisistatant 
babilioniškąjį tikėjimą. 


Trys gardai iš eilės buvo Assyrijos svarbiais gardais, 


Assur pietuose, Nina (Ninevija) šiaurėje ir Kalchu (Ke- 


lach) netoli nuo Ninevijos. Prie jų, kaipo ketvirtą buklę, 


šeimyninkaujant Sargonidui reikia prikergti dar Dur-Sarru- 
kin toj pat apygardoj. Iš šitų gardų Assur ir Ninevija 
yra kulto vietomis; toks pat yra Arba'ilu (Arbela) rytuose, 
buvusis svarbiu vaizbos gardu. Nė Dur-Sarrukin, nė 
Kelach neturėjo savarankiško, šakninio kulto.  Assur buvo 
tautiško dievo Asuro gardu ir todėl išlaikė savo vertybę 
net tuomet, kaip jau nebuvo sostapiliu.  Ninevija ir Ar- 
bela pašvęsti buvo Istarės garbinimui. Iš pusės aramėjiš- 
kos įtekmės į Assyrijos tikėjimą, svarbiausią vietą užima 
senovinis kulturiškas šiaurinės Mesopotamijos centras, 
Charran. Tai buvo šventa vieta, buvusi labiausiai žinoma, 
ir iš kurios, galbut, savo pradžią veda garbinimas mėnulio 
dievo Sino. 

Assur turi šitą vardą kaipo geradėjybių paduotojža 


"Assyriškieji himnai deda tris syk žodį šventas (asur, asur, 


asur) pirma prišaukiamos dievybės vardo, kaipo gi ir bai- 
giasi trikarte palaiminimo atsiuntimo malda. Visai nega- 
lima tikčti, idant gardo vardas butų pirmesnis, o dievo var- 
das butų nuo jo paimtas. Dievo vardas gali buti tolygus 
vardui babilioniečių epikos AN-SAR apie svieto sutvėrimą; 
Asur rašoma teipgi ideografiškai. Kad Asur, kaipo gam- 
tos dievas buvo išpradžių dangaus valdovu, tai tas pats 
iš savęs labai aišku. Jo pati yra Belit. Jis vėlesniame lai- 
ke ne tik pasirodo viso svieto valdovu, bet yra garbinamas 
ir žemės sutvertoju. AN-SAR sakmėje apie svieto sutvė- 
rimą, yra didžiosios trejybės tėvu ir tveringa augščiausio, 


dangiškojo svieto pradžia. Toksai sulyginimas, jei tik jis | 
yra tikras, meta ypatingą šviesą ant gardo -Asuro, svieto 


" 


"sutvėrimo sakmėje minimo.  Kaipo dievų karalius, Asur 
assyriškame panteone stovi priekyje visų kitų dievų. 
Asur yra assyrų Žemės tėvu-globėju. Assyrijos priešai yra 
jo priešais, kuriuos jis kaipo augštutinis kariuomenės vado- 
"vas išvaiko savo galybe. Karalius iš jo rankų priima savo 
vainiką ir pas ijo kojas sudeda savo pergalių laimikius. Jis 
"žengia pirma karaliaus karėje ir teipgi bendrauja su juo 
linksmybėse bei medžioklės pavojuose. Emblėmatiškas die- 
vo Asuro ženklas išsiutas ant karališkų drabužių; jis teipgi 
yra ant karališko antspaudžio ir stovylų, išreiškiančių ka- 
"ralių. Tai yra paveikslas panašus į egyptiškus sparnuotus 
saulinio skritulio paveikslus ir, gal, jis iš ten yra ir paimtas; 
dievo figura su įtemptu lanku, arba ištiesta ranka, iš abiejų 
pusių turi sparnus, apačioje gi užsibaigia paukščio vuode- 
ga. Pirma kariuomenės nešta vėluva, išreiškianti rate augš- 
čiau buliaus figuros lekiančią dievo Asuro figurą, leidžian- 
čio vilyčią iš lanko.  Himnai Asurui priskaito jam augsš- 
čiausias dieviškas pagarbas, lyginai tokias, kokios buvo 
 priskaitomos babilioniškuose himnuose Mardukui, tam ba- 
bilioniškam dievų karaliui. Įvairiuose atsitikimuose apie 
Asurą sakoma kaipo apie dievų karalių, dievų tėvą, dangaus 
ir žemės karalių, visų dievų viršininką, sutvėrusį dievo Anu 
dangų ir žemės pagrindą, gyvenantį spindinčiame danguje. 
Ypatingai yra įdomus liečiantis jį išsireiškimas, vienintėlis 
savo budo, — kaip ir toks pats išsireiškimas liečiantis Siną 
turįs astrališką reikšmę — jis yra paties savęs sutvertoju. 
Ypatingai garbinamas buvo Ramman (žr. sk, 28). Ši- 
to dievo vardas įeina sudėjiman senesniojo laiko karališkų 
vardų. Jo svarba Assyrijoje rybojosi pragaištinga jo vei- 
klumo puse, kuris varė baimę ir kurį stengėsi nukreipti į 
priešo gyvenimą, į jo namus ir šalį. Parašuose jis yra pri- 
šaukiamas ypatingai kaipo prakeikimų liuodytojas.  Ninib 
„ (Adar) ir Nergal drauge su Asuru buvo garbinami kaipo 
karės ir medžioklės dievai. Nebo bčgyje tulo laiko turėjo 
Savą visiškai atskirą kultą. Šeimininkaujant Rammani- 
rari III (811—782 m.) buvo bandyta pastatyti Nebo kul- 
tą pirma visų kitų. Daugybė Nebo stovylų, priklausančių 


— 254 — 
šitam laikui yra surasta Kelache. Pašvenčiamasis parašas 
ant vienos jų pasibaigia tokiais žodžiais: “ainy, turčk viltį 
pas Nebo, pas kitus neturčk". 

Greta su Asuru stovi assyriška dievų valdovė Istar. 
Ji ne tik buvo garbinama dviejuose garduose Ninevijoje 
ir Arbeloje, bet nineviškoji Istar ir arbeliškoji reiškiai 
skyrėsi viena nuo kitos, teip kad viename ir tame pačiame 
dievų išskaityme, vadinta atskyrai viena ir kita. Assyri- 
joje Istar turi grieštą, narsų, karišką pobudį. Ji yra karės 
ir medžioklės karalė. Ji lemia mušių likimą ir yra karės 
dievė. Vienoje assyriškoje maldoje ji yra išreiškiama dra- 
bužiuose iš liepsnos. Ji paskleidžia aplinkui save baisų bliz- 
gėjimą ir prie progos pasiunčia ugninį lietų ant nevidonin- 
gos šalies. Parašai ir paveikslai jos parodo, kad Assyrijoje, 
teip kaip Babilionijoje, buvo suprantama ji ir kaipo meili, 
apjakinančiai žėrinti rytmetinė žvaigždė. Ji eina pirma 
kariuomenės. Naktį prieš pavojingą karišką veikmę ara- 
beliškoji Istar ateina sapne šaukiančiam jos pagelbos Assur- 
banipalui. Ji apsireiškia jam su sėdoku, lanku bei vilyčio- 
mis ir nuogu aštrum kardu. Ji suramina jį maloniais žo- 
džiais ir prižada eiti pirma jo. Teip pat sapne ir su to- 
kiais jau prižadais ji apsireiškia Assurbanipalo kariuomenei 
prieš sunkų perėjimą ir įtikinta kariuomenė eina per upę. 
Ir nors negalima užginti abelnos jos reikšmės, kaipo žvaigž- 
dės, pasirodančios auštant, bet tie patys, sulyginamai vė- 
lesni parašai įtikina, kad astrališkas išreiškimas nebuvo vy- 
riausiu, tik kad rytmetinė žvaigždė davė vien pilną vilties 
įsitikėjimą į pačios dievės artumą. Prie astrališkų nuomo- 
niavimų srities priklauso ir Istarės vardinimas vienoje assy- 
riškoje maldoje dangaus ir žvaigždžių karale. Kaipo dan- 
gaus karalė ji yra puošiama assyriškuose himnuose augš- 
tesnėmis ypatybėmis.  Kame buvo skirtumas terp arabe- 
liškos Tstar, apsireiškiančios visuomet tik karės dievės pa- 
veiksle ir Tstar nineviškosios, nera aišku iš parašų. Gali 
buti, vienok, kad padava teisingai nurodo į nineviškojo kul- 
to giminybę su jausmišku Uruku kultu. Mylimas Istarės 
gardas, Ninevija, aprašoma su tais pačiais pobudžiais, ko- 


kiais Gudejos parašuose išreiškiama tolygi Istarei Nina. 
Puolus Assyrijai ir pranykus Ninevijai visai išnyksta 
os menkos įvairybės, kokios buvo assyriškame tikėjime. 
pie dievą Asurą nėra visai kalbos. Naujachaldėjiškoji 
ešpatybė priima visą likusį babilionišką tikėjimą tame iš- 
ryzdyj kokiame jis buvo prie assyriško šeimininkavimo, 
bet Marduko ir Nebo kultas pas naujachaldėjiškuosius 
valdytojus nurodo į tą, kad naujas tikėjimas buvo pirmojo 
babilioniškojo tęsiniu. 


35. Himnai ir Maldos.  Abelni Babilioniškai-As- 
syriško tikėjimo suopročiai. 

Nusisiuntimo raštai. Zimmern, Babylonische Busspsalmen (1885 
m.). King, Babylonian magic and sorcery (1895 m.). 

Didelė babilioniškųjų himnų ir maldų dalis yra susi- 
išime su žavėjimo apeigomis. Jie išliko mums assyriškuose 
uorašuose.  Assyriškieji originalai liekasi visiškai tame 
ačiame suopročių skraite, ką ir babilioniškieji. Prie to 
imnai yra liturgiška sudėtine magiškųjų veiksmų dalimi. 
Vienok jų susirišimas yra tik grynai viršutinis ir tas ver- 
ia manyti, jog išpradžių jie buvę atskyrais maldiniais gie- 
Ijimais, vartojamais vienok teipgi prie pamaldos. Bet ši- 
S jungimas, anaiptol, nebus assyriškųjų perrašinėtojų dar- 
L jis buvo jau babilioniškuose originaluose. Himnai, pa- 
alinti į eiles ir paskirsnius, iškiliausiu tonu garbsto vieną 
“kitą dievybę, arba keliatą dievų. Terp jų yra giesmės, 
vidale pašnekos terp kunigo ir besimeldžiančių.  Skaičiu- 
himnų augštesniemsiems dievams yra ir toki, ką yra 
eipiami į retai minimus kituose atsitikimuose astrališkus 
1 Apskritai šita tikėjimiška rašliava perdėm perimta 
monologiškais ir astrologiškais sanprotavimais. Šitame, 
ipo ir apeiginiame jos vartojimo pobudyj, pasisakė skati- 
moji mokytų kunigų priežastis. Vienok pavertimas šitų 
rgiškų šaukimųsi į formališkas žavėjimo pamaldas pa- 
ano jų tikėjimišką vertybę. Vienas tokių žavėjimų turi 
Savęs parašą: “lentelė visokiam dievui“. Šitas pažen- 


—— 256 —= 
klinimas yra charakteristišku tąsyk net, jei jis priklausė 
assyriškam perrašėjui. Ypatingą žavėjimo budą padaro 
teip vadinamos, gailestinės psalmės. Jose atkreipia į savę: 
atidžią dvi pusės: — pirmiausiai jų kalba, vietomis grau- 
dinga ir duodanti pamatą vadinti jas gailestinėmis, su gai- 
lingais atskaitymais: “panašiai fleitai, panašiai balandžiui, 
panašiai stenančioms nendrėms, panašiai briedei" — šau- 
kiasi prie dievo maldininkas. “Jis minta verksmu; ašaros it. 
lietaus debesiai yra jam gėralu. Ar ilgai gi dar rustausis | 
dievas, kuomet gi ant galo jis pasakys: lai nusiramina tavo 
širdis“. Paskui išeina į aikštę gilus besimeldžiančio prisi- 
pažinimas prie savo nuodėmių ir kalčių. Pirma visa ko jis 
jieško savo nelaimių priežasties visose savo naminio ir šei- 
myniško gyvenimo aplinkybėse, visuose savo kasdieniniuose 
darbuose, neužtektiname rupinimesi labdarybe ir gerais dar. 
bais ir pildymais tikėjimiškų apeigų ir su didžiausiu susi- 
graudinimu meldžia pagelbos. Daug pas jį nuodėmių ir 
skaičiuje jų yra užslėptos, apie kurias nė jis pats nežino, | 
Bet tikėjimiškai doriškam kainojimui šitų gailestinių psal- 
mių pirma visa ko reikia tureti omenyj, jog visų jų be 
skirtumo visuomet buva priežasčia kokia nors nelaimė, k. 
a., liga naikinanti gyvenimo linksmybę. Dievybė nusikrei- 
pė nuo žmogaus ir tąsyk demonas gauna valią jį kankinti. 
Gailestingo dievo mielaširdybė, esanti tikslu ir laukiama 
maldų pasekme, yra tik išgelbėjime nuo ligos. Tame pa- | 
čiame susideda ir visa svarba meldžiamo nuodėmių atlei- | 
dimo.  Apturėjimas sveikatos ir atleidimas nuodėmės yra 
tą patį ženklinančiais suopročiais.  Šituomi apsisklembia 
tikčjimiška tokių suopročių prasmė, kaip nuodėmė, kaltė, 
mielaširdybė, atleidimas. Kaip veik dievo rustybė pasibai- 
gia, tai ir kančios versmė išnyksta. Jei Dievas, — ir tas 
yra gražiausiu gailestinių maldų sanprotavimu, — vėl malo- 
ningai į sergantį pažvelgs, paims jį už rankos, stos greta SU | 
juo, tai sergantis pasveiks. Gailestinėse psalmėse yra dar | 
viena ypatybė, kuri teipgi atsikartoja ir žavėjimuose. Jose 
sakoma apie besimeldžiančio dievybę, nevadinant jos kokio 
nors tam tikro dievo vardu. To dievo rustybė buvo kančios 


| „Anis Alis 


priežasčia ir tąją rustybę galima suminkštinti. Negalima 
atskirti, ar toje dėstyje kalba eina apie ypatingą besimel- 
džiančio dievą-globėją, ar apie naminius dievus. Galbut 
žodį ilu reikia čion suprasti abelno dievybės vardijimo pras- 
mėje, panašiai tam, kaip jis vartojama tikruose daiktvar- 
džiuose, į kuriuos jis įeina, pav., Amel-ili “Dieviškas žmo- 
gus“, Isme-ili, “dievas išgirdo", Aiškiaus išeina tankiai su- 
tinkamas sanprotavimas apie tarpininkaujantį dievą — už- 
tarytoją. Nuo prišaukiamos dievybės laukiama, jog ji pri- 
dės savo prašymą prie besimeldžiančio prašymo nuramini- 
mui rustaujančio dievo. Kaipo dievas užtarėjas buva arba 
meldžiančiosi dievas-globėjas, arba kokia kita dievybė iš 
abelno panteono; bet dievas, prieš kurį ji stoja tarpininkau- 
jančia sergančio užtarytoja, butinai turi buti augštesnio 
laipsnio. Gailestinėse psalmėse esant sakomu apie “neži- 
nomąjį"' dievą, reikia matyti tik neapsklembtos politejybės 
ženklą. Besimeldžiantis skaito galimu, jog toji nuodėmė, 
I: ri buvo jo ligos priežasčia, nėra jam žinoma; todėl išskai- 
tydamas visas nuodėmes, kokias galima sumanyti, jis pri- 
mena ir nuodėmę “kurios aš nežinau". Teip pat, tikresniam 
maldos pavykimui, skaičiuje dievų, kurių rustybę netyčia 
galėjo besimeldžiantis iššaukti, prisimena ir dievas “kurio 
aš nežinau“. Visi pageidimai, išpasakojami maldose, susi- 
veda į vieną: aptureti vėl sveikatą, idant ilgai ant žemės 
pragyventi ir su šlove pereiti į kitą gyvenimą. Idant malda 
butų išklausyta, butinomis sąlygomis yra išgyrimas dievo- 
pagelbininko, nepaprastas turtingumas dievo šventynėje, 
gausios aukos ir gausios pamaldos. 

Tokia pažiura atsako abelniems ir pirmapradiniams 
tikėjimiškiems sanprotavimams, sulyg kurių dievai yra augš- 
tesnieji dangiškieji valdovai (žr. sk, 26), didieji ir galin- 
gieji, stiprųs ir nepergalimi. Dangus yra šviečiančiu jų 
gyvenimu, visos gamtos jiegos liudija jų karaliaujamą ga- 
lybę, visos žemiškos geradėjybės yra dievų dovanomis. Bet 
Jų įstatymai teipgi nepajudinami, kaip ir jie patys. Jie sau- 
goja įsteigtą jų įprastą įstatymą kaipo augščiausi teisėjai, 
maloningi tam, kas pildo visokią dievų valią ir rustingi ant 


E 258 =— 
jos peržengėjų. Išpažinimas savo priedermės sulyg pašvęstų 
ir šventų dievų dideliame laipsnyj nurodo į paprastą teisinę 
tvarką, esančią gyvasties ir nuosavybės apgynėjo. Rustingi 
dievai pasmerkia žmones tvanui už jų ištvirkimą. Šitoje 
dėstyje nėra nurodyta kame buvo tiesioginė baudimo prie- 
žastis: bet iš žavėjimo formulų męs galime įžiurėti šiek- 
tiek, kad tai buvo doriška tikėjimiško mokinimo pusė. Iš 
jų matome, kad baudžiama ne vien artimo skriaudimas; 
dievai baudžia teipgi ir taisyklių peržengimus. Kas pa- 
niekino savo dievą, arba savo dievus, kas ant maldos dėjo 
suterštas rankas, kas per lengvamanybę ar atkaklumą suži- 
niai laužė prisieką, kas nepildė prisiekos, kas nepildė pri- 
žadų, arba atsisakė duoti auką, nuo to nusikreipia dievai. 
Jie teipgi prižiuri ir užlaikymą doriškų prietikių su artimu. 
Neišliuosuoti belaisvio, arba neteisingai jį kalinti, buti nuo- 
širdžiu kalboje ir melagingu širdyje, visa kas tas sukelia 
dievų rustybę teip pat, kaip ir tiesioginis skaudinimas. 
Drumstimas šeimyniškos sandoros ypatingai yra sunkiu 
prasižengimu. Tyčinis naikinimas visokio sutvėrimo yra 
dievų baudžiamas. Jiems gi rustinanties ir nukreipiant sa- 
vo maloningą veidą drauge su juo nusišalina ir visos gyve- 
nimo geradėjybės. Tik atsipirkimas nuo kaltės gali atimti 
dievų rustybę. Jų rankose gyvastis ir mirtis. Dievai teip 
valdo gyvastį ir mirtį atskyrų asmenų, kaip ir šalies gerovę. 
Nesuskaitomi vardai, duodami visiems babilioniškojo pante- 
ono dievams, parodo, jog toksai sanprotavimas visur buvo 
vyraujančių. Dievams žmonės kalti kaip savo gyvasties 
pradžią, teip ir jos užlaikymą. Gerovės gavimu žemiškame 
gyvenime išsisemia tikėjimiškų veiksmų tikslas.  Didžiau- 
sia dievų dovana yra ilgas gyvenimas, paskui žemiškų gė- 
rybių gausas, skaitlinga padermė ir antgalo apsaugojimas 
nuo visokių nevidoningų jiegų. Karaliai, kaipo dievų nu- 
mylčtiniai, toj pačioj prasmėj prašo sau ilgo ir laimingo 
viešpatavimo, valdymo visais priešais ir palaikymo sosto jų 
įpėdiniams per amžinus laikus. Visuose tikėjimiškuose san- 
protavimuose viršija eudemoniškojo (gerovinio) pobudžio 
ypatybės. Priešingai, sumušimai karėje ir politiškieji ne- 


A ali i ios, iii k di 


pavykimai, ligos ir epidemijos, netikčta mirtis ir bevaikysta 
skaitėsi bausmėmis, siunčiamomis užrustintų dievų. Ka- 
dangi kiekvienas veiksmas privatiniame ar visuomeniškame 
gyvenime turėjo kokią nors tikčjimišką svarbą, tai visas 
babilioniškasis tikėjimas yra perimtas gyvu išpažinimu be- 
išlyginės prigulmybės ir dievobaimingo atsidavimo jaus- 
mų. Kalendoriai su nurodymais kulto taisyklių yra pri- 
rodymu to, kaip griežtai pildė savo tikėjimiškas pareigas 
karaliai, kadangi dalykai atsinešanti prie kulto: statymas 
ir puošimas šventnamių, aukojimai ir pasninkai ir ilga 
ceremonijų eilė yra veikmėmis, patinkamomis dievams. 
Dievai gyvena šventnamiuose, esančiuose jų dangiškų gy- 
venimų paveikslu. Ir juos tuomi labiaus manoma užlaikyti 
ant jų kulto vietos, kuo puikiaus ir turtingiaus bus aptaisy- 
tas jų šventnamis, kuo išdidžiau bus papuoštas dievo pa- 
veikslas ir kuo gausesni bus aukojimai. Šventnamio pama- 
tuose nereikia daryti jokių permainų; todėl šventnamio at- 
naujintojai be atvangos jieško kol suranda senąjį pamatą. 
Esančios šventnamiuose dievų stovylos yra jų buties ir po- 
draug jų globėjimo laidu. Didžiausia nelaime tautai yra, 
jei karės laike, įsiveržęs priešas ne tik ką gardą ir šventna- 
mius naikina, bet ir, kaipo didžiausią triumfą, nusineša su 
savim dievybės paveikslą, ir skaitoma vertu atlyginimu už 
visas karės pastangas ir didžiausia tautiška iškilme sugra- 
žinimas namon dievo stovylos, pirmiau išplėštos. Sutinka- 
mai su tokiu sanprotavimu buvo manoma, jog sunaikinto 
gardo dievai, kaipo neturį prieigos, ėjo dangun. Bet, ne- 
žiurint į dievų buvimą jų šalyje, jų garbintojai žiurėjo į 
juos kaipo į nečionykščio svieto esybes. Jie apsireiškia 
savo numylėtiniams per sapnus, idant apsaugoti juos nuo 
pavojų, arba suteikti jiems narsą kokiam nors dalykui, arba 
apreiškimui jiems savo valios. Jau Gudea pasakoja apie 
panašius sapnus ir maldose ne kartą randasi tiesiog pra- 
šymai atsiuntimo gerų sapnų. 

Paveikslinimai dievų, neprideranti fiems nėra prie jų 
taikomi. Todėl paveikslai panašųs tam, kaip dievai prieš 
augštesnį dievą stovi su nusižeminimu, yt limenanti šune- 


25 
liai, arba kaip išgąstyj nuo siekiančio dangų tvano, jie, su- 
siriesdami, kaip šunes, slepiasi Anu danguje, reikia skai- 
tyti počtiškuoju perdėjimu, turinčiu tikslą su nepaprastu 
reiškumu parodyti augštą Marduko padėjimą, sulyginant 
su kitais dievais. Patys dievai yra paveikslinami žmogiš- 
kuose paveiksluose ir simboliški jų paveikslai gyvulių pavi- 
dale vargiai tegali skaitytis pirmapradiniais.  Kaikuriuose 
atsitikimuose antrinis pobudis pernešimo ant dievų simbolų, 
imtų iš zodiako gyvulių skraito, yra neabejojamu. 

Daugumas kulto ypatybių nurodo į prakilnų pamatinių 
priedermių pildymo jausmą ir volumą.  Tamsia jo puse 
yra vienval auganti niektikystė. Panteonas vis labiau dau- 
ginasi; žavėjimo maldos pereina net istoriškuosius pamin- 
klus, eilių-eilių nesuskaitomų dievų išskaityme. Malda skai- 
toma tuomi užtikimesnė, juo ji tikresnė neaplenkime jų nė 
vieno. Asurnazirpal (884—860 m. pr. Chr.) išskaito 6500 
dievų ir dar 300 dangiškų bei 600 žemiškų dvasių.  Ypa- 
tingai atsižyminčią ir slaptą reikšmę turi Ea dievybės var- 
das. Niekam, ir net dievams nežinomas Ea vardas, yra 
stebuklingu raktu visoms užslėpto dvasių svieto paslapti- 
mis. Galbut tas yra išaiškinama tuomi, kad žavėjimo for- 
mulose paprastai vartojama senesnis, idčografiškas rašti- 
nio dievų vardų išreiškimo budas ir kad paslėpti dievų var- 
dai jose tampa vėl reiškųs. Nepaprastai platinasi garbini- 
mas ir raganybė. Ypatingai tikėjimišką prasmę įgauna vi- 
soki kosmiškieji nusidavimai, nudaryti niektikybiškomis idė- 
jomis. Kuniginė astrologija, pripažinusi pasaulinių apsi- 
reiškimų sąlydumą ir neatmainingą tvarką viešpataujančią 
dangiškuose skraituose, statė ją greta su atsimainančiais 
žemiškais dalykais. Visos gamtos pajiegos, kurios kenkė 
taikliškam dalykų eigiui, buvo asminamos kaipo pikti demo- 
nai ir visoki nepaprasti, keisti nusidavimai buvo priskai- 
tomi jų įtekmei. Ir nors žmonių suopratin perėjo tik pa- 
viršutiniškiausia šitos astrologiškos tikėjimiškos formos pu- 
sė, bet ji turėjo nemažą įtekmę į visas tikčjimiškas pažiu- 
ras ir papročius ir veikė labai patraukiančiai į žmonės. 
Vienalaikiai biblijiniai liudijimai babilioniškame tikėjime 


m 20 — 

mato tik niektikybinį tarnavimą žvaigždėms ir raganybę, 
sujungtą su žavėjimais ir žynavimais. Garbinimui žvaigž- 
džių renkasi nakčia ant namų stogų. Antroj pranašo Isajo 
knygos dalyj babilioniškieji stabmeldžiai pajuokiamai va- 
dinami dangaus dabotojais ir žvaigždžių skaitytojais. Pra- 
našų liudijimas yra patvirtinama assyriškų laikų parašais. 
Kaip toli siekia į laiko gilumą šita niektikybė, nežinoma, nes 
žadėjimo tekstai, kuriuos turime, anaiptol, nepriklauso prie 
senesnių sudėtinių babilioniškos rašliavos dalių. Teisybė, 
kad didžiausias astrologiškų žynavimo apeigų rinkinys pri- 
skaityta senesniam mystiškam šiaurinės Babilionijos karaliui, 
Sargonui, bet yra galima ir tas, jog pats šitas nurodymas 
yra legenda, turinti tikslą senoviškumo pripažinimu šitoms 
apeigoms iškelti jų svarbą. Męs jau minėjome apie tai, jog 
tikroji astrologija ir žynavimas apsireiškia labai senuose lai- 
kuose, iš kurių turime žinias apie babilionišką tikėjimą 
(Gudea). 

Kitokios rųšies sanprotavimus randame tolesniame, vė- 
lesniame babilioniškojo tikėjimo plėtimosi; jų butis yra pri- 
rodoma kaip liturgiškos rašliavos sudėjimu teip ir istoriš- 
kais dokumentais.  Apsireiškia stengimasi visam panteonui 
priduoti monarkišką pobudį. Toji vieno dievo (Asuro) vir- 
šesnybė, kuri Assyrijoje nuo pat pradžios įsikunijo jos val- 
stybiško surėdymo pavyzdžiu, Babilionijoje įvyko per tikč- 
jimiškus sanprotavimus. Visi kiti dievai, be prišaukiamojo 
buva kaipir lauko pusėje počto — žavėtojo apydairos. Pri- 
šaukiamoji gi dievybė apsireiškia rodydama savo galybę, 
nerybojamą nieku kitu, nors jos geneologija ir yra priveda- 
ma. Jai priskaitoma visokeriopiausios augščiausios ypaty- 
bės. Nėra kito gardo, ar šventnamio, kuris butų teip gar- 
sus kaip tas, kuriame atsibuva mylimojo dievo kultas. Dan- 
gus ir žemė ir visa kas gyvas po juo, arba joje, yra pildy- 
mui jo vieno valios. Todėl jis vadinama ne tik prisaikinė- 
toju, bet jam prisiskaito ir lemėjo, kaipo ir teisėjo prievar- 
dis, priklausąs Samasui, ir likimo žinotojo prievardis, kas 
yra augštesniu Marduko garbės prievardžiu. “Kas iškel- 
tas danguose, tu vienas iškeltas, kas augštas ant žemės, tu 


= 
vienas augštas“, — tokiais, ar turinčiais tokią prasmę žo- 
džiais tankiai baigiasi himnai. Čion teipgi priklauso ta bui- 
tis, prirodoma assyriškų karališkų parašų, jog įvairiuose pe- 
rioduose tai viena, tai kita dievyvė darosi ypatingai garbi- 
nimo dalyku. Augščiaus minėtas dievų surašas (sk. 29) 
apima terp kitų tokius sulyginimus žinomų dievų Belo, Sino, 
Rammano ir Ninibo: Bel yra Marduk, kaipo valdovas ir 
likimų Iemėjas, Sin yra Marduk, naktį apšviečiąs, Mamman- 
Marduk lietaus, Nineb-Marduk nakties. Nors iš šito neiš- 
eina, kad kiti dievai turėjo buti nužemintais tik iki laipsniui 
Marduko atskirų apsireiškimų pildymo, bet matyt, kad jų 
pildenybės buvo pernešta ant jo. Ilgainiui tokių pažiurų 
žymės vis dauginasi skaičiuje, panteonui išaugant iki be- 
galės, drauge gi su tuo ir dievų paskirstymas sulyg jų laips- 
nių darosi be tvarkos. Laike naujachaldėjiškos dinastijos, 
prie Nabuchodonasoro ir Nabodino visi kiti dievai Mar- 
duko ir Nebo garbinimu likosi nustumti į užpakalį. 


36. Kultas. 

Nusisiuntimo raštai. Sayce. Lectures on the origin and growth of 
religion (1888 m.); J. Jeremias, Die Cultustafel von Sippar (1889 m.). 

Babilioniškas kunigų luomas visuomet turėjo savo ran- 
kose augštesnę valdžią. Kunigai yra dievų ir žmonių tar- 
pininkais, mokytojais ir mokslo globėjais ir šventų raštų 
užlaikytojais; jie vieni tik žino magiškų veiksmų paslaptį; 
todėl laikui bėgant jų vyravimo padėjimas ne tik nesimaži- 
no, bet greičiau augo. Kiekviename garde jie padaro užda- 
rytą kastą, kuri tuomi labiau galėjo užlaikyti savo uždary- 
tumą, kad kunigiška profesija buvo paveldėjama. Buvo ku- 
nigų ryšys, skiriamos įvairių pamaldinių veiksmų pildymui. 
Dalinimas, Diodoraus Siciliečio nurodomas, į aukojimų ku- 
nigus, kunigus apvalytojus, žavėtojus, augurus, sapnų aiš- 
kintojus, garuspicijus, sutinka su teisybe. Savo turtingą 
užlaikymą jie apturėdavo iš sunešamų aukų.  Paskyrimai 
Kaudai šventnamio buvo tikrai sužinomi. Tš šventnaminių 
archyvų ir sątarvių aprupinti šventnamius matome kokia 
akuratiška buvo knygavedybė ir kaip sykis nuo sykio ir 


Niki m Žž ss ia as a a A 


== 263 m 

gausiai jie buvo aprupinami visa kuo reikalingu. Geros 
valios aukos buvo atskiriama nuo vienvalinių. Ant seno- 
vinių antspaudžių-cilinderių parodyta visokios regyklos au- 
kojimo, atliekamo babilioniškų kunigų. Jie parodyta sto- 
vinčiais prieš dievybės paveikslą, už rankos vedini auką 
atnešantį karalių. Kunigo išžiura turi buti be dėmės; ku- 
niškos kliautys daro netinkamu kunigiškai profesijai. Pir+ 
ma pamaldų atlikimo jie turi atsiduoti ypatingoms apva- 
lomoms ceremonijoms. Jokios aukos negalima aukoti ne- 
nusiplovus rankų. — Kunigai auklėjo sau pasekėjus savose 
mokyklose. Šituomi išsiaiškina, dčėlko kunigiškosios pada- 
vos įvairiuose garduose skyrėsi vienos nuo kitų. Tokiu budu 
išaiškinama nevienoki pasakojimai apie svieto sutvėrimą 
(žr. sk. 36). Drauge su kunigais parašuose prisimena teip- 
gi ir žemesni šventnamių tarnai. Jų priederme buvo švent- 
namio švarumo bei tvarkos ir šventnamių indų prižiurėji- 
mas. Ypatingos kulto formos žinoma Tammuzo ir Istar. 

Labai rupestingai dabojama buvo įvairios dienos. Ka- 
lendoriuose reiškiai paženklinta dienos, kurios skaityta ne- 
laimingomis. Nėra nė mažiausios žymės šeštadienio (ša- 
bo) šventimo, kaip rodosi, šita diena skaityta greičiau ne- 
laiminga. Didelę svarbą turi mėnulio atmainų dienos. Di- 
džiausia šventė buvo saulegryžčio, arba naujų metų šventė 
(žr. sk. 29). Susijungime su Istarės kultu ir jo ypatybėmis 
yra Tammuzo šventė. 

Auka sulyg babilioniškų suopročių yra nuo sutvėrimo 
svieto. Ji yra žmonių dievams duokle, kuriems jie yra kalti 
savo gyvastį ir žemišką gerovę. Paveikslinis išreiškimas 
pasakoje apie tvaną, kaip dievai spiečiasi, yt musės apie Sit- 
Napistimo auką ir su pasigėrėjimu uosto malonią jiems au- 
kos kvapsnį, parodo paprastą aukos supratimą; tai yra kas- 
dieniniai pietųs dievams.  Šventnamiuose aukojimai atsi- 
buva sykis į sykį du kartus per dieną, anksti rytą ir vėlai va- 
kare, kaip užteka mėnulis. Podraug auka yra smagum 
nuotikiu ją aukojantiems, atsibuvančiu su linksma puota ir 
muzika. Ji yra augščiausiu visų svarbesnių linksmų ir 
liudnų nuotikių apsireiškimu. Su ja yra pašvenčiama karės 


— 264 a 

pradžia ir vainikuojama pergalė; su ja atsibuva iškilmin- 
gas šventnamių ir rumų steigimas. Aukas neša eidami ant 
medžioklės ir kaipo auką pašvenčia dievams geriausią savo 
medžioklinio laimikio dalį.  Nuliejimai teip pat yra įprasti 
kaip ir valgio aukojimas arba kruvinos aukos. Paprasčiau- 
sia aukojimo forma yra dėkingumo auka. Iš viso gauna- 
mo šalyje mokama dievams duoklė. Iš visų dangaus, že- 
mės, juros ir kalnų gėrybių didelė dalis aukojama dievams. 
Geriausia karės laimikio dalis priklauso jiems. Kas metas 
aukojama jauni kaimenių gyvuliai. Priegtam nėra daromą 
skirtumo terp visokių gyvulių ryšių. Aukojama be skirtumo 
ir laukiniai ir naminiai gyvuliai ir visoki paukščiai, o teipgi 
žuvys, daržovės, medus ir sviestas; tiktai auka turi buti be 
jokios dėmės. Gyvuliai su kuniškomis kliautimis yra auko- 
tinais tik prie antraeilinių pamaldinių veiksmų. Aukojama 
gyvuliai vyriškos lyties, moteriškos gi lyties vartojama tik 
prie apvalomųjų apeigų. Kruvinuose aukojimuose žymę ro- 
lę lošia suoprotis apie atsipirkimą prasmėje perprašymo už- 
sirustinusių dievų. Auka turi apvalomą galybę; todėl jokis 
žavėjimas nėra daromas be aukos. Apie žmonių aukojimų 
Suvimą parašuose nėra jokių nurodymų. Paveikslai, ant 
kurių matyta žmogiškos aukos, arba apipiaustymo apeiga, 
matomai, greičiau turi mytologišką prasmę.  Žmogiški Ad- 
ramelecho ir Anammelecho Sefarvaime (Sippare) aukoji- 
mai reikia skaityti finikiškai įtekmei. Bet žmonės buvo au- 
kojami apraudojant numirėlius. Ar šitas aukojimas turėjo 
kokį nors susirišimą su tankiai minimu aukojimų numi- 
rėlių atminčiai, atsibuvančiu su raudžių ir šermeninės muzi- 
kos dalyvavime, tai aiškių nurodymų nėra. Asurbanipalas 
pasakoja apie vieną tokią atmintinę ceremoniją: “likusius 
žmones gyvus iškapojau į šmotus ties kolosališka buliaus 
stovyla, kur buvo užmuštas mano sentčvis Sanchirib, aukai 
jo atmintin". Lavonai jų buvo išmesti suėdimui žvėrims. 
Ypatingai sanprotavimai apie apvalymus ir apvalomąsias 
aukas ankštai yra surišti su magiškais suopročiais (žr. 
sk. 38) 


silisiijs B 


— 265 — 


37. Svieto sutvėrimas i tvanas. — Kosmogonija, 

Nusisiuntimo raštai. Jensen, Die Kosmologie der Babylonier (1890 
m.); Luekas, Kosmogonien der alien Voelker (1893 m.). Vertimai sakmės 
apie svieto sutvėrimą pas Jenseną jo Kosmologijoje, pas Zimmerną, 
Schoepfung und Chaos Gunkelio (1895 m.); Dilitzsch: Das babylonische 
Welischoepfungsepos (1896 m.). Vertimai sakmės. apie tvaną: Haupto 
ir Schradero: Keilinschriften und das alie Testament (1883). 

Babilioniškoji sakmė apie svieto sutvėrimą yra sauli- 
niu mytu babilioniško vietinio dievo Marduko garbei. Ba- 
biliono valdovas Marduk sulyg vienbalsio dievų nutarimo 
tampa karaliumi dievų sviete; jam įduodama likimo lentelės 
dovanų už pergalėjimą slibino ir, svieto sutvėrimui pirmą 
kartą danguje yra švenčiama jam pašvęsta šventė Cakmuku. 
Todėl ir pasakojimas apie sutvėrimą užsibaigia didžiausiu 
Marduko išgyrimu. Jisai parodytas jame kaipo pavasarinės 
saulės dievas, narsiai išeinąs tvėrimo rytmetyje iš pirma- 
pradinio chaoso ir padarąs svietą iš šeruoto slibino kuno da- 
lių. Išlikę nuotraukos sudėta pavidale eilių ir posmų. Anu, 
Bei ir Ea, padaro didžiąją augštesnę trejybę, kadangi jų 
protėviai, išskiriant Ansarą tolesniame veikmės traukyje, pa- 
sitraukia į šalį. Pirmutiniai dievai iš pirmapradinio chaoso 
išeina poromis, matomai išsidalinę lytimis. Pasakojimo 
pagrindu padčta aiškiai išreikšti kosmogoniški ir astrališki 
sanprotavimai. 

Myto turinys yra toksai: Iš pačių pradžių nebuvę nė 
dangaus, nė žemės ir nė vieno dievų, buvo vandenyno van- 
denys, sujungti su abelna motina Tiamat: pirmapradine 
jura pavidale pirmapradinio chaoso. Paskui pasirodo pir- 
mutinč dievų pora: Lachmu ir Lachamu; po jų, praleidus 
ilgą laiką, antra pora: Ansar ir Kisar: dangiška (vyriška ) 
ir žemišką (moteriška) pradžia. Nuo jų paeina kiti dievai, 
pirma trys augščiausi dievai, paskui didysai Ea sunus Mar- 
duk ir kiti likimų Iemėjai. Prirengimai taikliško kosmoso 
įtaisymo, — kaipo gyvenimo dievams, kaip pasirodo vėliaus, 
— ir auganti dievų galybė, atveda į didelę kovą Tiamat ir 
jos „bendrijas su dievais. Prie šito Lachmu ir Lachamu 
visiškai pasitraukia į šalį. Po Tiamat šaliai stoja jos vy- 
ras Kingu ir vienuolika jų sutvertų baisunų, daugiausiai tu- 


— 2 


rinčių šlykščių gyvačių išvyzdį. Jie yra artimuose prieti- 
kiuose su zodiako ženklais. Pirmoj Marduko šalininkų gli- 
toj stoja baisus ugnies dievas Gibil. Šitas mušis parodo sa- 
vimi kovą šviesos su tamsa. Nors Kingu yra teipgi ugnies 
dievu, bet jis greičiau yra naikinančia požemine ugnimi, 
Jo tikslu yra sunaikinimas dangiško ugnies dievo. Didie- 
ji dievai mušio vengia. Mardukas sutinka eiti kovon, bet | 
stato išlygą, idant jis nuo to laiko butų vyriausiu vadovu, 
kaip dievų susirinkimuose, teip ir lemiant likimą (žr. sk. 
29, šventė Cakmuku). Iškeliama dievų puota ir kaip išsi- 
gandę dievai girtai pasigeria, tai Ansar išgauna jų sutiki- 
mą ant Marduko reikalavimų. Jie padaro jį karaliumi ir 
jis “perėjęs savo tėvus, užima likimo Iėmėjo vietą“.  Ste- 
buklas, padarytas vienu žodžiu, duoda augštesnį ir nepa- 
prastą jo galybės patvirtinimą*). Buvusi prieš jį užlaida 
išnyksta jo paliepimu ir vėl teip pat stoja atgal. Apsigin- 
kluodamas puikiais ginklais, į kurių skaitlių įeina vėjai, žai- 
bas, perkuno kirvis, žėrintis švyturys ir teipgi medžioklinis 
tinklas, jis, po smarkios kovos pergali Tiamat ir jos karei- 
viją ir atima nuo Kingu jo išplėštas likimo lenteles. Paskui 
jis išdalina Tiamat kuną į dalis. Viena jo pusė, dangiško 
vandenyno pavidale nuo to laiko riboja dangišką dievų sri- 
tį. Ji uždaryta klingiu, idant vanduo iš jos negalčtų lietis. 
Ant bedugnės vandenių Mardukas stato dangišką rumą. Pas- 
kui eina tvėrimas žvaigždžių, dalintojų laiko, žemės, žmonių 
ir gardų (kaipo kulto vietų?), kiek galima suprasti iš su- 
gadintų visai nuotraukų. Ar žmonės buvo sutverti vieno 
Marduko, tikrai negalima išprasti. Bet ant pabaiginės ply- 
telės apie jį sakoma, jog jisai “tas, ką sutvėrė žmones“. 
Čion galima priminti, kad dviejuose kituose atsitikimuose, 
kuomet Ea tvėrė dievų žinnešį, o dievė Aruru vieną kar- 
žygį, tai abu jiedu buvo žiedžiami iš molio.  Epikos užbaiga 
susideda iš nukreipto į žmones prasergėjimo sulyg to, kad 
jie turėtų dievišką baimę, duodančią ilgą gyvenimą, ir iš 


*) šitas sanprotavimas apie atliekamą tik žodžiu stebuklingą veiks- 
mą, padaro apie svieto sutvėrimą epikos ypatybę. 


—— 267 a 
privesto augščiau  Marduko-pergalčtojo, dievų valdovo 
"garbstymo* ). 

Pasakojimas apie tvaną paimtas į skaičių Izdubarinės 
epikos sakmių (žr. sk. 39). Jis yra parašytas ant vienos iš 
geriaus išlikusių plytelių iš skaitliaus dvylikos, padarančių 
epiką. Apie tvaną pasakojimo karžygiu yra Sit-Napistim. 
Ant pabaigos jis vadinama Chazizatra “išmaningiausias, 
arba padoriausias". Raidžių perkeitimas šitą vardą leidžia 
suvienyti su vardu Xisuthros, kurį jis turi pas Berosą. Su- 
lyg mytologiško apie tvaną pasakojimo turinio reikia pasa- 
kyti tą patį ką ir apskritai sulyg Izdubaro epikos. Sit-Na- 
pistim pasakoja tvano istoriją Izdubarui, kuris, panašiai 
jam, išvengė mirties ir tapo priskaitytas prie dievų draugi- 
jos. Įdomu, kad nutarto dievų pražutingo darbo priežasčia 
buvo pasakiško senovės gardo Susippaka gyventojų nuodė- 
mės, kur gyveno Sit-Napistim. Ea be kitų dievų žinios 
sapne praneša Sit-Napistimui jų nusprendimą. Jo patari- 
mu ir sumanymu, Sit-Napistim stato arką, prikrauja ją 
visokiais turtais, suveda jon visokios ryšies gyvulius ir už- 
sidaro joje drauge su statytojais ir savo šeimyna. Su au- 
dringu jurų priepludžiu susivienija dangaus audra; Anun- 
naki iškelia savo ugninius švyturius. Patys dievai neišpa- 
sakomoje baimėje bėga nuo tvano, kylančio iki dangui. Še- 
šias dienas ir naktis siaučia audros tvanas; visi žmonės vėl 
pavirsta į žemę. Taąsyk Sit-Nipistim atidaro langą ir, už- 
tvokstas šviesos, su ašaromis virsta atgal. Ant kalno Nizir 
arka sustoja. Po septynių dienų Sit-Nipistim išleidžia ba- 


*) Nuotraukos iš kitų istorijų apie svieto sutvėrimą priparodo, 
jog įvairiose kunigų mokyklose vyravo įvairios mytologiškos padavos. 
Iš to aiškiai galima matyti, kad atskirų dievų atsinešimuose prie vieno ar 
kito švietylo ir kosmologiškuose suopruočiuose vieši didelčs neaiškybės. 
Vienoje tokių nuotraukų apie svieto sutvėrimą, kuri panašiai Istarės 
Drazaran kakimui, privedama viename žavėjime, kova su slibinu neparo- 
dyta. Iš pat pradžių atsiranda dievų gyvenimai ir žemiškos jų kulto 
vietos. Marduk drauge su Aruru sutveria žmones, idant jie užlaikytų 
dievus jų pamylčtose vietose. Babilionas yra šventas gardas. "Trečia 
nuotrauka perkelia kovą su slibinu į žmonių istorijos laiką. Slibinas Tia- 
mat baisiai spaudžia žmones ir gręsia dievų valdybai. Vienas dievų — 
Marduk? — užmuša Slibiną. Per trejis metus ir tris mėnesius, dieną ir 
naktį teka prakaitu jo kraujas. 


— 6 — 


landį, paskui kregždę; abu sugryžta atgal, neradę sau prie- 
glaudos. Varnas negryžta. Tąsyk Sit-Napistim apleidžia | 


Pav. 42. Sit-Napistim arkoje. 


i k as o 


laivą su visais buvusiais jame sutvėrimais ir ant kalno vir- 
šaus duoda auką. Dievai vuosto jos kvapsnį ir kaip musės 
spiečiasi apie aukotoją. Pasirodo teipgi ir Bell, tikrasai 
tvano kaltininkas. Su rustumu mato jis, kad vienas žmo- 
gus su savo artymais išliko nuo jo. Bet Ea suspėja jį 
nuramdyti. Bel įeina arkon ir duoda savo palaiminimą 
Sit-Napistimui ir jo pačiai, kurie tapę panašiais dievams 
nusitolina upių intakon. 

Kosmogoniškieji sanprotavimai, esanti šitų mytologiš- 
kų pasakojimų esmeniu atskiria dangišką dievo Anu svietą, 
antžeminį Belo svietą ir požeminį, priklausantį Ea. Po 
žeme yra numirėlių karalija (žr. sk. 37). Svarbiausi san- 
protavimai, apsklembianti trijų svietų formą ir vietą teisin- 
gai išdėta jau pas Diodorų Sicilietį: Žemė (žemės kalnas) 
turt iš apačios išduobto, apversto, apskritaus laivo išvyzdį. 
Po žemės pluta yra numirėlių karalija. Įdubimas gi pri- 
klauso Ea viešpatybei, kuris valdo slaptingąja vandenių gi- 
luma, juromis, versmėmis ir šaltiniais. Visa kas tas yra ap- 
siausti vandenynu yt juosta (arba žalčiu). Dangiškasis 
skliautas, nusitiesiąs augščiau žeminio kalno ir savo forma 
atsakąs anai, atsidalina nuo antžeminio svieto dangiškuo- 
ju vandenynu. Pagrindu jam buva horizontas. Iš dan- 
gaus vidaus, iš dangiškojo gyvenimo išeina saulė. Dveji 


-— 269 = 

vartai, rytuose ir vakaruose, žymėja jos užtekėjimo ir nu- 
sileidimo vietas. Du kalnai, šviesus kalnas rytuose ir tam- 
sus vakaruose, esti vaikščiojamo jos viršuj žemės kelio ru- 
bežiais. Po rytiniu kalnu yra dievų susirinkimo vieta, ku- 
rioje jie, pirmininkaujant Mardukui lemia likimus. Iš to 
"paties teismų buto saulė pradeda savo kelionę. Tebėsąs po- 
draug sanprotavimas, kad pavasarinės saulės dievas, kaipo 
Ea sunus, iškyla iš vandens gilumos, tam neprieštarauja. 
Nejudinamuoju dangum žvaigždės vaikščioja paskirtais 
joms keliais. 


38. Sanprotavimai apie gyvenimą po myriui. 

Nusisiuntimo raštai.  Alf. Jeremias, Die babylonisch-assyrischen 
Vorstellungen vom Leben nach dem Tode (1887 m.); Jensen, Die Kosmo- 
logie der Babylonier (1890 m.); Gaveli — Revue de Vhistoire des religions 
(1888 m.) ir — Revue semitigue (1893 m.). 

Aršiausia, visų žmonių lygiai laukianti dalis, yra mir- 
tis. Niekas negali jos išvengti, niekas negali nuo jos 
ištrukti ir žmonėms liekasi tik prašyti prailginimo, ilgo gy- 
venimo, žilos senatvės sulaukimo. Kas peržengė myrio 
karalijos vartus, su tuo viskas pasibaigia: toksai amžinas 
įstatymas. Numirėlių gyvenime nėra nė džiaugsmo, nė vil- 
ties; tamsi naktis nera apšviečiama jokia šviesa; visur tik 
rusėjimas ir iš visos žemiškos puikenybės liekasi tik nie- 
kinga ir apgailčtina šešėlių gyvastis.  Rusėjimo dulkės ap- 
gulę visą numirėlių karaliją; dulkėmis apklotos jos durys 
ir sklendės, dulkės yra maistu joje gyvenantiems: šiteipos 
počtiškoje formoje išreikšta šita mąstis sakmėje apie Ista- 
tės kakimą pragaran, kurioje yra aprašymas požeminio 
svieto ir parodyta gyvenimas numirėlių karalijoje. Vaka- 
„ruose, kur nusileidžia saulė, ten yra įėjimas numirėlių ka- 
ralijon, šalin, iš kurios sugryžimo nėra. Allatu, požemi- 
„nio svieto dievės šeimininkavimo sritis yra baisiai didelio 
gardo pavidalo su neapsakomo didumo rumu. Didysai ka- 
lėjimas apsuptas septyneriomis sienomis. Jokia šviesa ne- 
Šviečia numirčliams. Tamsoje girdima jų gailingi balsai. 
Jie gyvena nuogasties ir verksmo srityje. Karaliai ir ku- 


— 270 — 

nigai ir visi žemės didieji atranda vieną ir tą patį apgailė- 
tiną likimą. Prieš baisiąją Allatu numirėliai stoja nuogais, 
Apsisiautę sparnuotais drabužiais, jie šlaistosi kaip šešč- | 
liai. Nėra jokio skirtumo terp gerų ir blogų, visus laukia 
vienas likimas. Bet yra dar kas baisesnio, negu nuėjimas 
šešėlių karalijon. Dar didesnė yra gėda ir kančia liktis ne- 

palaidotu. Priešui negalima padaryti didesnio skausmo 
ir aršesnės nelaimės kaip kad paliekant jį be palaidojimo, 
arba išdarkant jo kapą. Neradęs sau ramybės kape, nera- 
miai trankosi aplink. — Apie babilioniškas šermenines apei- 
gas turime tik labai menkas žinias. Nėra surasta jokių 
antkapinių parašų, atkastų gi kapų senovybė yra abejotina, 
Visuotinu papročiu buvo lavonų deginimas.  Nergalio gar- 
das, Kuta ypatingai buvo numirėlių gardu. Numirėliams 
nešta maistas ir geralas ir ant kapų buvo daromi nuliejimai. 

Tiktai mytologiškieji sanprotavimai išveda mus iš šito 
tamsaus mąsčių rato. Tula nedidelė viltis atsiveria my- 
tuose apie Tammuzą ir Istar, apie palaimintų salą, teipogi 
ir galėjime numirėlius prišaukti su žavėjimų pagelba. Pa- 
čiame numirėlių karalijos viduryj yra gyvasties šaltinis ru- 
pestingai ir sargiai dabojamas piktų ir skaugių demonų. 
Slaptoj, paslėptoj vietoj auga jaunybės ir gyvybės medis. 
Istar per nevalią įeina per žemutinio svieto vartus ir ten 
sulaikyta, išsiliuosuoja dievų gudrumu.  Allatu priversta 
buvo leisti ją apšlakstyti gyvybės šaltinio vandeniu ir grą- 
žinti jai laisvę. Sit-Napistim atidengia Izdubarui užslėptą 
vietą, kur yra gyvybės augalas. Bet ji vėl buva atimama 
nuo jo; ir viskas, prie ko jis prisigauna, yra tas, kad Eaba- 
ni, jo mirusio draugo dvasia, išeina iš-po žemės, kaipo vė- 
jo dvelkimas, idant su juo pašnekčti. Numirėlių žavėjimai, 
turbut, buvo ne kas kitas, kaip ceremonijos, kurios arba da- 
rė kokį nors pagerėjimą patiems numirėliams, arba turėjo 
tikslą prišaukti dvasias. 

Du žmonės, dėlei dievų susimylėjimo, buvo išvaduoti 
nuo abelno likimo. Sit-Napistim ir jo pati, tapę bemirčiais, 
gyvena yt koki dievai ant palaimintų salos. Tiktai tas gali 
išvysti palaimintų salą, kuris, panašiai Izdubarui, išdrysta 


— 271 — 


persikelti per mirties vilnis, pergalėdamas baisiausius pa- 
vojus. Sala ta guli priešais dviejų sriautų, Eufrato ir Tig- 
ro intaką. Ant jos yra gydantis gyvybės šaltinis ir graži- 
nantis jaunybę gyvastinis angelas. Tiktai Samas žino į jį 
kelią, kuriuomi jis kasdien eina. Labai gali buti, kad palai- 
mintų sala, nors ji ir yra apie dviejų upių intaką, turčtų 
buti jieškoma Rytuose, iš kur paeina visokia gyvastis, 


Pav. 43. Požeminis svietas. 


Persergėjimas. Symbolišką požeminio svieto išreiškimą paduoda 
mums assyriškas žalvarinis bareliefas, kuris sutinkamai su babiloniškais 


— 272 — 

sanprotavimais, parodo visą svietą padalintą į keturis skyrius: dangų, org, 
žemę ir žemutinį svietą. Ant užpakalinės žalvarinės platos pusės yrą 
leopardo pavidalo, žvynuota baidyklė, vyriškos lyties su keturiais spar- 
nais ir angies vuodega. šita baidyklė žiuri pro viršutinį platos kraštą, 
kaip pro tvorą, teip kad snukis jos atkreiptas į priekinę pusę, o letenos 
padėta ant platos krašto. Ant pupsančios pusės pačiam viršuje erdmė 
užimta dangumi, apženklinta žvaigždėmis ir dievų simbolais.  Žžemiaus 
jos yra septynios figuros su gyvulių galvomis, laikančios dangų; gal tai 
septynių audrų demonai kaipo oro srities atstovai. Trečias skyrius pa- 
rodo myrio regyklą.  Negyvėlis guli, susuktas, lovoje.  Aukojimiški ru- 
kymai parodo žavėjimo apeigos atlikimą. Du žmonės žuvies pavidale, 
reiškianti anti demonus-apgynėjus, sergsti lovą. Kitoj pusėj niaujasi du 
pikti demonai, šale kurių stovi žmogaus paveikslas su laiminimo žestu, 
Paskutinis skyrius parodo žemutinio svieto kraštą. žemiau plaukančių 
žuvių matyt tiesiai stovinti medžiai. Viršutiniame kampe visokios emblė- 
mos (ar pabuklai). Ant vandens plaukia luotas ir jame guli parklupęs 
arklys. Moteris stovi vienu keliu ant gyvulio, kita gi koja ant jo galvos. 
Tai yra nuoga figura su šunio galva; kiekvienoj rankoj ji gniaužia gy- 
vastį; prie jos krutų prikibę du liutyčiai. Už jos stovi sparnuota bai- 
dyklė, iškėlusi dešinę ranką. 


39. Zavėjimai ir Demologija. 

Nusisiuntimo raštai. Lenorman, 1, c; tekstai ir vertimai pas Gaveli, 
Documents religieux (1882 m.); Talguist, Die Assyrische Beschwoerugs- 
serie Maglu (1894); Zimmern, Beitraege zur Kenntiniss der babylonischen 
Religion (I, 1896); to paties Vater, Sohn und Fuersprecher in der baby- 
Tonischen Gottesvorstellung (1896 m.). 

Šitame skirsnyj kaipo papildymą, paduosime trumpą 
magiškų sanprotavimų apžvalgą.  Sulyg tikėjimiškos raš- 
liavos nusisiųsime prie sk. 34. Gausus aptautintų tekstų tu- 
rinys turi savyje labai daug kulturiškai istoriškos medžia- 
gos.  Magiškieji sanprotavimai buvo plačiai pasklidę ir 
giliai įsišakniję pas žmones, bet, nežiurint į tai, jie turi tik 
antraeilinę tikėjimišką vertę. Jau Gudea stoja prieš žavė- 
jimus. Juose yra žemesnis tikėjimo suoprotis ir jie esti 
privatiniams kasdieninio gyvenimo tikslams. Kunigai-žavė- 
tojai, esanti atskiru kunigų luomu, vartoja savo ceremoni- 
joms tokias maldines formulas, kurios išpradžių buvo su- 
detos ne magiškiems tikslams. Oficialiniame kulte žavė- 
jimai neturi jokios vietos. Nėra jokių liudijimų apie tai, 
kad dievų šventnamiai butų buvę kokiame nors susirišimeė 
su magiškuoju kultu. Pati žavėjimo rašliava turi dvejopą 
padavą apie magiškojo mokslo paeigą.  Nevidoningas ke- 
rėjimas prisiskaito kaimyniškoms svetimažemėms tautoms, 


priešingai gi jam veikiąs smarkus budas suteikiamas žavė- 
jimais is Eridu, Ea, Eridu dievo kerėjimais. Nors magiš- 
kieji sanprotavimai ir siekia seniausius laikus, kuriems yra 
istoriškieji dokumentai, bet asmeniškai žinomi mums žavė- 
jimai, gauti nuo assyrų, priklauso vėlesniam laikui. La- 
bai tankiai juose lošia rolę Marduk. Ypatingai prie šitos 
rašliavos priklauso trys dievai: Ea, Marduk ir Gibil (žr. 
žemiau). Nebo pasirodo prigulmingu nuo Marduko ir 
žavėjimuose veikia kaipo ano sunus.  Paskaidymas prišau- 
kiamų dievų ir dieviškų porų sulyg jų laipsnio atsako to- 
kiam pat paskaidymui jų assyrų karalių parašuose. Žavėji- 
mų priežastim buva visokios ligos ir ligoti padėjimai kaip 
fiziško teip ir psychiško pobudžio. Liga yra padaroma arba 
piktų demonų, dėl dievų rustybės gavusių valią ant žmo- 
gaus, arba raganių ir raganų. Kartais patys užrustinti die- 
vai pasinaudoja demonais kaipo jų uždedamų bausmių 
išpildytojais. Ypatingai pikta dvasia stengiasi sugriauti 
šeimynišką gyvenimą. Barniai ir nesutikimai, neapykanta, 
skaugė ir apšnekėjimas padaro joms didelį smagumą. Jei 
žmogus apraganautas ar kipšo apsėstas, tai ant jo guli 
prakeikimas, kurį galima nuimti tik žavėjimais ir su dievų 
pagelba. Didžiausiu apraganavimo įrankių yra piktos 
akies užmetimas ir raganiški žodžiai, teipgi nuodingas kva- 
pas ir nuodingos seilės. Bet apskritai visokis tiesus ar ap- 
linkinis susilietimas su apraganautoju gali įtraukti žmogų 
į užburtą ratą. Bėda ateina slapta ir pamaži, bet neapsi- 
stodama daro savo naikinantį darbą. Apsigynimo buda: 
nuo jos turi iš dalies apsaugojamą, iš dalies gydomą po- 
budį.  Abelnai gi užburimo ir atburimo budai didumoje yra 
vienoki, kadangi pirmutinė taisyklė užburimo tikrybei yra 
tame, idant tokis išvarytų tokį.  Sunaikinimui apraganavi- 
mo galybės, nešioja ant savęs talismanus, akmenis ant kru- 
tinės graznos paveiksle, kurie prašalina kenksmingas veik- 
mes ir duoda laimę. Su tokia jau pasekme amulėtos nešio- 
jama ir ant kaklo. Bet jei jau kas tapo apraganautas, tai 
jis skaitosi nevalyvu ir dievas jį apleidžia. Jam butinai rei- 
kia surasti užburimo paeiga, arba ligos priežastis, idant 


— 274 — 

prieš jį pastatyti atsakantį priešingą burimą, arba duodi 
užrustintiems dievams atsakantį išsipirkimą. Tam reika- 
linga kunigų-žavėtojų pagelba, kadangi visas dalykas yra 
ceremonijoje pasekančioje žavėjimą per kurią sergata (pa- 
cientas) turi apsivalyti Apvalomaisiais elementais yra 
ugnis, vanduo ir alyva, visoki tepalai ir gydančios žolės, 
Žavėjimo apeigos atsibuva žavėjimo formulas murmant, 
Kaip naktis yra demoniškų ir magiškų užsiuntimų laiku, 
teip ji yra ir geriausiu žavėjimų darymui laiku. Du dideli 
assyriškieji žavėjimų formulų rinkiniai vadinama sudegi- 
nimu, nuo svarbiausio magiško budo. Šale sergančio lo- 
vos dedama žarijinė ir, kalbant žavėtojui burtiškas formu- 
las, ant jos deginama visoki daiktai, turį simbolų prasmę: 
gydančios žolės, vaisiai, sėklos, avių ir ožkų kailiai. Kaip 
visi šitie daiktai suplėšoma ir paskui metama ugnin, kaip 
sunaikintos sėklos, gėlės ir vaisiai negali jau augti, avies gi 
vilna negali likti drabužiu, teip turi susinaikinti ir užburi- 
mas ir pranykti ugnies dvelkime. Viskas atsibuva prie švy- 
turių šviesos. Vietoje simboliško deginimo, arba drauge 
su juo vartojama ir kiti simboliški veiksmai.  Apsėstasis 
yra surišamas užburtuoju šniuru, kuris paskui buva atri- 
šamas. Daroma paveikslai iš molio, asfalto, miltų, tuno 
(vaško) ar medžio, išreiškianti piktą dvasią, raganių ar 
raganą; paskui juos apterlioja, naikina, degina, meta upėn, 
užkasa po durų slenksčiu, arba nuneša ant kapinių. Dievų, 
arba pagelbstančių dievybių paveikslai dedami šale ser- 
gančio lovos po dešinei ir po kairei pusei; bet kartais tokiu 
pat budu statoma biaurųs, karikaturiškieji demonų išreiš- 
kimai.  Priegtam daroma aukojimiškieji rukymai ir nu- 
liejimai.  Nuliejimams vartojama tyras vanduo, jei gali- 
ma, iš šventų upių Tigro ir Eufrato ir gryna augalinė aly- 
va. Ant jų kaip ir ant deginamų daiktų pereina nevalybė, 
kuri tokiu budu ir prasišalina. Su burtiškų ir apvalomųjų 
pabuklų pagelba jis yra išvejamas tirlaukin, tuščion (eufe- 
mybės?) vieton, kur gyvena demonai. Jei žavėjimas buvo 
pasekmingas, tai žmogus vėl atsiduoda į mielaširdingas sa- 
vo dievo rankas. 


Iš visų nesuskaitomų dievų, prišaukiamų pagelbon nuo 
demonų ir raganių, žinoma, atsižymi šviesos dievai: Sa- 
mas, kuris, kaipo užtekanti saulė, turi išvaikyti baimes, 
naktinių dvasių užvaromas; Sin, — naktinės tamsos sar- 
gas ir apšvietėjas, Istar ir jos vyras Tammuz. Bet pir- 
miausią vietą žavėjimuose ir valymuose užima ypatingai 
trejybė: Ea, Marduk ir Gibil. Kad Ea turi artimą susiri- 
šimą su apvalymais, tai yra aišku: jis yra visokių paslapčių 
valdytojas, didysai magijos galva, nuo kurio niekas negali 
buti užslėptu ir vėl gi jis yra visų paslapčių ir gydančių 
šaltinių valdytoju. Bet patsai Ea stovi perdaug augštai, 
idant šitame dalyke imti tiesų dalyvumą. Tiktai jo ste- 
bukladaris vardas parašyta ant žarijinės. Vietą jo užima 
' jo didysai sunus Marduk, rytmetinė saulė, išeinanti iš van- 
denyno toks pat išmintingas kaip ir Ea, su kuriuo jis dali- 
nasi visokių slaptybių pažinčia. Jis, Marduk, didysai žavėji- 
mų kunigas, atneša apvalomą vandenį. Sunkiuose atsitiki- 
muose jis kreipiasi prie Fa ir Ea siunčia jį daryti žavėjimus. 
Prie šitų dievų prisideda dar Gibil. Kartais vietoje Gibilio 
stoja Nusku, o vietoje Marduko Nebo. Šventas Gibilio ele- 
mentas, ugnis, sudegina visa ką nevalyvo; nuo jos bėga vi- 
soki burtai ir tie, kurie juos daro. Be abejonės, jis yra ga- 
lingiausias iš dievų, prišaukiamų žavėjimuose. Bet jei jis 
prisimena drauge su Ea ir Marduku, tai skaitosi trečiu ir 
prašo Marduko padėjimo, teip lygiai kaip anas kreipiasi 
prie savo tėvo Ea. Viename nuo demonų žavėjime labai 
nayviškai pasakojama, kaip Gibil eina miegaman Marduko 
kambarin, idant atsižinoti nuo jo septynių demonų paslaptį, 
kurią Marduk ir atsižino paskui nuo savo tėvo Ea, drauge 
su pamokinimu apie jų žavėjimą. 

Prie didelės demonų gaujos priklauso septynios piktos 
dvasios. Skaitlius demonų niekur nėra žinomas ir yra ne- 
suskaitomas kaip danguje, teip ir ant žemės: teip charakte- 
rizuoja juos vienas žavėjimas. Visi baisųs ir galingi gam- 
„tos apsireiškimai*), visos pragaištingos jiegos, visos ligos 


KE.) „Viena žavėjamų legendų paremta mėnulio užtemimu, kuris skai- 
tosi nelaimingu ženklu. Septynios piktos dvasios per septynias dienas ir 


= 276 == 
ir nelaimingi atsitikimai asminama juose. Jie vadinama 


audros dievais ir jie kaip audra užlekia ant žmonių ir na- 
minių gyvulių. Jie yra pragaro išperomis ir nepriklauso nė 


Pav. 44. Pietvakarinio vėjo demonas. 


prie vyriškos, nė prie moteriškos lyties. Jie atsiranda 
po žeme, urvuose, iš kurių paeina versmės. “Jie gimė nusi- 
leidžiančios saulės kalne ir užaugo užtekančios saulės 
kalne“. Numirėlių karalijoje jie sergsti gyvybės šaltinį. 
Pamylėtomis jų vietomis, kuriose jie tankiausiai laikosi, yra 
tuščios, neapgyvenamos, baimę varančios vietos. Iš ten jie 


septynias naktis užpuldinėja ant dievo mėnulio. Bet mato sunkų Sino 
padėjimą ir siunčia Nusku, juros gilumon dievų žinnešį pas Ea, kuris 
vienas gali duoti patarimą. Ea siunčia savo sunų Marduką. šitoje vietoje 
tekstas nutruksta. 


si e kais i Ai Ais, iki J iii i i i p i a is i 


"išlekia su pasiutusiu šėlimu ir kaip audra lekia į visas ke- 
turias puses. Jie atsineša su savim tamsą, tvaną, ligas ir 
mytį, kaipo Belo siuntiniai, kuomet ans naikina žmones, ar- 
ba Rammano, kuomet tas lieja ant žemės audringas tvano 
vilnis, kaipo raganų tarnai jų raganybėse. Kaip žolė jie 
dengia žemę, kaip gyvatės įsiskverbia visur, nesulaikomi 
nė durių, nė sklendžių, begėdiški, be mielaširdybės. Jie ar- 
do naminę taiką. Jie ėda mėsą ir geria kraują; jie ištinka 
žmogų visuose jo sąnariuose; jie pasirodo žmogui kaipo 
šmėklos, smaugia jį kaipo slogutis, atgabena su savim ma- 
rą ir šiltines, išsklaido nuodus, aplieja gelta, suriša kojas ir 
rankas ir tokiu budu paguldo žmogų ant ligos patalo ir at- 
gabena jam mirtį, Tokiu jau budu įslenka jie į tvartus, 
idant užkenkti naminiams gyvuliams ir nuvaiko paukščius 
nuo lizdų. Niekas nė danguj, nė ant žemės nėra liuosas 
nuo jų aršumo. Jie užpuola net ani dievų. — Bet, greta 
su šitomis piktomis dvasiomis, yra ir geros, labdaringos, 
sergstanti genijai, kurie piktas dvasias prašalina ir nuvai- 
ko. Jos buvo išreiškiama bulių pavidale ties šventnamių ir 
rumų durimis ir vadinosi sedu ir lamassu. Jų užduote bu- 
vo daboti namą ar gardą nuo negandų, padaromų piktų ai- 
bedarių demonų. Jie teipgi saugoja ir požeminėn karali- 
jon įėjimą. 


40. Legendos apie Dievus ir Karžygius. 

Nusisiuntimo raštai. A. Jeremias, Izdubar-Nimrod (1891); E. T. 
Garper ir Jastrov, — Beitr. zu7 Assyr. und vergl. semit. Sprachw. (II, 1892, 
1896); Zimmern, pas Gunkelį 1. c. 

Įdomiausia babilioniečių epiškųjų sakmių yra Izdubaro 
epika*). Tai yra saulinis mytas, panašus legendoms: apie 
Etaną, apie paukštį audrareiškį Cu, apie Adapą. Čion teip- 
gi priklauso ir poetiška sakmė iš Sargono karaliaus kudiky- 


*) Ilgą laiką rebusinis šito karžygio vardinimas skaityta kaipo 
“Izdubar" ir jame buvo jieškota biblijinio Nimrodo vardo. Vienas tekstų 
Daduoda balsinę prasmę Izdubar-Gilgames. Bet Izdubaro epopija neturi 
nieko bendro su legenda apie Gilgamesą, žinomą mums iš Eliano. šitų 


vardų sutaikomybė neatmeta Izdubaro giminingumo galimybės su biblišku 
„Nimrodu. 


= 278 —- 
stės istorijos. Dvylika Izdubaro epikos lentelių yra susiri- 
šime su dvylika zodiako ženklų. Samas yra karžygio dievu 
globėju. Jam pačiam, — kaip sakoma viename žavėjimo 
himne, nukreiptame į dievinamą Izdubarą — Samas perda- 
vė skeptrą ir jam pavedė sprendimą ir jis panašiai dievui 
teisia žemės dvasias. Kitame žavėjime apie jį sakoma kai- 
po apie raganybės sužinotoją. Kaip Etana, atsinešančioje 
prie jo epikoje esąs po Samaso globa, teipgi Ner 
(primenamas kaipo karžygis viename babilioniškų epiškų 
sakmių kataloge) gyvena požeminiame sviete kaipo die- 
vai, teip lygiai reikia manyti ir sulyg Izdubaro. Tokioje 
dėstyj jam tinka jo vardinimas raganybės sužinotojo ir že- 
miškų dvasių teisėjo, Kad šita epika, esanti assyriškoje 
nuorašoje, atsineša prie labai nutolusio laiko, tai tas pripa- 
rodoma daugeliu paveikslų ant senbabilioniškųjų antspau- 
džių-cilinderių, paimtų iš Izdubaro istorijos.  Dideliu na- 
yviškumu atsižymi antropomorfiškieji sanprotavimai apie 
dievus. Pasakojama apie daugybę sapnų, per kuriuos die- 
vai įeina į susinešimus su savo numylėtiniais. Ant panteono 
čiukuro yra didėji dieviškoji trejybė: Anu, Bel ir Ea; greta 
su ja kita: Sin, Samas ir Istar. Atsitikimas dedasi ypatin- 
gai Uruke. Naikinantis elamitų įsibriovimas Babilionijon 
esti istoriškuoju vaizdo pagrindu. Iš išlikusių nuotraukų 
galima spręsti, kad pasakojimas eina tokia kaleina: Ista- 
rės gardas, Uruk yra didžiausiame sumišime. Jau keliatas 
metų jis kenčia nevidoningų elamitų apgulimą. Dievai pa- 
sirodo be išeigos; jie pasiverčia į muses ir laksto aplinkui, 
keliais. Čion išeina ant regyklos Izdubar, kaipo karžygis ir 
išvaduotojas. Jis užgrebia gardo gyventojų jaunikaičius, 
dukteris ir pačias, teip kad niekas negali nuo jo ištrukti. 
Tėvai ir patys kreipiasi prie dievės gardo globėjos su dideliu 
nusiskundimų ant Izdubaro. Jie kreipiasi prie pagimdžiu- 
sios jį Aruru, ir sulyg jų prašymo Aruru sutveria Eabani, 
kuris turi su juo susikirsti. Tai yra baidyklinė, faunui pa- 
naši esybė, kurios kunas apaugęs ilgais plaukais. Jis užsi- 
laiko drauge su laukiniais gyvuliais ir minta žole. Idant 
įvilioti jį Urukan, Tstarės gierodula sujaudina jį savimi. 


Ji pasakoja jam apie Izdubarą ir jam užeina noras su juo 
persiimti ir tokiu budu įgyti jame draugą. Pirma ėjimo 
Urukan, jis bando savo vieką ant baisiai didelio liuto. Bet 
atėjęs Urukan, vietoje kirstis su Izdubaru, jis tampa jo 
draugu. Patys dievai gelbsti šitam susidraugavimui. Sa- 
mas užlaiko jį Uruke, panorėjus jam eiti savo tirlaukin. 
Jis, drauge su Izdubaru, turi sunaikinti elamitiškąjį už- 
kariautoją Chumbabą. Ir ištikro jie gardą išvaduoja. 
Chumbaba gyvena slaptingame, šventame cedryne, esančia- 
me šventa dievų bukle, kuris Belo yra apsiaustas baidu, 
idant niekas nedrystų į jį eiti. Sapnas tris kartus pasako 


Pav. 46. Izdubar užsmaugia liutą. 


jam pergalę. Chumbaba žusta mušyje ir Izdubaras vaini- 
Ojas: Uruko karaliumi.  Tąsyk Istarė siulo garbingam 


— 280 — 


karžygiui savo meilę drauge su laimingo karaliavimo ža- 
dėjimais. Bet Izdubaras atmeta visus jos prašymus. Jos 
meile visuomet buvo pražutinga jos numyletiniams. Čion 
iš visų numojimų, žinoma, turinčių pamatą pirmesniuose 
mytuose, yra aiškus tik vienas nurodymas į Istarės meilę 
prie Tammuzo. Margam paukščiui Alalla ji sulaužė spar- 
nus ir dabar jis gailiai šaukia girioje “kappi"" mano sparnai; 
ji piktai pasielgė su liutu ir dievę Silili pagimdė arklin; 
vieną piemenį jį pavertė tigru, teip kad kiti piemenys už- 
L ant jo šunis; vieną milžiną ji pavertė nykštukų. Su 
5 tėvui Anu: Izdubar turi numirti; jo sunaikinimui 
Anu turi sutverti dangišką bulių, nes kitaip ji visa ką su- 
naikins. Anu išpildo dukters prašymą. Bet Izdubar ir 
Eabani baisų gyvulį nugalabina. Jie aukoja Samasui jo 
ragus ir juokiasi iš Istarės, kuri karžygį keikia. Uruke jų 
pergalės garbei rengiama didelė šventė. Šitoje vietoje yra 
didelė išlaida: visos septintos lentelės nėra; tuo tarpu Ea- 
bani miršta, turbut, nuo Istarės klastų.  Izdubas dėlei die- 
vės prakeikimo pabugsta klastos. Jam nesinori mirti, kaip 
su Eabani kad atsitiko. Tąsyk jis primena sau didįjį pro- 
senį Sit-Napistimą, kuriam dievai dovanojo nemarybę. Jam 
norisi pasiteirauti pas jį ir todėl jis eina ant palaimintų sa- 
los. Liutai užstoja jam kelią; paskui jis prieina baisius 
žmones-skorpionus, kurie tamsoj ėjykloj, kalnuose Masu 
daboja mirties vandenį.  Pažiurėjęs į juos jis žudo jaus- 
mus; bet paskui jam paprašius jie atkelia jam vartus. Po- 
ilgo vaikščiojimo didelėje tamsoje jis ateina pas mares ir 
mato puikų dievų sodną. Medžiai su vaisiais iš brangių ak- 
menų ir krišpolinėmis šakomis džiugina jo akis ir širdį. 
Marių karalaite Sabitu, gyvenanti savo rūme juros gilumo- 
je jį prasergsti, jog teip toli eiti negalima nevaikščiojamo- 
mis marėmis. Tiktai vienas Samas žinąs ten kelią. (Ga- 
liaus, pasigailėjusi jo, pasiunčia jį pas pervažininką, kuris 
gali pervežti jį per mirties vandenį į palaimintųjų šalį. Po 
keturiasdešimts penkių dienų sunkios kelionės, jie pasie- 
kia mirties vandenį, galiaus gi ir palaimintų salą. Dar 


— 281 — 
nuo laivo skundžiasi Izdubar savo proseniui ant savo liki- 
mo. Bet Sit-Napistim negali duoti jam jokio patarimo. 
Dievų įsteigtam mirties rakui nėra ką priešintis. Bet gi 


Pav. 47. žmonės-skorpioT“i. 


Sit-Napistim pats yra nemirštamas. Pasakyk gi man, ko- 
kiu budu pasiekei gyvenimą dievų draugijoje?  Atsaky- 
man ant šito klausimo Sit-Napistim pasakoja Izdubarui 
tvano istoriją (lentelė 11, žr. sk. 36). Vieną, ką jis gali 
duoti, tai apsisaugojimą nuo klastų. Prie šitų žodžių Izdu- 
barą apima sunkus miegas. Sit-Napistim apžavi jį ir duo- 
da jam užburtą valgį. Paskui pervažininkas veža jį pas 
valomąjį šaltinį, kur jis darosi teip skaistus kaip sniegas. 
Atsisveikinant Sit-Napistim nurodo jam dar vietą, kurio- 
je yra gyvasties medis, duodantis žmonėms jaunumą. Per 
sunkenybes jis gauna jį, bet žemės liutas bemielaširdingai 
išplėšia iš jo vėl. Nuliudęs gryžta jis Urukan ir išnaujo 
pradeda raudoti savo nužudyto draugo, kuris yra iš- 
plėštas ne ligos, ne maro, ne žmogžudingo mušio, tik paim- 
tas žemutinio svieto. Savo tužbomis antgalo jis pasiekia tą, 
kad Eabani ateina pas jį. Pasakojimo užbaiga apima dar 
Izdubaro ir Eabani pašneką.  Mirusio dvasia pripažysta 
laimingu tą, kas, karžygiškai numiręs, bus palaidotas tėvo, 


-—- 282 — 
motinos, pačios ir šneka apie liudną likimą to, kurio atsi- 
skyrusia vėle niekas nesirupina. 

Po ypatinga Samaso globa yra kitas epiškas karžygis 
Etana, daugelyje tekstų vadinamas požeminio svieto dievu. 
Nė pradžios, nė pabaigos šito pasakojimo neliko. Sunkiai | 
sunui gemant, Etana duoda auką Samasui ir prašo jo duoti 
jam stebuklingą, gimimą palengvinantį augalą. Samas 
siunčia jį pas arelį.  Etana randa arelį sėdint terp savo 
vaikų, kurie jo klausosi, o jis jiems pasakoja apie sauli- 
nio dievo paslaptis. Etana prašo jo duoti jam gimimą pa- | 
lengvinantį augalą. Tolesnėje nuotraukoje pasakojama jau 
apie tikrą karžygišką Etano darbą, kaip jis ant arelio nu- 
garos užlėkė ant dangaus. Arelis vadina jį pabandyti pa- 
Iškčti su juo drauge. Sėdėdamas ant arelio jis kyla vis 
augštyn, pro karaliją Anu, Belo ir Ea prie dievės Istarės 
sosto. Iš augšto žemyn rodo arelys Etanui žemę, gulinčią 
po jo kojomis. Tarytum koksai kalnas žemė kyšo iš juros, 
kuri it juosta apjuosia sausumą. Dar nuo didesnės aug- 
štumos jura rodosi jiems užliejamuoju perkasų. Tokiu 
budu pasiekia jie dangų Anu, Belo ir Ea. Bet arelys neša 
jį toliaus, galvatrukčioms Iekdamas prie Istarės sosto. Vel- 
tui Etanas jį prasergsti — abudu krinta į bedugnę. Pa- 
baiga pasakojimo nulužus. Nežinia tikrai, ar su juo tie- 
siog yra sujungta istorija apie arelį ir angį. Jos turinys 
toksai: arelys išdraskė angies lizdą ir sulesė jos vaikelius. 
Angis pasiskundžia teisiajam Samasui, atkeršinančiam už 
visokią neteisybę. Samas duoda jai patarimą, kaip ji gali 
atkeršinti. Ant kalno guli laukinio buliaus maita. Ji turi 
įšliaužti į ją ir, pasislėpus joje, laukti. Kaip Samas prama- 
tė, teip ir atsitiko: drauge su kitais paukščiais ant maitos 
atlekė ir arelys su savo vaikais. Teisybė, pas jį yra nu- 
žiurėjimas, bet jis jį užmiršta, matydamas kitus paukščius 
6dant be jokios sau blogybės. Tik vienas jaunas arelytis, 
Atragazis “išmaningasai" prasergsti dar: čion gal pasislė- 
pė angis. Senis arelys akylai apžiuri, bet nepastebėdamas 
nieko nužiurčtino, pradeda snapu maistą lesti. Angis iš- 
šoka ir suima jį už snapo. Prašymai jo negelbsti, nes, jei- 


— 283 — 


gu angis jį paleistų, tai pati butų kalta Samaso akyvaizdoje. 
Tad ji atsikeršina. 


Visiškai tikrai negalima pasakyti apie Adapą legeudos 
prasmės. Ji yra ankštai susirišusi su sauliniu mytu, ka- 
dangi joje pasakojama apie tokį Adapos veikalą, po ku- 
riam tuojaus liaujasi pavasarinis augimas. Bet šitos legen- 
dos grudas yra kitas; pasakojimo karžygis Adapa yra arti 
 nemarybės apturėjimo, bet ją paleidžia iš savo rankų. Kuo 
yra Adapa? Myte jis kartą vadinama Ea sunumi. Bet 
tokiu jau vadinama ir pietinis vėjas, kuriam jis laužo spar- 
nus. Kitoj vietoj jis vadinama zer-ameluti, žmogaus su- 
nus. Anu savo norą padaryti jį bemyriu remia tuomi, kad 
jis negrynas žmogus, matė dangaus ir žemės vidų. Jis ga- 
lėjo teipgi kaipo dievų mylėtojas vadintis Ea sunumi ir 
"buti jo rybose. Viename ir kitame atsitikime žodis Anu 
įstabus, nes jis duoda savotišką pamatą manomai Adapos 
apotčozai. Legenda seka šiteip: Adapa Ea sunus, žvejoja 
pamarėje, kurios paviršius lygus kaip veidrodis. Audri- 
nis pietų vėjas nuneša jį marėsna. Supykęs Adapa sulau- 
žo vėjui sparnus. Per septinias dienas nepučia pietų vėjas. 
Augmenys liauja žydėję; pavasario dievas Tammuz ir Giz- 
zi-da išeina iš savo srities į dangų Anu. Piktume Anu rei- 
kalauja Adapą pas save ant teismo. Bet Ea numetė tą 
ir davė jam pamokinimą kaip elgtis. Ji turi apsirengti ge- 
dėjimo rubais; jei abu apleidusieji žemę dievai užklaus jo, 
kam jis tą padarė, tai jis turi atsakyti: du dievai apleidžia 
žemę vienintčliai dėlto, kad gauti sau ramybę; tąsyk jie 
užtars už jį prieš Anu. Anu vaišins jį, bet tai bus mirties 
maistas ir mirties vanduo ir nuo vieno ir kito jis turi atsi- 
sakyti. Viskas teip atsitinka, kaip Ea pramatė; tik viename 
jis apsiriko. Apmalonintas abiejų dievų ir Adapos teisini- 
musi, Anu siulo jam gyvasties maistą ir gyvasties vandenį, 
idant jis, matęs žemės ir dangaus vidų, taptų bemirčiu. 
Atmindamas Ea prasaugojimą, Adapa, ant savo nelaimės, 
atsisako priimti ir paleidžia dievišką dovaną. — Legenda 
apie Adapą paeina ne iš assyriškų Asurbanipalo knygyno 


= 24 284 A 
nuorašų, tik priklauso prie skaičiaus tekstų, surastų Tel-el- 
Amarnoje. 

Panašiai pietiniam vėjui ir abelnai debesių ir audrų | 
dievystėms, audros debesių dievas Cu yra išreiškiamas 
paukščio pavidale. Mytas apie apiplėšimą juomi Marduko 
visai reiškiai parodo saulės uždengimą audros debesiu. 
Cu nuklausė Belą — teip vadinama legendoje Marduk, — 
jo gyvenime.  Skaugiam dievui labai norisi įgyti augščiau- 
sios valdžios ženklai: karuna, drabužiai ir likimo lentelės; 
todėl jis daro sumanymą juos paglemžti, idant jais lemti 
dievų likimą. Pasaliai slepiasi jis rume, kuriame stovi len- 
telės, po saulės užtekėjimo kalnu ir laukia ateinant dienos. 
Mardukui beišliejant šviečiančius vandenis (aušra), de- 
dant ant savęs karuną ir sėdanties ant sosto, Cu paglemžia 
nuo jo likimo lenteles ir nuruksta su jomis į kalnus. Veltui 
Anu prisako savo sunui Rammanui, vėtrų ir audrų valdyto- 
jui atimti atgal nuo paglemžėjo likimo lenteles; veltui žada 
jis jam augštesnę vietą terp dievų. Nė jis, nė kitas kuris 
dievų neišdrysta ant to. Čia tekstas nutruksta. 

Paminčsime dar, nors trumpai, legendų apie pavietrės 
dievą Dibarra (sulygtinis skaitymas). Ji turi savo isto- 
riškuoju pagrindu didelį vargą, buvusių babilioniškuose 
garduose. Iš vienos Dibarros, pražuties apgynėjo kalbos, 
matyt, kad žmonių prasižengimai užtraukė ant jų tą baus- 
mę. Bet Dibarros žiaurumas yra be galo ir Marduk, 
Samas ir Istar smarkiai negandauja dėl išnaikinimo jų kul- 
to vietų: Babiliono, Sipparo ir Eridu. 

Vienoje epiškųjų sakmių nuorašoje terp kitų paminėta 
sakmė apie dievą Ner'ą, kuris Izdubaro epikoje prilyginama 
prie baidyklinio Eabani. Iš šito pasakojimo nesurasta nie- 
ko, o tas, kas apie jį žinoma iš kitur, tai nurodo į tai, kad 
jis buvęs laukų dievybe. 

Visai prie istoriškųjų laikų atveda mus legenda apie 
šiaurbabilioniškąjį karalių Sargoną. Jis yra šventnamio 
Anunit įsteikėju Agane (žr. sk. 26). Šita legenda išlikusi 
assyriškoje Asurbanipalo knygyno nuorašoje, verčia many - 
ti, jog Sargon, kaipo pasakiškasis viešpatybės įsteigėjas, 


— 285 r 

po tautiškuoju karžygiu. Joje jis žiurimas teip, jog jis 
epažinojęs savo tėvo, motina gi pagimdžiusi jį slapta. Ji 
dėjo kudikį į ragažę iš nendrių, aptepusi ją sakais, idant 
į ją nesisunktų vanduo, ir paleido ant upės. Srovė nešė 
ją, iki vienas gailingas vandennešis kudikio neišėmė, kurį 
jis paskui užaugino saulės garde. Jam dirbant kaipo s0- 
dininkui, pamylėjo jį Istar. Su jos pagelba jis pasiekia ka- 
rališką valdžią Babilionijoje ir uždeda savo buklę Agane. 
Tokiu budu mytas pereina į istoriją. Nors pirmuose dvic- 
"juose mytuose apie Izdubarą ir Etaną turinys negali buti 
sprendžiamas su tikrybe, prasmė gi myto apie Adapą abel- 
"nai abejotina, tai visgi, sulyg to, kas juose žinoma, nėra 
juose nieko, kas nurodytų į pirmapradinį prosenių kultą. 
Iškylantis karžygių plėtojimasi daro daugiau galimu tą, 
kad legendose buvo išgiriama asmenų nuopelnai, kurie pas- 
kui liaudies atmintyje buvo apvilkti į dieviškas pagarbas, 
tuomi kad jie išpradžių buvo dievais, o paskui pavirto į 
liaudies karžygius. 


— 287 — 


Syrija ir Finikija. 
(D-ro Fried. Jeremias, Leipcige). 
41. Abelna Apžvalga. 
Priekinės Azijos semitai apėmė sritį, esančią terp Eu- 
frato ir Terpžeminių jurių; šiaurėje savo kaimynais turė- 
jo chetėjus ir mažaazijiškes tautas.  Tikėjimiškos syrų, 
finikų, chanaaniečių ir filistiniečių pažiuros turi daug gi- 
miningumo kaip savo asmenybėje, teip ir atskirose garbi- 
nimo formose. Visuose šituose semitiškuose tikėjimuose 
asmeniška pradžia yra politeistiškasis garbinimas gamtos. 
Dievai yra kaipo dideli, galingi ir stiprųs, gyveną danguo- 
se, dangaus ir žemės valdovai, ir ypatingai valdovai tos 
šalies, ar gardo, kurių srityje jie yra garbinami. Jie paro- 
do slaptingą jiegą ir galybę kuoįvairiausiuose saugojimo ir 
naikinimo gamtos apsireiškimuose. Kas atsieina dievų prie- 
tikių su žmonėmis, tai šitie juos vardina ir garbina sulyg 
savo doriškų savotybių. Nė pas vieną semitiškųjų prieki- 
nės Azijos tautų nebuvo tokios tautiškos šventynės, kuri 
butų garbinama visų abelnai ir tas išaikina politišką šitų 
tautų išsiskyrimą. Vienok iš kulto pusės jis turi daug 
panašumo. Štai, didžiuose kultiniuose centruose apsireiš- 
kia vis tos pačios prastos klajoklinių tautų gamtiškos kulto 
formos, kurios randama ir atidalintose viena nuo kitos 
šventose vietose. Ant augštumų žmogus buva arčiau prie 
dievo, todėl semitai visų labiausiai mėgo melstis ant augštų 
vietų.  Šitasai ant augštumų garbinimas užsiliko ypatingai 
Syrijoje iki vėlesniųjų laikų. Dievybė parodo savo jiegą 
ir galybę ypatingai ten, kur apsireiškia gaivinga gamtos jie- 
ga (?), todėl, suprantamas dalykas, kad versmės, vandenys 
ir šventieji medžiai esti garbinimo vietomis. Syrų ir fi- 
nikų šventnamiai buvo maži; be šventovės, kurioje buvo 
dievybės paveikslas, kultui turėjo svarbą teipgi jų apielin- 


=— 288 
kė. Šventnamiai statyta kiek galint ties versmėmis ar šven- 
tais vandeniais ir buvo apsiaučiami šventais gojais.  Šven- 
tas medis tikėjimiškoje dailėje lošia svarbią rolę. “Ašerai" 
iš pradžių buvo teipgi šventais medžiais. Įkastas į žemę 
medinis stulpas reiškia tą vietą, kurioje dievybė rodo savo“ 
jiegą. Tokiu jau budu vietos, skaitomos vienvaline kokio 
nors dievo bukle, kur jis kokiu nors budu parodė savo ga- 
lybę, ženklinta paprastai paminkliniais akmenimis (betel, 
Baitulion), kurie buvo liejami alyva ir aukiniu krauju, Jei 
dievų paveikslai turi biaurų ir baisų išvyzdį, gyvuliniai gi 
simbolai parodyta šiurkščiose formose, tai tas išsiaiškina 
menku dailinių ypatybių išsivystymu ir geismu kuogriež- 
čiausiai atsiženklinti dievybės vyriausias ypatybes. Kas 
atsieina dievų veiklumo, tai manoma, kad greičiau reikia 
jų pragaištingos veikmės bijotis negu laukti nuo jų malo- 
ningos pagelbos be ypatingo nuopelno.  Abelnai, didžiausiu 
kulto tikslu yra prašalinimas galimų atsitikti nelaimių. Pie- 
tinės Azijos semitiškų tautų kultinės taisyklės turi terp 
savęs daug giminingumo, į ką mums nurodo biblijiškieji 
liudijimai sulyg finikiškųjų ir chananėjiškųjų kultų ir ži- 
nios, pasemtos iš Hieropolio ir finikiškų kultinių vietų. 
Bet svetimažemės versmės liečia sulyginamai teip vėlų, 
sinkrėtinį laiką, kad negalima atskirti egyptiškos ir babi- 
lioniškos kulturos veikmės pasekmių bei kainos įtekmės 
kaimyniškų tautų vienos į kitą nuo to, kas buvo iš pat 
pradžios. Chananėjiškų ir filistiniškų tautų istorijos ty- 
rinėjimui, išskiriant Mezos parašus, nėra jokių pirmapradi- 
nių versmių. Todėl visas tolesnis gvildenimas lytės vien 
aramėjiškas ir finikiškas tautas. 1 
42. Syrija. Syriškieji Kultai. 


Nusisiuntimo raštai. Be Vogiuele-bo ir Vaddingtono veikalų apie 
Palmyrą, reikia dar nurodyti veikalai: Scholtz, Goezendienst und Zauver- 
wesen bei den alten Hebraeern und den benachbarten v. Yoelkern (1871); 
W. W. grovas von Baudissen, Studien zu7 semitischen Religions Gechichte 
(2 laida 1876—78); Fr. Betgen: Beitraege zur semitischen Relegions 
Geschichte; "Miele, Geshichte der Religion in Alterthum Gericho vertimas 
(I, 1896). Aramėjiškieji parašai surinkti — Corpus inseriptionum semi- 
ticarum (II tom. I, 1, 1889 ir tom. I, 2, 1893). Feimos ir Zendširlės 
parašams prilyg. die Sitz. — Ber. der Berl. Acad. der Wiss. (1884 ir 1886) 
ir Galevi — Revue semitigue (1893 m.). 


oi 289 — 

Istoriškasis priekinės Azijos tautų išsivystymas nesu- 
veda jų, kaip kad Babilionijoje, į tautišką vienybę ir atsa- 
kantį tikėjimiškų formų sąryšį. Daugiausiai perversmų 
teko aramėjiškoms tautoms. Gamtiškos sąlygos, po kurių 
įtekme vystėsi aramėjiškos tautos ir žiedėsi jų tikėjimas, 
buvo labai įvairios. Mums žinoma, kad, ant kiek aplamai, 
derlingos buvo vakarinės šalys, kaimyniškos finikams, ant 
tiek pat varginga buvo iškilusi lyguma į vakarus nuo Eu- 
frato. Senovėje aramėjai vedė klajoklių gyvenimą šiauri- 
nėje Mesopotamijoje.  Assyriškieji parašai, pradedant nuo 
14to metašimčio, liudija apie kares su gyvenančiais čia 
aramėjais. Jie tolydžio stengėsi išplatinti savo sritį linkui 
Babilionijos ir Elamo, už Eufrato jie driekėsi į vakarus iki 
Livanui, pietuose gi toli įsismelkė Arabijon. (Gamat, Da- 
"mask ir Palmyra buvo syriškosios valdžios sukuriais. Likę 
vėlesniame laike syriškojo tikėjimo liekanos liudija mums 
apie gamtos dievinimą šalyje palaimintoje gausa; bet apie 
vieną, abelną syrišką panteoną prie tuometinio tautų išsi- 
dalinimo ir pilniausios stokos politiškos vienybės, žinoma, 
negali buti nė kalbos. Syriškosios viešpatybės visuomet 
buvo pereinamomis sritimis Egypto ir Assyrijos kareivi- 
joms.  Terp Damasko ir Izračliaus buvo vienval susine- 
šimai.  Užkariaujančiam galingos assyriškos viešpatybės 
įspudžiui syrai menkai tegalėjo spirtis ir todėl vienval buvo 
pavojuje patekti po Assyrų valdžia.  Užsilikę syriško ti- 
kėjimo liekanos aiškiai parodo į svetimos įtekmės veikmę. 
Kas liečiasi kainos veikmės babilioniškos ir syriškos kul- 
turos vienos į kitą, tai ji prasidėjo jau labai nuo seno pe- 
riodo, apie ką liudija Babilionijos istorija. Teip pat ir su 
Egyptu Syrija suėjo anksti į susinešimus.  Senesnieji liu- 
dijimai apie tai atsineša prie 16to metašimčio. 

Musų žinių versmės sulyg Syrijos tikėjimo labai ne- 
skaitlingos ir sulyginamai vėlesniojo atsiradimo. 18tos di- 
nastijos egyptiškųjų karalių ir assyriškųjų karalių, prade- 

ant nuo 14to metašimčio, liudijimai apie pergalingus žy- 
gius prieš Syriją, turi vertę tiktai istorijai. Yra keletas 
Visokeriopų biblijiškų nurodymų. Terp kitų assyriškai ara- 


— 299) — 
mėjiškieji raštai iš Nimrudo ir Kujundžiko apima teoforiš- 
kus vardus. Svarbiausiomis aramėjiškomis versmėmis yra 
senaramėjiškieji 8to metašimčio parašai, paeiną iš Zendšir- 
lės ties Amanuso apačia; Teimo parašai, vidurinėje Arabi- 
joje, supažindina mus su vienos ikišiolai nežinomos syriškos 
dievybės paveikslu. Palmyros (Tadmor) parašai, priklauso 
jau pokrikščioniškajam periodui: Ne be vertės teipgi vei- 
kalas Periitės Syrias deou, priskaitomas Lukianui, nors jis 
teipgi buvo parašytas pokrikščioniškame laike. Rašėjas 
nuodugniai ir remdamasi savo paties pastebėjimais apra- 
šo Hierapolyje (Bambike) kultą. Paminėti parašai iš 
Zendširlės, turį savyje dviejų naujų dievybių vardus, rei- 
kalauja didelio atsargumo ir numatymo naudojanties esan- 
čiai juose nedidele žinių apsčia. Iš kitos pusės, kaikuriuo- 
se atsitikimuose neišvengtinai parsieina naudotis kaipo vers- 
me tikriausiais daiktvardžiais. 

Augščiausia damaskiškų syrų dievybė yra dievas Cha- 
dad*) (žyd. Chadad, graik. Hadados). Vėlesnieji rašti- 
ninkai vadina jį augščiausiu Syrijos dievu, dievų karaliu- 
mi.  Makrobius skaito jį sauliniu dievu. Ant vieno aramėč- 
jiško cilinderio jis yra išreikštas su dantuota karuna, ilga 
barzda, palaidais plaukais, ir su griausmo vėzdu rankose, 
kas pilnai atsako jo, kaipo karės ir audros dievo ypaty- 
bėms. Ant kito aramėjiško paminklo, pašvęsto Chadadui, jis 
parodyta su karališkų galvos aprėdalu — su ragais. Kaip 
ten nebuk, nėra jokios abejonės, jog assyrai skaitė jį audros 
dievu, kadangi Chadado pažymėjimui jie vartojo idčogra- 
mą IM, savo audros dievo Rammano. Viename dieviškų 
vardų suraše, šitos idčogramos prasmė persiduoda žodžiais 
Dadda ir Adad ir atsakančiai šitam assyriškasis kito parašo 
raščjas perduoda atsakančioje vietoje idčografišką braižinį 
vardo Bibilu IM žodžiu Bir-Dadda (sulyg. žyd. Bencha- 
dad, “Chadado sunus“). Į šitą Chadado tapatinimą su 
Rammanu randame nurodymą teipgi Amarno parašuose. 
Dvejopo vardo butis šitam dievui čion aiškiai pasirodo 


*) Su kvapiniu garsu pradžioje atsakančiai aramėjiškam Hadadezer 
— “Chadad pagelbininkas“ (pagelbi). 


sns dain, ai 


„siūlu 


— 2gi — 
braižinyje vardo A-ad-du-mi-hir, kuris sykį parašytas net 
su kvapiniu H pradžioje; greta su Bibilu IM randame čion 
Rib-ha-ad ir Rib-Adda. Chadad perduoda žodžiu: “puikus", 
bet teisingiaus bus pastačius jį sąryšin su arabiškuoju 
“chadda — bausti“, kas pilnai atsako etimologiškai Ram- 
man vardo prasmei: “griaudžiąs". 

Greta su dievu Chadadu, kurį assyrai tapatino su Ram- 
manu, šitas antrasis pats ir buvo aramėjiškuoju dievu ant 
aramėjiškų parašų tikruose daiktvardžiuose Sadekramman 
ir Rammannatan. Teipogi ir biblijiškieji liudijimai vadina 
jį syriškuoju dievu, kuris turėjo savo šventnamį Damaske. 
Ištarimas Rimmon atsirado dėl aiškintojų klaidos, dėlei ku- 
rios dievybės vardas buvo jungiamas su šventybės reikšme 
tikėjimiškoj granatinio obuolio simbolybėje. Septynios de- 
šimts aiškintojų rašo “Remman". Abu vardai Chadad ir 
Ramman atsitinka drauge Chadad-Rimmono varde pas pra- 
našą Zachariją (XII, ii), 

Aramėjiškieji parašai greta su Chadadu vadina dar 
dievą El. Labai svarbu yra tas, kad čion pirmą kartą El 
pasirodo semitiška dievybe, o ne tiesiog abelnu dievybės už- 
vardžiu. Todėl visi aramėjiškieji tikrieji daiktvardžiai, ku- 
rių sudėjiman įeina žodis El, reikia skirti prie šitos dievy- 
bės. Nepaprastai savotiškas terp kitų privedamas assyriš- 
kai aramėjiškoje tarmėje vardas Sassiariel arba Sarsariel, 
kuris reiškia: “El — karalių karalius". Teip pat ir var- 
das RKB-EL sutinkamas tiktai paraše Zendširlėje, ir reiš- 
kiąs dievybę, turėjusią savo šventnamį, kadangi ji pavadin- 
ta “namo valdove“, yra turbut teipgi dviejų dievybių var- 
du sujungimų. Stovis priekyje vardas RKB yra visai ne- 
žinomas, bet kad tai ištikro yra dievybės vardas, tai tame 
mus įtikina tikras daiktvardis Bar-RKB, t. y. “sunus 
RBK"; nėra jokios priežasties abejoti, kad RKB šitame 
varde yra tik to paties parašo RKB-EL sutrumpinimu. 
Aiškinimas šito žodžio paeigos nuo šaknies “rekab", va- 
žinčti, teip pat mažai pakaktinas, kaip ir jo sulyginimas su 
žydiškuoju Kerub. 

Syriškosios Istar-Astartės vardo forma yra Athar, 


— 292 — 
bet jis atsitinka tik Atar'iečių varde (Atar duoda spčką) 
viename aramėjiškame iš Kujundžiko paraše. Aplamai gi 
syriškoji Astartė žinoma po sudėtiniu Atargatis vardu (tei- 
singiaus Athar'athe, “Atar, motina Ate'). (Ktezius va- 
dina ją Derketo). Makrobius stato ją ant lygios su Cha- 
dadu ir abiem dievybėms priskaito valdžią ant visa ko 
sviete.  Hieropolyj pildomas kultas, kurį Lucianas aprašo 
nuodugniai iš savo paties patyrimo, pilnai patvirtina atsira- 
dimą vardo Atargatis iš susidėjimo dviejų vardų Atar ir 
Attiso. Čion buvo sujungta du kultai, Astartes ir Adoniso, 
ką teipgi primena ir Lukianas iš priežasties šventnamio 
Astartės Byblose. Attis yra lydiškuoju Adonisu. Tik vie- 
nas skirtumas tėra terp Attiso ir Adoniso mytų, butent: 
Attis miršta nuo išromijimo paties savęs. Šitai buičiai pil- 
nai atsako laukinis ir aistriai geiduliškas kultas, pildomas 
Hieropoley Atargatis garbei. Įeinant į šventnamį buvo 
išstatyta faltosai ir buvo nepriderančios Astartės kulto žy- 
mės. Skaitlinga romiklių gauja (Gallai su Archigallu prie- 
kyje) muoteriškuose rubuose laikė dievei pamaldą; kiti, su- 
jaudinti ekstazon varančia pamalda, kurioje jie prie šokių 
ir muzikos rankas sau piaustė iki kraujų, romijo save die- 
vės garbei. Be to Lukianas privedė tris faktus, kurie cha- 
rakterizuoja Atargatis, kaipo vandens dievę. Jis pasakoja, 
kad jai, drauge su balandžiu, pašvęstos buvo teipgi ir žu- 
vys ir kad per jos šventes, atsibuvančias du kartu per me- 
tus, šventnamin buvo nešamas vanduo; čion iš visų Syrijos 
pabuklių pludo maldininkai ir nešė su iškilminga procesija 
šventnamin jurų vandenį, kurį čion paliedavo.  Askalone, 
kur šita dievė buvo išreiškiama su žuvies liemeniu, šventna- 
mis buvo pastatytas ant žuvingo švento ažero kranto. Bet 
visi aiškinimai liečianti žuvinį Atagartis pavidalą yra tik 
vėlesniais mytiškais sanprotavimais.  Atagartis Hieropo- 
lyj yra be žuvinio liemens. Lukianas, aprašydamas auksi- 
nius dviejų sčdinčių dievybių paveikslus, vadina juos Hčra 
ir Zeusu. Turbut šitie paveikslai reiškė Atagartis ir Cha- 
dadą. Atagartis yra paveikslinama vežama liutais, o Cha- 
dad sėdinčiu ant bulių.  Atargatis, sulyg Luciano žodžių, 


turi daugiausiai panašybės į Herą, bet teip pat ir į dauge- 
lį kitų graikiškų dievų. Vienoj rankoj ji laiko skeptrą, ki- 
toje ratelį; ant jos galvos, spinduliais apsiaustos, yra bokš- 
tas. Šita dieve apsijuosusi puikia juosta, kurie paprastai 
puošia tik Uraniją (Venerą), ant jos gi galvos yra bran- 
gus laimę duodąs akmuo, kuris nakčia savo žerėjimu nu- 
šviečia visą šventynę. Terp šitų dviejų dieviškų paveikslų 
yra patalpintas trečias savotiškas be jokios ypatingos žy- 
mės*), bet su aukso balandžių ant galvos (Astartes šven- 
tės simbolas). Šitas paveikslas du sykiu į metus (žr. augš- 
čiau) per šventę buvo nešamas pas mares. Jei Atargatis 
Hieropolyj ir kitose vietose buvo garbinama vandenių die- 
ve, tai šitas išaiškinama tuomi, kad syriškoji Astartė, kaipo 
mėnulio dievė, siuntė drėgnį, o drauge su tuo ir vaisingumą. 
„Kaipo mėnulio dievė ji buvo piešiama su spinduliais ir mė- 
nulio emblėmomis. 

Angštame susirišime su Atagatis yra dievas-globė- 
jas Gad. Žodis Gad tą patį reiškia, ką graikiškas žyche; 
jis apturėdavo tokias pat pagarbas, ką ir graikiškoji lai- 
mės dievė; panašiai fychė, šitas žodis tik ilgainiui tapo tik- 
ruoju dievybės daiktvardžiu.  Šventnamiai Gado garbei pri- 
simena gana tankiai. Isajas guodžias ant čėsnių, keliamų 
Gado garbei ant namų slenksčių. 

Vienas paminklas Tempoje kelis kartus vadina dievą 
SLM ir kunigą SLM-ezeb. Ant šito paminklo yra dievy- 
bės paveikslas augščiau altoriaus su ragais assyriškuose 
drabužiuose ir su jėtim dešinėje rankoje. Minima teipgi 
dievas Mar (kas aramėjų kalboj reiškia “viešpats"), pa- 
prastai sudėtiniame varde — Marsamek (Mar — apgina). 
Daugiau ką tikro apie šituos dievus nieko negalima pasa- 
kyti, teip pat, kaip ir apie Manimizmą bei Azizą, į kuriuos 
nurodo Julian. Aziz yra vardijamas “galinguoju" ir ant 
vienos aukinčs lentos su juo nupieštas saulės arelys. Ju- 


*) Betgen (žr. augščiau) patvirtina savo manymą, jog trečias pa- 
Veikslas reiškė Attisą, šitokiu akyvu sanprotavimu: Lukianas liudija, jog 
Eraikai šitą paveikslą vadino sėmėčion, graikiškam gi sėmėion atsako sy- 
riškasis ate, ką Lukianas galėjo sumaišyti su dievišku vardu Ate. 


— 294 — 

lian sulygina jį Aseru. Visa vardų virtinė sudčta iš vie- 
nos pusės iš žodžių Nebo, Istar, Bet, Sin, Samas, Marduk, 
iš kitos vėl pusės iš vardų tokių dievų, kaip Gor, Izidar ir 
Oziris liudija apie babilioniškos ir egyptiškos kulturos įtek- 
mę. Ant parašų Zendširlėje atsitinka ypatingai labai tan- 
kiai egyptinio Rezefo ir dievo SMS (kuris be abejonės yra 
babilioniškasis Samas) vardai. — Palmyriškieji parašai 
priklauso jau pokrikščioniškajam laikui; čion męs randame 
sujungimą syriškųjų ir arabiškųjų kultų. Dievybės turi 
žvaigždinį pobudį.  Augščiausia dievybė vadinama Ba'alza- 
men “dangaus valdovas“ ir palmyriškuose parašuose yra 
garbstoma kaipo mielaširdingiausias, maloningas ir augš- 
tas.  Jarchibol ir Aglibolyra palmyriškieji mėnuliniai die- 
vai.  Aglibolo simbolu yra mėnuo, kurį jis neša ant pe- 
ties. Semes ir Malakbel yra sauliniais dievais; Semeso 
simbolu yra saulinis arelys. Iš dievų prisimena kariškoji 
Allat, Ate, ir teipgi Atagartis. Dievybės Bel ir Beltis regi- 
mai babilioniškos paeigos; syriškas žodis ba'al palmyriškoje 
tarmėje skamba kaipo bol. 


43. Finikija. Versmės. Finikiško tikėjimo pobudis. 


Nusisiuntimo raštai. Slg. be nurodytos rašliavos sk. 40: Movers, 
Die Phoenizier (I, 1841); Renan, Mission de Phenicie (1864—1894); 
Schreder, Die phoenizische Rprache (1869); Pietzschmanm, Geschichte der 
Phoenizier (1889 m. ir sek. Onkemo); E. Meyer, straipsniai Astarte, Baal, 
Melgart, Moloch Roshir'o Lexikon der griechischen und roemischen My- 
thologie (1884—1896); G. Hoffmann, Ueber einige phoenizische Inschriften 
(Abhdl. der kgl. ges der Wissenschaft XXXVI, Goettinger 1890); W. gro- 
vas Baudiissem, straipsnis Astarte — Realency clopaedie fuer protestan- 
tische Theologie und Kirche (2 laid. po A. Chaukko redakcija, 1896); 
Maks. Onefalš — Richter, Kypros, die Bibel und Homer (1893). Parašai 
— Corpus inseriptionum Semiticarum (I t. I, 1881—1887; t. II, I, 1890). 


Finikai istoriškame laike apgyveno siaurą pakraštinę 
juostą į pietus ir šiaurę nuo Karmelio su svarbiausiais pa- 
mariniais gardais Tyru, Sidonu, Beritu, Byblosu ir Arvadu. 
Kiekvienas šitų gardų buvo atskiros finikų giminės centru. 
Iš šitų neprigulmingų viena nuo kitos ir savarankiškų vieš- 
patysčių, tai viena, tai kita pramainu užiminėjo pirmą vietą, 
kol, galiaus Tyras neužėmė ilgesniam laikui pirmutinę vi1e- 


tą terp visų finikiškų viešpatybių. Laikas finikinių gen- 
čių persikėlimo į Finikijos sritį, teip pat kaip ir jų pradžia 
yra užslėpta nežinės tamsoje. Jų kalba labai yra artima 
žydiškai kalbai. Finikai tapo viešpataujančia senojo svieto 
juros ir vaizbos galybe. Jų turtai plaukė iš vakarų, jų 
šalis buvo pereinamąja egyptiškai vaizbai sritimi; ir jie 
suėmė į savo rankas visą vaizbą su Arabija ir Mesopota- 
mija. Egyptiečiai ir babiliona-assyrai savo kariškuose 
žygiuose nekliudė finikiškų gardų, apie ką prisimena jau 
labai senose egyptiečių atskaitose apie kariškuosius žy- 
gius. Kartais vienok Finikija buvo po egyptiečių valdžia, 
valdant gi Amenofisui III ir Amenofisui VI pabaigoje XV 
ir pradžioje XIV metašimčio, ji, kaip ir visa Chanaano 
žemė, buvo Egypto provincija. Nuo laiko karaliaus Dovy- 
do istoriškosios ir pranašiškosios Senojo Įstatymo knygos 
kliudoms primena Finikiją. Žinias apie kares su finikiš- 
kaisiais gardais suteikia teipgi assyriškieji karališkieji pa- 
rašai. Nuo seno laiko finikai turėjo teipgi susinešimus su 
graikais ir Homeras, šnekėdamas apie juos, vadina juos 
“Siromiečiais". Išstumti graikų iš Graikijos, Kupro ir, 
iš dalies, iš Mažosios Azijos, jie turėjo kreiptis į vakarus ir 
latinti savo naujokijas ypatingai šiaurinėje Afrikoje ir 
španijoje. Šitos naujokijos buvo vienvaliniuose susineši- 
muose su metropolija. 

Vietinės versmės, paduodančios žinias apie finikų ti- 
kėjimą, atsineša išimtinai prie politiškojo puolimo laiko ir 
nurodo į tvirtas synkretiškas ypatybes. Iš parašų labai ne- 
daugis siekia toliau kaip 6tą metašimtį pr. Chr, ir tik pra- 
dedant nuo 4to metašimčio, raštiška medžiaga tampa ap- 
štesnė, Greta su pinigais sulyginamai tankiai atsitinka 
pašvęstiniai prašai, išreikšti trumpoj, stereotipinėj for- 
moj; didžiausią svarbą juose turi dievybių vardai. Turimi 
dievų paveikslai teipgi priklauso vėlesniam laikui ir tankiau 
neabejotinai pažymėti graikiškos įtekmės. Tuomi labiaus 
užsipelni atidžią neskaitlingos žinios apie finikų tikėjimą, 
kuriuos randama Tel-el- Amarniškuose raštuose: dievų vardai 
Ir įvairių ypatų vardai, esanti finikinio vietininko laiškuose 


— 296 — 


pas Egypto karalių. Jei šitie nurodymai nėra mums nau- 
jais, tai jie bent patvirtina tą, kas yra žinoma ir priegtam 
priklauso daug senesniam laikui. Iš svetimų žinių svarbiau- 
siomis yra biblijinės, kartais vertybe stovinčios augščiau 
vietinių. Toli žemiau jų stovi neištikimi graikiškų ir romiškų 
raštininkų nurodymai. Teip vadinami sanchoniatoniški Fi- 
lono iš Bybloso trupalai, ar jie sudeti pasiremiant senovės 
versmėmis, ar yra vaisiumi Filono vaizdumo, jie vistiek ne- 
turi jokios vertės gvildant semitiškąsias tikėjimiškas finikų 
pažiuras. Kadangi autoriaus tikslu yra parodyti graikų ti- 
kėjimo paeigą nuo finiškojo, tai jo veikale negalima atskirti 
teisybės nuo sumanyto ir perkeisto. Euhemeriškoji linkmė 
atima jo mytologiškiems pasakojimams visokią vertę. Apie 
pedantiškas ir teipgi perimtas graikiškos įtekmės kosmo- 
gonijas, apie kurias Damascius šneka, kaipo apie finiškas, 
reikia paminėti tik greta su priklausančiomis Filonui. 
Nežiurint į egyptiškos, babilioniškos ir garikiškos kul- 
turų veikmę ir teipgi į prigimtą vaizbiškai tautai siekimą 
periminėti žinias nuo svetimų tautų bei jo sugiebumą sve- 
timose šalyse prisitaikyti prie vietinės tvarkos, finikų tikė- 
jimas užsiliko grynesniame pavidale, negu syrų tikėjimas. 
Nors finikai, teip kaip ir syrai, neturėjo tautiškos vienybės, 
bet visgi, prieš svetimą įtekmę valiojo atsilaikyti nuo pat 
pradžios istoriškojo periodo ir iki pirmapradinės tikėjimo 
formos puolimo laikui. Tokiu budu, nors finikai ir nepa- 
siekė augšto tikėjimiško išsivystymo laipsnio, bet jie gė- 
riau bent išlaikė pirmapradines pradžias ir likosi joms iš- 
tikimais. Geriausiu priparodymu to gali buti naujokijų 
ir su metropolija jų prietikių istorija.  Finiškasis gamtos 
tikėjimas arti giminiuojasi su syrų ir chananiečių tikėji- 
mais. Pasiekusieji mus liudijimai apie finikų tikėjimą ver- 
čia manyti, kad finikiškos gentės pirma persikėlimo pama- 
rėn ir iki galutino jų išsiskirstymo į politiškai skirtas ben- 
drijas, turėjo abelnus tikėjimiškus suopročius. Vienok mano- 
ma, kad ir anksčiaus atskiros gentės turėjo savo nuosavus 
gentinius dievus, arba gal vietinės pamarinių finikiškų gar- 


AK 
dų sąlygos turėjo didelę įtekmę į vietinių kultų atidalinimą. 
Išsiskyrstymas į smulkias, atsidalinusias viena nuo kitos 
bendrijas juo labiau sustiprino jau buvusią politejybę ir 
padaugino dievų skaičių, 

Nors jausmiškai gamtiškas Finikijos gyventojų tikė- 
jimas ir aiškinama viršutinėmis jos vietos ir derlingo kli- 
mato sąlygomis, kur Livanas, anot vieno arabų dainiaus 
žodžių, ant galvos nešioja žiemą, ant pečių — pavasarį ir 

viduriuose rudenį, bet jame nėra žymės to, kad finiko antra 
"tevyne buvo juros.  Augščiausia finikų dievybė visuomet 
yra dangaus valdovas, kuris valdo visas gamtos galybes. 
Viską pergali kurtus sanprotavimas apie nevidoningą ir 
pražutingą šito dievo galybę ir baimus prigulmingumo jaus- 
mas. Tas išsireiškia kaip pačios dievybės vardinimuose, 
teip ir daugelyje tikrųjų daiktvardžių, susidėjusių iš dievų 
vardų. Ženklinimas dievystės žodžiu el, daugskaitoje elim*) 
arba elohim, atsitinka retai. Užtai vardai — Ba al (retai 
Adon )t. y. “Viešpats", prasmėje valdytojas (kaip, pav., 
išsireiškime, “baal chazzebach“ — aukos valdovas, t. y. 
tas, kuris duoda auką) ir vardas “Melek", t. y. karalius, 
atsitinka labai tankiai. Kiekvienas gardas ir kiekviena 
gentė savotiškai garbino savąjį Baal'ą, į kurį jie žiurėjo, 
kaipo į globėją ir apgynėją. Steigiant naujokiją didžiausia 
rupesčia buvo paskirti vietą dievo, metropolijos globėjo gar- 
binimui ir užlaikyti veinvalinius susirišimus su tėvyniškąja 
šventyne. Tokiu budu, Baal nėra kokia tam tikra dievybė, 
garbinama visų genčių abelnai, tik vienokis vardas duo- 
damas visiems jų augštesniems dievams, kaipo valdovams. 
Net tokiuose varduose, kaip Adonbaal — “Viešpats yra 
Baal", baal nėra tikruoju daikvardžiu, tik sutrumpintu 
užvadinimu, reiškiančiu tam tikro gardo Baalą, sulyg ko jis 
turėtų buti papildytas atsakančiu tikruoju daiktvardžiu. Tą 
patį galima paskyti apie dievo Melek vardą tikruose daikt- 
——- 


*) Elim reiškia dievybę abelnai; įvairių vietų šventinamių tarnau- 
tojų užvadinime žodis “dievas", kuris čion neužginčijamai panaudotas 


E iausioje šito žodžio prasmėje, paprastai buvo perduodama daugskai- 
e a? 


— 22 
vardžiuose ir vadinamus Biblijoje Baalus ir Molochus. P3- 
našiai tam, kaip Adon stovi tankiai priekyje dievybės var- 
do, teip pat ir kiekvienas dievas gali buti pavadintas Baalų, 
Ten, kur kokio nors Baalo kultas pasiekė ypatingą išsivy- 
stymą, yra galimu, kad šitas sutrumpintas vardas be jokio 
pridėjimo prie jo vardo tos vietos (gardo ar kalno), kurios | 
šitas Baal skaityta viešpačiu, tapo abelnai vartojamu ir, 
galiaus, pavirto tikru daiktvardžiu, kaip tą sutinkame ir pas 
biblijiškuosius raštininkus. Bet pas finikus niekuomet nę- | 
buvo kokios nors ypatingos finikiškos dievybės — Baalo, 
stovinčio augščiau visų dievų. Kadangi pas visus fini- 
kus buvo abelnas nuomoniavimas apie galingą dangaus val- 
dytoją, siunčiantį laimę ir nelaimę, tai, suprantamas daly- 
kas, kad visų Baalų buvo žymus vienodumas. Dievybė sa- 
vo viešpatybės, t. y. savo garbinimo rybose, siunčia lietų 
ir vaisingumą, duoda maistą žmonėms ir naminiams gyvu- 
liams, laike audros ji naikina perkunu ir žaibais; ji siunčia 
ligą, pavietrę ir mirtį. Greta su vyriška buvo garbinama 
moteriška dievybė, greta su Baal'u — Baalat — “šeiminin- 
kė“; tai yra Astartė, abelna visiems semitams gamtos našu- 
mo jiegos dievė, išreiškiama kuojausmingiausiame pavi- 
dale. Žinoma, atsakančiai Baalui, visokia Baalat pirma 
visa ko naudojasi aprybota vietine svarba, ir jei jos garbini- | 
mas pereina jos valdymo rubežius, tai jau tas yra pirma- 
pradinio suopročio išplčtimu. Bet svarbiausios kulto ypa- 
tybės visur vienokios ir šitas kultas vienokiai buvo išsiplati- 
nęs terp visų semitų. Kaip Baalui atsako Baalat, teip Me- 
lekui atsako moteriška forma, Milkat — “karalė". Abi 
dievybės, kaip vyriška, teip moteriška išreiškiama gaivin- 
gais simbolais, atmenančiais savimi tai galingą našumo jie- 
gą, tai naikinančią galybę; todėl jie parodoma kaipo bulius 
ir karvė arba kaipo liutas ir plėšrųsis paukštis. 

Asmenų vardų prasmė pertikrina mus, jog ta pati pa- 
žvalgą buvo ir į visą galinčią dievų galybę ir neaprybotą 
jų garbintojų prigulmingumą. Daugelio vardų prasmė reiš- 
kia pilną atsidavimą dievybei, kiti apima norą ir viltį ma- 
loningos ir greitos pagelbos; maža vardų ką neišreiškia ko- 


— 299 — 

" kio-nors atsinešimo prie dievybės. Sekanti pavyzdžiai gali 
buti to išaiškinimu. Reikia patemyti, kad aiškinant atsa- 
kančių dievybių pobudį nors ir labai atsargiai reikia nau- 
dotis tikraisiais daiktvardžiais, bet neturint geresnės me- 
" džiagos, reikia jie privesti*). Dievai yra galingi, stiprųs, 
dangiškieji valdovai ir viešpačiai. ( Adonbaal, Baaladon — 
“viešpats yra Baal“, Baalram — “Baal galingas", Addibaal 
— “Baal stiprus"; Urumilki — “Melek yra šviesa“). Jie 
duoda gyvastį ir ją saugoja. (Jechavmelek —“Melek duo- 
da gyvastį“; Jatonbaal, Mattanbaal — “Baal dovanojo 
Baalo dovaną“; Baalsamar ir Samarbaal reiškia “Baal ap- 
saugoja“); jie siunčia visokią laimę, išganymą, pagelbą 
reikale ir pavojuje (Baalgama ir Jazanel — “ Baal, dievas 
(El) klauso"; Esmunsillech — “Esmun aplaimina“; Pu- 
dibaal — “mano išganytojas yra Baal“; Baalsillekch — 
“Ball išgelbsti"; Baalchilles — “Baal išgano“); pas die- 
vus šaukiamasi pagelbos ir mielaširdybės ir jie duoda ištver- 
mę ir stiprybę (Berekbaal — “Baal laimina“; Chananbaal 
— “Baal maloningas“; Naamemilkat — “Milkat malonin- 
ga"; Baalazar — “Baal gelbėja“; ir Azrubaal — “Baalo 
pagelba"; Azibaal — “Baal yra galybė“; Elpaal — “dievas 
(El) visa tveriąs"; Baaljachon — “Baal prielankus"; Baala- 
mas — “Baal susistiprina"“ ir Elaman — “dievas (El) 
tvirtina"; Baalzibel — “Baal iškelia"). Vardas Ocholibaal 
“(mano) ščtra yra Baal“ aiškiai ir nuoširdžiai išreiškia 
sanprotavimą apie dievybės globėjimą. Dievai išduoda nu- 
sprendimą sulyg gyvasties, jie rodo žmogui kelią ir apdova- 
noja jį už jo nuopelnus (Esmunjaad — “Esmun paskiria“; 
Esmunarach — “Esmun pakreipia“; Baalsillem — “Baal 
apdovanoja“). Jie yra skaitomi teipgi teisingo teismo už- 
laikytojais.  (Baalsafat ir Baalispot — “Baal teisia“). 
Įdomus vardas Baalmalakch, kuris reiškia: Baal yra pa- 
„Siuntinys (?). Vergiškas atsidavimas yra geriausias bu- 


k *) Čion kiek galint nurodyta visi sudėtiniai vardai su žodžiu Baal. 
Daugumas šitų vardų dedama ir su kitais dieviškais vardais. Gramatiš- 
koji kaikurių jų forma nurodo į tam tikrą jų pasidarymo budą, bet su 
vardu paplitimu, jų prasmė suabelnėjo. 


das įgyti dievybės malonę; yra nesuskaitoma daugybė var-. 
dų, kuriuose žmogus paženklinamas kaipo abd (tarnas) ir 
amat (tarnė) dievų; o kad išreikšti dar labiau nužemintą 
dievo garbintojo padėjimą, tai jis vadinama jojo keljb (šų- 
nim). Rečiau atsitinka žodžiai sudėti su pagelba žodžio 
ger, kuris reiškia “klientas, globėjamas“. Kas atsieina var- 
"dų, kurie išreikštų liuosesnį atsinešimą prie dievo, tai jais 
galėjo naudotis tik augštesnių luomų žmonės iš karališkos 
ir kunigiškos kilmės, štai kaikurie tokių vardų: Abibaal — 
“mano tėvas Baal“; Achibaal — “Baal mano brolis“; 
Achomelek — “Meleko sesuo", Batbaal — “Baalo duk- 
te“. Tubaal reiškia “su Baalu". Tankiai greta su “abd" 
prieš dieviškus vardus pridedama priedas “bod“, kuris, 
pirmiau buvo laikyta sutrupinimu pirmojo; gali buti, kad 
šitas pridėjimas reiškia: “ainys". Hoffmann išverčia šito 
žodžio prasmę sakiniu: “sulyg dievybės noro". Skaistesnis 
ir prakilnesnis sanprotavimas apie dievo atsinešimą prie tar- 
nautojo išreiškiama gražiuose varduose, Iddobaal ir Eni- 
baal, “Baalo myletinis ir “Baalo akis“. 


44. Finikiškosios Dievybės ir jų Kultai. 


Kuone kiekvienas gardas turėjo savą Baalą-globėją 
ir skaitė jį savo augščiausia dievybe; jau dėlto vieno Baalai 
neperdaug skyrėsi vienas nuo kito. Kiekvieną Baalą atsky- 
rė nuo kitų tuomi, kad prie jo vardo pridėdavo to gardo 
užvardį, kuriame jis garbinta. Jo galybės apsireiškimas 
paprastai rybojasi priklausančia jam sritimi, kurios drau- 
gija padarė jo savastį; bet drauge su jo kulto besiplėtimu 
ir jo veiklioji jiega gali pereiti į tolimesnes šalis ir naujai 
įsteigtas šventynes. Teip pat ir vietinis kokio nors Baalo 
kultas gali buti užlaikomas, toli už jo šalies rybų. Jeigu 
norėta nurodyti į Baalo butį ir jo tveramąją galybę kokioj 
nors naujoj kulto vietoj ar naujai garbinamame stabe, tai 
jis vadinta S'em — “vardas". Simbolai iš gyvulių srities, 
kaip bulius, ar liutas, kuriais asminama apvaisinamoji ga- 
lybč ir naikinantis saulės karštis, buvo pažymėjimui tvė- 


iančios ir naikinančios Baalo galybės; visoki gi simbolai 
š augmeninės srities išreiškė tą jo galybę, kuri duoda gam- 
iai gyvastį. Šventnamiai Baalo garbei kiek galint statyta 
ant kalnų augštumų, kadangi jis buvo dangiškąją dievybe* ). 
Terp įvairių Baalų greta su Tyriškuojau Baalu ypatingai 
buvo garbinami sidoniškis Baal ir tyriškis Baal. Vėlesnio 
atsiradimo mytai nurodo į Baalą kaipo Bybloso ir Berito 
įsteigtoją. Panašiai aukų nešimui Baalui ant Karmil kalno 
buvo dar teipgi Peor kalno Baal ir Baal livaniškis. Kas 
atsieina garbinamo Kartagenoje Baal-Gammono, tai neži- 
nia, ar jis savo vardą gavo nuo vietinio kulto, ar nuo mi- 
nimų pas Isają greta su aščrais “gammanim, t. y. saulinių 
stulpu“. Kaip ir kiti Baalai jis yra saulės dievas ir yra pa- 
rodomas st spindulias ir vaisiais aplinkui galvą; avinas, iš- 
reikštas ant Baal-Gammono akmenų, turi tą pačią prasmę 


Pav. 48. Aradilskasis Baal. 


ką ir bulius. Vardas Baal-Gammon vienval pasikeičia su 
El-Gammon, teip lygiai kaip Baalberit — “Baal susivieni- 
jimo“ teisėjų knygoje pakeičiama vardu El-Berit. Viso- 
kios ypatingos Baalų veiklumo ypatybės ženklinama kitais 
marfe (slg. aram. Jarafel “El išgydo"). Šokių Baal, Baal- 
ridėtiniais žodžiais; teip antai yra Baal išgydantis, Baal- 
markod, savo vardą, greičiausiai gavo nuo bakchiškųjų šo- 
lų, buvusių jo kulte. Baalsafon, turbut, reiškia šiaurinio 
ėjo Baalą, kadangi Baalim skaityta teipgi oro dievais. 


*) Apie garbinimą Baalo, teip vadinamo “dangaus valdovo“ (Baal- 
em) yra žinios tik atnašiai daug vėlesnio laiko ir jis atsirado po 
€ Susinešimų su graikais. 


Padėjimas, kurį pasiekė Tyras vėlesnėje gadynėje, suteikė 
tai, kad iš visų Baalim yaptingai tankiai prisimena Milkart, 
figuruojąs parašuose kaipo Baal tyriškis; per tyriškųjų nau-- 
jokijų tarpininkybę jo kultas plačiai išsiplatino. Milkart — 
“gardo karalius“ yra tiktai kitu, aprašomuoju tyriškojo. 
Baalo užvardžiu, bet tai yra tikras tyriškos dievybės var- 
das. Sutinkamai su Menandro nurodymu, Tyre jau IIme 
metašimtyj pr. Chr, buvo apvaikščiojama Heraklio prabu- 
dimo šventė, (teip jis vadinta pas graikų raštininkus), t. y. 
garbstymas Milkarto kaipo pavasarinės saulės dievo. Bet | 
Milkartų ir Heraklių skaitlius pasidaugino ypatingai nuo 
graikiškos įtekmės laiko. 

Dieviškas vardas Melek randama tik sujungime su ki- 
tais dieviškais vardais bei asmenų varduose ir jau amarniš- | 
kieji parašai mini apie palestiniškuosius Abimilki, Ilimilku 
ir Milkili. Vienok yra galimu, kad “milku" šituose atsitiki- 
muose reiškia karalių, tuomi labiau, kad Melek išpradžių 
pasirodo paprastu vardinimu, apie ką liudija vardas Milkart, 
t. y. “gardo karalius". Kaip ten nebutų, neabejotina yra 
tas, kad babilioniečiai Meleką skaitė sauline dievybe, kartą 
jam pašventė senovišką sipparišką saulės šventnamį.  Melek 
asmina savimi naikinantį vasaros karštį. Jo garbei buvo 
daroma nuožmųs aukojimai vaikų. Biblijoje su pasipikti- 
nimu minima apie jį, kaipo apie biausiausią stabą. Sulyg 


Pav. 50. El, gardo Bybloso dievas. 


byblosiškio Filono nurodymo El yra vardas augščiausios 
byblosiškos dievybės, kurį vienok neturėjo nė šventnamio, 


€ kulto, apie Byblosą Filonas galėjo žinoti gana gerai. 
Parašais priparodyta buitis syriškojo El dievo buvimo juo 
labiau daro galimu prileidimą, jog visuose dieviškuose var- 
"duose, kurių sudėjiman įeina El, kalba eina ne apie abelną 
“dievybės suoprotį, tik apie tam tikrą dievą El. 

Augščiau jau buvo minėta, kad Baalui atsako moteriš- 
ka forma Baalat, Melekui—Milkat; abiejose dėstyse yra tai 
Astartes formos. Tai vis ta pati abelna semitams Istar- 
Astartė-Atargatis, meilės našumo jiegos ir vaidingumo die- 
vė, kurios garbinimas atsižymėjo ištvirkimu. Hoffmann 
1. c. tinkamai aiškina jos vardą prasme “Išdidžioji". Fini- 
kijoje ji buvo garbinama įvairiai: kartais kaipo žiauri ka- 
"rės dievė, ypatingai gi, kaip Tyre, kaipo gašlios meilės die- 
vė (slg. jos kultą sk. 44). Astartės paveikslai tankiausiai 
parodo ją dieve motina; kaipo tokiai jai buvo pašvęstas ba- 
landis. Jei Lucianas neklysta, manydamas, kad ji skaity- 
ta menulio dievybe, kas pilnai sutinka su jos pobudžiu, kaipo 
gamtos našumo jiegos dievės, tai pilnačio paveikslas terp 
karvės ragų ant pašvęstų akmenų gali buti skaitomas šitos 
dievės simbolu. Simboliškai ji yra parodoma karvės pa- 
veiksle. Ant pinigų ji išreiškta stovinčia ant liuto, o 
kaipo gardo dievė ji turi į sieną panašų galvos aprėdalą. 
Garbinimas jos atsibudavo ant žalių kalvų ir šventuose go- 
juose. Šventu jos simbolu esti Ašerai, kuomi ir išsiaiškina 
randami amarniškuose tekstuose vardai Abdasratum ir Ab- 
darista. Garsiausiu kultu buvo sidoniškos Astartės kultas 
ir byblosiškos Baalatos. Finikiškuose parašuose ji vadina- 
ma arba tiesiog Baalata, ar Bybloso Didžiąja (dieve). 
Svarbu yra tas, kad ji jau labai ankstyvoje gadynėje buvo 
garbinama augščiausia Bybloso dieve. To gardo vietinin- 
Kas amarniškuose laiškuose nekartą primena Bybloso gardo 
Baalatą. Finikinčs Astartės kultas iš Kupro salomis pe- 
ėjo į Siciliją ir Keterą ir susiliejo su Afroditės kultu. 
iktai Kartagenoje Astartė stovi užpakalyje dievės Tent. 


— 304 — 
Nežiurint į didelę daugybę parašų šitai paskutinei pašvęstų, 
jie paduoda mažai žinių sulyg pačios dievės* ). 


su Astartės paveikslu. 

*) Hoffmann 1. c., su dideliu įtikinimu aiškina šitos dievės paeigą, 
minimą daugiau kaip 2000-se kartageniškų parašų ir garbinimą beveik 
išimtinai tik šitame garde po vardu TNT, arba dar tankiau TNT Pnebaal, 
kuris sulyg vieno graikiško tikro vardo ištarimo reikia ištarti Thent ir 
Polybiaus išversta dainom ton Karkėdonion; Hoffmann skaito ją priemo- 
nišku kunigų tveriniu, kuris išėjo iš teologiško sustatymo Astartės ir 
Baalgammono galinių raidžių. Kas atsieina Pnebaalo šventynės, nuo ku- 
Tios dievė galėjo apturčti savo vardą ir kuris atsakė biblijiškam Pnieliui, 
tai apie jį męs nieko nežinome. "Tokiu budu šita dievybė buva ir 
veikia išvieno su Baalu; Pnembaal turi jai tokią jau vertę, kaip iš kitos 
pusės Sembaal. Greta su ja prisimena Baalgammon ir tik retame atsi- 
tikime jo vardo nėra šale dievės vardo. šita dievybė greičiausiai skaityta 
mčnulio dieve, kadangi ant pašvęstų jai paminklų yra pilnačio paveiksle. 


Angštame susirišime su Astartės kultu yra Adoniso 
kultas. Žodis Adon-Viešpats išpradžių teip pat mažai buvo 
tikruoju vardu, kaip Baal ir Melek. Jis labai tankiai prisi- 
šaukimuose stovi pirma kitų dieviškų vardų ir teipgi pirma 
Tent dievės vardo. Senovės finikiškų žinių apie Adonisą 
neturime nė iš pačios Finikijos, nė iš naujokijų. Vienok 
nežiurint į tai Adoniso kultas Finikijoje, turbut, yra labai 
senas; minima Menandro Heraklio prabudimo šventė Tyre, 
supuolanti su saulegryžiu, turbut, buvo švente Adoniso gar- 
bei, nes yra galimu, jog Adonis yra tik saulės dievo var- 
du, bet tik ypatingai pavasarinės. Iš parašų apie jį prisi- 
mena viso tik kartą viename latyniškame paraše, kuriame 
tulas Muttumbaal (t. y. Mattanbaal) pavadintas Sacerdos 
Adonis. Visos kitos žinios atsineša prie graikiško ir daug 
vėlesnio laiko. Šventė Adoniso garbei išreikšta ant vieno 
kupriško indo. Čion parodyta dvi dievybės, Adonis ir Afro- 
dite, gulį ant lovos, šale altoriaus; Adonis rankoje laiko 
vaisių. Prie jų artinasi visa govėda moteriškų figurų, iš 
kurių vienos žaidžia ant instrumentų, kitos gi neša Adonisui 
gurbelius, esančius vystančio, mirštančio Adoniso simbolu. 
Adoniso kultas turi daug giminybės su Tammuzo kultu, 
nors ir nėra reikalo pripažinti terp jų teisioginio prigul- 
mingumo — (žr. sk. 32 ir k.).  Graikiškąsis Adoniso 
kultas paeina nuo finiškojo. Nors graikiškieji liudijimai 
apie Adoniso kultą ir labai skiriasi terp savęs detailiuose 
sulyg šitos dievybės paeigos, jos atsinešimų prie meilės die- 
vės, jos mirties ir tos mirties priežasčių, bet visų jų pa- 
grindu yra vienas abelnas jiems visiems asmeniškas daly- 
kas, butent: neišpasakomai gražaus jauno dievo meilė prie 
meilės dievės, jo staiga mirtis ir nesuraminamas dievės nu- 
liudimas dėlei šito nuostolio. Keliavimas meilės dievės po- 
žeminin svietan primena Istarės kelionę pragaran.  Svar- 
biausia kulto vieta finikiškojo Adoniso garbei buvo Baalo 
šventnamis Byblose ir sala Kupras; be to Lucianas nurodė 
į Afaką, Liviną ir syriškąją Antiochiją. Byblose buvo toji 
padavos forma, sutinkamai su kuria Adonis buvo mirtinai 


šerno sužeistas. Šitas nuotikis, anot Luciano liudijimo, 
Bybloso gyventojams ir tenykščiams Adoniso garbintojams 
davė priežastį manyti, kad kas metas jo mirimo dienoje te- 
kanti per gardą upė, Adonis, nusidaro raudonu dažu. Tuo 
laiku atsibuva Adoniso šventė su .orgijomis jo garbei. Var- 
dan nuliudimo moterys dievei aukojo savo plaukus, arba 
vietoje to savo nekaltybę ir pinigus tuomi pelnytus nuo 
svetimšalių šventės lankytojų, atiduodavo dievei kaipo do- 
vaną. Pasibaigus gedulių laikui, su didele linksma iškil- 
me apvaikščiodavo Adoniso prisikėlimą.  Adon yra dievas 
pavasarinės saulės, kuri praėjus pavasarinei grožybei, vei- 
kiai miršta nuo vasarinės saulės karščio veikmės; šernas 
esti šito staiga užstojančio vasaros karščio asminimu, o 
teip vadinami Adoniso sodneliai yra veizdžia umo vytimo 
išraiška. Panašią Adonisui svarbą finikiškoj mytologijoj 
turėjo Esmun, kurį graikiškieji raštininkai vadino Asklepiju, 
gyvybinės jiegos ir gydymo mokslo dievu.  Berite buvo 
švenčiama Esmuno mirties ir prisikėlimo diena. Kas atsi- 
eina dievybės Sakuno, tai graikai ją tapatino su Hermesvu. 
Iš skaitlingų puniškųjų dievybių liko tik vardai sudėtiniuose 
tikruose varduose. Tankiaus minimas yra dievas SD, Sad 
ar Sid, kurio vardą, nežiūrint į atmainytą briežimo budą, 
galima atsižinoti iš vardų Zatadno iš Akko, arba Babzidi 
amarniškųjų laiškų. Ar dieviškieji vardai Pumai ir Paam 
yra tos pačios dievybės paženklinimui ir ar galima juos 
jungti prie graikiškų Pigmaios ir Pigmalion, sunku yra pa- 
sakyti. Terp Baalų minima dar Baalsafon; vardas Safon 
atsitinka teipgi ir atskirai tikruose varduose. Polybius pri- 
mena dar vieną puniškąjį dievą — Jolaosą. Tikras var- 
das Abd SSM regisi teipgi turi savyje dievybės vardą. 
Kas atsieina 7 ar 8 kabirų, graikų Hhe0i megaloi kurie buvo 
garbinami ant salų ir Mažojoje Azijoje, tai jie sulyg 
byblosiškio  Tilono žodžių, skaityta  jureivybės  glo- 
bėjais. Graikiškieji liudijimai, liečianti juos,  paro- 
do prieštaraujančių liudijimų mišinį. Finikiškuose parašuo- 


se ikikolai nerasta jokių į juos nurodymų*). Prie dievų 
finikų garbinamų skaitliaus priklauso teipgi nesuskaitoma 
daugybė egyptiškų, filistiniškų, armėniškų ir babiliona- 
assyriškų dievybių. Daugelis šitų svetimažemių kultų tvir- 
tai įsigyveno ant salų ir naujokijose; tokiais yra, pav., kul- 
tas (neužginčijamai babilioniškos) dievės Allat, egyptiško 
saulės ir karės Rezefo, karės dievės Anat ir syriškos Atar- 
gatis. Filonas Byblosiškis mini, terp kitų, Dagoną, žino- 
mą filistinišką dievybę ir vadina ją, gal pasiremdamas sa- 
višku žodžių išvedimu (dagal—“piutis“), žemdirbystės mo- 
kytoju. Dagantakalo vardas privedamas yra amarniškuo- 
se raštuose.  Vienvaliniai susinešimai finikų su svetimša- 
liais ir finikiškų vaizbos vietų skaitlingumas svetimose ša- 
lyse išaiškina, dėlko sinkretybė puolimo periode įsismelkė 
pas juos lengviau, negu pas kitas tautas. Labai prigimta, 
kad tauta, kurios kiekviena gentė tarnauja kas savo die- 
vams, besužiniai pripažysta ir kitų tautų dievus. Šiteipos, 
sulyg Polybiaus liudijimo, Hannibalas į savo prisiekos liu- 
dininkus prišaukia teipgi svetimus dievus. Atsiradimas 
daugelio sudėtinių dieviškų vardų išaiškinama tiesiog tuo- 
mi, kad finikai, gyvendami svetimoje žemėje, tapatino savo 
dievą su tuo ar kitu tos šalies dievu; geriausiu pavyzdžiu 
tam gali buti vardas Melek-Ozir. Dar tankiaus atsitinka, 
kad susijungia du finikiškieji dievai, k. a. dieviškuose var- 
duose: Melekbaal ir Esmun-Milkart, Melek-Astart ir Es- 
mun-Astart ir tt. Priežasčia tam galėjo buti vienos ar ki- 
tos paviršutinės aplinkybės ir ačiu viduriniam giminingam 
finikiškų vietinių kultų sąryšiui, šitas vienijimas ir žmo- 
nių sanprotavime vyko labai lengvai.  Finikiškuose para- 
Suose pasisako net mąstįs, jog vienoj ir toj pačioj kulto 
vietoj daugelis dievų gali rodyti savo galybę ir jiegą: bet 
kartais panašiuose dvigubuose varduose gali reikštis bendri 
prietikiai abiejų dievybių vienos prie kitos, k. a. Atargatis 
varde (žr.sk.41) Kupriškieji paminklai verčia tikėti į garbi- 

*) Galevi, atsiskirdamas nuo visuotinai priimto budo skaitymo ran- 


da viename zendširliškame paraše nurodymą į juos, kaipo į kariškojo 
dievo Rezefo svietą. 


nimą naujokijose ir ant salų teipgi dvilyčių dievybių; to- 
kiu budu čion išėjo suliejimas dviejų dievybių į vieną esybę. 


45. Kultas abelnos Tikčjimiškos pažiuros. 


Finikų kultas atsako šiurkščiai jausmiškiems apie die- 
vybę sanprotavimams, kurie tik maža kuo iškyla augščiau 
visiškai primityviškų į gamtą pažiurų. Dievai garbinama 
kaipo gamtos valdytojai, kurie savo veiklumą parodo iš 
dalies gyvastinčse ir naikinančiose dangaus saulės, lietaus- 
vėtros ir audros jiegose, iš dalies įdomiai besivystančioje 
gyvastyje, kuri gludo augalų augyje, versmėse, žemės vi- 
duriuose ir ant kalnų viršų. Šitos abelnos ypatybės priklau- 
so visoms finikų dievybėms ir todėl sunku yra parodyti jų 
asmeniškos pobudininės ypatybės. Šventi akmenys ir me- 
džiai, versmės, kudros, ažerai ir upės, kalvos ir kalnai esti 
jų buvimo (sk. 40) ir veiklybės vieta. Gamtos daiktai, 
ašerai ir betiliai visuomet buvo neatmainomomis priklauso- 
mybėmis, o ne kultinių tik vietų fetišais, nors ir nepripa- | 
rodyta, kad falliškųjų stulpų statymas buvo senu ir išsi- 
platinusiu papročiu. Viskas vyksta ačiu vietinio dievo tvė- 
rimo jiegai, visa kas jam priklauso ir todėl jam reikia nešti 
pirmiausios ir geriausios dovanos. Bet dievai patys visai 
nėra žmonėms prielankųs. Finikiškieji dievų paveikslai pa- 
rodo, kad finikai prisistatė sau juos baisiai žiauriomis ir 
biauriomis baidyklėmis. Jie siunčia sausmetį, pavietrę ir 
ligas gyvuliams; jie veisia muses, idant žmogų kankinti, ir 
peles, naikinančias javus, bet jie duoda ir našumo jiegą sė- 
kloms. Todėl pirma laiko reikia įgyti dievų prielankumas 
ir neužmiršti atiduoti jiems, kas jiems priklauso, nes jie 
pakerštingi. Nors kiekviename asmeniškame atsitikime die- 
vai yra apdovanoti augštesnėmis galybiškomis ypatybėmis, 
bet, antra vertus, buvo visai pirmapradinč pažiura, jog 
tam tikrais budais galima dievybę priversti rodyti savo ga- 
lybę ir duoti pagelbą savo garbintojams. Pranašas Elijas 
ne tik pajuokdamas patarė Baalo kunigams, rėkusiems nuo 
ryto iki vakarui: “Baal, išgirsk mus“, — idant jie rėktų 


garsiaus, nes Baal, gal, susimąstė, ar užimtas kuomi kitu, 
keliauja, ar, gal, užmigęs. Idant atkreipti į auką atidžią, 
reikėjo imtis aštrių budų: aukotojai piausto save iki krau- 
jų, rekia, šoka aplinkui altorių, kol šokis neprivaro jų prie 
paščlimo. 

Aukos duota visur: ant kalvų ir kalnų, kloniuose, pas 
sriautus, upes ir ažerus. Sulyg Deuteronomijos nurodymo 
aukojimo vietomis chananėjams buvo altorius, akmeniniai 
paminkliniai stulpai, ašerai ir dievo paveikslas su jo vardu. 
Įprasta aukojimo apeiga nebuvo rišama labai aštriomis tai- 
syklėmis. Kadangi viskas priklauso dievams, tai jiems rei- 
kia duoti ir visokios dovanos.  Aukojama laukų gėrybės, 
sviestas, pienas, taukai, visokia kepsnis, iš gyvulių ant vie- 
nos viršutinės aukojamos lentos surašyta šitie: buliai, ver- 
šiai, briedžiai, avys, ožkos, jerukai, ožiai ir paukščiai, na- 
miniai ir laukiniai. Terp naminių ir laukinių gyvulių ir 
paukščių nedaryta jokio skirtumo.  Sulyg aukojamų gyvu- 
lių mestų ant aukojamos lentos nėra jokių nurodymų; atsi- 
metė tik užmarinti badu ir serganti.  Aukojimų buvo trys 
rušys: Kalil, arba pilnas aukojimas, visuomet prašomos 
pobudžio, Savat ir Selem, prašymo ir dėkingumo aukojimai. 


Auka esti dievams maistu. Vartojimas kraujo ir prie 
Eu kultinių veiksmų, teipgi aukojimas žmonių nurodo į 

„ kad kraujas aukojimuose padaro svarbiausią dovaną, 
nes kraujuje yra gyvastis. Aukotojas gaudavo tulas au- 
kojamo gyvulio dalis, jei nebudavo * "pilnas" aukojimas. To- 
kiu budu po aukojimui sekė smagi aukojimo puota. Per 
šventes smagumas didinta šokiais ir muzika. Be paminėtų 
jau švenčių, vardas Benchodes (t. y. gimęs per jaunatį ) 
nurodo į jaunačio šventės buvimą). Viename paraše prisi- 
mena teipgi septindienė iškilmė, su pirmadėlinių aukų auko- 
jimu, kas nurodo į rudeninę, arba piutės šventę. Jei šne- 
kama apie “baale jamim" tam tikrų dienų genijus, tai kal- 
ba eina apie laimingas dienas. Aukinio ritualo išpildymas 
buvo priederme šventtarnių (vadinamų tiesiog kunigais 
"aukotojais*). Kunigo laipsnis tulose vietose karališkoj 


šeimynoj buvo paveldėjamas; šiteipos žinome, jog sidoniš- 
kasis karalius vadina save Astartės kunigu, karaliaus Es- 
munazaro sidoniškojo motina yra dievės kunige, iš ko terp 
kitko galima spręsti apie kunigų buvimą. Terp kunigų savu 
žaru buvo įvairųs laipsniai; augščiausią jų turėjo Rabko- 
channim — “augštesnysai kunigas". Žemesnieji tarnai prie 
šventnamių vadinta “gallab elim“, t. y. šventnaminis tarnas, 
kirpusis plaukus, ir “amat elim“, t. y. šventnaminė tarnė, 
Jų užvadinimo prasmė iš elim tikrai nėra žinoma, gal ji 
reiškia tarnautoją prie šventnamio. Be to vadinta dar var- 
tininkais, giedoriais ir šokėjomis. 

Labai pageidaujamu darbu dievams buvo paminklo 
statymas sutinkamai su duotu pažadėjimu; paminklais tais 
buvo paprasti akmenys, ant kurių tankiai buvo įbriežta vie- 
nintėliai dievybės vardas, ar kuotrumpiausias stereotypuo- 


Pav. 52. Finikiškasis rakstas Addune. 


tas, pašvenčiamasis parašas ir tik retai kur simboliškieji 
paveikslai. Šitie paminklai paprastai statyta vardan dė- 
kingumo už suteiktą malonę, prie ko buvo išreikšta viltis, 


TTH 


jog ir dievai nelauks išreikšti savo dėkingumą. Iki kokiam 
laipsniui tamsųs ir menki buvo sulyg dievų žmogaus prie- 
dermių supratimai, parodo mums paprotys kirpti sau plau- 
kus nuo galvos dievo garbei ir juos vieton savo gyvasties 
aukoti: sulyg semitiškos pažiuros plaukuose gludojo gyva- 
stinė jiega, teip lygiai, kaip kraujije — vėlė. Kad šitas pa- 
protys buvo labai pasiplatines, tai matyt iš ypatingo šventna- 
minių tarnautojų, plaukus kerpančių urėdo buvimo. Tokia 
jau mintis atsipirkti nuo savo kaltės aukojant vietoje gy- 
vasties savo kuno dalį, yra apipiaustymo paprotyje ir pa- 
minėtame augščiau Adoniso kulte savo nekaltybės auko- 
jime. Abiejose apeigose vienodai išreikšta mąstis apie 
pakeitimą vienos aukos kita.  Apipiaustymas buvo plačiai 
prasiplatinęs. Vienok paskutiniu veikliausiu ir tikriausiu 
budu visgi buvo žmoginės aukos.  Aukota tas, kas buvo 
visų brangiausiu: pirmadėliai, vaikai. Šitas žiaurus žmonių 
aukojimo paprotys buvo praktikuojama ne tik tame šiurkš- 
čiame laike kulturai vos užsinešant, bet jis užsiliko ir vė- 
lesniame periode. Net prievarta, kurios ėmėsi romėnai Kar- 
tagenoje panaikinimui žmoginių aukų, nieko neužstojo. Bai- 
sus dievų išvyzdis ir žiaurus jų pobudis neleido jokių nusi- 
leidimų. Ypatinguose atsitikimuose, labai didiliame pavo- 
juje paprastai buvo aukojama vietoje visų draugijos narių 
vienas jos narys, užimąs įžymią vietą.  Žmoginė auka bu- 
vo išreiškiamas ir dėkingumas už suteiktą pagelbą. Dio- 
dorus pasakoja, kad prie iškilmingo aukojimo dėlei perga- 
lės, gražiausi iš belaisvių buvo užmušti priekyje šventosios 
Setros kaipo dievams dėkingumo dovana. Svarbiausiu 
akstinu verčiančiu žmogų dievams aukoti žmogiškas aukas, 
Iš vienos pusčs yra nuo galingų ir baisių dievų prigulmy- 
bės jausmas, pasiekęs augštesnį savo išsivystymo laipsnį, iš 
kitos pusės nepaprastas, neaprybotas atsidavimas dievybei. 

„ Bet kogi sau laukė šitie žmonės atlyginiman? Nieko to- 
kio, kas butų augščiau noro džiaugtis žemiškų gyvenimu ir 
 Žžemiškomis gėrybėmis. Bybloso karalius, statydamas au- 
kurą Baalatei, meldžia jos dovanoti jam ilgą gyvenimą, pra- 
ilginti jo karaliavimą, užtai, kad jis buvo teisingu karaliumi, 


ir kad jam pavyktų gauti guodonė dievų ir savo žmonių aky- 
se. Iš pirmo pažvelgimo gali pasimatyti, jog šermeninių 
apeigų pobudis nurodo į buvimą pažiurų į tobulesnį gyveni- 
mą po mirčiai. Teisybė, finikai ypatingai labai rupinasi 
įtaisymu kapinio urvo, sarkofago ir medinių karstų.  Vi- 
soki indai, vartojami kasdieniame gyvenime, visoki globė- 
jančių dievų paveikslai, visa kas tas dedama kapan, “bet- 
olam“" “amžinasties naman".  Kapiniai parašai didžiausiais 
prakeikimais ir dievų bausme grumoja tam, kas piktada- 
ringa ranka drums numirėlio ramybę. Kapas yra tokia vie- 
ta, kurios niekas neprivalo kliudyti, idant neprikelti iš mie- 
go numirėlio vėlę. Vienintėlis “refaino" (šešėlio) noras yra 
tame, idant turėti ramybę kape; kitų vilčių, kitų siekimųsi 
nera nė jokių. Sidoniškas karalius Esmunazar padarė vis- 
ką, idant apturėti dievų prielankumą: jis pastatė šventnamį, 
paaukojo dievui didelę duoklę, išplatino savo šalies sienas, 
(o tuomi išplatino ir dievybės valdžios rubežius); vienok 
pas jį nėra nė mažiausios mąsties apie atmokesnį, kuri siu- 
lytų galimybę pratęsti gyvenimą po mirčiai, anapus kapo, 
Kapinis parašas, kuriame išskaitoma jo nuopelnai dievams, 
išreiškia tik nusiminingą pasiskundimą: gyvastis mano pir- 
ma laiko išplėšta man, didybei mano parėjo galas ir štai aš, 
vertas pasigailėjimo, guliu negyvas. Tikėjimas jausmiškas, 
nukreiptas išimtinai linkui žemiško gyvenimo, toksai yra 
finikų tikėjimas. 


Islamas. 


(Profesoriaus M. T. Gutsmo Utrechte). 


Nusisiuntimo raštai. G. Relandi, De religione Mohammedanica libri 
duo (1704, 2-ra laid. 1717 m.); P. Dozy, Het Islamisme (1863 m.); pran- 
cuzų vertimas Chaurin, Essai sur Vhistoire de VIslamisme (1879 m.); 
Gerklots, GOanoon-e-Islam (2-va laid. 1863 m.); Garsen de Tassu, VIsla- 
misme d'apres Te Coran (3-čia laid. 1874 m.); A. von Kremer, Geschichte 
der herrschenden Ideen des Islams (1880 m.). Hughes, A Dictionary Of 
Islam (1885, 1896 m.); Sell, The Faith of Islam (1880 m.). Didelis 
Mouradgea d'Ohsson veikalas, Tableau de Vempire ottoman (vokiečių VeT- 
timas Beho) apima nuodugnų išdejimą mahometoniškų dogmų, apeigų ir tt. 


46. Tikčejimiškas Arabijos padėjimas 
Mahometui ateinant. 


Nusisiuntimo raštai... L. Krel, Ueber die Religion vorislamischen 
Araber (1863 m.); E. Osiander, Studien ueber die vorislamische Religion 
der Araber (ZDMG VIII); J. Wellhausen, Reste arabischen Heidenthums 
(skizzen und Vorarbeiten III, 1887); to paties autoriaus, Medina vor dem 
Islam (ibid. IV, 1889) ir Die Ehe bei den Arabern (Nachrichten K. G. 
Ww. 1893); W. Robertson Smith, Kinship and marriage in early Arabia 
(1885 m.); C. Snouk Hurgronje, Het Mekkaansche feest (1880). Sulyg 
prietikių su judajybe ir krikščionybe, žr. A. Geizer, Was hat Mohammed 
aus dem Judenthum aufgenammen? (1693) ir W. Fell, Die Christenver- 
Jolgungen in Suedarabien und die Nhimjarisch-aethiopischen Kriege nach 
“ abessinischer Ueberltieferung (ZDMG XXXV). 

Teisingam islamo istorijos atsiradimo supratimui, rei- 
"kia sužadinti omenyje, nors abelniausiais ruožais, tą kultu- 
"ros vaizdą, kokį Arabija turėjo Mahometo gadynėje. 

Šitam nėra reikalo gilintis į pietinės Arabijos senovės 
istoriją, — į tą istoriją, kuri, nežiurint į daugelio senoviškų 
parašų nagrinėjimą, vis dar yra negana tikrai sužinota. Yra 
žinoma, kad jau senesniame laike čion atsirado originališ- 
ka ir savotiška kultura, ypatingai ačiu vaizbiškiems susine- 
šimams ; tinkamas šalies padėjimas gelbėjo gyventojams tap- 
ti tarpininkais vaizbiškuose Indijos ir Etiopijos susineši- 

muose su Egyptu ir Syrija. Apie šitą kulturą liudija ne tik 
Senojo Įstatymo žinios apie sabiškąją karalę ir assyriškieji 
parašai (Sargon 715 m. pr. Chr.), bet ir paminklai bei pa- 
"rašai, surasti pačiose šalyse. Greta su sabėjais, graikų ir 
romėnų raštininkai mini teipgi minėjus. Bet visoki moks- 
linčiai ikišiolai toli dar skiriasi pažiuromis sulyg chronolo- 
giškų klausimų, sukeliamų sabėjų ir minėjų viešpatybių prie- 
tikiais, tariant, ar buvo jos gretinėmis viena su kita, kaipo 
dvi lenktyniuojančios viešpatybės, arba gi kiekviena jų sa- 
vu laiku gaudavo viršų. Po nepavykusiam Elipo Gallo 
žygiui (18 m. pr. Chr.), apie kurį pasakoja Strabonas ir 
Plinius, Chimjarai (Gomeritai) užima senovės sabėjų vie- 
tą. Labai daug apie juos šnekama viename arabiškame pa- 
sakojime, teisybė, išdailintame. Jų vadovai, arabų vadinami 
Tobba, įsteigė gana stiprią viešpatybę ir leisdavosi į dide- 
lius kariškus žygius, bet antgalo turėjo užleisti savo šei- 


mininkavimą pirma abissiniečiams, o paskui persams. Įdo- 
mu, kad tuli šitų vadovų smarkiai gynė judajybę, teip kad 
net patys ją priiminėjo ir norėjo padaryti ją valstybės tikš. 
jimu, kuomet jie buvo priešingi krikščionybei, kuri po cie- | 
soriaus Justino globa tvirtai įsibuvo Jemene ir ypatingai 
Nedžrane. Fanatiškas šitų krikščioniškų bendrijų perse- 
kiojimas iššaukė karišką Abisinijos neguso įsikišimą, pa- 
traukusį su savim kunigaikščio Dzu-Nuvaso puolimą; ir tik 
vėliaus vienam jo ainių su persų pagelba pasisekė apimti. 
kaipo persiškojo vasalo sostą. Tai buvo 600 m. po Chr, 
Šitas nuotikis išaiškina, kodėl gyventojai neturėjusieji už- 
uojautos persų valdžiai, su noru tuojaus pasidavė islamui, 
Varži monotejybė nesimatė jiems ypatingai sunkinančia, 
kadangi dirva jai buvo jau krikščionybės ir judajybės pri- 
rengta, kas yra patvirtinama parašais, turinčiais iš dalies 
monoteistišką pobudį. Tokiu budu musų tikslui nėra jokio 
reikalo arčiau aprašinčti sabėjišką stabmeldybę, kadangi is- 
lamui ji neturėjo jokios vertės. 

Arabų supratimu jemeniškosios gentės nuo šiaurinės 
ir vidurinės Arabijos atsiskiria, kas duodasi matyti iš ge- 
nealogiško aprašymo, sulyg kurio paskutinių gentės galva 
skaityta Izmaėlius, pirmutinių gi Kachtan (sulyg Biblijos 
Joktan). Dalykas eina čia ne apie geografišką, tik gene- 
alogišką skirtumą, nes daugelis jemeniškų genčių ilgainiui 
išsikčlė iš savo pirmutinės tėvynės ir įsteigė, pav., pačioje 
šiaurėje, butent Syrijoje, Gassanidų viešpatybę, kuri 6-me 
metašimtyj po Bizantijos globa apėmė rytinį Jordano kraš- 
tą ir syriškąjį tirlaukį.  Gyvenusios čion gentės skaitė save 
krikščionimis ir net monofizitiško išpažinimo. Tokią jau 
viešpatybę įsteigė lachmidai Chire, ties žemutiniu Eufrato 
tekčjimu; jų kunigaikščiai buvo po viršutine persų valdžia 
ir paprastai vedė karę kaip su gassenidais, teip ir kitomis 
jėmeniškomis gentėmis, k. a. su vidurinės Arabijos dindi- 
tais. Išpradžių lachmidai buvo stabmeldžiais, bet vienas 
jų paskutinių kunigaikščių priėmė nestorijinę krikščionybę. 

Izmačlitiškosios gentės mažiau buvo apsišvietę ir iš di- 
desnės dalies vedė klajoklinį, ar pusklajoklinį gyvenimą. 


Net garduose, k. a. Mekkoje ir Medinoje vyravo dar genti- 
nis beduinų surėdymas ir sensemitiškoji stabmeldybė buvo 
vis pilnoj neliečiamybėje. Rods, Medinoje ir jos apygardo- 
se gyveno daugybė žydų, bet jie neužsiimdavo propaganda; 
jie teip kaip ir arabai dalinosi į gentes ir aplamai, be tikė- 
jimo, visame kame jie buvo jiems panašųs. 

Negalime čion aprėpti visų kultinio vidurio 6 meta- 
šimčio šitų arabiškų genčių išsivystymo smulkmenų, todėl 
padarysime tik kaikuriuos patėmijimus sulyg jų tikėjimiš- 
ko stovio. Išdidi garbės ir laisvės sąmonė, stiprus geismiš- 
kas jautrumas galutinas nesirupinimas ateite — tai ir visas 
tyrlaukio sunaus pobudis. Jis iš prigimties plėšikas ir po- 
draug linkęs kruvinai atsikeršinti už visokią nuoskaudą jo 
asmeniškai garbei. Už jo pasielgimus atsako ne jis vienas, 
bet ir visa gentė, prie kurios jis priklauso. Sutraukyti gen- 
tinius ryšius jis skaito sau didžiausia gėda ir tikra pražuti- 
mi; teip pat jo bendragenčiai privalo jo neapleisti, gelbėti jį 
visose gyvenimo aplinkybėse ir atkeršinti už jį jam gyva- 
sties atėmimo dėstyje. Dėlei šito pas įvairias gentes nuo 
seno buvo įsišaknijusi pykestis, kuri bėgyje čielų metašim- 
čių, kaip chalifų rumuose Damaske, teip ir tolimoje Išpani- 
joje įvedė į begalinius, kruvinus vaidus, surengusius visur 
arabiškam šeimininkavimui galą. Tikėjimas teipgi buvo 
gentės dalyku. Tikėjimiškas bendrumas ir gentinis sąry- 
šys buvo tą patį reiškiančiais. Todėl kiekvienas kas sau 
imtos gentės narys žiurėjo gana šaltai į tikčjimiškus daly- 
kus ir sekč bočių paprotį, neprigulmingai nuo savo asmeniš- 
ko įsitikinimo. Apdovanotas aiškiu pažvilgiu į cikrybę, jis 
anaiptol neturėjo jokio sugebumo abstraktiškam; tikėjimiški 
Jo sanprotavimai buvo pairę ir netarnovo gilesniam apšvie- 
timui bei gaivinimui kulto papročių. Tokiu budu arabiškoje 
Stabmeldybėje matome šiurkščiausios fetišybčs pavyzdžius, 
kur išvieno atsitinka: medžių ir akmenų garbinimas, numi- 
tėlių garbinimas, dangiškų šviesybių kultas ir tt. 

Iš įvairių dievų ir dievių, kurių vardai pasiekė mus, 
gana paminėti tris, kurių pradžia, regimai, atsineša prie 
Pirmapradinės senovės ir kurie dar Mahometo laike buvo 


= 316 = 
didelėje garbėje; tai yra trys Allacho dukterys, — teip jos 
vadinama Korane: Manat, al-Lat ir al-Ucca. Pirmutinė 
jų turėjo šventnamį, — turbut, didelį akmenį, — Kudaide 
pakeliui iš Mekkos į Mediną, kur ją garbino mediniškosios 
gentės Aus ir Chazradž. Bet garbinimas jos nesirybojo 
vien šitom dviem gentėm: jos vardas randama teipgi 
nabatėjiškuose parašuose. Al-Lat, matomai, moterišką 
Allach (dievas) vardo forma prisimena dar pas Herodotą 
po vardu Alilat; kaipo dievų motina ji augštai buvo garbi- 
nama Taife, kur buvo jos šventynė, tapusi sunaikinta tik 
Al-Mogiro Mahometui prisakius. Al-Ucca, kaip ir Venera, 
savo vardą davė aušrinei žvaigždei; koreišitai stropiai ją 


Pav. 53. Senovinis Kaabos ir jos aptvaro piešinys. 


gerbė Mekkoje drauge su Al-Lat. Jos šventynė buvo An- 
Nachla'je, į rytus nuo Mekkos, pakeliui į Irak. Išdėdami 
Mahometo biografiją męs dar sykį gryšime prie šitų dievų 


— 317 — 

Nesulyginamai svarbesnis už paminėtas šventynes ir 
rbinamas jose dieves buvo Alacho kultas ir mekiškoji 
šventynė, kurią mini jau Diodorus. Buvo tai juodas ak- 
muo, turbut, lavos šmotas, drauge su savo padėjimo vieta 
(dievo namu), kurio rytinėje kertėje jis buvo sienon įdėtas, 
ir vadinosi paprastai ka'ba (kubas). Šitas trobėsis buvo 
"nevisai tikras akmeninis kubas, vidutinio didumo, kurio 
keturios sienos buvo uždengtos nusileidžiamais kilimais. 
Durys, iškirstos kiek augščiau aslos nuo šiaurryčių pusės, 
vedė vidurinėn trobesio dalin, kuri buvo paskirta, kaip me- 
"nama, įvairių dievybių paveikslams teip, kad Kaaba buvo 
centraline visos Arabijos šventyne, kurioje kiekviena gen- 
"tė turėjo savo nuosavą stabą. Bet jei šitose žiniose ir yra 
kas tikra, tai anaiptol toksai tikslas nebuvo pirmapradiniu, 
"kadangi paprastai Kaaba vadinama tiesiog Allacho namu 
ir sulyg kito liudijimo buvo pašvęsta stabui Gobalui, per- 
keltam Arabijon iš Syrijos. Netoliese nuo šito trobėsio 
buvo šventas šulinis Zemzem. Panašiai Kaabai ir kitos 
šventos Arabijos vietos, k. a. ant kalvų as-Safa ir al- 
Marva, klonyje Mina ir toliaus į šiaurryčius ant kalno Ara- 

fat — buvo pažymėtos šventais akmenimis. 


Pav. 54. Kaaba ir jos uždangalas. 


Išpradžių Kaaba buvo vietine gyvenusių Mekkoje ko- 


== 318 Zi 
reišitų šventyne, nuo ko ji ir įgavo vėlesniame laike centrą- 
linės šventynės svarbą. Pas arabiškas gentes įėjo paprotin 
tam tikruose šventuose mėnesiuose neturėti jokių vaidų, 
atidčti toliau karės vedimą ir taikiai susitikti vienai su kita, 
rengti muges ir tt. Pirma šito laiko prasidėjimo visi, rin- 
kosi Ukac'an, kur buvo labai aplankoma mugė, ir čion 
kiekvienas jieškojo ir rado progą užsipelnyti garsą ir var- 
dą. Paskui sekė kitų mugių eilė, ir ant kalno Arafat buvo 
rengiamas tikėjimiškas išeiginis susirinkimas (9 Dzu-il- 
gidža) ir viskas baigdavosi dideliu iškilmingų aukojimų 
klonyje Mina.  Maldininkai ir švenčių lankytojai gana 
tankiai aplankydavo ir Kaabą, kuri buvo netoli, idant, 


Pav. 55. Juodasis akmuo. 


sutinkamai su papročiu, apeiti septynis kartus apie šven- 
tynę (tavaf), apibučiuoti juodą akmenį, atsigerti vandens 
iš šaltinio Zemzem ir perbėgti į ten ir atgal terp Safa ir 
Marva (sa'j); tokiomis buvo mylimesnės šventos ceremo- 
nijos, kurios vienok galėjo buti randamos visokiu laiku. Bet 
niekur neprisirinkdavo tiek žmonių, kaip per didžiąją Dzul- 
chidžo šventę, kuri paprastai vadinta tiesiog Chadž, ir 
koreišitai visomis pastangomis stengėsi patraukti daugiau 
žmonių savo gardan, svetingai priimdami vargingesnius 
pakeleivius, rupindamiesi taikos užlaikymu ir tt. Ačiu 
šitam Mekka labai umai tapo vieta, kurion plaukė maldi- 
ninkai, koreišitai tapo tikčjimiškų švenčių šeimininkais, 0 
Kaaba pavirto į centralinę Arabijos šventynę. 


Bet, nors svietiški reikalai labai užėmė koreišitus ir 
kitus švenčių lankytojųs, gal daugiau, negu tikėjimiškos 
iškilmės, vienok męs neteisingai parodytume dalyko stovį, 
jei svarbiausią pusę matytume mugės ir maininės vaizbos 
rengime. Kaip musų bažnytinės šventės atsibuva su viso- 
kiais svietiškais pasilinksminimais ir smagumais, kurie už- 
temdo jų tikėjimišką pobudį, bet jo nepermaino, teip ly- 
giai ir šventė Chadž turėjo savo pagrindą tikėjimiškame 
gyvenime. Daugelis tikėjimiškų ceremonijų, didelis vietos 
ir šventės meto guodojimas, ginklų padėjimas, ypatingo 
drabužio (ihram) nešiojimas nepalieka šitoje atnašoje jo- 
kios abejonės. 


Pav. 56. šulinis Zemzem išlauko. 


„Butų labai įdomu atspėjus pirmapradinį šitų tikėjimiš- 
1 švenčių pobudį, bet tas vargiai dabar yra galimu, ka- 
iangi asmenys, per kuriuos šitos žinios apie jas pasiekė mus, 
augumą peraiškino teisatikiškojo islamo prasmėje. Ir 
LOrs Snouk-Hurgronje visai teisingai pasakė, jog musul- 
anų padava, rišanti Kaabos atsiradimą ir šventų pokylių 
imą su Abraomo, Agari ir Izmačlio istorija, sumanyta 
Hidavimui stabmeldiškiems papročiams tikėjimiškos įsta- 


— 320 — 
tymybės, vienok islamo istorijoje męs rasime dar daug ap- 
sireiškimų, kurių pirmapradinė prasmė ir vertė turbut ant: 
visados pasiliks tamsiomis ir neatspėtomis. Reikia pastę- 
bėti, jog šventės dar prieš Mahometą nekartą buvo keičia- 
mos, sulyg ko tuli nurodymai užsiliko padavoje, ir kad jų 
įsteigimas be abejonės priklauso pirmapradinei gadynei, 
Tik meto sezonas, kuriame šventė pripuolė, galėjo mums: 
išaiškinti jos pirmapradinę reikšmę, bet prie pirmapradinio | 
arabiško kalendoriaus betvarkio surėdymo mums ir čion 
nepasiseks išvengti prileidimų. Labai sumaninga Dozy'o 
hipotėza, prileidžianti, kad izračliškieji išeiviai atsinešė 
Arabijon savo tautišką šventę, susimuša į bepanašybę teix 
sybei niekuomi neprirodytu izraeliškuoju persikėlimu teip 
toli pietuosna. Be to, apeigos, daromos per šitą šventę, 
turi grynai stabmeldišką pobudį ir atsitinka teipgi ir kitose 
kultinėse Arabijos vietose. Negalima vienok atmesti to, 


Pav. 57. šulinis Zemzem išvidaus. 


kad išaiškinimui daugelio užvardžių paeigos Dozy kreipėsi 
prie žydiškos ir aramėjiškos kalbų pagelbos. Bet šita ap- 
linkybė nėra naudai tųjų papročių ir apeigų žydiškos paei: 
gos prileidimo, tik greičiau liudija aramėjišką įtekmę 1 
kulturiškus šiaurinės Arabijos prietikius, — įtekmę, kur 


— 321 — 
gali buti patikrinta ir čion ir kurios svarba nėra abejojama, 
šitą liudija teipgi padava, išvedanti dievą Gobalį iš Syrijos. 

Kokia nebutų šventės Chadž pradžia, tikru yra tas, 
kad ji turėjo didelę svarbą arabų tikėjimiško vystymosi da- 
lyke ir šita svarba kas sykis vis augo daugiau. Čion prie 
abelnų visiems kulto pildymų asmeniškieji, gentiniai dievai 
buvo nustumiami į užpakalį, čion paprasta šnekčti apie 
Allachą kaipo apie dievą abelnai. Šitame suoprotyje susi- 
glaudė sužinybė visa ko dieviško; priejimui prie monotė- 
jybės likosi padaryti vienas paskutinis žingsnis, butent, ap- 
šaukti stabų niekybę ir atmesti jų kaipo dievų buvimą. 

Arabai to žingsnio nepadarė: labai jau giliai įsisėdo 
tautiškuose papročiuose skirstymasi į atskiras gentes ir 
atsisakyti nuo vietinio stabo reiškė tą patį, ką sutraukyti 
ryšius ir su gente. Vienok stabai galų gale buvo nustumti 
iki laipsniui vietinių dievų, kurių vardai davė užvadinimą 
kulto vietoms ir teip su jomis suaugo, kad su jų panaikini- 
mu išnyko ant visados ir patys dievai, kaip tinkamai paste- 
bėjo tą Wellhausen. Tokiu budu visame arabiškame pu- 
siausalyj buvo krypimas linkui monotejybės, palaikomas iš 
vienos pusės apsipažinimu su žydiškomis ir krikščioniško- 
mis pažiuromis, iš kitos — buvimu vienintėlės centralinės 
šventynės ir idėjų apie didįjį Allachą; visos šitos priežastys 
kreipė tikėjimišką išsivystymą vienon ir ton pačion pusėn. 

ituomi męs ir užbaigsime savo apžvalgą, pridurę tik kelis 
pastebėjimus sulyg didžiausių arabų tikėjimiško gyvenimo 
srovių, kurios buvo žymios ateinant Mahometui. 

Judajybė labiausiai buvo išsiplatinusi terp žydiškos pa- 
eigos gyventojų ir Dzu-nuvaso atsivertimas yra išimtiniu 
atsitikimų. Matėme jau, kad Medinoje ir jos apielinkije 
gyveno visokios žydiškos gentės, apie kurias nėra tikrų Ži- 
nių, kuomet ir kaip jos čion pateko. Liečiančios šituos 
klausimus Dozy'o hipotėzos, kurios remiasi viena vieta 
Biblijoje (Paral. TV, 38—43) ir arabiška padava, reika- 
lauja tikresnio patvirtinimo. Bet be Medinos ir kitose pu- 
siausalio vietose žydai buvo žinomi ir gana apstingi. Jie 
visur buvo tarpininkais vaizbiškuose ir pinigiškuose daly- 


kuose ir kartais mokėjo užsipelnyti bendrapiliečių guodonę, 
kaip tas duodasi matyti iš žydiško dainiaus Samuėliaus ben- 
Adidžo pavyzdžio, kuris pas arabus įėjo patarlėn savo tei- 
singumu, jo parodytu, saugojant turtus, pavestus jam kų- 
nigaikščio-dainiaus Amrul-Keiso. Bet tikėjimiška šitų ara- 
biškų žydų įtekmė buvo maža, nes jie patys šitame dalyke 
buvo mažai apšviesti ir turėjo tik silpnas žnias apie Mo- 
zės įstatymą ir apie padavą (Schemt'tą), kadangi jie žydiš- 
ką kalbą išmainė ant arabiškos ir turbut neturėjo jokių su- 
sinešimų su Palestinos ir Babiliono rabinais. 


Nesulyginamai svarbesnė buvo krikščionybės įtekmė 
kuri atrado sau tvirtą žemę kaip šiaurėje, teip ir pietuose. 
Vienok reikia patėmyti, jog čion kalba eina ne apie teisa- 
tikišką bizantišką išpažinimą, kuris apskritai mažai sau 
rado užuojautos Rytuose: šitose šalyse greičiau platinosi 
monofizitų ir nestorijonų mokslas; be to Arabijoje buvo 
daugybės dar kitų eretikiškų sektų, apie kurias bažnyčios 
istorikai tankiausiai paduoda tik prieštaringas žinias. Ti- 
kėjimiškas šitų krikščionių švietimas buvo aprupinamas 1a- 
bai prastai: Biblija nebuvo išversta jų kalbon ir todčl kuo- 
ne visiškai likosi nežinoma. Didžiausią įspudį į arabišką 
protą darė vienuolių bei pusčiuolių monotejybės bei askety- 
bės sąvoka. Viena ir kita tapo žinomomis Mekkoje, tur- 
but, per abissiniečių tarpininkybę, kadangi jau tąsyk čion 
buvo vedama labai bruzdi abissiniškųjų negrų vaizba. Iš 
šito drumsto šaltinio, turbut, Mahometas sėmė savo pirmas 
žinias apie krikščioniškus sanprotavimus. 


Greta su žydais ir krikščionimis tulose Korano vieto- 
se minima sabėjai, kurių nereikia maišyti su chananiškais 
sabėjais stabmeldžiais, nes Korano sabėjai, kaip tą parodė 
Chvolson, buvo žinomi mendėnai, kurie, kaip ir krikščio- 
nys bei žydai turėjo savas šventas knygas ir buvo apsi- 
pažinę su biblijiškųjų pranašų istorija. Bet tikrieji men- 
dėnai negyveno Arabijoje ir Mahometas, matomai, labai 
mažai buvo apsipažinęs su jais ir, gal, vartojo “sabėjų" 
vardą abelnam įvairių gnostiškų sektų pažymėjimui, 


į 
4 
2 
R 


Galiaus kaikuriose vietose minima įvairiai aiškinamas 
vardas ganifai, kuris vartojama toj pačioj prasmėj, ką ir 
žodis muslim, ilgainiui tapęs paderininiu mahometonų, va- 
dinas, teisatikių užvardžiu. Sunku yra tikėti, idant toksai, 
tarytum, aiškus žodis galėtų pagimdyti tiek įvairių aiškini- 
mų, vienok nereikia prie to užmiršti, jog žodis “Ganif" iš- 
pradžių atsirado arabų kalboje iš aramėjiškos kalbos, todėl 
nebuvo Mahometo sutvertas, kaip tvirtina Kuenen. Ara- 
mėjiškoje ir naujažydiškoje kalbose šitas žodis reiškia maž- 
daug tą patį, ką “stabmeldys;* gi kaslink jo prasmės 
arabiškoje kalboje, tai Grimm neteisingai išverčia jį tuo 
patim žodžiu, užmiršdamas, kad pereinant nuo aramėjų 
pas arabus žodžio prasmė atsimainė. Pas krikščionis ir 
žydus tai buvo biaurus žodis, Mahometas gi padaro jį 
garbingu užvardinimu tų, kurie nepriklauso nė prie krikš- 
čionių, nė prie žydų, tik seka mokslą ir gyvenimo budą, 
panašiai islamui. Tokiu budu, ganif neženklina kokios 
nors sektos su tam tikromis dogmomis, juogi mažiau kokią 
nors organizuotą tikėjimišką bendriją; pritaikant prie Ma- 
hometo pranokėjų ir vienalaikių, šitas žodis reiškia tiesiog, 
kad charakterizuojami juomi asmens savo pažiuromis susi- 
taiko didumoje su patim Mahometu. Todėl Springero hipo- 
tėzą surišti šituos ganifus su paminėtais Korane Ibrahimo 
kapais skaitome nepavykusia. Klysta teip pat ir Wellhau- 
sen, laikantis ganifus tiesiog krikščionimis: jie tuomi tai 
ir skiriasi, kad jie ne krikščionys, ne žydai, ir ne magai, 
apskritai nepriklauso nė prie jokio oficijalinio tikėjimo iš- 
pažinimo, tik gvildena tikėjimiškus klausimus savo nuosavu 
supratimu, idant, antgalo, prisidėti ar prie krikščionių, arba 
prie islamo. 


Neturime stebėtis tam, kad Arabijoje Mahometo lai- 
kuose buvo toki žmonės; priešingai, jei męs paseksime ti- 
kėjimišką tos gadynės vystymąsi, tai priešingas apsireiški- 
mas turės mums rodytis stebėtinu, 

Todėl mahometonai klysta, vadindami prieš Ma- 
hometo laikų gadynę “nežinybės gadyne“" (ad-djahilijas), 
lyg kad tikro pažinimo Dievo tuomet dar niekur nebutų 


— 324 — 
Arabijoje buvę. Priešingai, ten buvo tąsyk krikščionys, 
žydai ir net musulmanai, turėjusie tokią pažintį; tiktai jie 
neaiškiai suprato, kaip toli šitas Dievo pažinimas sutinka 
su senu papročiu ir nepažino dar tos nuoseklios monotejy- 
bės, kuri buvo mekkiškojo pranašo sutverta, 


47. Mahometo gyvenimas. 


Nusisiuntimo raštai.  Ibn-Gišam, Žizn Magometa, vertimas G. 
Veilio (1864); J. Wellhausen, Muhammed in Medina (pagal Vadiki, Kitab 
al-Maghazi 1882). "To paties rašėjo Skizzen und Vorarbeiten IV (1889); 
Ganje, La vie de Mahomet etc (1732); G. Veil, Mohammed der Prophet 
(1843); Wm. Muir Life of Mahomet (4 tom. 1858—1861); Sprenger, Das 
Leben und die Lehre des Mohammed (3 tom., 1869); L. Krel, Das Leben 
des Mohammed (1884); G. Grimme, Mohammed (1892—1895). Trumpas 
populiariškas išdėjimas pas Moeldeke, Das Leben Mohammed's (1863). 
Kaipo indiškojo musulmano veikalas, įdomu: Syed Ameer Ali, 4 critical 
ezamination of the life and teachings of Mohammed (1873). Be to yra 
dar visa eilė maža-daug nuosekliai išdėtų Mahometo bijografijų encyklo- 
pediškojo ir istoriškojo pobudžio veikaluose, iš kurių geresni už kitus: 
Kossen de Perseval, Zssai sur Vhistoire des Arabes avant VIslamisme, 
pendant Vepogue de Mahomet etc. (3 tom. 1847—1848). A. Mueller, Der 
Islam in Morgen und Abendland (Onkeno istorijoje). 


Mahomteas, Abdallacho sunus, gimė Mekkoje 570 m. 
Jis buvo iš Gašimo giminės, priklausiusios prie koreišitų, bet 
jo tėvai toli nebuvo iš pačių garsiausių. Jo motina Amina, 
likusi našlė, pirma sunaus gimimo, gyveno gana sunkiai. 
Bet apie pirmuosius Mahometo gyvenimo metus žinoma yra 
labai mažai, nors paprastai padava kiek išgalėdama dirbo, 
šitos spragos papildymui ir tokiu budu šitam tikslui susi- 
rinko nemaža pasakojimų, maž-daug počtiškai pamargintų. 
Tolygųs veikalai ir po šiai dienai gana tankiai skaitomi 
rytuose Mahometo gimimo dienoje (Maulid-an-nebi), ir 
nors turiniu abelnai imant jie visi panėši į viens kitą, bet 
butų didelė klaida iš mus pusės šitame supuolime matyti 
istoriškos tikrybės priparodymą. Tarytum tikru yra tas, 
kad nežiurint į šeimynos vargingumą, kudikis augo pas 
auklę — beduinę Chalimą, tuolaikinių turtingų Mekkos 
vaizbių įpročiu.  Padava prikergia prie to, kad kartą ar- 
changelas Gabrielius atvėrė pranašo kuną ir išėmė iš ten 
šmotą sukepusio kraujo, tą piktybės dalį, kuri buvo jame. 


Aišku, kad šitas pasakojimas išėjo iš klaidingai suprastos 
Korano eilutės: — “ar ne męs atvėrėme tau krutinę?" — 
(eil. 94, 1). 

Mahometo motina tuojaus pasimirč ir po jos mirčiai 
jis, tulą laiką išbuvęs pas savo aštuonių dešimtų metų seną 
tevuką, perėjo augintis pas savo dedę Abu-Talibą. Tas 
Luvo ir neturtingas žmogus, todėl nėra nieko stebčtino pa- 
sakojimuose apie tai, jog Mahometas jaunystėje dirbo 
prastą darbą ir, kaipo valdus darbininkas, ėjo su vaizbiš- 
komis kirbinėmis (karavanais). Sakoma, jog šiteip be- 
keliaudamas Syrijon, Mahometas susidurdavo su krikščio- 
nimis ir žydais ir jog vienas dievobaimingas pusčiuolis, var- 
du Bachira pripažino jį pranašu. Mums regisi, kad tokius 
pasakojimus geriausiai bus atidėjus į šalį; tikra yra vien 
tas, kad jaunasai Mahometas atkreipė į savę atidžią vienos 
turtingos ir kiltos našlės vaizbės jo tolimos giminietės var- 
du Chadidžia. Ji pasiėmė jį pas save tarnybėn ir, nežiu- 
rint į tėvo nenorą, išėjo už jo už vyro. Manymas, jog to 
kio nelygaus susijungimo jauno 24 metų vyro su 40 metų 
našle priežasčia buvo žemi motyvai, netinka, matant pri- 
derantį poros sugyvenimą. Mahometas likosi ištikimu savo 
pačiai iki jos myriui ir su dėkinga meile minėjo ją visą sa- 
vo gyvenimą. Bet pasiekęs dabar įžymaus padėjimo vi- 
suomenėje, Mahometas nesijautė dvasiškai patenkintu ir, 
vienas sau, pradėjo gvildenti tikėjimiškus klausimus. Kas 
privedė jį prie to, kas sužadino jame tokių gvildenimų no- 
rą, to męs nežinome. Rods padava primena kaikurių ga- 
nifų vardus ir terp jų Zaido ibn Amro, kuris vėliau pats 
priėmė islamą; teipogi Korane (pusl. 16, 105 ir 25, 5) sa- 
koma, jog Mahometas turėjęs kokius ten mokytojus, bet 
kas jie toki buvo, apie tai nežinia nieko, ir komentatoriai 
patys vos tegali pasakyti jų vardus. Apskritai labai yra 
galima, nors ir nėra tikra, jog Mahometas turėjo susineši- 
mą su tais asmenimis pirma savo pradėjimo pamokslinin- 
kauti. Kaip ten nebuk, sk — Mahometui tuomet buvo 
jau 40 metų, — jam savo įpročiu ant kalno Chira urve 
atsidavus prakilnioms mąstims, pas jį atėjo dieviškasis pri- 


Sis 326 = 

sakymas ir jis išgirdo žodžius: “Skaityk" (arba “Skelbk" ), 
Šitas apsireiškimas, buvęs turbut pirmutiniu sulyg laiko, iš- 
dėtas Korane (pusl. 96) sekančiais žodžiais: “Skelbk var- 
dan Viešpaties tavo, sutvėrusio žmogų iš sukepusio kraujo 
šmoto; skelbk, nes duosnus ir mielaširdingas Viešpats tavo, 
mokinąs plunksna, mokinąs žmogų to, ko jis pirma nežino- 
jo". Dideliai sujudintas Mahometas sugryžo pas savo 
pačią ir nežiurint į tai, kad ji ir jos brolėnas Varaka rami- 
no jį, prie ko paskutinysai regimai pripažino jam prana- 
šišką pašaukimą, Mahometas tulą laiką buvo baimėje ir 
abėjonėje, ar jis kokiu budu nepateko piktų dvasių, džinnų 
įtekmei. Tokiame dvasios stovyje apsireiškimai išpradžių 
neatsikartojo, bet kaip po tulo laiko jam vėl teko išgirsti 
dangiškus žodžius (pusl. 74) ir apreiškimai ėmė atsikartoti 
vis tankiau, tai jis liovėsi abejoti ir tikrai įsitikino sulyg 
savo pranašybės pašaukimo. 

Čion trumpai apšnekėsime visokius manymus apie pra- 
našišką Mahometo dovaną. Muiro pažvalga, jog Mahome- 
tas tikrai pasidavė velnio pagundai, netinka moksliškai kri- 
tikai, žiurint į jo dogmatišką uolumą.  Teipgi neišlaiko 
kritikos nė manymas, jog Mahometas buvęs tiesiog apgavi- 
ku, manymas, kuris jau vidurinių metašimčių gadynėje aiš- 
kiai pasirodo pasakojime apie tres impostores, pereitame gi 
metašimtyj buvo pastatytas ant scenos vienoj Volterio tra- 
gedijapalaikėje. Net pas naujuosius raštininkus šitas ma- 
nymas turi tam tikrą populiariškumą; bet priešingai tam 
kalba ta guodonė, kurią Mahometas pataikė įteikti savo 
pobudžiui, butent apsiaučiantiems jį žmonėms, ir tvirtybė, 
su kokia jis visą savo gyvenimą, išsistatydamas persekioji- 
mams ir povojams, laikėsi savo pasiuntinybės, nepaisydamas 
ant jos pasisekimo; antgalo butų dvasios prieštaringumu, 
jei tiek gyvastinės energijos ir protiško vieko butų iššauk- 
ta apgavybės. Tokiu budu męs negalime abejoti apie tei- 
singumą Mahometo persitikrinimų. Ne ką daug geresni už 
privestą apgavybės teoriją, pasistengimai išaiškinti Maho- 
meto apraiškas patologiško pobudžio apsireiškimais. Pada- 
va reiškiai rodo į tai, jog prie pirmosios ir tulų vėlesnių 


apraiškų Mahometas rodė nerviškos sistemos karščiavimo 
ženklus ir turėjo priepuolius. Teipgi nėra jokios abejonės, 
kad jis prieto matė ir girdėjo dalykus, neatjaučiamus ob- 
jektyviškame reališkame sviete, bet kurie jam rodėsi kaipir 
objektyviškais, kitaip sakant, kad jis turėjo regėjimus, ha- 
liucinacijas ir tolygius apsireiškimus, kaip męs juos nepa- 
vadintume.  Pasiremdamas visa kuo tuo, Veil išvedė, jog 
Mahometas buvo epileptiku; prieš ką su teisybe galima 
pasipriešinti, jog epileptikai nepamena savo priepuolių ir 
to, kas su jais tąsyk dedasi. Sprenger visaip stengiasi pa- 
rodyti, jog Mahometas buvo histerikas ir, kadangi histe- 
rija visai sunaikina žmogų ant kuno ir dvasios, tai jis pra- 
našą paveikslino nusenusiu, sugriuvusiu, sunykusiu. Bet 
šitas tvirtinimas visai nėra istorijos patikrinamas. Nuosai- 
kus įsitikėjimas į save ir vienumas visos Mahometo esy- 
bės nė kartą nesukliudyta ir dabar reiškiai pasirodo mums 
Korane, kurio silpnos pusės nurodo mums į protą neapsi- 
pažinusį su logišku protavimu, o ne į psichišką sugriuvimą 
(A. Mueller). 

Ir teip, jeigu visos paminėtos teorijos pasirodo netin- 
kamomis, tai liekasi Mahometą pripažinti tikru pranašu. 
Tikėjimas į tai, kad jis ne sava valia ėmėsi skelbti, bet bu- 
vo tam pašauktas jo dangiškojo Valdovo, ne tik tapo išeiti- 
niu jo veiklybės tašku, bet ir ant visuomet pasiliko jame kai- 
po persitikrinimas teip nepajudintas, jog jis nė kartą ne- 
paabejojo apie tai. Bet šitas tikėjimas nė kartą neužkenkė 
jam naudotis didžiausia nuoregybe bei aštriausiu diplio- 
matišku apskaitymu kaipogi ir mažesniais budais savo idė- 
alo įvykdinimui. Tokiu budu jo negalima pavadinti nė ap- 
gaviku nė bepročiu. Ar jis stovi doriškoje atnašoje ant to- 
kios augštumos, kokios męs, eidami nuo paimtos mąsties, 
skaitome sau tiesą nuo pranašo reikalauti, tai yra kitas 
dalykas. Prie šito klausimo męs sugryšime musų trum- 
pos biografijos pabaigoje. 

Įsitikinęs į savo pašaukimą, Mahometas leidosi pa- 
mokslininkauti atvirai. Kuomet tikrai tas buvo, nėra ge- 
rai žinoma. Sutinkamai su arabų suopročiais jis pirmiau- 


— 328 — 


siai €mėsi versti savo šeimyną ir kaip jo pati, dukterys, po- 
suniai Ali ir Zaid ir draugas Abu-Bekr jo mokslą priėmė, 
tąsyk jis pasiųlė jį ir kitiems Gašimitams. Bet čion jis turė- 
jo mažą pasisekimą. Jo dėdė ir globėjas Abu-Talib, žmo- 
gus doras ir teisingas, visą savo gyvenimą ginęs Mahome- 
tą, veltui stengėsi pertikrinti jį atsisakyti nuo savo pa- 
mokslininkybės; antras dėdė Abu Lachab su koliojimais 
atmetė jo pasiųlinimus. Prie tokių aplinkybių tikinčių 
skaitlius augo labai pamaži ir dauginosi vienintėliai ačiu 
vergų ir be intekmės žmonių prisidėjimui, teip kad pralei- 
dus gana didelį laiko tarpą, atverstųjų skaitlius vos tepa- 
siekė 43. Prieš vergų perėjimą į naują tikėjimą jų savi- 
ninkai pasiskubino panaudoti aštrias priemones, nuo kurių 
išsigelbėjo tik tie, kurie buvo išpirkti laisvėn gana pasitu- 
rinčio Abu-Bekro; kitiems Mahometas nenoroms turėjo 
leisti atvirai nuo jo ir jo mokslo atsisakyti, idant jie galėtų 
buti bent slaptais jo pasekėjais. 


Vienok Mahometas nežudė vilties ir dar su didesne 
energija stengėsi gauti pasekėjus už savo šeimynos ribų. 
Be nuoalsio jis skelbė Allacho didybę ir galybę, dėdamas 
priedermėn visiems žmonėms islamą, tariant, pilniausią at- 
sidavimą ir visišką prigulmingumą Allachui. Su atsiverti- 
mu negalima laukti, kalbėdavo jis, nes tuojaus ateisiąs Alla- 
cho teismas, ir koksai teismas! “Už tiesą, išsipildys tąsyk 
tavo Viešpaties bausmė ir niekas nevalios jos suturėti. 
Dangus tą dieną sudrebės ir kalnai išsijudins iš savo vie- 
tų. Vargas tąsyk netikiams“.... ir tt. (Sura 52). Kuo- 
gyviausiais, kuoveizdžiausiais dažais vienval piešė jis tos 
baisios dienos baisybes, nragaro kančias, netikių laukian- 
čias ir rojišką laimę, paskirtą musulmanams. Butų netei- 
singa su Sprengeru žiurėjus į šituos paveikslus tik kaipo 
į “bauginamą įrankį“ ir nemačius juose nuoširdaus per- 
sitikrinimo išraiškos ir rupesties savo vienalaikių laime. 
Teip pat mažai pamato turi Grimmo manymas, jog moki- 
nimas apie visasvietinį teismą buvo Mahometo pritaikytas 
kaipo akinantis dvasiškas budas, kuriuomi jis norėjo laimėti 


pasekmę savo socialistiškojo pobudžio bandymui išeiti prieš 
tulas ypatingai labai išsiplatinusias visuomeniškas savo lai- 
ko, piktenybes, nes, sulyg Grimmo manymo, — manymo vi- 
siškai klaidingo, — toksai buvęs pirmapradinis islamo po- 
budis. 

Bet teismo diena, kurios atėjimo, sprendžiant iš tulų 
Korano vietų, Mahometas laukė išpradžių greitu laiku, vis 
neatėjo ir Mekkos gyventojai dar labiaus ėmė pranašą pa- 
juokti. Jie reikalavo nuo jo stebuklų įsitikinimui į jo die- 
višką pasiuntinybę, ant ko jis atsakydavo nurodydamas į 
dieviškos galybės stebuklus gamtoje ir žmogaus sutvėrime. 
Kadangi jis savo prasergėjimus skelbė, kaip tas priimta bu- 
vo pas pranašus, matuotos prozos formoje, tai ir apie jį 
teip nurėkė, kaipo apie naują počtą, skelbėją ar paikšą. 
(Sura 52, 29—30; 21, 5, 68—, 3—52). Jam gi raminant sa- 
ve tuomi, kad ir buvusieji pirma jo pranašai buvo pajuo- 
kiami ir net persekiojami savo vienalaikių, žinoma tik savo 
pačių nenaudai, nes neatmainomas Dievo žodis tuojaus iš- 
sipildydavo, ir tankiai jam panašias istorijas pasakojant 
sutvirtinimui tikinčių ir pagrumojimui priešininkams, jam 
buvo užmetama, kad jis savo manomąsias apraiškas gauda- 
vo ne nuo Allacho, bet tiesiog iš tų versmių, prie kurių jis 
nusisiųsdavo. 


Ikišiolai Mekkos gyventojai priduodavo mažą svarbą 
Mahometo mieriams, bet kaip 615 m. tuli pranašo šalinin- 
kų persikėlė į Abissiniją, tai jie į šitą dalyką atsižiurėjo 
rimčiaus dėlei galimo nemalonaus susidurimo su abissiniš- 
kuoju. negusu. Mekkoje dar neužmiršo apie tai, jog Ma- 
hometo gimimo metais pagardčn atėjo abissiniška kariu- 
menė su milžinišku drumbliu ir be maža ko nesugriovė 
Kaabą. Todėl koreišitai ryžosi su Mahometu taikytis ir, 
Jam susitaikant, norėjo, idant jis pripažintų Allacho duk- 
teris, jei ne dievėmis, tai bent galingomis dangiškomis esy- 

€mis. Tolesnės smulkmenos mums nėra žinomos, bet rei- 
kia manyti, kad koreišitų prašymas padarė į Mahometą di- 
delį įspudį; pranašas nusileido ir pripažino minėtoms die- 
vėms gana dviprasmį Epitheton ornans bei teisę užtarauti 


pas Allachą (sig. Sura 17, 75). Vienok jis greitai apsižiu- 
rėjo, kad tai negalima jam sutikti; jis išaiškino, jog pasa- 
kyti jo žodžiai buvo jam inkvėpti ne Alacho, tik šėtono ir 
viešai atsiėmė juos atgal. Koreišitai, kaip galima suprasti, 
buvo tuomi labai supykinti ir pasiryžo sykį ant visados 
padaryti galą niekadėjybei. Idant išvengti pavojaus, apie 
šimtas tikinčių, vyrų ir moterų, vėl persikėlė į Abissiniją. 
Tuo tarpu prie patriarchališkų arabų papročių nelengva 
buvo Mahometą priversti tylėti. Paprotys vertė Mahome- 
to gimines žiurėti į jo darbus kaipo į savo nuosavus, teip 
kad asmeniškai jo niekas nelietė. Tokiu budu koreišitai vi- 
sai Gašimitų giminei atėmė teises ir tie turėjo trauktis į 
negyveramąją gardo dalį, apturėję didelius materialinius 
nuostelius iš tos pusės. Šitą sunkų padėjimą Gašimitai ken- 
tė dvejus ar trejus metus; bet šita drausmė neatvedė prie 
geidaujamo tikslo ir galiaus išskyrimas buvo atšauktas. 
Labiaus buvo Mahometas ištiktas, kaip jis tuojaus po to, 
turbut 619 m., panešė vieną po kitam du sunkius nuosto- 
lius, netekdamas Charidžos ir Abu-Tolibo. 

Tuo tarpu atėjo jam mąstis palikti netikinčius Mek- 
kos gyventojus jų likimui ir pradėti pamokslininkauti už to 
gardo rybų. Mums toksai pasiryžimas gali matytis visai 
prigimtu, atmenant visus tuos prityrimus, kokius Mahome- 
tas turėjo Mekkoje, bet arabui šitas buvo visai nepaprastu 
dalyku. Sulyg jo papročių, atidalintas žmogus nuo savo 
gentės yra nieku; liuosu noru apleidęs savo gentę arba jo- 
sios atmestas, jis nustoja visokios prieglobos ir skaitosi pra- 
žuvusių. Mahometui tuojaus atsiėjo ištirti tą ant savęs; 
jam pamėginus atversti savo tikėjiman artymiausio Taifo 
takifitus, jie jį ne tik su koliojimais atmetė, bet dar vijosi 
su akmenimis, teip kad jis kuogreičiausiai turėjo sprukti. 
idant išsinešti su savo gyvasčia. Bet šitas nuotikis teipgi 
mažai jį rupino, kaip ir Mekkos gyventojų netikėjimas. 

Tolygųs nepavykimai tik suartino jį su dieviškos ap- 
veizdos mįslio išrišimu. Dievas valdo žmonėmis sulyg 
savo valios, sako Mahometas, ir šita formula budavo pas 
jį ne abstraktiškų mąstymų pasekme, tik jo paties gyveni- 


miško patyrimo. Kad Allach parodė jam tikrą kelią, nors 
žmonės ir atmetė jį, — šitame dabartiniame, sunkiame 
"jam laike jis ramino save tuomi, kad džinnai (dvasios), 
kaip jam rodėsi, nusilenkia jam (Sura 72), ir jis matė 
sapne save perneštų į Jėruzolimą (Sura 17), — regėjimas, 
"kuris pas mahometonus pasidarė labai populiarišku ir ta- 

perdirbtu į nunešimą dangun. Bet Mahometas prie to 
neleido iš akių žemiškų tikslų. Jam pasisekė patraukti sa- 
vo tikėjiman keli žmonės iš gentės Chazradži iš Jatribo 
(Medina), kurie atėjo į Mekką ant chadž. Jie, tarytum, 
tikrai nurodė jam, kad jo mokinimas turės pasisekimą Me- 
dinoje, kas pilnai ir pasitikrino pasekančiais istoriškais nuo- 
tikiais. Gal but pasisekimą šitą reikia priskaityti gyvenu- 
sių ten terp arabų žydų intekmei, kurie monotejybės pri- 
čmimui prirengė dirvą ir iššaukė reikalą sutverti naują 
tikėjimišką bendriją. Šeip ar teip, skaitlius tikinčių ten 
augo labai smarkiai. 622 mete daugelis Medinos gyven- 
tojų ypatingai Charadžitai, teipgi keliatas Auzitų, skait- 
liuje apie 75 žmonių, atėjo į Mekką ir turėjo su pranašu 
slaptą sueitį ties kalnu Akaba, kur jie buvo susitikę su juo 
jau pernai metą. Mahometas tąsyk iškilmingai prisakė pa- 
siuntiniams nestatyti greta su Dievu kitų dievų, netraukyti 
vinčiaus ryšių, nevogti, neužmušti savo vaikų, nedaryti ir 
neplatinti apšnekų ir visame buti klausiais pranašui; dabar 
Jis padarė su jais sutartį ir jie apsiėmė ginti jį teip kaip 
savo pačias ir vaikus. Šituomi Mahometas kaip ir atsi- 
sakė nuo savo tikros giminės ir darbu parodė, jog per isla- 
mą sutraukoma senieji gentiniai ryšiai ir pavidale tikėji- 
miškos bendrijos gema nauji. Iš šitos pusės reikia žiurėti 
Ir Į teip vadinamą Mahometo bėgimą iš Mekkos į Mediną, 
vadinamą paprastai “Chidžra", nuotikis, nuo kurio maho- 
metonai nuo Omaro laiko veda savo metskaitą (622 m.). 
Sitas arabiškas žodis reiškia ne tą, kuris bėgimu nuo prie- 
so ar pavojaus išsigelbsti, tik tą, kas savu noru draugą ar 
8iminietįį pameta.  Žiaomas dalykas, kad Mahometo pasiel- 
8imas atkreipė į save atidžią Mekkos gyventojų, vienok 

ahometas pasirupino, idant jie neužlaikytų nė jo, nė jo 
„draugo Abu-Bekro. Teisybė, legenda padarė savo darbą 


ir gausiai papuošė istoriją, bet męs paliksime ją šaly, Ma- 


hometo šalininkai nebuvo persekiojami daugiaus Mekkos 


gyventojų, ir nusekė paskui pranašą į Mediną. Todėl juos 


|| 


praminė “Mochadžirais", tariant, bėgimo bendradraugiais; 2 


drauge su bendrakoviais (Ansar) iš Medinos jie padarė is- 


lamo diduniją. 

Uždavinis, kurį Mahometas norėjo inkunyti Medinoje, 
buvo nelengvas; reikėjo suorganizuoti naują tikėjimišką 
draugiją. Idant darbu „parodyti, jog pirmieji gentiniai ry- 
šiai naikinosi islamu, jis padarė 75 broliškas poras, kiek- 
vieną iš vieno bėglio ir vieno bendrakovio, kurie sekė vienas 
kitą, nežiurint į gimines ir turėjo skaitytis broliais. Gen- 
tiškieji vaidai išnyko, nė sena, nė nauja kruvina pagieža 
negalėjo daugiau kelti nesutikimo terp tikinčių. Buvo pa- 
statytas maldnamis, kurin sykis į sykį rinkosi visi, vė- 
liaus gi buvo sušaukiami tam tikro “šauksmo" (Bilal), 
idant išvieno po Imamo, vadinas, tame laike paties Maho- 
meto vadovybe atlikti abelną pamaldą. Tokios įstaigos ne- 
lengva yra priderančiai inkainoti; mylinti laisvę nežinanti 
grasos arabai tokiu budu junko prie tvarkos ir grasos. To- 
dėl šitą maldnamį vadino “kariškų islamo lankstynių vie- 
a", kasdieninę gi maldą, atkartojamą kasdien penkis kar- 
tus, užmiršdami apie jos tikėjimišką svarbą, lygino su 
abelnu mušio šauksmu (von Ranke). 

Apie tikėjimiškas priedermes pašnekčsime vėliau sa- 
vo vietoje, dabar pasitenkinsime tuomi tik, kad išaiškin- 
sime tuos prietikius į kokius pastatė save nauja tikėji- 
miška bendrija su stabmeldžiais ir Medinos žydais. Iki 
šitam laikui Mahometas turėjo labai paviršutinę ir neuž- 
tektina judajybės bei krikščionybės esmenybės pažintį. Jis 


manė, jog jojo mokslas susitaiko su šitų didžiųjų dvasiš- | 


kų draugijų dogmatais, ir jog jų šalininkai lengva bus pa- 
traukti prie jo tikėjimo. Kadangi Medinoje žydai ypa- 
tingai buvo skaitlingi ir tikėjimiški jų padavadijimai Ma- 
hometui matėsi sulyg tikslo tolygųs, tai jis pasiryžo tu- 
lus jų įvesti savo bendrijon; toki, antai paprotys maldoje 
veidu kreiptis, linkui Jėruzolimos, užlaikyti pasninką Jam 


Kipuro dienoje (10 tišri), ir tt Medinos žydai, norėda- 


— 517 

į naują pranašą ištirti sulyg jo pašaukimo, uždavinėjo 
jam visokius klausimus, idant atsižinoti, ant kiek jo at- 
sakymai sutinka su Mozės įstatymais ir ar jis ištikro nėra 
anuoju žadėtu Messijumi. Mahometas blogai kvotimą iš- 
laikė, nė kartą nepasakęs gerai patriarchų genealogijos ir 
žydai ant visados nusikreipė nuo jo. Iš savo pusės ir Ma- 
hometas, patyręs savo klaidą, pasiskubino nuo judajybės 
atsiskirti; pirmiausiai savo padavadijimą maldoje veidu 
kreiptis linkui Jeruzolimos jis pakeitė atsikreipimu į Mek- 
ką, o pasninką iš 10 tišri perkėlė į arabišką mėnesį Rama- 
dan, laiką, kuriame buvo duotas Korano apreiškimas (Sura 
2, 181). Jam tuojaus pasidarė aišku, kad jis veikia krikš- 
čionybės dvasioje ir tokiu budu pas jį užgimė teorija sulyg 
to, jog “rašto savininkai", kaip jis vadino žydus ir krikš- 
čionis, nors ir gavo apreiškimą nuo Muso (Mozės) ir Iso- 
(Jėzaus), bet vėliaus jie perkeitė ar pačius apreiškimo žo- . 
džius, ar jų aiškinimą (šitame mahometoniškieji teologai 
skiriasi) ir tokiu budu inpuolė į visokius išklydimus. Prieš 
krikščionišką mokinimą apie trejybę, kurią jis skaitė tikra 
tridievija (Dievas, Jėzus ir Marija) jisai Korane vedė 
smarkią polemiką. Jis tikrino, kad Isa teisingai buvo Die- 
vo pasiuntiniu, kurį Dievas stebuklais iškėlė, vienok ne- 
pripažino, idant jam ir jo motinai prigulčtų dieviška gar- 
bė. Bet rašto savininkai, prie kurių jis kartais priskaitė 
ir sabėjus, užima visai kitokį padėjimą negu stabmeldžiai: 
šitie visai teisybę pavertė į niekus, anie gi šiek tiek jos 
turi, nors sudarkytame pavidale. 

„Kas atsieina politiškų dalykų, tai Mahometas kaip 
Su žydais, teip su Medinos stabmeldžiais padarė užpuola- 
mą ir apginamą sandarą, palikdamas kaip vieniems teip 
kitiems jų buvusias teises ir papročius, tik jie turėjo grel- 
bėti pranašui karėje ir jokiu budu neprivalė remti jo prie- 
su. Pamaži paviršutiniškai prie bendrijos prisidėjo dide- 
ie chazradžitų ir auzitų dalis, nors jie visuomet pasiliko 
Dėjutais ir kritiškoje valandoje neištikimais šalininkais, 
dėlko Koranas tankiai juos nupeikia kaipo veidmainius 
(monafikun ). Širdyje inpykę ant svetimo ateivio, jie ap- 
verkė tėvų papročių puolimą ir, kaipo tikri arabai, su noru 


1350 
butų gryžę prie pirmesnio dalykų padėjimo; bet galybė 
buvo ne jų pusėje ir jie turėjo pasiduoti Mahometo šeimi- 
ninkavimui. š 

Mekkos gyventojai manė, jog jie laimingai atsikratė“ 
nuo netinkamo pamokslininko ir skaitė, kad mediniečiams 
jis teipgi greitai atsibos; bet jie skaudžiai apsiriko. Maho- 
metas sau už tikslą pasistatė apimti savo prigimtą gardą 
ir, nors šitas sumanymas galėjo išpradžių rodytis juokingu 
tam, kas žinojo skirtybę terp gana didelio vaizbiško gardo 
ir menkutės Medinos, vienok pranašas nė ant minutos ne- 
leido jos iš akių, kolai nepadare savo. Bet šitam reikėjo 
ne maža laiko; išpradžių Mahometas turėjo pasitenkinti 
vaizbiškų mekkiečių kirbinių (karavanų), kurios atgal ei- 
damos iš Syrijos ėjo arti pro Mediną. Šitas amatas Me- 
dinos gyventciams patiko kaip geriau nereikia, kadangi 
arabai, kaip ir kitos klajoklinės tautos, kurdai, turkmenai ir | 
k. iš prigimimo buvo plėšikais. Priegtam nevisuomet net 
buvo užlaikomas šventas mėnesis, kuriame viešpatavo vi- 
suomet taika ir šitoje dėstyje dalykui pasiekus Mahometą, 
jis kaltininkus atleisdavo, lengvai pabaręs (Sura, 2, 214). 
Ar jis pats davinėjo tam prisakymus, kaip yra tvirtinama, | 
liksis neatsižinota, bet jei ir teip tas butų, tai jo negalima 
už tai sunkiai teisti; toksai Rytų paprotys: ten leidžiama 
o kartais net prisakoma kariškas vylius ir visokia gudry- 
bė prieš nevidoną, buk tai biauriausia išdavybė ar atviras 
duoto žodžio laužymas. 

Žinomas dalykas, šitie užpuldinėjimai darė ne maža 
nesmagumo Mekkos vaizbininkams, kurie, vedami Abu- 
Sofjano, esančio nuo to laiko Mekkiečių viršaičiu, ryžosi 
tokiam plešimui padaryti galą. 16 kovo 624 m. ties šuliniu 
Bedr įvyko mušis ir, nežiurint į didelį mekkiečių viršinimą | 
skaitliumi, sulyginant su teisatikiais, šitie išlaimėjo pilną 
pergalę; daugelis prakilnių ir turtingų koreišitų pateko ne- 
laisvėn, kas, neskaitant paimto grobio, žadėjo dar gerą 
išsipirkimą.  Idant išvengti vaidų terp godžių arabų, Ma- 
hometas apreiškė, jog penkta grobio dalis turi priklausyti 
jam, tariant teisatikių išdui, lykis gi turi buti padalinta ly- 


= 335 

"giai terp visų mušio dalyvininkų. Be. įspudis, padarytas 
puikios pergalės Medinoje ir beduinams buvo dar didesne 
svarba negu grobis. Pačiame garde nieks daugiau neiš- 
dryso atvirai eiti prieš pranašą; vieni tik žydai nesuprato 
"tikro dalyko padėjimo, bet ir jie greitai buvo išvesti gana 
nepadoriai iš tikėjimo tariamai sau rymčiai. = Neužilgo 
potam menkas niekas patraukė su savim kruviną susirėmi- 
mą su žydiška genčia Kainoka; žydai turėjo pasiduoti; tur- 
"tai jiems buvo atimti ir jie patys išvaryti iš gardo. Džiaug- 
" damiesi tuomi, kad liko gyvais, jie skubino apleisti Arabi- 
ją ir apsisėdo senoviniame Bazane. Tas pats likimas se- 
kantį metą ištiko gentę benu-Nadir, kuomet mekkiečiai at- 
sikeršijo Mahometui ties Ochodu už sumušimą jų pernai 
metą ties Bedru. Ir tarytum šita nelaiminga tauta buvo 
kurčia ir akla visokiems prasergėjimams! Žydai buvo dar 
tiek neatsargųs, kad įėjo į susinešimus su Mahometo prie- 
šais laike teip vadinamos karės už apkasų 627 m. Per- 
galė ties Ochodu neatnešė mekkiečiams jokios naudos, to- 
dėl jie ryžosi apgulti Mediną su geromis arabams kariš- 
komis pajiegomis; žydai ir visokios beduiniškos gentės pa- 
žadėjo jiems savo pagelbą. Teisatikiai neišdryso šį kartą 
stoti į nelygią kovą su priešu atvirame lauke; jie užsidarė 
garde ir vieno perso Salmano patarimu padarė neprieina- 
ma raiteliams atvirą gardo dalį, apkasdami ją giliu ir pla- 
čiu ravu; nuo to šita karė gavo sau vardą už apkasų. 
Priešai labai pyko už tokį darbą ir kaltino Mahometą var- 
tojime nepriderančių gudrybių, tuomi labiaus, kad tas nu- 
sidavė ir jie turėjo gryžti atgal su nieku. Ir šiuo žygiu 
Žydams teko savo atsiimti. Mahometas iščjo dabar prieš 
benu-Koraicą; žydai buvo sumušti ir nusprendimas mirti- 
nai sergančio Sa'ado, auzitų vado, kuris buvo ant jų įnir- 
tęs, skelbė, jog vyrai turi buti nugalabinti, o moterys ir vai- 
ai paversti į vergus. Mahometas užtvirtino šitą nuspren- 
mą ir 600 žydų buvo užmušta. Baudimas buvo žiaurus, 
t pilnai sutinkąs su tuolaikiniais kariškais įstatymais, teip 
ad nėra jokio pamato Mahometą laikyti už tai žiaurum ir 
Klastingu, nors teisybė, yra tai baisus žydų išmušimas. 
ėlei šito kaltinimo pilnai teisinga bus patėmijus, kad ši- 


tie 600 nedaug ženklina sulyginus su tais 4.500 saksonų, 
kuriuos krikščioniškasis karžygis Karolis Didysai paliepė 
išgalabinti ties Alleru,  Išlygos, duotos benu-Kinoka ir 
benu-Nadir, arabų supratimu, buvo labai lengvos ir Ma- 
hometas parodė, kad jis toli nuėjo savo vienalaikių priekin, 
išduodamas prisakymą, draudžiantį kaneveikti kritusių la- 
vonus, kas buvo inprasta tometinėje barbariškoje gadynėje 
ir net daug vėlesniame laike. 

Tarytum, Mahometui toli dar buvo iki įvykdymui jo 
švento tikslo — Mekkos paemimo, bet jis surado kitą, 
greitesnį budą jo pasiekimui. Jis ryžosi su nedaugeliu ben- 
drakeleivių eiti pas šventas vietas ir išpildė savo pasiryži- 
mą pavasary 628 m., žinoma, keleivio drabužiuose, apsi- 
ginklavęs tik kardu. Jis skaitė, kad mekkiečiai jokiu budu 
neišdrys daryti ką bloga jo žmonėms šventame mėnesy, jei 
tik žinos, kad jie atėjo su taikiais mieriais. Teisybė, jis 
pats prie tuometinių sąlygų nepaisė šito papročio ir jo lau- 
žymą skaitė atleistina nuodėme, vienok jis žinojo, kad jo 
priešininkai, senų arabiškų papročių apgynėjai, vargiai at- 
simokės jam tuomi patim. Vienok tai buvo žingsnis labai 
pavojingas juo labiau, kad, vos tik išsiaiškino, mekkiečiai 
subruzdo. Chodeibidžoje Mahometas apsistojo ir šitame 
kritiškame padėjime vėl išsireiškė jo politiškasis nuoregu- 
mas. Nors mekkiečiai labai buvo nemalonųs neprašytam 
svečiui ir išanksto pramatė, kad esant terp jų ir ištikimųjų 
kruviniems vaidams, buvimas jų ant šventės butinai turi 
privesti prie kraujo praliejimo, vienok jie neturėjo jokios 
tiesos užginti jam ant šventės buti. Po ilgų tarybų jie 
ryžosi padaryti su juo sutartį, sulyg kurios šiuo kartu Ma- 
hometas turėjo gryžti atgal, kitą gi metą jam leista buvo 
ateiti trims dienoms į Mekką ant šventės keleivio drabu- 
žiuose. Tdant parodyti tą galimu, buvo pasiųlyta susitai- 
kyti dešimčiai metų, prie ko abi pusčs galėjo daryti sau 
šalininkus; Mahometas prižadėjo koreišitams išduoti jų 
pabėgėlius, kuomet mekkiečiai nebuvo varžomi tolygum 
pažadu sulyg pereinančių jų pusėn Mahometo šalininkų. 
Mahometas paskubino priimti šitas išlygas, nors bendrake- 
leiviai jo labai nesitenkino jomis. Tokiu budu jis pilnai 


žėd | ika dis rr 


7857 — 

atsiekė savo tikslą, jei ne šioj valandoj, tai bent ateina- 
mame laike; su tikrybe galima buvo laukti, jog pranašui, 
apsigarsėjusiam jau visoje Arabijoje, pasirodžius ant šven- 
tes Chadž savo pasekėjų priekyje, visų atidžia bus atkreip- 
ta į Jį ir jo kelionė pavirs į triumfališką iškilmę. Teip tas 
ir atsitiko sekančiais 629 m., kuomet Mahometas, sutin- 
kamai su nutarimais pasirodė Mekkoje, koreišitams, buvu- 
siems atkakliuose vaiduose su tikinčiais, arba dėl ko nors 
kito priklausiusiems prie nenuoramų, prasišalinus į arty- 
miausius kalnus galimo atsitikti kruvino susirėmimo iš- 
vengimui. Dabar kiekvienas, kas Mekkoje turėjo nors 
lašą politiško nuoregumo, žinojo, kad ateitis priklauso isla- 
mui ir sumaningiausieji, k. a. Chalid ibn al Valid, pergalė- 
tojas prie Ochodo, žinomas vėliaus dieviško kardo vardu, 
ir Amr ibn el-Azi, buvęs paskui Aigipto vietininku, pasi- 
skubino apreikšti savo atsivertimą; kiti, kaip Abu Sofjan 
ir Abbas, nedryso atvirai tą padaryti, manydami, jog gali- 
ma palaukti, kol Mahometo reikalas įgaus rimtesnį pavida- 
lą. Tas vienok neilgai truko; jau sekančiame mete Maho- 
metas įsiveržė su didokomis pajiegomis, kad Mekką apimti. 
Pageidaujama priežasčia tame patarnavo jam mekkiečių 
chadeibidžiškės sutarties sutarimų laužymas. Dabar rei- 
kalas vertė pasiskubinti ir Abu Sofijaną ilgiau nelaukti: 
jis nuėjo į Mahometo stovyklą ir nuo savo tikėjimo atsisa- 
kė. Visas gardas be jokio kraujo praliejimo perėjo į ran- 
kas Mahometo; tik keletas nenuoramų priešinosi pranašui. 
Jis paliepė išdaužyti stabus ir nubausti kaikuriuos ypatin- 
gai nemėgius jam žmones, apskritai gi visiems dovanojo. 
Šventos vietos ir ceremonijos buvo palikta ir toliaus. 

Mahometas savo tikslą pasieke. Dar kartą tokipitai 
susivienijo su draugiškomis jiems beduiniškomis gentėmis 
idant pasipriešinti tikintiems ir savo laisvę apginti, bet vel- 
tui: jie buvo sumušti galutinai po karštam mušiui ties 
Choneina, pietinės Arabijos pasienyje. Dar pirma kelio- 
nės į šventas vietas 629 m. Cheibaro žydai Šiaurvakarinėje 
Arabijoje buvo intraukti į karę ir paveikti; dabar po mu- 
šiui ties Choneina iš visų Arabijos kraštų pludo Medinon 
pasiuntinijos išreiškimui savo pasidavimo pranašui.  Ma- 


hometas priėmė jas su pagarba, bet pareikalavo atsisakyti 
nuo stabų, priimti pranašą, kasdien atkalbėti penkias mal- 
das ir mokėti išdan duokles. Tris pirmus reikalavimus 
beduinai skaitė už niekus; paskutinis gi buvo jiems didele 
sunkenybe, bet toje valandoje negalima buvo nieko atkeisti, 
nes Mahometas buvo neprilenkiamas. Jie turėjo sutikti, 
idant su jais eitų keletas tikinčių jų bendragenčiams islamo 
padavadijimų perdavimui ir duoklių rinkimui. 

Mahometas tuo tarpu užsiėmė jau naujais dalykais. 
Jis net laiškus išsiuntė pas graikų ciesorių, Aigipto vieti- 
ninką, gassanidus ir persų didįjį karalių, kalbindamas juos 
primti islamą. Jis rengėsi karėn su bizantiečiais ir tvir- 
tai ryžosi išmėginti jauną islamo vieką su kaimyniškomis 
tautomis. Bet pirma to reikėjo galutinai pabaigti su stab- 
meldybe pačios Arabijos rubežiuose. Todėl jis 631 m. iš- 
siuntė savo žentą Ali į Mekką su labai svarbiu dokumentu, 
kurį męs randame Korane (Sura, 9) su antrašu: “Dievo 
ir jo pasiutinio garbintojų stabų išsižadėjimas“. Nuotrau- 
ka šita su iškilme buvo perskaityta Mine akyvaizdoje su- 
sirinkusių maldininkų. Ir po šiai dienai į ją galima žiu- 
rėti, kaipo į pagrindinį islamo padėjimą, ant visados nulč- 
musį jo atnašą prie kitų tikėjimų pasekėjų. Jo akstinas 
yra tame, kad tolesniam laikui niekas iš D neturi buti 


2 


kuris 7 1 tokios sutarmės, liekasi pasirinkti is“ 
lamą arba karę. Karė prieš netikius 'jau nuo pat pradžios 
Mahometo Medinoje apsibuvimo buvo dedama prieder- 
mėn musulmanui. (Sura 2, 186 ir sek., 212—213). 

Dar kartą Mahometas leidosi kelionėn į Mekką, teip 
vadinamon “atsisveikinamon kelionėn“, laike kurios jis 
turėjo progą pasakyti kalbą, kurioje aštriai inkalbinėjo ara- 
bams, kad ant toliaus senieji papročiai atsimeta ir kad is- 
lamas ant visuomet padaro vienybę ir lygybę tikintiems. Ši- 
toj kalboj Mahometas dar kartą parodė save karštuoliu, o 
ne politiku; jei jis butų geriaus pažinęs arabus, tai butų 
supratęs, jog jis reikalauja negalimo. Tai čia, tai ten be- 
duinai pradėjo jau šurmuliuoti ir visoki asmenys, vyrai ir 


„a. 


——331— 
moterys bandė savu žaru atlošti, panašiai Mahometui, pra- 
našų rolę, idant kovoti su juo jo paties ginklu; bet seniui 
pasisekė nesmagumų išvengti: jam neteko sulaukti šitų 
pairtuvių išsiveržimo. Vasarą tų pačių 632 metų jis pasi- 
mirė savame name Medinoje. 

Mahometo biografams visuomet buvo sunku kaip rei- 
kia inkainoti jo asmenį. Šitas neturi nė vieno stebinti, ka- 
dangi, be abejonės, jis buvo visai nepaprastu žmogumi. Jo 
asmenyje apsireiškia dvi įvairios dvasios linkmės, kurios 
niekur daugiau neatsitinka vienu laiku ir paprastai net 
atstumia viena kitą: tai yra nepergalimas užsidegimas ir 
šaltai apskaitytas gyvenimiškas sumaningumas. Iš dalies 
tas darosi aiškum, atmenant, kad jis atvirai skelbti islamą 
išėjo jau suaugusiame amžyje, vadinas, tokiame amžyje, 
kuriame jaunybės svajonės ir karštis arba visai išdulksta, 
arba gi buva valdoma sumaningumo apskaitymu. Męs vi- 
sai neteisingai kainotume istoriškas buitis, jei neatkreiptu- 
me atidžios į tai, kad jau mekkiškame periode Mahometas 
mokėjo su dideliu gudrumu ir taktu apeiti pavojus, gre- 
siančius jam ir jo mažai bendrijai; antra vertus, nereikia 
teipgi užmiršti ir to, kad Medinoje ir net laike savo atsi- 
sveikinamos kelionės pas šventas vietas jis su jaunybišku 
lankstumu ir nepergalima jiega stojo už savo tikėjimiškai 
dorišką idčalą. Vienok labai tankiai atsitinka, kad dau- 
gelis krikščioniškų mokslinčių linkę jo biografijoje įvairiai 
kainoti jo pobudį: mekkiškąjį pamokslininką jie nesibaido 
palaikyti tikru pranašu, bet peikia mediniškąjį vadą kaipo 
apgaviką ir gašluną. Šitai manoma, kad vėlesniame Ma- 
hometo gyvenimo periode jo pobudyje apsireiškia tokios 
silpnybės, kurių pirmiau, tarytum, visai nebuvo ir kurios 
apskritai visai nedera jo pranašiškam pašaukimui. 

Kas atsieina paskutinio tvirtinimo, tai ginčytis dėlei 
„to yra visai benaudos. Kas mano drauge su mahometo- 
niškais dogmatininkais, jog pranašas butinai turi buti be 
dėmės, tai tam Mahometo biografija suteiks nemaža sun- 

enybių ir jis vargiai pasitenkins tuomi, ką teisatikiai pa- 
duoda jo išteisinimui.  Arabui Mahometas yra malonumo 
„Ir išmaningumo pavyzdžiu; budai jo, panaudoti prieš jo 


— 340 — 
asmeniškus priešus, prieš mediniškus žydus ir tt. arabui 
matosi greičiau maloniais negu perdaug aštriais, kuomet 
europinis mokslinčius mato juose tik žiaurumą, gudrumą ir 
kerštą. Bet reikia tik atminti karalių Dovydą, kuris jei 
ir nesiskaito tikru pranašu, tai bent dorųjų žmonių laiko- 
mas patinkamu Dievui karžygiu-karaliumi; tąsyk mums 
bus aišku, jog tikintiems niekuomet nė į galvą neatėjo pa- 
abejoti sulyg dieviškos Mahometo pasiuntinybės dėlei to, 
kad jis dalinosi su savo tauta visomis jos tautiškomis silp- 
nybėmis. Juos greičiau suramino tas, kad jis leido ka- 
riauti šventuose mėnesiuose, apsivedė su savo posunio Zai- | 
do pačia ir tt., žodžiu, toki dalykai, apie kuriuos buvo ne- 
girdėta pas arabus ir kurie prieštaravo jų senovės papro- 
čiams; bet šitame tai jie ir matė priparodymą, jog; Maho- 
metui yra kitoki įstatymai negu visiems kitiems arabams. 
Męs gi, katrie nesutinkame su šituo manymu net toje dė- 
styje, jei pripažystame Mahometą pranašu, neturime už- 
miršti apie žmogaus silpnybes ir turime teisti ir matuoti 
žmogų vienintčliu teisingu mastu, atsižvelgdami į jo ga- | 
dynę ir bendrataučius; tąsyk męs išvysime, jog jis ir Me- 
dinoje priderančiai savo dalį atliko. Net tankiai nupeikia- 
mas jo gašlumas, skatinęs jį kaip manoma, vesti visą tu- 
ziną pačių, yra nedaugiau, kaip hipotėza, kuri mažai test- 
tinka su jo prastu ir taisyklišku gyvenimo budu. Gal but, 
skatinančiomis šitų jungimųs priežastimis buvo politika ir, 
sumaningas apsiskaitymas, o visai ne begalinis gašlumas, 
tuomi labiau, kad jis liuosai galėjo, neatkreipdamas nieke- 
no atidžios, turėti tiek vergių, kiek jam norėjosi. 

Teipgi negalime prileisti beišlyginio teisingumo, daro- 
mam Mahometui išmetinėjimui, jog jis teisino savo truky- 
bes ir silpnybes, nusisiųsdamas prie tariamųjų dieviškų ap- 
reiškimų. Reikia turėti omenyje logikos pasekmes sykį. 
priimtos jo ant savęs dieviško pasiuntinio rolės; pana-, 
šiuose jautriuose atsitikimuose draugai ir priešai reika- 
lavo nuo jo dieviško leidimo parodymo ir jis negalėjo atsi- 
sakyti nuo šito reikalavimo išpildymo. Jis galėjo, žinoma, 
kartais duoti atsakymą, kuris musų akyse butų padaręs di- 
desnę garbę jo doriškam pobudžiui. Bet negalima nema- 


— 341 — 
tyti, kad atsakymas jo niekuomet nesirubežiavo jo asme- 
niškais reikalais, bet visuomet protingai buvo apskaitomas 
tuomi, kad, kiek išlygos tą leido, visiškai pabaigti su klau- 
simų patenkinat kiekvieną, teip kad jis ištikro nesutiko su 
jokiu prieštaringumu ir nedarė jokios blogybės savo 


 vertybei. 


48. Koranas, Padava ir Fik. 


Nusisiuntimo raštai. I. — Koranas: Sale vertimas (į anglų kalbą 
1774 m., tankiai buvo perspaudomas vėliau); slg. E. M. Uerri, 4 com- 
prehensive commentary on the Ouran (4tom.); Rodwell (2-ra laida 1876 
m.) ir Palmer (S. B. E. VI, IX) vienas ir kitas anglų kalboje; Kazi- 
mirski (1854) prancuzų kalboje; vokiški vertimai; Valio (1828) ir 
Ulimanno (6-ta laida 1862 m.), teipgi Ruekkerto (ištraukomis autoriui 
mirus išduota Muellerio 1888 m.). Kaipo įžanga: G. Veil, Historischkri- 
tische Einleitung in den Koran (1844). "T. Noeldeke, Geschichte des 
Korans (1860 m.).  Hirschfeld, Beitraege zur Eiklaerung des Koran 


1886 m. 

II. — Padava. Goldziher, Muhammendanische Studien (2 tom. 
1889—1890 m.); apie padavinius papročius šnekama ypatingai antra- 
me tome. 

III. — Fik. E. Caxay, zur aeltesten Geschichte des muhammeda- 


nishen Rechts (Sitzungber. Wien. LXV). Goldziher, Die Zehiriten (1884). 
K. Snouk-Hungronje, Niewe Bijdragen tot de kennis van den Islam 
(Bijdragen Kon. Inst. Haag. ser. 4. dl. VI) ir kiti to paties autoriaus 
veikalai. — 

Labai pasiplatinęs klaidingas manymas, jog Maho- 
metas palikęs islamą pilnai užbaigtų, lyg šitas tikėji- 
„mas ilgainiui, nebutų plėtojęsi įvairiose linkmėse.  Many- 
„mai sulyg šitų įvairių linkmių, žinoma, nesusitaiko terp sa- 
„vęs. Vienas čion mato išsigimimą, kitas — antraip, pir- 
myneigą; bet teisingai pripažinus, tai ir čion yra šviesa ir 
šešėlis. Viskas, ką Mahometas numirdamas paliko, ne- 
„ Skaitant daugybės mokinių, jo mokinimu inkvėptų, susidėjo 
Iš tam tikro skaitliaus apraiškų, nesuvestų tvarkon ir ne- 
aprupintų reikalingais jų supratimui istoriškais paaiškini- 
mais, teipgi iš pavyzdžio jo paties gyvenimo tame pavida- 
le, kokiame jis išliko atmintyje. Čion norime kiek nuose- 
' kliaus aprašyti šitą likusį po Mahometui turtą, kadangi jis 

visiems laikams likosi didžiausiu islamo lobiu. 

Laike savo viešo veiklumo, Mahometas pasakč labai 
daug žodžių, turėjo daug kalbų ir pamokslų; bet juose yra 
tam tikras skirtumas, kuris puola į akis ypatingai savo for- 


ma. Šitai, kuomet jis kalbėjo Dievo asmens vardu, tai pa- 
prastai vartojo ritmuotą prozą, kuri suteikė kalbai prakil- 
nų pobudį ir pas senovės arabiškus kachinus buvo pada- 
vine orakulams forma. Vienok jos pritaikymo budas įvai- 
riuose Mahometo gyvenimo perioduose gana įvairus; iš- 
pradžių jis išsireiškia trumpais ritmuotais sakiniais, vėliaus 
jie eina vis ilgyn, ritmas darosi mažiaus aiškus, 0 rymas 
vis parinktinesnis ir vienodesnis, nors šita ypatybė niekur 
nepranyksta. Visi žodžiai, kuriuose jis yra pastebiamas ir 
kuriuose šnekančiu asmeniu yra ne Mahometas, bet Allach, 
priklauso prie apreiškimų skaitliaus, visa kas kitas, neatsa- 
kantis šitai išlygai priklauso padavai. 

Apreiškimai turi vardą Koran (skaitymas, perdavi- 
mas), kuris priklauso, kaip atskiroms nuotraukoms, teip ir 
jų visybei. Mahometas, nemokėdamas pats nė skaityti, nė 
rašyti, išdalies prisakinėjo raštininkui užrašinėti šituos ap- 
reiškimus ant popieros sklypelių, kaulų, palmų lapų, akme- 
nų ir tt.; kitos gi nuotraukos užsiliko ypatingai dievobai- 
mingų žmonių atmintyje. Jau prie pirmojo chalifo Abu- 
Bekro, vieno tų raštininkų Zaid-ibn-Tabito buvo sudėtas 
rinkinys, esmeniškai maža kuo tesiskiriąs nuo to, kurį turi- 
me dabar. Sulyg chalifo Osmano (644—656) prisakymų 
po to paties Zaido ir kitų Korano žinovų užžiura, tekstas 
buvo galutinai sutaisytas; prieto ir atskirų nuotraukų tvar- 
kai buvo induota neatmainoma forma ir visur įvesta viena 
ir ta pati tarmė, butent, koreišitų tarmė. Egzemplioriai, 
skiriantiesi nuo šito pavyzdžio, jei jie dar ir buvo, buvo su- 
jieškomi ir deginami, teip kad apie tulas įvairybes žinome 
tik nuo vėlesnių kompiliatorių. Iš šito su tikrybe galima 
spręsti, kad prie Osmano veikta pilnai sąžiningai ir, jei 
kas ir ištruko, tai tik mažumas eilių, neturėjusių jokios 
svarbos sulyginant su visybe. Veilio ir kitų mokslinčių ma- 
nymas, kurie nužiurėjo, jog buvo daroma tyčia permainos, 
nebuvo patikrinta kuostropiausiai tyrinėjant. 4 

Vienok atskirų apreiškimų kaleina ir dalinimas jų į 
30 perikop, arba 114 surų (antrašų) grynai savarankiški, 
kas padaro kritikai nemaža darbo, teip kad mums butų 1a- 
bai akyva išdėjus nuotraukos chronologiškoje kaleinoje, 


—319— 
idant galima butų išaiškinti jų psychologiškos pusės turinį 
sulyg Mahometo biografijos; antra gi vertus šitie neužgin- 
čijamai originaliniai liudijimai savu žaru duotų šviesą pa- 
čiai jo biografijai. Ant laimės męs turime tam kelis įvai- 
rius kelius. Viena, dar nuo senovės, sulyg vienos abelnai 


sis aa A 
Miltai LN ls 
gai A No asai k 
Tau Bilebs as aka Kebi 

Ansi AŽA ja - 5 r TA 9 


SE SUĖŽA, 
-. 2 + 8 “1 
dur) LL) s dao 
UA) Nuo 
: 4 "= k g E k d 
la ys lažas «5538 


I p Š 504 APavrPA S 
EAT MA 


8 las 

ŠE Aa L AKL55S 523) Ad 
L < r 4 — Ą 
41 = 8 Ž 
r kp p . 
USA), 


> 2 Me ar . > 112 „Al 
LN kan pad ALGS 


Lt 
“ 
5 
k: Ta4555 A a 14, < ? 1 ASN Oi 
Pav. 58. Puslapis iš Korano. 


ištikimos padavos, suros antrašuose paženklinta — vie- 
nos kaipo mekkinės, kitos kaipo medininės. Bet suros, ypa- 
tingai ilgesnėsės, tankiai yra sudčtos iš kelių lygiai, įvai- 


rių nuotraukų, nesutinkančių viena su kita sulyg laiko; to- 
kiu budu negalima pilnai antrašui tikėti, jog visa sura iš- 
tikro priklauso mekkiniam arba medininiam periodui, At- 
sitinka teipgi, kad padava svyruoja savo nurodymu, o kar- 
tais net pasako, kad vienos ar kitos suros apreiškimas yra 
duotas du kartu. Tokiu budu, europinis mokslinčius ne- 
gali pilnai pasitenkinti šituo grynai viršutinišku ženklu; 
bet yra kitas budas nusprendimui laiko, prie kurio suros 
priklauso, butent, sulyg jų pačių turinio, tankiai duodan- 
čio labai aiškius nurodymus, teip kad abelnai suvedimas į 
chronologišką tvarką nepadaro nepergalimų sunkenybių. 
Prie to reikia pridėti, jog supratimui surų turinio, kaip 
sulyg kalbos teip ir sulyg prasmės, didelę pagelbą gali duoti 
puikųs arabiškų bei persiškų raštininkų darbai. Dar labai 
sename laike buvo raštiški sunkių žodžių ir mažai supran- 
tamų vietų apsvarstymai, galiaus ir pirma to buvo esmens 
aiškinimai, kuriuose buvo privedama padavos apie aplin- 
kybes ir asmenis, iššaukusius vieną ar kitą apreiškimą. 
Vėlesniuose rinkimuose be to surinkta dar daug kitų pa- 
davų, iš ko pasidarė sutraukos, atsižymėjusios dideliu pa- 
rankumu vartonei. Didelę autoritybę Rytuose turi Bai- 
dhavi XIII metašimčio užrašai, kurie vėlesnių raštininkų 
papildymais bei aiškinimais vėl buvo padidinti. 

Apskritai, šventos knygos turinys labai suprantamas, 
nors, kaip nurodėme augščiau, pranašo stylius įvairiame 
laike parodo gana didelį skirtumą.  Senesnėse surose sty- 
lius gyvas ir augštas; trumpi sakiniai su prakilniais pa- 
veikslais, iškeikimais, turinčiais patikrinti teisybę, ir uo- 
liais užsipuolimais ant priešų kurie pranašą pajuokė ir ne- 
tikėjo jo pasiuntinybei.  Pragariškos bausmės varsuota 
kuoveizdžiausiai ir atsikartoja daugiau negu reikia. Vė- 
liaus pranašų istorija išdėta ant pirmutinės vietos, stylius 
žudo pirmutinį gyvumą ir tam tikruose išsireiškimuose, 
be ypatingų nukrypimų pereina į apsakomąją formą; bet 
kartais pranašui visgi pasiseka apdirbti savo kalbos daly- 
kas ir paduoti gražų pasakojimą meiliškos Juozapo su pa- 
čia Potifara istorijos paveiksle (sura 12), tapusia nuo- 
tolaik teip populiariška Rytuose ir daugelio persiškų ir tur- 
kiškų eilininkų apvilkta į počtišką stylių. Galiaus, vėlesnio 


sa A 


su — 

periodo suros parašyta jau be pirmesniojo užsidegimo ir 
eno, gana silpau styliumi, nors sulyg turinio jos kuosvar- 
biausios. Teisybė čion vis dar atsitinka apsakomieji ir 
mokinamieji straipsniai, bet teologas-juristas visur duoda 
save jausti ir ilgesnieji straipsniai pašvęsta teologiškai po- 
lemikai prieš krikščionis ir žydus, arba apima apeiginius 
padavadijimus.  Dėlto jie niekuomet nebuvo teip popu- 
Jiariškais terp tikinčių kaip, pav., 112 sura, kurioje yra, 
nors ir trumpas, bet labai suprantamas tikėjimo išpažini- 
mas, arba 4 sura, teip vadinama “Faticha", kuri musul- 
manų yra skaitoma visose gyvenimo aplinkybėse ir gali 
buti prilyginta prie Tėve musų, kaipo gi ir tulos kitos eilės, 
kurias išskaityti neturime išgalės. 


ano 


buo 66 | 


| 2 
1 ia "P 


I Es6UM 45 


Pav. 59. Miniatiuriškas Korano išdavimas. 


„ „Koranas, kaip tą parodo pats jo užvadinimas, buvo 
skir lamas skaitymui, vadinasi, skaitymui garsu.  Ilgai- 
Nui šitas skaitymas pavirto į savo budo mokslą, toli ne 
kiekvienam pasiekiamą, teip kad šitą šventą knygą skaito 


o 

ne teip, kaip visas kitas knygas, tik kaipo Torą sinagogoje, 
iš dalies skaityte, iš dalies gieste. Be to, kiekvienam deda- 
ma priedermė išmokti atmintinai gerokus straipsnius; bet 
buvo, ir dabar yra, nemaža žmonių, kurie žino atmintinai. 
visą Koraną. Todėl vargiai tereikia minčti, kad visuome- 
niško apšvietimo dalyke Koranas lošia labai svarbią rolę, 
o kartais net buvo vienintėle švietimo medžiaga; juomi pa- 
remtas patsai kalbos mokinimas, teip kad islamo platini- 
mas eina drauge su arabiškos kalbos platinimu, ir visa ma- 
hometonų rašliava ar ji bus arabų, persų, turkų ar malajų 
kalboje, yra apstinga atminimais, numojimais, išvyzdžiais 
perimtais iš Korano. Apskritai sunku yra pakaktinai in- 
kainoti didelę šitos knygos vertę tikėjimiškam viso maho- 
metoniškojo svieto gyvenimui, 

Daug mažesnę intekmę turėjo kita senovės islamo 
versmė: padava, nors istoriškam tyrinėjimui ji suteikia ap 
stingą medžiagą. Išpradžių padava perdavinėta žodžiu, 
kadangi abelnai rašliaviškas arabų veiklumas prasideda tik 
nuo antro Chidžios metašimčio.  Padava arabų kalboje 
vadinama Hadith ir apima nevien tą, ką, be užrašyto Ko- 
rane pasakė, ar nuveikė Mahometas, bet paduoda teipgi 
maždaug nuoseklesnes žinias sulyg Mahometo gyvenimo ir 
jo vienlaikių. Korane nėra pilnos įstatymų sistemos teip, 
kad labai greitai po Mahometo myriui įvyko dideli nesusi- 
pratimai sulyg to, kaip reikia elgtis viename ar kitame at- 
sitikime. Tad, žinoma, su klausimais pradėjo kreiptis prie 
likusių gyvais Mahometo šeimynos narių ir jo artymų 
draugų, pav., prie jo išmintingos ir veiklios pačios Aišos, 
klausdami jų, ar neišsitarė kaip nors Mahometas sulyg pa- 
našaus atsitikimo, arba kaip jis pasielgtų panašiame atsiti- 
kime. Tas ką pranašas Sonna veikė, ar leido, buvo nor- 
ma, prie kurios pasekančios kartos stengėsi taikyti savo 
pasielgimus.  Suprantamas dalykas, kad visuomet buvo 
gana žmonių šiteipos elgiančiųsi. Išpradžių, be abejonės, 
elgėsi gana sąžiningai, kadangi atviras melas galėjo buti 
parodytas likusių gyvais pranašo draugų, bet neužilgo pra- 
sidėjo įsiskverbti melagingos žinios, kurios smarkiai pla- 
tinosi apielinkėse, esančiose toli nuo islamo lopšio. Ilgai- 
niui tokių padavų skaitlius išaugo iki begalės, teip kad 


= ML — 
beveik kiekvienas pasielgimas, kiekvienas manymas at- 
rado sau išteisinimą atsakančioje padavoje. 

Šitas vertimas blogybėn turėjo antgalo tapti aiškiu ir 
patiems arabams ir dėl tam tikro užtikrinimo, jog turima 
reikalas su tikrąja padava, rimtieji tyrinčtojai ėmė tikra 
tik tokią padavą, kurios perdavimą perdėm galima buvo 
nusekti iki pačių akiregių. Net ir tuomet, kaip padavos 
buvo užrašytos, skaityta reikalingu paduoti visą liudininkų 
eilę nuo pirmojo pasakotojo iki paskutiniam; šito papro- 
čio pedantiškai laikėsi ir toliaus, net tuose atsitikimuose, 
kuomet tam tikra padava buvo žinoma kiekvienam iš vi- 
siems prieinamo rinkinio. Panašaus budo liudijimų eilė 
vadinama “padavos grandinių“ (isnad), kuris buvo tikru 
arba silpnu, ištikimu arba melagingų. Tokiu budu vėles- 
nieji rinkėjai turėjo rinkti iš visos kruvos melagingų liu- 
dijimų; teip antai tvirtina, jog vienas tokių rinkėjų Bok- 
chari (IX metašimty) surinko savo rinkinį iš 7275 ištiki- 
mų padavų, terp kurių dar daugelis atkartojimų iš baisios 
600 tukstantinės apšties.  Grynai paviršutinė atžymybė, 
kurios laikėsi jisai, kaipo ir kiti žinomi rinkėjai, Ibn- 
Madžech, Abu Davud, Tirmidzi, Muslim, Nasai, kurių rin- 
kiniai teisatikių skaitomi kanoniškais, leido dar daug to- 
kio, kas sulyg musų kritiškų supratimų negalėtų buti pri- 
imta. Vienok daugumas to turi svarbą, jei ne paties Ma- 
hometo laikams, tai bent apsipažinimui su senoviškomis 
srovėmis islamo visuomenėje; bet nereikia paleisti iš akių, 
kad šituose rinkiniuose yra daug branginamos medžiagos, 
turinčios nepaabejojamą autentiškumą. 

Padava islame niekuomet nepasiekė to populiarišku- 
mo, kokį turėjo Koranas. Nors minčti rinkiniai padalinti 
1 tam tikrus skyrius, bet plačiajai visuomenei šitas skaity- 
mas toli nėra tinkamas, kaip dėl jų margai išmėtyto turi- 
nio, teip ir dėlto, kad aplengvinimui jų supratimo yra bu- 
tinai ypatingi paaiškinimai sulyg kalbos ir prasmės. Tei- 
sybė, arabiškojoj rašliavoj panašių veikalų netruksta, ka- 

angi padavų mokinimas teologiškose mokyklose per išti- 
Sus metašimčius padarė ir, iš dalies, lygšiol tebepadaro 
teologiškai teisiamybinio mokslo esmenį. Bet iš to jau 
matyt, kad rinkiniai Chadit tapo moksliško tyrinėjimo da- 


— 348 — 

lyku. Net padarytos vėliau sutraukos ir turėjusieji dide- 
lę užuojautą mažyčiai rinkinėliai su keturioms dešimtimis 
padavų negalėjo dalyko padėjimo permainyti. Nors juose 
buvo išdčtos taisyklės, sulyg kurių turėjo elgtis atskiri as- 
menys ir iš dalies valstybiškieji valdininkai vienose ar ki- 
tose aplinkybėse, bet jos išdeda labai neparankioje formo- 
je, teip kad kartais buvo galima jos aiškinti visaip; todėl 
jų pritaikymas prie tam tikrų atsitikimų darė nemaža sun- 
kenybių. Todėl visai prigimta, kad rinkiniai Chadit buvo 
išstumti trumpų sutraukų, kuriose islamo mokslas buvo iš- 
dčtas trumpose ir suprantamose taisyklėse. Tokiomis tai 
sutraukomis yra knygos fik; mahometoniškoje rašliavoje 
yra jų baisi daugybė. 

Žodis fik išpirmo reiškė ne ką kitą, kaip mokinimą 
islamo praktikos; vėliaus juomi pradėjo vadinti tą mokslą, 
kuris mokina iš Korano ir iš Chadito išveda padavadiji- 
mus, turinčius įstatymo galybę.  Menkas mokytojapalai- 
kis, nusisiunčiąs ant Mahometo ir mokinęs, kiek jis pats 
težinojo, naujai atsivertusius maldinio garbinimo, ilgainiui 
tampa mokytu teoretiku, kuris iki mažmožiui žino ir gali 
pasakyti, kaip reikia elgties visose gyvenimo aplinkybėse. 
Žinoma, tas nebuvo sunku, jei sykį tas buvo parašyta Ko- 
rane, įsteigta Mahometo Chadite, arba nurodyta pasire- 
miant jo pavyzdžiu. Bet kas gi žinojo visas padavas ir 
kaip reikia ilgėsi, jeigu jos priešinosi vienos kitoms, arba 
nesitaikė su Koranu? Tąsyk reikėjo duoti maž-daug dik- 
toką laisvę proto išvedžiojimams ir daryti pasirinkimą su- 
lyg nuosavo supratimo.  Veikiai iškilo nesutikimai net 
terp pačių pirmiausių autoritetų ir, kadangi aplinkybės ne- 
tiko laisvesniam supratimui mokyklos viduje stengtasi kas 
sykis vis greičiaus laikytis korano ir padavos raidės; ypa- 
tingai zachiritai šitą palinkimą nuvedė iki juokų. Praktiš- 
kas butinumas noroms-nenoroms privertė pasiduoti kai- 
kuriems žymesniems senovės įstatymo mokytojams. Tokiu 
budu visi vėlesnieji mahometonai, jei tik jie pripažysta ofi- 
cialinius rinkinius Chadit, vadinas, jei priklauso prie Sun- 
nitų, dalinasi į Chanafitus, Malikitus, Šafeitus arba Chan- 
blitus, žiurint į tai, ar jie autoritetu pripažysta mokyklas 
Abu Chanifo, Maliko, Šafei arba Achmedo Chanbalo; ši- 


2917 
mokyklų įsteigtojai gyveno II ir III Chidžros metašim- 
"čiuose. Skirtumas terp šitų keturių linkmių, arba, kaip 
paprastai sakoma, Madshabų labai nežymus, idant reiktų 
imtis čion jo aiškinimu, juo labiau, kad šitie šešėliai į 
teisybę nedaro jokios intekmės. 

Bet nors tiesažiniai vienval stengėsi išvesti viską iš 
Korano ir Chadit, vienok be to, jų supratimu, buvo dar 
dvi įstatymų versmės, nors toli nevienokios vertybės, bu- 
tent: visuotinas valsčiaus susitaikymas (irjma) ir spren- 
dimas sulyg analogijos (Kijas). Susitaikymas čion, kaip 
ir visuomet buvo nedaugiau kaip prastas teisiamybinis su- 
monis, kadangi ištikro valsčius niekuomet nebuvo vienos 
nuomonės; vienok gana suprantama, kad jau pirmame 
chidžros metašimty sulyg daugelio klausimų įvyko tam 
tikras vienamaniškumas, nors priimtų taisyklių įstatymybė 
ir negalėjo buti patvirtinama Mahometo pavyzdžiu, arba 
prirodymais, imtais iš Korano ir padavos. Teisybė, šitam 
pasinaudodavo, kiek buvo galima, surastomis vėliaus pa- 
davomis, bet ilgainiui ir šitas budas pasirodė nepatogum; 
tąsyk vienamanybės teorija, visuomet turėjusi tam tikrą 
praktišką vertę, suteikė pageidaujamą priežastį davimui ke- 
lio naujai kylantiems manymams bei suopročiams ir už- 
tvirtinimui tų iš jų, kurie buvo visų priimtais. Šitam buvo 
priimta už aksiomą, jog negalima, idant valsčius vienbal- 
siai galėtų priimti melagingą manymą ir tokiu budu jam 
buvo pripažinama kaipir neklaidngumo ypatybė. Bet esant 
padavų gausybei tik retai teparsičjo kreiptis prie visuotino 
susitaikymo; dar labiau rybotai buvo panaudojamas ne vi- 
Sų augštai branginamas sprendimas sulyg analogijos. 

Bet ir iš kitų pusių knygos fik turėjo savyje tulus da- 
lykus, kurių negalima buvo rasti Korane ir Chadit'e, o ku- 
Me savo keliu labai svarbu buvo žinoti, butent: koki 
Pasielgimai reikia laikyti privestinais (fardh), koki pa- 

naudotinais (sonna), koki leistinais arba abejutais (halal), 
š koki, ant galo, netinkamais (makruh), arba visai užgina- 
mais (haram). Kuo pasiremia šitas dalinimas pavieniuose 
atsitikimuose, apie tai čion nešnekėsime. Teip-pat reikėjo 
žinoti, ar tam tikras padavadijimas yra dedamas prieder- 
mėn kiekvienam atskiram asmeniui, ar tik visam valsčiui. 


Šitai, pav., šventos karės užsakymas nčra pavieniška prie- 
derme, bet ji riša valsčių, kuris turi pildyti ją tik tąsyk, 
kaip įstatymiškas valsčiaus galva prie to tikinčius pašauks. 

Knygos tik rubežiuojasi tuomi, kad jos paduoda pa- 
davadijimus sulyg tikinčiųjų elgimosi, paties gi tikėjimo 
mokinimo jos neliečia. Bet męs išeitume visai ant klaidin- 
go kelio, jei sulyg šito spręstume, jog tikėjimo pildymas 
nebuvo jų rašėjų paisomas. Greičiau priešingai, jie skai- 
te pats iš savęs suprantamu dalyku, kad šituose klausi- 
muose reikia tvirtai laikytis Korano ir padavos ir jų su- 
pratimui visai yra be reikalo duoti tikresni aiškinimai, nes 
tame galima butų numanyti norą taisyti Allachą ir jo pa- 
siuntinį ir toksai darbas lengvai galėtų nuvesti į eretikybę 
ar net netikybę. Didieji teisažiniai aštriai ir kuosmar- 
kiausiais išsireiškimais uždraudė užsiiminėti dogmatiškais 
klausimais; sunkiuose padėjimuose reik'a kreiptis prie Ko- 
rano ir padavos, o jei matytųsi, kad nurodymai vieno ir 
kito prieštarauja vienas kitam, arba nėra aiškųs, tai visai 
be naudos yra jieškoti, dėlko tai teip. Žinoma, tuomi jie 
parodė savo nežinybę, kurios išpažinimas nors ir buvo šir- 
dingas, bet su laiku turėjo pasidaryti nepatogum jiems pa- 
tiems; todėl vėlesni mokytojai atsisakė nuo šito laikymos, 
po to kaip teisatikiškam pasiteisinimui tokiais jau aiškini- 
mais pasisekė pergaleti eretikiškos pažiuros. Bet šitas rei- 
kia suprasti toje prasmėje, kad, tik aplinkybių priversti ir 
tai pusiau prieš savo valią, jie pripažino tikėjimo dogmatų 
mokinimo reikalą. 


49, Tikėjimo Įstatymas. 


Nusisiuntimo raštai.  Mahometoniškas tikėjimiškas įstatymas maž- 
daug nuosekliai išdėtas abelnuose veikaluose apie islamą. Be to yra 
visoki, daugiausiai  prancuziški, vietinių raštininkų vertimai, pav., 
Minhadįj at-Talibin, le guide des zeles croyants. Manuel de jurispru- 
dence musulmane selon Ie rite de chafii. Texte avec trad. par. L. W. C. 
v. d. Berg (tom. 1882—1884). Tath al-Garib, La revelation de VOmni- 
present. Texte et trad. par L. W. C. v. d. Berg (1895, teipgi šafeistiškai). 
M. Perron, Precis de jurisprudence musulmane selon Te rite Malekite 
par Khaliil ibn Ishak (Exploration Scientifigue de VAlgeric X—XV). 
Ch. Hamilton, The Hedaya or Guide Ac. (1791 chanafitiškai). Pas Mon- 
gadusą d'Onsson aprašymai teipgi semta iš chanafitiškųjų versmių. 

Abelno pobudžio veikalai: N. von Tornaun, Das Moslenishe Recht 
(1855). L. W. C. v. d. Berg, De Beginselen von het Mohammedannische 
Recht (3 laid. 1883, slg. Snouk-Hurgronje Ind. Gids. 1884). — 


Mahometo įstatymas, kaip ir Maižio įstatymas, visų 
pirma liečia kultą, paskui naminį ir šeimynišką gyvenimą, 
antgalo teisinius prietikius ir politiką. Išdėjimo budas pas 
vietinius raštininkus visai nesistematiškas ir nė kartą ne- 
buvo stengtasi įvairius padavadijimus suvesti į vieną abel- 
ną tikėjimišką principą. Visgi knygose fik yra tulas me- 


L —— ATA 
5 Ž S a mass sp AS 
— Ž Ž g 


Pav. 60. Mečetė Suleimanie. 


džiagos padalinimas, kuriose apeiginės taisyklės užima pir- 
mą vietą; visuomeniško valdymo taisyklės neimta čion, jos 
aprašoma speciališkuose straipsniuose; aplamai viskas iš- 
mėtyta ir sumaišyta gana margai. 

Ritualo taisyklės susivėję ypatingai apie teip vadina- 
mus penkis islamo šulus: tikėjimo išpažinimą, maldą, do- 
ha, pasninką ir kelionę Mekkon. Tikėjimo išpažinimas 
heapsisklembia čia tikrai dogmatiškai, tik prisisako naujai 
„alsivertusiam, kaip jau jis per apeiginį apsimazgojimą 
apvalo save nuo stabmeldybės nevalybės, pasakyti tam tikrą 
žormulą: “Nėra Dievo be Allacho, Mahometas gi jo pa- 
Siuntinys“. Atsivertimo nuoširdumas išanksto yra lau- 
; > atsimetimas nera leidžiamas, kadangi atsimmetu- 


siems nuo tikėjimo gresia myris. Kas priima tikėjimo iš- 
pažinimą, apsiima podraug viso įstatymo laikytis, 

Malda (salat) nėra vien meldimu, kaip męs jį supra 
tame, bet pilna pamalda, atliekama penkis kartus per die 
ną: terp brėkštos ir saulės užtekėjimo, per pietus, po pie- 
tų, vakare ir temstant. Pamaldai vieta nepaskirta tikrai; 
tam tinka by kokia švari vieta, nors visur yra išimtinai tam 
pastatyti namai, mečetės. Šitų mečetų architektura ne vi- 
sur vienokia, bet paprastai ties jomis randama laibi bokš- 
tai (minarčtos), nuo kurių viršaus muezzin garsiu balsu 
skelbia maldos valandas; vidui sienoje yra niša (loma) lin- 
kui Mekkos, kurlink besimeldžiąs turi kreiptis veidu, ir sa- 
kykla, ant kurios užeina pamokslininkas (khatib) per iškil- 
minę dienos pamaldą penktadieny ir per kaikur'as šventes 
pasakyti paprastą, trumpą pamokslą. Prieš maldą buti- 
nai atsibuva apsimazgojimo apeiga, mazgojama gi burna, 
rankos iki alkunių ir kojos iki čiurnių; tiktai vandens ne- 
galint gauti pav., tirlauky, gana yra apsitrinti smiltimis. 
Pati malda susideda maž- daug iš dviejų “reka", kiekvie- 
nas gi reka apima eilę griežtai prisakomų kuno "judėjimų 
ir teip pat griežtai įsteigtą tikėjimiškų formulų tvarką, ku- | 
rias besimeldžiąs turi atkalbėti.  Idant nepadaryti nė ma- 
žiausios klaidos, kuri maldai atimtų jos veikmę, tikintieji 
mečetuose sustoja į glitas užpakaly viršininko (imamo) ir. 
seka visus jo judėjiimus. Malda susideda iš pagarsinimo ; 
ir liaupsinimo Allacho jo garbintojų; tik labai retai ji turi 
šiek tiek kitonišką pobudį, pav., saulei ar mėnesiui temstant, 
sausmety, išnešant numirėlio kuną, apskritai visuose svar“ 
biuose atsitikimuose ir per pasninką. 

Trečias šulas yra visai kitokio budo. Jis yra kaipir 
įeiginė mokestis, pavidale aukso, sidabro, stambiosios ir4 
smulkiosios gyvulių bandos, lauko ir medžių vaisių ir pre 
kių, jei jų turima daugiau tam tikro možio. Įeiga eina | 
viešpatybinin išdan ir turi buti padavadijamiems Koranė 
tikslams (sura 9, 60). Arabų kalboje ji vadinama, “C2- 
kat“; žodis išverčiama teipgi paprastai kaipo “mokestis 
beturčiams", nors šitas vertimas nevisai yra teisingas: 
Kliudoms nė pro šalį bus patėmijus, kad nors minėtoje K07 
rano vietoje nurodoma, jog šitos mokesties inplaukimas | i 


= 35.— 
dalies turi buti apverstas žymesnių asmenų prie islamo 
patraukimo, teipogi artesniam prie islamo pritraukimui pu- 
siau į jį atverstų, bet jau pirmutinis chalifas Abu-Bekr 
šitą taisyklę atmainė. Jisai griežtai nusprendė mokesties 
dydį tame pavidale, kokiame ji yra nurodyta knygose fik, 
potam kaip beduinai, Mahometui mirus, atsisakė toliaus mo- 
kčti mokestį ir su prievarta buvo prie to priversti. Nuo to 
laiko cakat yra vienintėlė įstatymiška mokestim, kuri ma- 
hometonams reikia mokėti; vienok, po teisybei, nekartą bu- 
vo nuo šito nukrypimai; šalyse gi su ne mahometonų val- 
džia apie tai ir kalbos negali buti. Vietoje šitos mokesties 
įėjo paprotin sava valia skirti aukojimus beturčiams (sa- 
dakat), ir išpradžių Korane, kaip tą parodė Snouk Hur- 
gronje, nesidarė skirtumo terp cakat ir sadakat. Kas rei- 
kia mokėti ir kiek, tai skyrė vietiniai labdaringi papro- 
čiai tam tikros donios pavidale; visose mahometonų šalyse 
pasninko pabaigoje skiriama doniai tam tikra gyvenimiškų 
gerybių daugybė: grudų, miltų, daktilių, ryžių ir tt. 
Pasninkas buvo ramadano mėnesyje ir pasninkauja- 
ma nuo ryto iki vakarui. Šituo laiku reikia susilaikyti ne 
tik nuo valgio, bet ir nuo gėrimo, tabako rukymo, gėrėji- 
mosi kvapsningais dalykais ir įsitrynimais ir tt., už šitą 
viską atsilyginama naktimis. Kadangi mahometonai skai- 
to metus sulyg mėnulio mėnesių, tai ramadanas gali pri- 
pulti visokiame meto sezone ir vasarą pildyti visus pas- 
ninko prisakymus yra labai sunku, teip kad tankiai jis pri- 
veda prie tikėjimiško sukįlimo, kuris dar pasididina nepa- 
prastais tikėjimiškais darbais. Teisybė, serganti, keliau- 
Janti ir kovojanti paliuosuojama nuo pasninko, bet jie turi 
paskui savo atlikti arba gi, jei tam nesiranda jokio išgalč- 
Jimo, užmokėti už kiekvieną dieną tam tikrą išsipirkimą. 
abaigoje pasninko atsibuva puota, kuri turkų žemėse va- 
dinama mažuoju Beiramu ir atsibuva su didele iškilme. Be 
to skaitoma kad tam tikri nusidėjimai gali buti atperkami 
verstinu pasninkavimu; įstatyme yra teipgi ir liuosos valios 
pasninkas (sura 2, 179—183). 
„„„Galiaus, kiekvienas, kas išsigali ir turi reikalingoms 
išlaidoms gana pinigų, gyvenime sykį turi atlikti kelionę 
Mekkon ir atlikti sujungtas su ja apeigas. Tyjų pobudį 


1354 — 

męs jau nurodėme, aprašydami senovės arabišką stabmel- 
dybę; todėl nesiimsime nuodugniai jas išdėlioti, nes tas 
užimtų perdaug vietos, antra vertus jos nėra indomios 
islamo tyrinėjimui. Pakaks pastebėjus, kad ne tik Mek- 
koje, bet ir visame mahometoniškame sviete atsibuva šven- 
tė 10—12 Dzu-il-Chidža su šventinėmis aukomis ir tt, 
Pas turkus vadinama didžiuoju Beiramu, nors ištikro šita 
šventė turi mažesnę svarbą negu mažasis Beiram. 

Naminio ir šeimyniško gyvenimo taisyklės ne visos iš- 
dėta knygose fik; yra ypatingos priderybės taisyklės, kar- 
tais labai indomios etnologui, išdėtos speciališkuose straips- 
niuose; tai yra teip vadinamos knygos Adchab. Su isla- 
mu visa kas tas turi tik tolimą susirišimą ir tankiausiai 
randa sau išaiškinimą pirma-pradiniuose Rytų papro- 
čiuose, visuose, net ir mažos vertės apsiėjimuose reikia, 
idant žmogaus neapleistų mąstis apie Allachą ir kad jis 
prie to atkalbėtų bismillach (vardan dievo) arba formulą 
faticha (1-ma sura), ar kitą kokią nors tikėjimišką for- 
mulą. Giliaus įsisėdo islams kitose nuomonėse, k. a. lie- 
čiančiose patybę ir vergybę, paskui įstatymuose liečian- 
čiuose skaistinimą ir visokius uždraudimus, pav., vyno, 10- 
šinių žaismių, paveikslinio gyvų esybių išreiškimo ir tt. 
Išduoti abelną nusprendimą islamui sulig jo intekmės ši- 
toje atnašoje nėra galima, nors yra aišku, kad jis už- 
kenkč vystymuisi meno ir atpenč prisidėjo prie pakėlimo 
abelno doriškumo. Kas atsieina patybės, tai islamas aprtu- 
bežiavo įstatymiškų pačių skaitlių keturiomis, apskritai gi 
patvirtino valdų visuomenišką moters padėjimą ir net dar 
labiaus aprubežiavo jos intekmę į visuomenišką gyvenimą 
padavadijimu užsidaryti burtuose ir esant pašaliniams vy- 
rams užsidengti veidą, kas išpradžių lietė tik Mahometo pa- 
čias, kuomet jo šeimyniškos apystovos išėjo viešų kalbų 
dalyku. Žinoma visa kas tas susitaiko su visuomeniškomis 
Rytų pažvalgomis ir visai nereikia čia įžiurėti drauge Sū 
A. Muelleriu keistų vienos jaunos moteriškės netyčinio ne- 
atsargumo pasekmių. Vienok negalima nesutikti su tuomi, 
kad net jei islamas tik patvirtino senovės paprotį, tai visg! 
jis vėl labai užkenkė moteriai atsiekti laisvesnį padėjimą. 
Ištekėjusi moteris yra beveik be tiesų sulyg savo vyro; JIS 


—0— 
gali ne tik prie jos prijungti visokią kitą moterį, nors ir 
neužkenčiamą jai, bet ir, panorėjęs, turi tiesą atstumti ją, 
jei tik panorės atsižadėti kraičio. Iš šitos pusės padėjimas 
vergės, pagimdžiusios kudikį nuo šeimininko, yra vertes- 
nis, nes jis neturi jau tiesos ją parduoti, o jam mirus ji ir 
visai buvo laisva. 

Prakilnesnę intekmę islamas padarė į šeimininkų prie- 
tikius su vergais ir ne tik vienais doriškais padavadijimais, 
bet ir tam tikrų įstatymų įsteigimu. Vergas nėra jau dau- 
giau neatimama savo šeimininko nuosovybe: jis gali su 
juomi tartis ir sulyg sutarties jis išsipirkti laisvėn, išėjus 
tam tikram laikui. Duoti laisvę vergui — tai augščiausios 
vertės nuopelnas, tankiai daromas dievobaimingo mohome- 
tono. Šeimininkų pasielgimas su vergais tankiausiai bu- 
va žmoniškas; iš istorijos žinome, jog vergai tankiai gau- 
davo augštesnius urėdus. 

Skaistinamieji islamo įstatymai daug lengvesni už at- 
sakančius jiems žydiškus įstatymus, su kuriais vienok jie 
turi daug abelna lavono palytėjimas ir lytiškieji susineši- 
mai reikalauja po savęs visiško viso kuno apmazgojimo. 
Kiauliena ir abelnai visokia gyvastis, pamušta ne sulyg ri- 
tualo taisyklių, netinka maistui; islamas teipgi drauge su 
judajybe biaurisi vartoti kraujus. 

Kriminalinis įstatymas mažai kuo atsižymi.  Užmu- 
šus ar mirtinai sužeidus, vietoje kruvino keršinimo duo- 
dama atlyginimas pavidale tam tikros pinigiškos sumos 
(100 verbliudų); teip pat prie kuno pažeidimų leidžiama 
šituo budu apeiti atsikeršinimo taisyklę.  Brangių daiktų 
vogimas turi buti nubaustas rankos nukirtimu ir tt. 

Valstybinį, karišką ir pilietišką mahometonų įstaty- 
mą paliksime šalyje; ant užbaigos gi padarysime dar pa- 
temijimą sulyg jų atsinešimo į netikius. Jau Mahometo 
biografijoje matėme, jog tuojaus jam pribuvus į Mediną 
buvo apšaukta šventa karė netikintiems (djihad), kuriais 
tuo laiku buvo suprantami Mekkos gyventojai. Jau iš ši- 
to matome, jog priedermė kariauti su netinkančiais dčta ne 
atskiriems asmenims, tik visam valsčiui ir jos įvykdymas 
turėjo padaryti galą stabmeldybei kaipo visuomeniškai įstai- 


gai. — Todėl Mahometas prisakė naikinti stabmeldžių 
šventnamius ir po sunkios bausmės baimė uždraude kai- 
kuriuos stabmeldiškus papročius. Kas atsieina krikščionių 
ir žydų, tai, apgalvojęs, jog jie pripažystą kitokį mokslą, 
Mahometas pasistatė pirma sulaužyti jų politišką galybę, 
o paskui leisti jiems laisvai pildyti jų pamaldas su tam tik- 
rais aprybojimais ir tam tikros duoklės mokėjimu.  To- 
kiu budu jie padaro kaipir viešpatybę viešpatybėje, valdo- 
mą savais įstatymais ir nutarimais, bet jiems visuomet be 
naudos, jei kuris jos narių susikeryčios su mahometonu, 
kadangi jų liudijimas prieš tikintį neimama į skaičių, ir tt. 
Mahometo pasekėjai tolydžio naudojosi taisyklėmis, išski- 
riant vieną, kad Arabijos rubežiuose jie visai neužkentė ne- 
tikinčių, tame skaitliuje krikščionių ir žydų; gyvenusius gi 
ten apsisčstinai, siuntė iš šalies, sekdami Mohometo ; avyz- 
dį, kuris laikėsi tokios jau politikos su kaikuriomis žydiš- 
komis Medinos gentėmis. Priešingai tam, už Arabijos ry- 
bų jie kentėsi ne tik žydais ir krikščionionimis, bet ir, pav., 
persiškais magais; bet šitie buvo pilnoje prigulmybėje nuo 
vietininkų sauvalės, kurie sulyg jų nebuvo rišami dieviškų 
įstatymu ir tankiai naudojosi proga, kad išspausti iš jų pi- 
nigus, arba dar labiaus apsunkinti nelaimingą padėjimą 
teip kad vos menkos liekanos jų galėjo išlikti Persijoje iki 
šiam laikui. 

Tokiu budu, visuotinai priimta nuomonė, kad isla- 
mas tik myrį ar atsivertimą duoda pasirinkti, visai netei- 
singa. Šventa karė tikslu turi ne kitatikių vertimą, tik 
jų politiškos galybės naikinimą. Ar paveiktieji priima isla- 
mą, ar ne, tai jų reikalas. Priešingai, mahometoniškieji 
valdininkai į vertimą didumoje atsitikimų žiurėjo su dide- 
liu nepritarimu ir tik kada-ne-kada rėmė tokius pasisten- 
gimus, nes jie turėjo nuostolius viešpatybės išdui. Bet 
šventos karės įstatymas, kuris išpradžių gelbėjo islamui kilti, 
dabar, prie visai atsimainiusių sąlygų yra jam daugelio 
kliučių versme, nes oficijališkai visa kas nemahometoniš- 
ko turi buti nevidoningu, todėl taikiai gyventi galima tik 
dėl apsiskaitymų progos. 

Nemažesnė yra ir dorinė blogybė, padaroma juomi, 
nes tikintieji pasiduoda protiškai išdidybei, verčiančiai juos 


—- 27 = 
žiurčti į kitatikius su didele panieka ar iššaukiančiai juos 
gana tankiai prie nedorybės ir beteisybės. 


50. Dogmatiškasis Ginklas. 


Nusisiuntimo raštai. Abu'l-fath, Muhammad asch-schahrastani's 
Religionsparteien und Philosophenschulen. Iš arabų kalbos vertimo T. 
Gaarbruekkero (2 tom. 1850—1851). — A. vom Kremer, Geshichte der 
herreschenden Ideen des Islam (1868). — To paties autoriaus, Cultur- 
geschichte des Orients unter den Chalifen (2 tom. 1875—1877). — To 
paties, Culiurgeschichtliche Streifzuege— G. Steiner, Die mu'taziliten oderdie 
Freidenker im Islam (1865). — M. T. Gutsma, De stujd over het dogma 
in den Islam tot opel-Asch'ari 1875. R. E. Bruennofi, Die Charidschiten 


under den ersten Omayyaden (1884). 

Apie netikybę islame: I. Goldziher, Salih b Abd al Kuddus und 
das Zindikthum  waehrend der Regierung des Chalifen al Mahai 
(Transact. of the IX Intern. Orient. Congr. II, pusl. 104 ir sek.). M. T. 
Gutsma, Zum Kitab al Fihrist (Wienner Zeitschr. fuer die Kunde des 
Morglds. Tom. IV). A. von Kremer, Ueber die philosophischen Gedichte 
des AbuVala Ma'arry (Sitzungsberichte Wien. B. CXVII, 1888). The 
guatrains of Omar Khayyam. Persiškas tekstas su anglišku G. Winfieldo 
vertimu (1883), vokiški von Schakko (1878) ir Bodenstedto (1881) 
vertimai. — 


Visiems žinoma, jog Mahometui mirus arabai prie 
Omaro I (634—644) neintikčtinai trumpu laiku apėmė vi- 
są Persiją, Syriją, Aigiptą ir aplinkines žemes. Išaiškinti 
kiek galima priežastį šitų staigių ir pastebėtinų užkariavi- 
mų yra visasvietinės istorijos uždaviniu; mus gi šitas klau- 
simas užima dėlto, kad per tai islamas susidurė su sveti- 
mų žemių idėjomis ir turėjo įžengti į dvasišką kovą su 
krikščionybe ir Zaratustros tikėjimu, kurie savo viduriniu 
vieku galėjo parodyti jam daug didesnį pasipriešinimą ne- 
gu senarabiškoji stabmeldybė. 

„ Nereikia manyti, kad apveiktosios tautos turėjo tuo- 
Jaus islamą priimti; šitas vertimas vyko tik laipsniškai, 
1r dabar dar terp jų tai čia, tai ten randasi kitatikiai, Ap- 
veiktos šalys buvo užplujamos arabais, kurie visur neše su 
Savim savo tikėjimą ir kalbą ir ištikro padarė tą, kad di- 
dumoje atsitikimų nesutinkančios tikėjimo formos, kaip ir 


Vietinės kalbos buvo nustumiama į užpakalį ir galėjo buti 
Visai 1šstumtos, jei vidurinis nesutikims pačiame islame il- 
Sam nebutu jo susilpninęs. Tokiu budu slėgiami tautiški 
1r tikėjimiški jausmai vėl ištruko laisvėn ir Korano bei pa- 
davos dviprasmybėje atrado sau geidžiamą progą sukilti ir 
atsikeršinti neapkenčiamam arabų šeimininkavimui.  Pa- 


žintis išverstų graikiškos logikos ir dialektikos pavyzdžių 
tapo jų rankose ginklu, kuriuomi jie ilgą laiką lengvai at- 
mušdavo mahometonų teisatikybę. Šitas eretikinių nuomo- 


šimčių bėgyje ypatingai margą ir indomų išvyzdį, griežtai 
atsiskiriantį nuo stovaus ir tarytum nejudamo vaizdo, pie- 
šiamo mums tos gadynės istorijos, kurioje stačiatikybė pa- 
siekė monarchiją.  Šitose net susitaikė su šita nuomonių 
įvairybe, kadangi sulyg vienos neapturėjusios valstietinių 
teisių padavos, pats Mahometas pasakęs, jog jo valsčius iš- 
sidalinęs į 73 sektas, kurių tik viena išvengsianti pragaro 
ugnies. Teisiatikiniai autoriai lygiai tą skaitlių ir parodo; 
bet jie mums atleis, jei męs neseksime jų pavyzdžio ir ap- 
sirubežiuosime tik kaikuriomis ištraukomis iš mahometoniš- 
kos eretikybės istorijos. 

Pirmas klausimas, kuris perskyrė tikinčius ir galiaus 
nuvedė į vienvalinę atskalunybę, išpradžių turėjo politišką 
pobudį. Mirus Mahometui nežinota, kam buti jo valsčiaus 
viršininku. Jis pats nedavė tam padavadijimo, valdžios gi 
paveldėjimo principas pas arabus nebuvo priimtas.  Ka- 
dangi sulyg šito klausimo Koranas ir padava nieko negalėjo 
pasakyti, tai likosi duoti pasirinkimą valsčiui. Todėl sun- 
nitai teisingai sako, kad pirmutiniai keturi chalifai, kalti sa- 
vo vietas valsčiaus išrinkimui, buvo vienintėliais įstatymiš- 
kais pranašo pasekėjais. Omajadai, abbasidai chalifai bu- 
vo de facto, o ne de jure; vienok tikintieji rodė jiems pilną 
pasidavimą, nes Allach savo išmintyje ką nori, tą iškelia, 
ką nori, tą nužemina. 

Visa kas tas sunnitams matėsi visai pritinkamu; bet 
kaip blogas silpno Osmano valdymas pagimdė didelį nesi- 
tenkinimą, kurio auka antgalo tapo jis pats, ir kaip paskui 
išsiveržė savitarpinė karė terp naujo chalifo Ali ir jo skait- 
lingų priešininkų, tai pasirodė dvi įvairios linkmės. Jei pa- 
veldėjybės principas netiko arabams, tai atpenč, persų suo- 
pročiu, jis buvo vienintėliai galimu. Todėl šitie paskuti- 
niai tvirtino, jog pirmų trijų chalifų rinkimai buvo netei- 
singi ir jog tik pranašo giminaičiai gali apturėti šitą urėdą, 
o kadangi pranašas nepaliko po savęs sunaus, tai įstaty- 
miškais jo pasekėjais yra tik jo duktė Fatima ir jos vyras 


— 859.— 

Ali. Nors Mahometas turėjo daug dukterų, — Osma ir 
buvo jo žentu, — bet teise Ali be to buvo patikrinama aiš- 
kiai išreikštu pranašo noru turėti jį savo pasekėju, ką sun- 
nitai vienok atmetė. Bet męs netvirtiname, kad šita įstaty- 
miškoji teorija tuojaus buvo išplčtota šalininkų Ali (šiitų) 
visame savo nuosaikume, tik norime parodyti, kad pirmiau- 
siai kilo ginčai terp senarabiškos ir stačiatikiškos linkmės, 
kuri vienval reiškėsi ir kas sykis vis labiau išsidirbo, 

Buvo dar ir trečia nuomonė sulyg klausimo apie ima- 
mą, gimininga sunnitiškai ir stačiai priešinga įstatymišką- 
jai nuomonė charidžitų, kuriuos nevisai klaidingai lyginta 
prie žydiškų zilotų ir angliškų puritanų. Išpradžių jie pri- 
klausė prie Ali partijos ne dėlto, kad jie laikėsi įstatymiš- 
kos pusės, tik dėlto, kad jie sutiko Ali išrinkti į chalifus. 
Bet kaip šitas nelaimingas chalifas visur sutiko priešingu- 
mą — ir pas pranašo našlę, ir pas žymesniuosius islamo da- 
lyvininkus, ir matėsi, kad savitarpinei kovai galo nebus, tą- 
syk padėjimas virto nepakenčiamu ir jie atėjo prie persi- 
tikrinimo, kad su išgirtaisiais pasekėjais ir islamo aristo- 
kratais nieko negalima daugiau padaryti. Šitie žmonės, 
anot jų visi doriškai ištvirkę, išpažysta islamą tik dėl savo 
asmeniškos gerovės, teip kad vargiai net verti tikinčių var- 
do. Gudras priešininkas Ali, Muavija, Syrijos vietininkas, 
vėliausgi pirmasai chalifas iš Omajadų, pataikė šitus ne- 
pasitenkinusius dar labiaus suerzinti, teip kad karščiau- 
sieji jų tuojaus sukilo prieš Ali ir juos parsiėjo malšinti 
su spėka. Bet neramus bruzdėjimas buvo numalšintas tik 
labai trumpam laikui ir valdant omajadams jis dar labiaus 
kilo, nes daugumas šitos dinastijos chalifų nč kiek nesiru- 
pino islamu ir savo valdžią įgijo per kardą ir gudrybę. 
Sunnitai pripažino jų autoritybę tik dėlto, kad jie buvo šei- 
„mininkais; šitai ir charidžitai visai juos atmetė. Šitie pas- 
kutiniai, kaip tik pasipynč proga. ėmėsi už ginklo ir rinko 
Sau savus chalifus, kurių sunnitai nepripažino, kadangi šitą 
rinkimą norėjo įstatyti į tam tikrą apribojimą, apie ką cha- 
ridžitai iš savo pusčs nenorėjo nė girdėti. Pas sunnitus, 
mat, buvo padava, kad valsčius į chalifus gali rinkti tik ko- 
reišitą; todėl į norą atimti nuo onajadų jais paglemžtą val- 
džią jie žiurėjo gana šaltai. Bet kartais ir jiems pritruk- 


davo kantrybės, kaip tas atsitiko antai valdant Jezida'i I, 
su dievobaimingais Medinos gyventojais, kuriems už nę- 
klausymą parsiėjo atsiimti gardo išnaikinimą, mirtį ir iš- | 
trėmimą.  Toki pavyzdžiai veikė tildomu budu ir pranašo 
padava buvo tuojaus sumanyta, kuri tikinčius šaukė laukti 
kantriai ir sava valia pasiduoti visokiai tironybei. Tokiu 
budu charidžitai nenuėjo toliaus nuo tankių sukylimų, ku- 
rie katrais buvo malšinami su didele sunkenybe ir baisum 
žiaurumu, bet galų gale visgi baigėsi nenusisekimu, išski- 
riant atkampias viešpatybės vietas, kaip štai, arabų provin- 
cijoje Oman ir pas berberus šiaurinėje Afrikoje. Supran- 
tamas dalykas, kad neužilgo ir jie patys išsiskirstė ir buvo 
kraštutiniais ir viduriniais charidžitais; bet ant to neapsi- 
stosime ilgiaus. 

Klausimas sulyg imamato po teisybei buvo politiško 
pobudžio vienok jis lietė ir teologiją ne tik dėlto, kad su juo 
angštai jungėsi tikinčių gerovė ar nepasivedimas, bet ir 
dėlto, kad ačiu charidžitams su juo rišosi teipgi ir tikė- 
jimo klausimas.  Omajadams reikėjo atsisakyti klausius ne 
tiek dėlto, kad jie neišrinkti valsčiaus, kiek dėlto, kad jie 
buvo skaitomi netikiais, prie kurių turėjo buti pritaikytas 
šventos karės įstatymas. Vėl iškilo klausimas sulyg tikėji- 
mo esmens ir su savim patraukė visą eilę kitų teologiškų 
klausimų, ypatingai sulyg to, ar žmogus yra pilnu savo 
veiksmų valdovu, ar juomi verstinai valdo dieviškoji viso- 
galybė. Atsakymai šitam ir kitiems tolygiems klausimams 
davinčta įvairiai, tuomi labiau, kad nė iš Korano, nė iš 
padavos negalima buvo atsakyti dvipusiškai. Krikščioniška 
intekmė, kuri buvo dar stipri tokioj šalyj, kaip Syrija gal ir 
galėjo suteikti šitame tulą intekmę ir paduoti vieną ar kitą 
atsakymą. Bet klausimai likosi neišrištais, kol valdant ab- 
basidams jie neįėjo 1 naują fazį. Tdant šitą išaiškinti, 
mums reikia pašvęsti keliatą žodžių dinastijos permainai. 
Tuli omajadų dinastijos chalifai be jokios abejonės buvo 
labai gabųs ir energiški valdovai, kurie privedė viršutinį 
mahometonų šeimininkavimo skaistumą iki tokiai didybei, 
kokios jis potam niekuomet daugiau jau nepasiekė; bet jų 
šeimininkavimas, po teisybei, visai nebuvo islamo šeimimiia 
kavimu; greičiau jis turčjo tautiškai arabišką pobudį, ir 


=—- 361 = 

veiktos tautos, ar jos priemė islamą, ar likosi tikromis 
savo tėvų tikėjimui, tiesiog buvo plėšiamos arabų labui. 
Nors, žinoma, šitas nevisuomet ir nevisur vienokiai lengvai 
nusisekdavo, bet buvo įvedama pagalvės sistema, kurią oma- 
jadai įvykdindavo be mielaširdybės ir sykis nuo sykio, ypa- 
tingai arabiškai persiškoje parubežinėje provincijoje Irak, 
laikydami šitą sistemą labai prasta ir atsakančia tikslui. 
Prubežinėje gi provincijoje Chorazanoje, kur reikėjo turėti 
reikalą ne su bailiais iranais, tik su narsiomis turkiškomis 
gentimis, tas nesisekė. Abbasidai, po pranašo šeimynai tal- 
kinimo priedanga, pakėlė maištą, kuris nuvertė omajadų di- 
nastiją jau ir be to susilpnintą kilusiais vėla terp arabų gen- 
tiniais vaidais. Nauja abbasidų dinastija, perkėlusi vieš- 
patybės centr; iš Syrijos į Mesopotamiją, padarė didelį 
žingsnį priekin islamo pobudije, kuris dabar numetė nuo 
savęs grynai arabišką išvyzdį ir visomis pajiegomis sten- 
gėsi išsivystyti į visasvietinį tikėjimą. Dabar pamaži pra- 
dėjo rastis visų tikinčių lygybė, kuomet pirmiaus ji buvo 
tuščiu balsu, teip kad prie Abb-al-Malicho naujai atsiver- 
tusius tiesiog vertė mokėti tolesniam laikui pagalvinę duo- 
klę, kurią jie turėjo duoti pirma kaipo netikiai. Pirmieji 
abbasidai be to užsiiminėjo daile ir mokslu ir todėl prie jų 
pradėjo plėtotis krutus protiškas gyvenimas, kuriame su 
Jaunybišku atsidavimu dalyvavo ne tik arabai, bet ir per- 
sai. Šito krutėjimo vaisiumi yra arabiškai persiškoji kul- 
tura, į kurią čion nukreipsime atidžią tiek, kiek ji lietė ti- 
kėjimiškas pažiuras. 

Teologiškieji klausimai, liečianti prilikimą, tikėjimą, 
suoprotį apie Dievą, apreiškimą ir tt., dabar pradėjo buti 
tyrinėjamais daug pamatiškiau ir supratimas jų darėsi gi- 
€snis negu pirma. Ypatingai mutazilitų sekta šituomi pa- 
Sigarsėjo mahometonų teologijoje. Šita sekta pasidarė per 
„ Nepripažinimą prilikimo, mutazilitų gi vardą, vadinasi, at- 
siskyrusių, jos nariai gavo, kaip pasakojama, nuo to, kad 
e išreiškė šiek-tiek kitokią nuomonę sulyg tikinčių bedie- 
wvių. Jų garsiausieji kalbiai buvo to laiko protuoliais ir 
mokslinčiais, kurie domėjosi visokiai žmogaus pažinčiai ir 
„ Stropiai mokinosi graikų filozofiją, idant tokiu budu nuve- 
„Sti kelią prie moksliško dogmatiškų klausimų tyrinėjimo. 


— 362 — 


Jie tai įsteigė Kalam, vadinas, mokslišką dogmatiką, kurią 
paprastai lygina prie krikščioniškos scholastikos; bet, nors 
jie, kaip ir krikščioniškieji teologai, savo metodą perėmė 
nuo filozofų, jų išeiginis taškas buvo visai kitas. Scholasti- 
kai stengėsi proto priparodymais mąsties akyvaizdoje iš- 
teisinti bažnytinį dogmatą, jau tvirtai įsteigtą. Mutazilitai 
gi užėmė daug laisvesnį padėjimą ir tik aplamai norėjo 
pastatyti dogmatiką ant proto pradžių. Todėl juos visai 
teisingai vadino islamo racionalininkais; šnekėjo apie juos 
ir kaipo apie laisvamanius; vienok šitas paskutinis užva- 
dinimas nors ir teisingas sulyg tulų šitos linkmės šalininkų, 
bet jokiu budu negali buti charakteristika visai linkmei 
abelnai. Kas ypatingai juos skiria, tai laisvas padėjimas, 
kurį jie užemė sulyg Korano ir padavos; šitas iš pačių pra- 
džių atskyrė juos nuo stačiatikių sunnitų ir buvo priežasčia 
to, kad juos praminė eretikais. Kas atsieina padavos, tai 
jie rado joje daug ydų; perpasakotojų lengvatikybę, nesu- 
skaitomus prieštaravimus terp atskirų perdavimų, šiurkštų 
ir nayvišką suoprotį apie Dievą, kuris yra išreiškiamas pa- 
čia surambėjusią antropomorfybe ir daug kitų dalykų. 
Paviršutinė tikrybės atžymybė, kuriąja rėmėsi geresnieji 
padavų rinkėjai (žr. augščiau) jiems rodėsi visai neužtek- 
tina, nes, kaip jie stengėsi parodyti, terp pirmųjų akire- 
gių galėjo buti ir tikri melagiai. Anot jų, kiekvienas turi 
ištirti pats padavos turinį ir atmesti visa ką tą, kas nesu- 
tiko su Koranu, su kitomis ištikimesnėmis padavomis arba 
su protu. 

Kas atsieina Korano, tai jie neabejojo apie jo origi- 
nališkumą ir jo turinį pripažino Dievo apreiška; bet šitame 
atsitikime jie kreipė savo opoziciją ypatingai prieš dieviško 
žodžio amžinumo dogmatą. Šitas mokinimas buvo remia- 
mas paties Korano liudijimu, kuriame tulose vietose sako- 
ma apie esančią pas Dievą paslėptą lentelę, bet jis, sutin- 
kamai su mutazilitų suopročiu, visai neturi buti skaitomas 
dogmatu. Dievobaimingi mahometonai turėjo neišpasakytą 
guodonę šventai knygai ir laikė ją bevik teip kaip fetišą, | 
teip kad kartais skaitė amžinu net daiktinį Korano egzem- 
pliorių, su apdaris ir makštimis. Šitam pavyzdžiui buvo 
žydų dievinimas Toros; į paprotį įėjo vadinti bedievybe vi- 


A 


sokį išsitarimą prieš Korano tobulybę ar dieviškumą. Bet, 
kaip mutazilitai išdryso ant to ir net privedė patį chalifą 
Al-Mamuną priimti jų nuomonę, jog Koranas yra sutver- 
tu daiktu, tąsyk sunnitai, palaikomi Achmed-Ibu-Ganbalo, 
turėjusio abelną guodonę, atsisakė priimti šitą nuomonę ir 
drauge su juo buvo areštuoti. Mutazilitiškas mokslas po- 
tam buvo oficiališkai apšauktas valstybiniu mokslu, bet mi- 
niose, dėlei privestų jau priežasčių, jis nerado sau pritar- 
ties, nors ir gana čiupnųs buvo priparodymai, jo apgynė- 
jų teikiami. Jie sakė, kad dieviška apraiška buvo arba 
parašyta, arba atsiųsta ant žemės reiškių balsų pavidale, 
vadinas, stojo ir apsireiškė laike. 

Šitas mokslas buvo susirišime su mokslu apie dievybės 
ypatybes, kurių skaitlius paprastai siekė septyris, butent: 
gyvastis, pažintis, visagalybė, valia, girdėjimas matymas ir 
kalba; nors apie dievo ypatybes nešnekame ne Korane, nė 
padavoj, bet jis juose vadinamas dievu gyvu, visažinančiu 
ir tt., kas buvo paimta toj prasmėj, jog dievas gyvas gy- 
vasčia, viską žinąs per pažintį ir tt. Dievas vadinasi teip- 
gi kalbančiu, vadinas, tokiu, kuris per amžius davė save 
pažinti suprantamu budu.  Mutazilitai ginčijosi teipgi ir 
sulyg šito suopročio apie amžinas ypatybes viena dėlto, kad 
tulos šitų ypatybių turėjo antropomorfišką pobudį, paskui 
todėl, kad, jų supratimu, amžinas dievas ir amžinos jo ypa- 
tybės butinai turi vesti prie suopročio apie daugelį amžinų 
esybių, vadinas, prie politejybės. Tokiu budu jie stengėsi 
Korano išraiškas aiškinti kitaip, šnekėjo apie tam vikrus pa- 
dėjimus, kuriuose Dievas kartais buva vienok jo esybė ne- 
pasiduoda jokiai permainai; bet kokį aiškinimą jie nebutų 
€mę, vis jie atsisakydavo pripažinti amžinų ypatybių buvimą. 

Su ypatinga aitra stodami už dieviškos esybės vienu- 
mą, mutazilitai nemažiaus stengėsi išdėti ant pirmos vie- 
tos ir jo teisingumą. Todėl jie su noru vadino save vienu- 
mo ir teisingumo žmonėmis ir visi vienodai atmetė priliki- 
mą kaip iš antropologiškos, teip ir iš teologiškos pusės. Jei 

levas anot jų, deda žmonėms tam tikras doriškas (ar ki- 
tokias) priedermes, žadčdams žmogui bausmę ar dovaną 
Pragarą ar rojų), žiurint į tai, kaip jis pasielgs sulyg tų 
teikalavimų, tai dieviškasai teisumas, išeinąs, kaip aiškiai 


matoma iš tų pačių reikalavimų, iš pačios dieviškos esybės, 
reikalauja, idant žmogui butų duota pragumas patenkinti: 
juos, vadinasi, idant žmogus butų laisvas savo mintyse ir“ 
darbuose. Šitas sanprotavimas privertė juos užsiimti teo- 
dicija ir šitame tai uždavinyj jie apturėjo nepasivedimą su- 
lyg klausimų apie bepročius, mažais mirusius kudikius ir tt. 
Nueitume perdaug toli, panorėję nuc-ckliaus ir nuo- 
saikiaus šnekčti apie mutazilitų pažiuras; manome, kad jau 
apipobudinome juos gana, juo labiaus, kad mums parsieis 
pridėti apie juos dar šį-tą, išdedant stačiatikišką dogmatiką. 
Pastebėsime tik trumpai, jog mutazilitų pasistengimai galų 
gale neturėjo pasisekimo pas mahometonus, teip kad jau 
prie Molavakkilo (847—861) valdžia pradėjo juos perse- 
kioti ir buvo išduotas padavadijimas užbaigti ginčus sulyg; 
tikčjimiškų klausimų ir laikytis tiesiog įstatymo žinovų 
sprendimo. Žinoma, šito padavadijimo ne visi paklausė, bet 
toliaus buvo pavojinga atvirai skelbti pamatinius mutazili- 
tybės dalykus: apie Korano sutvėrimą ir apie prilikimo už- 
gynimą. Ginčai buvo vedami tik mokyklose ir jie nužudė 
visokią intekmę į minias. Tuo tarpu mutazilitai nuėjusie 
pertoli, inpuolė į netikybę, kur juos lengvai galėjo nuvesti 
jų laisvas atsinešimas į Koraną ir padavą. Jau vienas se- 
nesniųjų mutazilitų abejojo apie dievišką 111 suros pra- 
džią, nes joje yra iškeikimai Mahometo dėdės Abu-Lacha- 
bo, vėlesnieji gi rado daug ydų apreiškime, butent nuo este- 
tiškos atžvalgos, nors šita tai estetiška Korano viršenybė 
ir buvo paprastai pripažinama viršgamtiška ir skaitėsi ne- 
užginčijamu jo dieviško pačjimo priparodymu. 
Laisvamanių islamui niekuomet netruko, bet pirmuose 
jo buvybės metašimčiuose jie ėjo atvirai, kuomet vėliaus, 
kaip stačiatikybės atstovai pasidarė per daug galingais, jie 
stengėsi užslėpti savo netikybę ir iš pažiuros buvo kuo- 
tikriausiais mahometonais. Teip, pirmuose Abbasidų lai- 
kuose tankiai šnekama apie teip vadinamus cindikus, kurie 
apreikštiems tikėjimams pripažino tik atnašinę vertę ir skel- 
bė neprigulintį nuo jų savarankišką dorišką įstatymą. Jie 
atkreipė į save valdžios atidžią ir daugelis jų, per neatsar- 
gumą nuėjusių pertoli, už savo neišmaningumą primokėjo 
gyvasčia. Paskui netikybč tankiai priimdavo filozofišką 


išvedimą ir šitos srovės šalininkai buvo vadinami dachri- 
dža, vadinas, žmonėmis, kurie pripažysta amžinumą svietui 
ir atmeta Sutvertojo buvybę, kaip tikrieji ateistai. Drą- 
"sumas, su kokiu buvo išreiškiama šitos ir kitos nuomonės, 
k. a. žinomo Ibn-Er-Ravandi, tankiai yra pastebėtinas. 
Priegtam terp jų buvo labai gabųs počtai, teip, kad jų intek- 
mė buvo nemenka. Šitai pas arabus buvo savas Abul Ala- 
al-Ma-arri (973—1057), o pas persus Omar Kajam, (XI 
metašimtyj), kurių keturiaeilės žinomos vertimuose kiekvie- 
nam apšviestam žmogui. 

Liekasi pasakyti, ar reikia mutazilitų pažiuras priskai- 
tyti teipgi pašalinei intekmei. Į šitą klausimą abelnai rei- 
kia atsakyti užginamai, nors, kaip jau patėmijome augš- 
čiau, graikų filozofija buvo dogmatiškų klausimų dėstymo 
pamatu. Gal but, kad ir parsybės intekmė parodė savo 
veikmę beišlyginiam pripažinimui dieviško teisumo, kaip 
galima manyti sulig vienos ištikimos padavos, kuri kolioja 
mutazilitus, vadindama juos islamo magais. Terp muta- 
zilitų buvo ir toki, ką traukė savo sistemon svetimas idėjas, 
pav., vėlių persikėlimą, bet tai buvo išimtiniai atsitikimai. 

Kitos sektos ir pakraipos turi antraeilinę vertę islamo 
istorijai, nes jos nepadarė, panašiai mutazilitams svarbios 
intekmės į stačiatikiškos dogmatikos formas. Todėl apie 
jas galime nešnekčti, nežiurint į tai, kad hierografams 
(šventarašiams) jos galėtų buti maž-daug indomios. 


51. Stačiatikiška Tikėjimo Mokslo Sistema. 


Nusisiuntimo raštai. W. Spitta, Zur Geschichte Abu'l-Hasan al- 
Asaris (1876). M. A. F. Mehren, Ezxpose de Ta reforme de VIslamisme 
commencee au IU siecle de VHegioe par el-Ash'ari et continuee par 
sonecole (Trar. de la 3 sess. du Congr. Intern. des Oriental, t. II). 
M. Schreiner, Zur Geschichte des des As'aritenthums (Actes du VIII 
Congr. Intern. des Oriental., I, pusl. 77 ir sek.). Gosche, Ueber Ghazzalis 
Leben und Werke (Abhandl. Kgl. Akad. Berlin, 1858). šmelders, Essai 
sur les ecoles philosophigues chez Tes Arabes (1842). A. Gotje, Ad dourra 
al-fakhira Ta perle precieuse de Chazali par (1878, Eschatologie). M. 
Walf, Muhammedanische Eschatologie etc. (arabų ir vokiečių kalbose, 
1872). To paties, El-Senusi's Begriffsentwickelung des muhammedanischen 
Glaubensbekenntnisses (arabų ir vokiečių kalbose 1848). L. Krehl, 
Beitraege zur Oharakteristik der Lehre vom Glauben im Islam (1877), 
B. Rueling, Beitraege zur Eschatologie des Islam (1895). 

Be to reikia sulyginti Sale jo “Preliminary Discourse“ sulyg Korano 


vertimo ir abelnus Ossono, Kremero, Zello, Muellerio ir kitų sulyg isla- 
mo veikalus. 


27 

Sulyg ano skyriaus išeina, kad mutazilitai ir kitos sek- 
tos savo bandymais moksliškai surčdyti islamo dogmatų tu- 
rinį ėjo klaidingu keliu, ypatingai todėl, kad jie patys ma- 
žai paisė apie šitą turinį, mažą davė vertę kaip koranui, 
teip ir padavai. Teisybė, kad ne Koranas, nė padava netu- 
rėjo savyje užbaigtos tikėjimo sistemos; padava, jei neėmus 
į atidžią eschatologijos, sulyg tikėjimo klausimų yra gana 
bergždžia, ir net Koranas, kuris daug apštesnis turiniu, 
daugelį klausimų palieka be atsakymo. Teip, antai klau- 
simas sulyg priikimo likosi visai neišrištas. Dievas prisi- 
statoma aplamai transcendentališku (pereinančiu kitus), 
vienatiniu, augščiausiu, amžinu, visagalinčiu, kuris apreiš- 
kia save tvėrimu, apreiškimu ir teisumu. Žinoma, apie 
Allachą šnekama su pranašišku gaivumu ir antropomortiš- 
kais paveikslais, bet viskas, kas jo vienumui ir šventybei 
gali kenkti, aiškiai atsimeta. Šitam atsako tas, kad žmo- 
gus visa esybe jaučia save prigulinčiu nuo savarankiško 
dieviško prilikimo, kurio niekas o niekas negali išvengti. 
Dievas tą veda, ką nori ir teipgi ką panori, tą suklaidina; 
panašios formulos kartojamos ne sykį. Vienok pranašas 
neatima žmogui atsakomybės ir liuosos valios. Pranašiš- 
kose istorijose jis smarkiai nupeikia netikybę tų, kurie at- 
meta senovės pasiuntinius; jis skaito tą sunkia nuodėme ir 
savo pamoksluose sako apie savo vienalaikius kaipo apie 
žmones, kuriems tikėjimo ar netikybės pasirinkimas buvo 
liuosas. Gyvenime toki prieštaringumąi gali čia jau sto- 
vėti vienas šale kito, bet šiek-tiek išlavintas protas negali 
tuomi pasitenkinti. 

Kadangi sunnitai tvirtai laikėsi Korano ir padavos, 
tai daugeliui klausimų jie neturėjo atsakymo, mutazilitai gi 
galėjo veikti laisvai. Vienok vienur-kitur atsirado žmonės 
skaitanti sau priederme padavą apginti nuo kritikos paste- 
bėjimų; nesusitaikymas, jų supratimu, teipgi rodėsi jiems 
kaipo "priparodymas to, jog logiškas tikėjimiškų klausimų 
apsvarstymas niekuomet neturi turėti išrišimo vertės; bet 
visgi apgynimui nuo jų jausta reikalas teisingai išvesti 
stačiatikišką dogmatiką iš pažinties versmių ir patvirtinti 
ią moksliškais priparodymais. Šitam reikėjo tulą laiką eiti 
neapkenčiamų eretikų mokyklon. Bet įstatymo mokytojai 


rupestingai atkalbinėjo nuo šito, nes kiekvienas, kas iš žin- 
geidumo ant to išdrįstų, inpultų pavojun pakliuti į skaitlių 
netikių ar eretikų. Daug laiko perėjo, kol galiaus vienas 
žmogus buvęs išpradžių pats mutazilitu ant šito drąsaus 
žingsnio, išdrįso. Męs vadiname jį paprastai jo šeimynos 
vardu Al-Ašari (874—935) ir manome, jog jis pirmas į 
stačiatikių mokyklas įvedė Kalamo mokslą. Jis, ir teipgi 
filozofas bei mystikas Al-Gaccali (1059—1111) abu yra 
sunnitų tikčjimiškos sistemos įsteigėjais, kuri aplamai turi 
buti laikoma kaipo mahometonų tikėjimo išraiška. Jei Al- 
Ašari išpradžių buvo mutazilitu, tai Gaccali, stovįs daug 
augščiau jo, lankė tikrų filozofų mokyklas, tyrinėjo slap- 
tą mokyklą iš visų pusių ir, galiaus, atsisakė nuo savo vie- 
tos augštesnėje mokykloje Medrez, Bagdade, idant dešimtį 
metų pagyventi pusčiuoliškose lankstynėse ir dievobaimin- 
goje nuotaisoje. Paskutinius penkerius savo gyvenimo me- 
tus jis vėl pašventė akademiškai veiklybei Nišapure. Jis 
pats paliko mums autobiografiją labai indomiame veika- 
le, kurį jis užvardino: “Išganytojas nuo suklydimo“. Jo 
skaitlingi veikalai filozofiško, teologiško ir etiško turinio 
po šiai dienai yra mylimu skaitymu apšviestiems mahome- 
tonams, ypatingai didelis veikalas užvardintas: “Tikėjimiš- 
kų mokslų atsigimimas“, savo budo islamo encyklopedija, 
tveriamajame styliuje. Vienok šitas veikalas išpradžių iš- 
šaukė daug nesitenkinimo, teip kad prie ispaniškųjų Almo- 
ravidų augščiausio Kordovos teismo nusprendimu, knyga 
viešai buvo sudeginta. Žinoma, šitas vienok gali atrodyti 
keistai, bet lengvai išsiaiškina tuomi, kad Gaccali aštriais 
žodžiais peikė savo bendralaikių teologų ydas, ypatingai jų 
godumą ir norą užimti patogias teismiškas vietas. Vienok 
męs turime aplenkti filozofiškus Gaccali veikalus, idant ne- 
įsigilinti perdaug į bereikalingas smulkmenas. Žinoma, 
žilozofija islame, kaip ir visur, turėjo didelę intekmę į teo- 
logiškos sistemos išdirbimą, bet tą patį galima pasakyti ir 
apie kitus mokslus, antai, filologiją ir tt., ant kurių męs 
teipgi negalime apsistoti. Prietam nereikia užmiršti, 
kad filozofija pas arabus aštriaus skiriasi nuo  te- 
ologijos, negu pas mus; šita paskutinėji užsiima teisybė- 
mis apturimomis apreiškimu ir padavimu, kuomet filozo- 


e 
fija apima visus tuos pažinties skyrius, kurie yra pasiekia- 
mi logiškam sanprotavimui, k. a. matematika, logika, fizi- 
ka, politika ir dora. Kadangi dėl stokos vietos ir be to tu- 
rime pasitenkinti tik kaikuriais paviršutiniais patėmijimais, 
tai tuomi spėriau nurodome čion į tuos veikalus, kurie yra. 
speciališkai pašvęsti arabų filozofijos istorijai* ). 

Iš rašliaviškų Al-Ašari darbų mus pasiekė tik nedau- | 
gis; bet su jo pažiuromis męs gerai apsipažinę nuo io mo- 
kinių bei pasekėjų. Reikia patemyti, kad Al-Ašari mokslas 
neiškarto ir netuojaus tapo priimtas stačiatikių mokyklų, 
Žmonės aklai dievobaimingi vienval mokino, jog Kalam 
yra velnio darbu tikinčių suklaidinimui ir patys netikėjo 
jam net tąsyk, kaip jis tapo nevodingu įrankiu išaiškinimui 
mahometoniškų dogmatų. Juk Alach ir pranašas neparašė 
Kalamo, kam gi tikintiems jis gali buti reikalingas? Kiti 
surasdavo Al-Ašari mokinime dar daug tokio, kas rodė į jo 
pirmutinę eretikybę.  Ispaniškasis teologas Ibn-Chazu 
(+1064 m.), norėdamas įvesti teipgi ir Kalaman reiškios 
prasmės principą, atkreipė prieš jį ir jo mokyklą kuosmar- 
kiausias savo teologiškos neapykantos vilyčias. Tik pama- 
ži Al-Ašari mokslas praskynė sau kelią terp žmonių, pri- 
klausančių prie jo Madschabos ir šafeitų, o paskui ir terp 
chanafitų; bet paskutiniai laikėsi mokinimo ne Al-Ašari, tik 
jo vienlaikio Muchamedo-al-Maturidi, skiriančiosi nuo 
Al-Ašari nežymiuose dalykuose. Per almochadus (vienumo, 
išpažintojai, po teisybei al-movachidun*) Al-Ašari mokslas 
pasigarsino teipgi ir Vakaruose ir galiaus ačiu populiariš- 
kiems Gaccali veikalams išsiplatino islame visur. Supranta- 
mas dalykas, kad šnekėdami apie “ašaritinį mokslą“ męs 
suprantame ne asmeniškas Al-Ašari pažiuras, tik pažiuras 
jo pasekėjų, išdėtas skaitlinguose mahometonų katechizmuo- 
se ir platesniuose tikėjimiškuose veikaluose. 

Sutinkamai su vietiniais raštininkais, mahometonų ti- 


*) Renan, Averroes et Vaverroisme (3-čia laid. 1867). Fr. Dieterici, 
Die Philosophie der Araber im X Jahrhundert aus den schriften der 
lautern Brueder (1858—95). T. de Boer, Die Wiedersprueche der Phyno- 
sophie nach al-Ghazzali und ihr Ausgleich durch ibn Rosd (1894) ir kiti. 


*) Slg. Goldziher, Materialen zur Kenntniss der Almohadenbewe- 
gung in Nordafrika (3 D. M. G. L. I., pusl. 30—140). 


kėjimiška išpažintis susideda, teip sakant, iš šešių dalykų, 
butent: tikėjimo į Dievą, angelus, šventas knygas, prana- 
šus, prisikėlimą ir visuotino teismo dieną ir galiaus į prili- 
kimą. 

"ion kiek galint trumpiau išdėsime pačius svarbiuosius. 
Męs jau suteikėme abelną mahometonų suopročio charakte- 
ristiką apie Dievą ir išskaitėme vardus septynių amžinų 
ypatybių, kurios jam priskaitoma ir kurios yra išreiškimu 
to, jog Dievas niekuomet neliauja savo veiklybės reiškęs. 
Mažesnę dogmatišką vertę turi 99 gražųs dieviški vardai, 
imti iš Korano ir padavos, kurie reikia kartoti dėstant ma- 
hometonišką ražančių. Reikia patėmyti, jog abstraktiško 
apie Dievą suopročio nejudamybė žymiai sušvelnėja, jei 
ne dogmatikoje, tai praktiškam tikėjimui, teip kad, pav., 
Dievo mielaširdybė turi didelę svarbą ir Korane ji išgiria- 
ma daugiau negu kokia kita dieviška ypatybė.  Absoliutiš- 
ka Dievo vienatinybė neatmeta tikėjimo į kitas dangaus esy- 
bes, butent angelus; priešingai, apie šitą tikėjimą šnekama 
su ypatingu įsispyrimu. Vienok angelai skaitoma dieviš- 
kais sutvarais, tokiais jau kaip ir žmonės ant žemės. To- 
kiu budu tuomi išreiškiama, kad apskritai nera tokios die- 
viškos esybės, kuri galima butų, nors ištolo lyginti prie 
Dievo, teip kad, nors antropomorfiškas jo ypatybes — ma- 
tymą, girdėjimą ir kalbą — reikia suprasti tiesiog, bet jos 
neturi jokios panašybės į žmogaus matymą, girdėjimą ir 
kalbą.  Šitoms ypatybėms, pav., nėra rubežiaus, teip kad 
Dievas mato ir girdi visa ką, kas dedasi sutvėrime; geri ir 
blogi žmogaus darbai teipgi priklauso nuo jo visagalybės, 
kaipo nuo sutvertojo visa ko, kas yra. Todėl visa kas turi 
išlyginį buvį, nes savo buvimu apskritai priklauso nuo die- 
viškos valios, vienas tik Dievas esti butinai. Visa kas šitas 
isdčta ir patvirtinta dogmatiškose knygose prieš nesutin- 
kančias nuomones ir patikrinama puikiais ir ištikimais pri- 
parodymais. . 
4 „Kas atsieina apreiškimo, tai be abejonės, kad Dievas 

reiškė" nuo pradžių amžinasties, vadinas, kad jis visuo- 
met apreiškč save per amžinas kalbos ypatybes, prietamgi 
akyvaizdoje žmonių per tarpininkybę angelų, pranašų ir 
pasiuntinių. Mokinimą apie angelus ir džiunus apleisime, 


nors jie turi tyčia didelę rolę liaudiniame tikėjime. Prana- 
šų (nabi) ir pasiuntinių (razul) buvo labai daug, teip kad 
tulos padavos sako, jog jų buvę 124. 000, kitos, 224.000. Pa- 
siuntiniai užima daug augštesnę vietą, nes jiems inteikta 
buvo speciališka pasiuntinybė; ir jų Adomas, Nojus, Ab- 
raomas, Jėzus ir Mahometas atnešė apraiškas raštu. Pra- 
našiško pašaukimo ženklais yra' toki: galybė stebuklus da- 
ryti, benuodėmiškumas, regėjimas Dievo veido dar ai: že- 
mės buvant, teise užtarti tikinčius teismo dienoje. Reikia 
vienok patemyti, jog jie ne dėlto pranašai, jog turi šitas 
ypatybes, tik dėlto, kad jie paties Dievo buvo išrinkti pra- 
našiškai tarnybei, po ko jiems ir buvo duotos šitos ypaty- 
Lės. Iš šventų knygų tik vienas Koranas tikrai turi ver- 
tę žmonėms, kadangi jo apsireiškimu pirmutiniai šventi raš- 
tai buvo panaikinti; priegtam gi jie dėl jų savininkų bedie- 
vybės, klaidingai buvo suprantami ir net sužiniai buvo ga- 
dinami. Koranas, priešingai, yra nesutvertas Dievo žodis, 
kuris nuo amžių buvo pas Dievą, įbriežtas ant paslėptos len- 
telės ir gyvenant Mahometui buvo atsiųstas ant žemės ra- 
madano mėnesyje per Archangelą Gabrielių, o paskui dali- 
mis buvo pranašo reiškiamas per 23 metus. Jo raštas ir skai- 
tant ištariami garsai, žinoma, sutverti, bet tai yra tik Ko- 
rano kopija, o ne Koranas pats. Esą jame padavadijimai, 
nors visi pačjo nuo Dievo, bet nevisi vienodai butini, nes 
vieni jų tiesiog buvo Dievo atmainyti, kiti gi dėl padavos 
stojosi netikrais. 

Nors žmogaus pasielgimai tikrai yra dieviškų dalyku, 
vienok jie priskaitoma pačiam žmogui; žmogus apsklembia 
jų dorišką pobudį ir sulyg to jis yra apdovanojamas ar nu- 
baudžiamas gyvenime anapus kapo. Todėl mirus angelai 
Munker ir Nakir patys jį tyrinėja ir klausinėja; bet tai 
yra tik prieduris to, kas jo laukia teismo dienoje. Kuomet 
ateis ta diena, Dievas vienas težino, bet pirma teismo die- 
nos reikšis tam tikri ženklai, pav., ateis antichristas, ateis 
Jėzus ir Machdi; teipgi ir visa gamta atsikeis: saulė tekės 
ne rytuose, bet vakaruose, visokia gyvastis išmirs, dangus 
praskys ir kalnai nugrius ir tt. Paskui ateis prisikėlimas, 
gerieji eis po dešinei, blogieji gi po kairei ir užstos teismo 
diena.  Dangiškieji svarklai bus leista veikti, čion pat per- 


sikels rojus ir pragaras su pragarišku tiltu (sirat). Paskui 
geri ir blogi pasielgimai bus sveriama svarklu ir kas pasi- 
rodys sunkesniu, sulyg to ir bus dieviškas nusprendimas. 
Jei geri darbai persvers, nors ir mažiausiai, tai žmogus be 
kliuties pereina pragarišku tiltu ir įeina rojun, jei gi atsvers 
piktybė, tai jau jis to negali padaryti ir lieka auka praga- 
riškoms kančioms.  Netikiams tąsyk nėra jokio išgelbė- 
jimo, tikinti gi gali tiketis dieviško susimylėjimo ir pra- 
našo užtarimo.  Pranašams ir kankiniams neparsieina tas 
ištirti — jie tuojaus numirę eina rojun. 

Tokios abelnos eschatologiškos mahometonų lukestys; 
žinoma, daugumas nurodyta musų tik paviršutiniškai, kitos 
ir visai apleista, nes lygiai šitoj dogmatikos daly rytėniš- 
kasis vaizdumas gausiai išpuošė atskirus nuotikius. Kaip 
Koranas, teip ir padava parodo sulyg šito dalyko perdaug 
apsklembtai, idant galima butų prileisti kokį nors proto 
aiškinimą, kaip tą darė, pav., mutazilitai ir kiti, svarklą 
ir pragarinį tiltą aiškindami metaforiškai. 


52. Mystika. 


Nusisiuntimo raštai. "Tolukk, Sujfismus sive theosophia Persarum 
pantheistica (1821). To paties, Bluethensammlung aus der morgenlaend. 
Mystik (1825). Garcin de Tassy, La pėesie philosophigue et religieuse chez 
les Persans d'aprės Te Mantic utlair de Farid — uddin Altar (3 laid. 
1860). Mesnewi oder Doppewverse des Scheich Mewalana Dschelal eddin 
Ižumi, versta iš persų kalbos G. Roseno (1849). Malkolm, History oj 
Persia. (2 tom. 1815, 1829). I. W. Redhause, The Mesneir. Book I (Tr. 
Or. S. 1881). E. G. Winfield, Masnavi I ma'navi (Tr. Or. S. 9, 1887). 
Apie šventųjų garbinimą slg. Goldziher II-ame tome jo Mahommed Stud., 
pusl. 275—373. 

Apie dervišybę be minčto jau Ossono veikalo ir žemiau minimo L. 
Rinno veikalo Marabouts et Khouan slg. Ubičini, Lettres sur Ta Turguie, 
I. P. Brown, The dervisches or oriental spiritualism. A le. Chatelje, Les 
Confreries musulmanes au Hedjaz. — 


„ Anuose skyriuose stengėmėsi aprašyti kulto ir dogma- 
tinės sistemos įstatymų surėdymą; nė vienas, nė kita ne- 
galėjo vienok pakakinti dievobaimingo jausmo išsiveržimų. 
Yuo pačių pradžių terp tikinčiųjų buvo žmonės, kurie teip 
giliai buvo perimti Korano aprašymais apie svieto pabaigą. 
Ir tt., kad visą savo gyvenimą pašventė maldai, pasninkui 
ir kitoms tikčjimiškoms lankstynėms ir labai buvo atsi- 
davę minčiai apie žemiškos didybės niekybę. Šitos pa- 
kraipos išsiplatinimui gaičjo prisidėti krikščioniškų pusčiuo- 


lių intekmė. Bet vienuolių ir pusčiuolių gyvenimo budas 
neatrado terp mahometonų mėzgdžiotoju, kadangi Maho- 
meto aiškiai buvo nurodyta taisyklė, idant islame vienuo- 
lybės nebutų. Žymiausiu šitos šmurknios į gyvenimą pa- 
žiuros pasekėju buvo Hassan iš Basros (728 m.), žmogus 
pilnas volumo, kuris drauge su daugeliu vienamanių atvirai 
protestavo prieš niekybę, apėmusią islamą Omajadų valdy- 
mo gadynėje. Nežiurint į tai, kad daugelyje klausimų 
jis užujautė charidžitams, kituose gi sutiko su senovės mu- 
tazilitais, bet jis mokėjo išlaikyti sau gero stačiatikio garbę, 

Panašiuose rateliuose sulyg visokių terp žmonių laip- 
snių buvimo išsidirbo mokslas, kuriam pats Koranas rodė | 
sąveiką. Sulyg jo ne tik pranašai ir kankiniai užima 
žymią vietą; jame šnekama teipgi apie dieviškus sūnus ir 
draugus, kurie stovi arti prie Dievo ir kuriems nėra ko 
bijotis ir liusti (Sura, 10, 63). Arabų žodis, reiškiąs 
tokius žmones (wali, daugsk. Awlija), tuojaus įgavo šven- 
to prasmę, ir nors Koranas tulose vietose pripažysta tokių 
šventų garbinimą daugdievija (Sura, 18, 102), bet tas 
neatkeitė žmonių tikėjimo ir dievobaimingų žmonių tikslu 
tapo atsiekti dieviško draugo arba šventojo laipsnį.  Ma- 
nyta, kad turėjo buti kelias (tarika), vedąs tiesiog prie šito 
tikslo ir šitam veikiai buvo išdirbta visa taisyklių sistema. 
Šiteipos jau pirmame ir antrame chidžros metašimčiuose 
storas vilnonis drabužis (sufa) buvo dievotumo ir svieto 
atsižadėjimo ženklu; sulyg šito viršutinio išvyzdžio die- 
vuoti žmonės pradėjo vadintis sufijais, mokslas gi ar menas, 
kuriuomi jie užsiėmė, tazavvof.  Neatsisakydami nuo susi- 
nešimo su svietu, jie sykis į sykį pildė tikėjimo įstatymą, 
bet, toli nesitenkindami tuomi, jie rinkosi į tam tikrus su- 
sirinkimus, kuriuose atsibudavo tikėjimiškos lankstynės, va- 
dinamos dzikr, susidedančios ypatingai iš ilgų šaukimųsi 
Dievop. Bet tikra tokių tikčjimiškų susirinkimų organi- 
zacija priklauso daug vėlesnei gadynei, nors vėlesnieji mys- 
tikai ir nukelia ją į Abu—Bekro ir Ali laiką. Tokios orga- 
nizacijos butinumas radosi dėl suklydimų, į kuriuos suti- 
Jai inpuolė ypatingai Persijoje, kur islamas, kaip bus pa- 
rodyta sekančiame skyriuje, priėmė visai kitokį pavidalą, 
negu kitose mahometonų šalyse. 


= 

Sufijų mokslas pas persus ypatingai labai išsiplatino 
gal dėlto, kad liudnu tautiško pažėminimo laiku protai ap- 
skritai linkę yra šalintis svieto ir jieškoti susiraminimo 
gailestinėse lankstynėse ir tikėjimiškose svajonėse. Tikslas 
čion teipgi buvo kitas, negu kitose vietose: reikėjo save 
atvesti į ekstazos padčiimą, per kurią žmogus darosi ne- 
jauslus svietiškiems įspudžiams ir jaučia save suvienytų 
su dievybe. Žmogaus atnaša prie dievybės buvo apsklem- 
biama jau ne teisingų pragarinių baudų baimės, tik grei- 
čiau buvo meilės sąryšio pavidale. Tikra Dievo pažintis, 
kuri tarytum, galėjo buti pasiekta tik tokiu keliu, išreiškė 
visai kitokį Dievą negu tas, kurį skelbė islamas, ir tiesiog: 
virto į pantejybę. Šitas mokslas negalėjo išsivystyti nė 
iš Zaratustros tikėjimo nė iš buddybės, nors paskutinėji 
ir buvo labai plačiai pasklidusi vakarinėse provincijose 
prieš mahometonų užkariavimą. Yra tiketina jog šitas 
mokslas savo pradžią veda nuo panteistiškos Vedanta sis- 
temos. Bet sufitiškame mokinime apie “fana“, vadinas, 
visišką atskiros sąmonės nuskendimą dieviškos sužinės pil- 
nybėje negalima nepastebėti panašumo buddistų mokinimui 
apie nirvaną. 

Šita pakraipa esmeniškai einanti prieš islamą, anaip- 
tol, negalėjo buti nežinoma, nes buvo toki svajočiai, kurie 
Įsikarščiavimo padėjime nemokėjo valdyti savo liežuvio ir 
patys save vadino dievybe; šiteip, pav., garsus mystikas 
Challadž pasakė: ana-I-gakk, vadinas: — “aš teisybė, aš 
dievas", — ir savo neatsargumą turėjo atpirkti baisia kan- 
kinio mirčia Bagdade (922 m.). Tokiu budu jiems par- 
Stėjo slėpti priešislaminį mokinimo pobudį ir vartoti vartoja- 
mus teologiškus išsireiškimus visai kitoje prasmėje; pav., 
apie tauchid'ą, kas oficiališkoje teologijoje reiškia dievy- 
bės vienumą ir vienatinumą, šnekėjo, išreikšdami šituo 
žodžiu susiliejimą žmogaus su dievybe, ir tt. Teipgi šven- 
tus, kuriuos ypatingai garbino, rinkosi labiausiai iš pranašo 
amių; ypatingai augštai buvo garbinami chalifas Ali ir 
abu jo sūnųs, Hassan ir Gusein. Nuo islamo atžvalgos 
tas negalėjo buti peikiamas, jei tik tame jie butų laikęsi 
reikalingo atsargumo bei susilaikymo ir nebutų juos va- 
dinę tiesiog dievais. Šita persų mystika tuojaus atrado sau 


ii 

kuopritinkamiausius platintojus svarbesnių atsigemančios 
persų počzijos atstovų asmenyse. Siteipos, pav., Abu- 
Sai-ibn-abi'I-Kair (+ 1049 m.), rašė ketureiles aiškiai | 
panteistiškojo pobudžio ir atrado sau daugelį mėgzdžiotojų, 
Kuone visi didieji persų raštininkai yra panteistiškais mys- 
tikais. Tokiais yra Farid-ed-din Attar ir Džalal-ed-din- 
Rumi, kuris savo bais dideliame veikale, susidedančiame 
iš dvigubų eilių (persų kalboj meznevi), aprašo patin- 
kamoje formoje ritmuotų istorijų sutitišką meilę; šitas vei- 
kalas kaip pas persus teip pas turkus yra didelėjė garbėje 
ir skaitoma kuone šventa knyga. Net netikiai, kaip Omar 
Kajam ir svietiškieji žmonės tokį kaip garsusis Chafis, gie- 
da mystišku tonu ir vartoja senovės mystiškus išreiškimus, 
teip kad tankiai juos galima imti už tikrus sufijus. Atme- 
nant-gi, kad šitie veikalai Persijoje žinomi visiems ir kiek- 
vienam ir turi tokį populiariškumą, kokį vargiai tepasiekė 
kur nebuk počtiškasis veikalas yra aišku, dėlko beveik visi 
persai yra mystikais ir vartodami neaprybotus ir augštus 
išsireiškimus nužudė beveik visiškai abelną suoprotį apie teip 
prastą ir aiškų islamą. Pas turkus mystika teipgi giliai | 
įsisėdo, pas arabus gi sulyginamai mažesniame laipsny, nors | 
arabų rašliavoje mystiškieji raštininkai gana tankųs. Ši- 
tai, pav., Omar-ibn-al-Farid ir teosofai:  Kankinys Zo- 
ravardi (+ 1191) ir Ibn-al-Arabi (+ 1240), kurie abu 
buvo garsiais raštininkais. 

Vargiai tereikia sakyti, kad sufijų mokslas ne tik ap- 
temdė sveiką protą, bet teipgi pažemino ir dorybę.  Be- 
abejonės, terp sufijų buvo dorybės pavyzdžiai, bet butina 
iškilimo pasekme buvo tas, kad jie ir iš doriškos pusės 
skaite save augštesniais už kitus; todėl jie arba visai at- 
metė tikėjimišką islamo įstatymą, arba skaitė jį tik pri- 
rengiamuoju laipsniu prie tikėjimiško, vadinas, mystiškojo 
išsilankstymo, abejodami prie tam, ar jis riša prie savęs 
asmenis stovinčius ant augštesnio laipsnio. Apšviestam 
sufijui jau nėra skirtumo terp beišlyginių tikėjimų, kuomi 
ir išsiaiškina tas, kad rubežiai terp mystikos ir netikybės 
pas juos tankiai susilygina. Idant šito pavojaus išvengti, 
buvo vienas, žinoma, nevisuomet pilnai užtektinas budas, 
organizuoti mokslą sufi tokiu budu, idant ne kiekvienas 


—7- 

ga.etų tapti sava valia mystiku, bet kad šitam reikalau- 
tųsi praleisti ilgi mokinimosi metai alsinančiose tikėjimiš- 
kose lankstynėse, aštriai pasiduodant šeicho (persų kalboj 
pir) padavadijimams ir tankiausiai ant visados pasiliekant 
mokiniu (murid). Tokiu budu sufizmas tapo įrankiu su- 
pratimui, arba bent išreiškimui tikėjimiškos mąsties ir net 
teisatikiai mahometonai negalėjo rasti jame nieko blogo. 
Augščiau jau buvo minėta, kad dievobaimingas Gaccali, bu- 
damas jau suaugusiuose metuose, perleido 10 metų pusčiuo- 
liškose lankstynėse ir skaitė jas tiek pat butinomis vėlei ir 
teip pat gydančiomis ją, kaip vaistas kuną. Bet visgi bu- 
tina sąlyga likosi tas, kad tikėjimiško įstatymo rištinumas 
butų nepaliečiamas ir kad šeicho teisatikybė nebutų nė kiek 
abejojama. 

Iš panašios pažiurų rųšies išėjo dervišų draugijų stei- 
gimas; jos buvo įsteigta ypatingai 12-ame ir 13-ame meta- 
šimčiuose, bet jos yra ir po šiai dienai. Be abejonės, yra 
tulos draugijos, kurių manomi steigėjai gyveno anksčiau, 
bet męs ne apie juos šnekame. Garsiausios ir labiausiai 
išsiplatinę tų draugijų yra šitos: Kadiridža, Rifaidža, 
Mavlevidža, Šadehilidža, Naktibendidža ir k. Kiekviena jų 
turi ypatingą drabužį ir atskyrius ženklus (varsas, ražan- 
čius ir tt.), kuriems priskaitoma paslaptinč svarba. Visos 
draugijos turi savo tam tikras tikėjimo ir gyvenimo tai- 
sykles, įvestas draugijų steigėjų, kurios vienok bepertrukine 
(žinoma, sumanyta) padavų eile išvedama nuo Abu-Bekro, 
Ali, net nuo pranašo, arba, kas vis tiek, nuo paties Dievo 
dėlto, kad nebutų abėjonės sulyg draugijos teisatikybės. 
Draugijos įvairiose vietose turi savo namus (vienuolynus, 
tekke), kuriuosna visi nariai sykis nuo sykio sueina sykį 
ar kelis sykius per savaitę, idant čion po šeicho vada atlikti 
atsakančias lankstynes. Šitos lankstynės tankiai byva labai 
keistos, teip kad sulyg jų budo atskiria, pav., staugian- 
čius, besisukančius ir šokančius dervišus. Tulose draugi- 
Jose sąjušis (ekstaza) prieina tokį laipsnį, jog veikianti 
asmenys darosi nejaučiančiais viršutinių įspudžių, rija 
stiklą, žarijas ir tolygius daiktus, daro sau baisias žaizdas, 
valgo angis ir tt. Iš šitos pusės Aigipte ypatingai atsižymi 
rifaidža, pasekusieji senovės Psylli, teipogi saadidža, kurie 


pirmiaus pranašo gimimo dienoje guldavo ant žemės, o šeich 
ant arklio jojo per jų kūnus. Vienok daugumas dervišų 
užsiima kokiu nors amatu ir gyvena su žmonėmis; bet 
yra teipgi ir elgėtiniai dervišai, neturį tikros vietos ir gy- 
veną išmalda. Turkijoje visos draugijos yra po priežiura 
šeicho al-Islam, kuris daboja, idant josna neįsigautų prie- 
šingi teisatikybei mokslai ir papročiai, kas kartais ir atsi- 
tikdavo. Bet męs nueitume per toli, panorėję išdėti čion 
dervišų teorijas sulyg tikėjimo, dangiškos hierarchijos ir tt., 
arba aprašinėti jų papročius įstojant draugijon ir tuluose 
susirinkimuose.  Patėmysime tik, jog visų dervišų patronu 
globėju skaitoma pranašas Kidr, mystiškasis asmuo, kurio 
krikščionišku prototypu yra šv. Jurgis. 

Tulų draugijų buvis mahometoniškame sviete turi labai 
didelę svarbą, kas, žinoma, daug priguli nuo išsirinkimo 
viršininko, šeicho, kuriam priklauso beveik neaprybota dva- 
siška valdžia ant kitų bendranarių.  Šiteipos, pav., kelios 
dešimtys metų atgal (1818—1859) Šeich Sanusi, išpradžių 
prigulėjęs prie Šadchilidža draugijos, o paskui likęs savo 
nuosavos draugijos Sanusidža įsteigėju ( Afrikoje jos centras 
Džarabub viename iš parubežinių oazų terp Aigipto ir Pri- 
polio) įgijo garsą ačiu tam, kad jis buvo atsižymėjančiu 
žmogumi ir raštininku. Draugijų įstaiga teip drutai augo 
į islamą, jog beveik kiekvienas žmogus, ant kiek jam lei- 
džia jo asmeniški reikalai, pristoja prie kokios nors drau- 
gijos ir ima dalyvumą visuomeniškuose tikėjimiškuose veik- 
smuose, kaip ir kad jis teipgi butinai priklauso prie vieno 
keturių Madschabų. Tokiu budu judėjimas sufi, kuris iš- 
pirmo, tarytum, turėjo paversti islamą į niekus, buvo įvestas 
rubežiuosna ir dabar pas sunnitus yra vienu tikriausių 
budų tikėjimiškos mąsties sužadinimui ir jos veiklybės pa- 
laikymui. 


53. ŠIITAI. 


Nusisiuntimo raštai. G. von Flomen, Recherches sur Ta domination 
arabe, le chiitisme et les croyances messianigues sous Te Khalijat des 
Omayades (Verhand. Kon. Akad. Amsterdam 1894). K. Snouk Hurgronje, 
Der MahWū (Revue Coloniale internationale 1886). G. D. Von-Gelder, 
Mohtar de valstche profect (1888). M. J. de Goeje, Mėmoire sur 1e5 
Carmathes de Bahrain et Tes Fatimides (1886). S. Giuiar, Fragments 
7elatifs a Ta doctrine des Ismačlis (1874). Sylvester de-Sasi, Exposė de 1a 


K R 
rėligion des Druzes (II t. 1338). Wrestenfeld, Geschichte der Fatimiden- 


tiniens de Ta Perse plus connus sous Te nom d'Assassins (J. As. 1856). 
S. Giuiar, Un Grand maitre des Assassins (J. As. 1887, I.). G. Goldziher, 
Beitraege zur Litteraturgeschichte der  Schi'a und der sunnitischen 


Polemik (1874). 

šiitų tikėjimas aprašytas pas N. W. E. Baillie, Adigest of the 
Mohummedan Law. Imameea code (1869). A. Guerry, Recueil de lois 
"concernant les Musulmans Schyites (2 t, 1871—72.). — 

Visai kitaip vystėsi šiitų tikėjimas, negu sunitų. Šitos 
antros didelės mahometonų šakos atsiradimą męs jau iš- 
dėjome trumpai ir nurodėme, kad išpradžių šitas vardas 
priklause Ali šalininkams, kokia jų dvasios pakraipa ne- 
butų buvusi, nors didelė jų dalis pripažino Ali ir jo padermę 
"įstatymiškos teorijos atstovais. Ant nelaimės Alidai pasi- 
rodė mažai tinkančiais pasekmingai lošti savo rolę: vy- 
"resnysai sunus Ali Hassan, tuojaus atsisakė nuo savo teisių 
naudai Omajado Muavijos, jaunesnysai gi Gusein drąsia- 
me požygyje Kufon 680 m. nukentėjo kankinio myrį. Po 
šitam terp Alidų šalininkų išėjo pasidalinimas į dvi puses: 
diduma pripažino imamo teisę išimtinai Hassano ir Guseino 
sunums, remdamiesi tuomi, kad šitie Ali sunųs be to buvo 
pranašo anukais, (per Fatimą); kiti gi išrinko trečią Ali 
sunų, nuo jo kitos pačios, vardu Mohammed-ibn-al-Chana- 
židža, nežiurint į tai, kad jis neturėjo noro imti ant savęs 
politiškas priedermes ir Mekkoje vedė dievobaimingą ir 
nuošalų gyvenimą. Tuo tarpu vienas spekuliantas, rods 
originališkas asmuo, vardu Muchtar, prisidengė jo vardu, 
idant Kufoje iškelti, teisybė neilgam, sukilimo vėluką ir 
atkeršinti už Guseino myrį jo mušikams. Šitam jis sakė, 
kad jis turėjęs nuo Dievo apreiškimą ir visokiais vyliais pa- 
taikė žmones apjakinti; bet galiaus jis likosi užmuštas 
mušyje. Bet Mohammedo pasekėjai vis dar nesiliovė buvę 
ir net kaip jis 700 m. numirė, išėjo paskalas, jog jis yra 
gyvas, pasislėpęs kur ten Radva kalne į vakarus nuo Me- 

nos ir kuomet-nors vėl sugryšiąs. Tam panašų skelbė 
dar mirus Ali tulas Abdallach-ibn-Saba, turbut atsivertęs 
ydas, tvirtindamas, jog Ali yra gyvas, jog griausmas 
tai jo balsas, žaibas jo kardas ir jog jis pats ateis užtvoksti 
ant žemės teisumu, nes ji dabar pilna yra neteisybės. 
Tokiu budu galima sakyti, kad žydiškasis mokslas apie Me- 


= 378 += 

siją šitoje dėstyje yra pritaikomas prie Ali; mokslas apie 
pasislėpusį imamą išpradžių pasirodo islame tarytum tik, 
kad duoti progą apgavikams ir spekuliantams lošti tarpi- 
ninkų rolę.  Abbasidai, Abbaso, pranašo dėdės ainiai išda- 
rinėjo tą su puikiausia pasekme. Šitai, antroje Omajadų 
valdymo pusėje jie siuntinėjo visur savo misijonierius 
(dais) skelbti pranašo šeimynos naudai, neminint vardo ir 
veikiant neva naudai tulo Ali ainio, kuris, idant nekompro- 
mituoti savęs, norėjo savo vardą iki laikui užslėpti.  Mi- 
sijonieriai puikiai savo darbą atliko ir rado daug pasekėjų 
rytinėse viešpatybės provincijose, Chorazane, kur aplinky- 
bės ypatingai buvo šitam patogios. Visa kam gana susi- 
ruošus, Abu-Muslim iškėlė juodą sukilimo vėluką: pasku- 
tinis Omajadų chalifas Mervan II buvo sumuštas 750 m. 
mušyje ties Zaba ir rado sau myrį Aigipte. Tas pats li- 
kimas ištiko didesnę jo šeimynos narių dalį ir Abbasid 
Abul-Abbas užėjo ant chalifų sosto. Apgauti Alidai ir 
jų šalininkai pasitenkino pasaka, buk Abu Gašim, Mo- 
hammedo-ibn-al-Chanafidža sunus savo įstatymiškas tei- 
ses perdavė Ali-ibn-Abdallachui-ibn-abbasui. Bet ne visi 
davė save tuomi apgauti: tai čia, tai ten kilo alidiškieji 
maištai pasidarė ypatingai pavojingais valdant antram Ab- 
basidui Mansurui; bet šitas veiklus valdovas su drąsia 
energija pataikė juos apmalšinti ir išvengti pavojaus, teip | 
kad ir ant toliaus Abbasidai sostą paliko savo pasekėjams. 

Prie šito reikia pridėti, kad griežtai įstatymiškieji 
šiitai nenorėjo turėti jokio reikalo nė su Mohammedu, 
ne su Abu Gašimu, nešnekant jau apie Abbasidus, kadangi 
jie pripažino tik Fatimos ainius. Vienas šitų paskutinių vardu 
Zeid, valdant Omajadui Gišam, bandė sukelti maištą Kufoje, 
kuris vienok tuojaus nutilo, jam likus nugalabintu (740). 
Vienok jo pasekėjai, kuriuos vadina Zeididža, arba Zei- 
ditais, likosi ištikimais jo ainiams; tuli paskutinių vėliaus 
įsteigė dinastijas Deileme ir Tabaristane, kiti pietvakari- 
nėje Arabijoje (Sanaa). Šitie zeiditai terp šiitų užima | 
ypatingą vietą, nes jie, priešingai tikriems šiitams, pri- 
pažysta Abu Bekrą ir Omarą įstatymiškais chalifais ir 
tikėjimo klausimuose seka mutazilitų mokslą. Įstatymas 


221 — 
jų apskritai sutinka su sunnitišku ir tik antraeiliniuose 
klausimuose nuo jo skiriasi. 

Kiti šiitai Zeido savinimus atmetė ir pripažino teises 
jo broliui Mohammedui; juos paprastai vadina imamidža, 
— teipogi “garbintojais dvylikos“, nes jie pripažysta dvy- 
liką sekančių vienas po kitam imamų, butent: Ali, Hassaną, 
Guseiną, Ali Mohammedą, Dža'farą, Musą, Ali-ar-Ridchą, 
Mohammedą, Ali Naki, Hassan Askari ir Mohammedą. 
Visi jie be trijų pirmutinių ir Ali-ar-Ridcho aplamai buvo 
dievobaimingais mahometonais, niekuomet neturėjusiais po- 
litiškos svarbos.  Ali-ar-Ridchui parsiėjo duoti savo vardą 
suvienijimo tikslui sekamam chalifo Al-Mamuno, to pa- 
ties, su kuriuo jau turėjome progą susipažinti kaipo su 
mokslo globėju ir Mutazilitų draugu. Ali-ar-Ridch buvo 
sužieduotas su viena chalifo dukterų ir apšauktas sosto 
įpėdiniu; jo vardą pradėjo net ant pinigų mušti ir žalia 
Alidu vėliava buvo Al-Mamuno priimta. Sumanymas buvo 
neblogai sumastyta patraukimui šiitų Abbasidų pusėn; vie- 
nok ji nenusidavė, ačiu didžiausio sunnitų gardo ( Bagdado) 
priešingumui, po ko Ali kaip sykis į laiką numirė (818), 
tur but chalifo nunuodytas. Jo kapas Mešchede ir po 
šiai dienai yra viena iš tankiausiai lankomų maldininkais 
vietų, greta su Kerbela, kur numirė Gusein ir Nedžefu, 
kur, kaip menama, palaidotas chalifas Ali; paskutinės 
dvi vietos yra turkų apskrityje. Šitos trys šventos vietos 
šiitams atstovi Mekką ir Mediną, nes šituose sunnitų gar- 
duose jie yra vienval liaudies neapkenčiami ir maldinė jų 
nuotaisa ant pranašo kapo gadinama matymu kapo palai- 
doto šale jo Omaro, kuriuo jie biaurisi. Daugelis die- 
vobaimingų šiitų liepia save palaidoti Nedžefoje ar Ker- 
beloje, idant silsėtis šale palaimintojo imamo; ilgos nabaš- 
tikų virtinės be atvangos. traukia čion iš visų šiitinių 
kraštų, skleisdami oran teršantį lavono dvoką. 

„ Pirma negu pradėsime aiškinti toliaus dvylikos gar- 
bintojų istoriją, turime dar gryžti prie ano Ali-ar-Ridcho, 
idant pastebčti vieną iš indomiausių apsireiškimų mahome- 
toniškų sektų istorijos srityje. Buvo, ve, toki šiitai, kurie 
pripažino įstatymišku imamu ne Ali-ar-Ridchą, tik jo brolį 
Izmačlių. Jam mirus jo šalininkai, tarytum, turėjo iškrikti, 


—— 380 — 

bet kol jie dar svarstė, kas reikia daryti, vienas gudras 
apgavikas pasinaudojo patogia proga, idant dar kartą tu- 
rėti naudą iš mokslo apie paslėptąjį imamą. Tasai žmo- 
gus vadinosi Abdallach-ibn-Maimun. Jis padarė svarbų 
atidengimą, buk svieto istorija vyksta taisykliškais periodais 
ir regimai dalinasi į septynis tokius periodus, pradžia gi 
kiekvieno jų visuomet atsižymi pranašo atėjimu. Šeši toki 
periodai, surišti su vardais Adomo, Nojaus, Abraomo, Mai- 
žio, Jėzaus, ir Mahometo, jau praėjo; nėra abejonės, jog ir 
septintas artinasi prie galo, kadangi kiekviename periode 
savu keliu buva septyni imamai, o Izmačlius po Mahome- 
tui buvo lygiai septintu. Bet kadangi po Mahometui ne- 
galima daugiau pranašo laukti, tai aišku, kad septintas 
ir paskutinis, tik ką prasidėjęs periodas turi atsižymėti 
Machdi atėjimu, o paskui eina svieto pabaiga. Bet šiitai 
tvirtai tikėjo, kad šitasai Machdi turi rastis iš Fatimos gi- 
minės, teip kad likosi pripažinti, arba kad Izmačlius ne- 
numirė ir turi ateiti vėl kaipo Machdi, arba kad kitas 
tuo tarpu nežinomas Alidas bus žadėtuoju Machdi. Kas 
buvo nežinoma miniai, tą žinojo vienas sužinodintas žmo- 
gus ir panašiai tam, kaip Melchisedek kadaisia pažino 
Abraomą, teip dabar Abdallach buvo tikinčiu ir žinomo 
jam vienam slaptingo asmens tarpininku. 

Abdallach geriau negu kiekvienas kitas su mano- 
mo slaptinio mokslo pagelba mokėjo padaryti šitą 
teoriją prieinama miniai ne tik terp šiitų, bet ir terp 
sunnitų ir net terp krikščionių, žydų ir magų, kurie viso- 
kiais vardais išganytojo laukė. Jis sutvėrė mokslą apie 
paslaptybę prasmėje šventų knygų, ypatingai Korano, kurį 
jis suprato ačiu savo ypatingiems prietikiams su Machdi. 
Su alegorijos pagelba ir tt. jis pasėmė iš švento rašto 
negirdėtus faktus, kurie galų-gale susivedė atmetimui vi- 
sokio besąlyginio tikėjimo ir, sprendžiant sulyg to laiko ži- 
nių, susidėjo iš keisto mišinio gnostiškų, parsiškų ir filo- 
zofiškų elementų. Jis buvo gana atsargus, idant tuojaus 
atidengti savo klausytojams pilną teisybę ir tenkinosi tuomi, | 
kad akino jų žingeidumą, kėlė abejonę, ir galiaus išreiškė | 
jiems, kad reikia pereiti septynis įvairius laipsnius, idant 
pilnai buti pašvęstu dieviškoms slaptybėms. Bet pirma šito 


== 381 5 

"pasiekimo reikia platinti mokslą apie greitą Machdi atė- 
jimą ir gauti jam pasekėjus. Šituo tikslu Abdallach visur 
išsiuntinėjo savo misijonierius. 

Čion dar paminėsime, jog terp naujo mokslo pasekėjų 
“buvo teipgi Chamdan Karmat, nuo kurio gavo savo vardą 
Karmatai, dariusieji ilgą laiką maišatį Irake, Syrijoje ir 
ypatingai Bachreine (pietvakarinėje Arabijoje).  Pasku- 
tinėje iš paminėtų provincijų, po tulo Abu-Tagiro vado- 
vybe, jie tapo tokiais galingais, kad grėsė Bagdadui ir 
030 m. užkariavo Mekką.  Tąsyk jie paglemžė senovės 
šventą akmenį ir tik po 20 metų sugražino jį atgal. Šita 
aplinkybė nurodo į tai, kad jie veikė teipgi prieš senovės 
šventus papročius ir šventus daiktus. Bet vietos stoka ne- 
leidžia mums išdėti čion ir papildyti prieštaringas ir nesi- 
rišančias žinias apie tikėjimiškus sukilimus ir Karmatų 
įstaigas, 

Ir teip, męs vėl gryžtame prie Abdallacho istorijos. 
Persekiojamas valdžių, jis varė toliau propagandą iki galui 
savo dienų Salamidžoj Syrijoje. Po to jį pasekė jo su- 
nus Achmed, mirus gi ir šitam, galiaus pats Machdi atėjo 
pas berberus šiaurinėje Afrikoje, terp kurių misijonieriai 
turėjo ypatingą pasekmę. Jis vadino save Obaidallach ir 
savo genealogiją vedė nuo Fatimos, dėlko jo įsteigtos di- 
nastijos nariai vadinosi Fatimidais; bet, anot europinių 
tyrinčtojų, tai buvo apgavikas iš tikrų Abdallacho gimi- 
naitis, kurio tikras vardas buvęs Said. 

Fatimidai tik tąsyk pasiekė pilną galybę, kaip 969 m. 
paėmė Aigiptą ir pernešč ten savo buklę, teip kad ne sykį 
rodėsi, jog Abbasidų valdžiai atėjo galas. Tuo tarpu pa- | 
vojus, kuris grėsė islamui iš jų pusės, buvo prašalintas. 
Aigipto gyventojai buvo griežti sunnitai, valdovai gi buvo 
tiek išmaningi, kad pilnai susitaikė su stačiatikybė. Tik 
šeštas šitos dinastijos valdovas, Chakim (996—1021) dar 
kudikiu budamas užėmęs sostą, yra išimčia tame dalyke. 
Tur but po fanatiškų izmačliškojo mokslo pasekėjų intekme, 
Jis nuveikė kelis labai keistus dalykus ir net norėjo, kad 
Ji garbintų kaipo dievybės įsikunijimą.  Iššauktas tuomi 
nesitenkinimas apsimalšino tik tuomet, kaip Chakim staiga 
Išnyko slaptą ir niekas nežinojo, kas su juo atsitiko. Jo 


— 382 — 


pasekėjai, kaip antai, Chamza ir ad-Darazi skaitė jį, kaip 
jam mirus, teip pirma to, dievybės įsikunijimu. Jie atrado 
patogesnę dirvą savo skelbimui terp Sivano gyventojų, ku- 
rie dar ir dabar nuo vardo ad-Darazi vadinasi Druzais, 
Teisingai sakant, jų negalima skaityti prie mahometonų, 
nes kaip jų tikėjimo sistema, teip ir tikėjimiškas įstaty- 
mas, kurį jie užlaiko, turi greičiau priešislamišką pobudį, 
kiek apie tai galima spręsti iš jų šventų knygų. Iš šitos 
pusės juos galima priskirti prie tos pačios rųšies, ką ir jų 
paveiktuosius Nozairus, gyvenančius šiaurinėje Syrijoje ir 
tinkamus skaitytis tikrais stabmeldžiais, nors daugelyje san- 
protavimų ir papročių jie susitaiko kaip su krikščionimis, 
taip ir su mahometonais.*) Apskritai Syrijos kalnuotoji 
šalis visuomet buvo dėkinga dirva visokiai eretikybei ir 
gnotiškoms sektoms, kaip tą matysime žemiau. 
Assasinų sekta priklauso prie tos pačios kaleinos ap- 
sireiškimų, ką ir karmatų bei izmačlitų mokslas; savo vardą 
Assasinai gavo nuo to, kad vartojo svaiginantį gėralą iš- 
gaunamą iš kanapių ir vadinamą arabų kalboje hašiš. Šita 
bendrija buvo įsteigta 11-ame metašimty tulo Hassano-ibn- 
Sabbo ir išpradžių kėlė neramumą Persijoje, ypatingai į 
pietus nuo Kaspijos juros sunkiai prieinamuose kalnuose, 
kur assasinai turėjo net kelias tvirtoves, k. a. arelio lizdas 
Alamut, kurį jie per du metašimčius mokėjo apginti nuo 
siunčiamų prieš juos būrių, kol mongoliškasis chanas Gu- 
lagu nepadarė galo jų gyvatai 13-me metašimty. Bet jų 
pajiega rėmėsi ne tik jų prieigos neprieinamybe, pasekėjų 
skaitlingumu ir idėjų originališkumu, bet ir savo organi- 
zacija, ir vartojamu jų budų beširdiškumu.  Assasinai buvo 
slapta bendrija, kurios nariai be atsisakymo klausė savo 
valdovo, europinėse chronikose paprastai vadinamo “kalnų 
seniu". Budu, jų vartojamu, buvo užmušimas, prie ku- 
rio lieptinai buvo pratinami jaunesnieji bendrijos nariai; 
juos apgirdydavo gašišu paskui vesdavo į puikų sodną ir 
ten inkalbinėjo rojiškus smagumus, skatindami sava valia 


*) Slg. šitam straipsnį M. E. Solisbury, Journ. or the Amer. Orient. 
Soc., t. VIII. Clement Huart, La počsie religieuse des Nosairis — Journ. 
Asiat. 1879, t. II, p. 190 — 261. — Walf, Auszuege ausdem Katechizmus 
der Nossairier — Z. D. M. G. III ir tt. 


ukoti gyvastį, idant kaipo kankiniui amžinai džiaugtis 
tokiomis jau linksmybėmis.  Toki žmonės vadinosi fi- 
daisais (patys save aukojančiais); jie tankiai apturėdavo 
nuo bendrijos viršininko paliepimus susekti vieną ar kitą 
galingą priešą ir prie progos jį nudaigoti. Be to bendrijos 
viršininkas galėjo teipgi daryti malonę savo galingiems drau- 
gams ir tuom juos prisirišti; šitai, jei jiems reikėjo atsi- 
liuosuoti nuo asmeniško priešo, taip jis davė jiems savo 
žmones, kurie pildė pavestą jiems reikalą teip sąžiningai, 
kaip ir kad veikdami prieš bendrijos nevidoną.  Pertai 
assasinai įgijo baisią galybę ir galėjo teip ilgai laikytis ir 
net tvirtai įsigyventi Syrijoje, kur su jais susipažino kry- 
žeiviai. Apkalbėti tikėjimiškus assasinų suopročius mato- 
me bereikalingų; gana bus pastebėjus, kad jie visaip sten- 
gėsi alegoriškais aiškinimais parodyti savo pažiuras tei- 
 satikiškomis mahometoniškomis, dėlko pas vietinius rašti- 
ninkus jie paprastai vadinama batinidža, vadinas, žmonė- 
mis, pripažystančiais vidujinės, paslėptos prasmės buvį gre- 
ta su paprasta, visiems prieinama. Šitoje prasmėj, Rytuose, 
pav., Syrijoje iki šiolai yra izmačlitai; Syrijoje jie iš dalies 
vadinama metavilais, kas reiškia tą patį, ką ir batinijai, 
bet kruviną pirmųjų laikų amatą jau jie pametė. — Tulą 
laiką matėsi, jog šiitai laikysis tolygių išklydimų, nes su 
dvyliktuoju imamu, kuris, kaip jie tvirtina, nemirė, tik 
iš mirtuolių akių išnyko požeminiu taku Samarroje 941 
m., pasibaigė žemiškų imamų eilė. Nuo to laiko šiitai 
tiki tik į paslėptojo imamo buvimą ir tuomi atidarė kelią 
"1 apgavybę tiems žmonėms, kurie sakėsi su juo susinešą. 
et, vienam apsirikimui sekant kitą, šiitai, galiaus, nors ir 
nenužudė visiškai vilties, kad imamas by valandą gali ateiti 
Machdi paveiksle, bet jie ramiai priprato laukti to laiko, 
tuo tarpu gi stropiai užlaikč vienintčliai tikrą mokslą, va- 
dinas, tą, kuris buvo perduotas jiems imamų. Šiitai at- 
mete sunnitiškų padavų rinkinį ir tvirtimo, jog tik Dievo 
Apsviesti imamai gali perduoti ir aiškinti savo viršininko, 
„Vadinas, pranašo mintis. Tokiu budu šiitai turėjo savo 
nuosavus kanoniškus rinkinius, kurie istoriškos tikrybės pras- 
mMėje toli šaukia prieš sunnitiškus ir tankiausiai net gali 


buti pavadinti megzdžiojamais. Abelnai imant, jie nė tikė 
jimo moksle (išskiriant klausimą apie imamą), nė tikėji 
miškame įstatyme nesutvėrė nieko originališko ir svarbiau: 
siuose dalykuose susitaiko su sunnitais. Tas kas juos ki- 
ria: mokslas apie dvasios sulaikymą (Ketman) ir sam- 
domasis vinčius nėra jų garbei; perdidelis imamų garbini- 
mas teipgi neprisidėjo prie jų tikėjimiško vystymos. Bet 
męs klystume, jei drauge su A. Muelleriu panorėtume iš- 
aiškinti šiitų atsiradimą vienatinai ir visiškai persų tau- 
tiška neapykanta arabų ir imtume juose matyti tik įstaty- 
miškosios teorijos atstovus, panašiai tam, kaip tulos pran- 
cuzų partijos pripažysta Liudviką XVII ir Napoleoną II. 
Nera ginčytina, kad šita neapykanta tikrai buvo ir gal 
but imamai uždengė persams tautiško pažeminimo periodą 
po arabų valdžia, vienok svarbiausiu motyvu šitoje dėstyjė 
yra įgimtas persams palinkimas prie dievinimo žmonių, 
arba, gal, reikalas per tarpininkus prisiartinti prie abstrak- 
tiško islamo dievo. Prietam šitų padorių žmonių kančios 
šiitams turi išdalies tą pačią prasmę, ką krikščionims mąsty- 
mas apie Kristaus kančią. Jos suteikė tikėjimiškai dra- 
matiškų vaidenimų atsiradimo priežastį, kurie visur su di- 
deliu gaivumu iškilmingai yra persų daromi Guseino myrio, 
dienoje (10tą mugarrama). Labai gali buti, kaip tą ir 
tvirtina, jog šitos tikėjimiškos ir tautiškos šventės paprotys 
siekia pirmapradinę senovę ir savo pradžią kaltas dar 
stabmeldybei. Bet gi pirmapradinė jos prasmė yra visai 
išnykus pas šiitus, kurie kankyniškoje Guseino mirtyje mato 
žmonijos, ar greičiau iraniškos žmonijos kančių atsimušimą. 

Tuo tarpu nemaža laiko perėjo, kol šiitams pasisekė 
atsigauti. Nors juos ir rėmė budžidai ir iki tulam laipsniui 
fatimidai, bet po arabų užstojus turkams, pergalė sunni 
tiškos teisatikybės buvo pilna, nes šitai teisingai, kariš 
tautai buvo priešingas neaiškus mokslas ir dvasiška pa 
slaptis. Po mongolų valdžia, nors aplinkybės kiek ir pa 
gerėjo, bet tik prie safavidų dinastijos, valdžiusios Perst- 
joje nuo 1499 iki 1736 m., šiitybė tapo valstybiniu tikė 
jimu. Tos dinastijos įsteigėjai šeich-Zeif-ed-din Išak II 
šeich Cheider, kurie savo pradžią veda nuo septintojo 


imamo Muzos, skaitėsi net sufitiškais šventaisiais, Izmaėlius 
gi, Chadeiro sunus, priėmė karališką prievardį. Iš perse- 
kiojamų šiitai tapo dabar persekiotojais; jie vedė tikėji- 
"miškas kares su sunnitiškais užbekais ir turkais-osmanais, 
prie ko abi pusės rodė baisų žiaurumą kitatikiams, teip kad se- 
noji pykestis, buvusi terp dviejų islamo pakraipų nuo to laiko 
stojosi nesulaikoma ir išaugo iki fanatybei. Tarytum su af- 
aniškuoju užkariavimu valdant šachui Nadirui (1736 — 
1747) persiškiems sunnitams užstojo geresni laikai, bet 
šito valdovo gerinimo bandymai jų naudai suiro dėlei prie- 
šingo tautiškos partijos veikimo. | 

Abelnai tikėjimišką šiitų padėjimą galima pavadinti liud- 
nu. Mullos, kuriuos galima pavadinti islamo rabinais, 
tankiausiai yra be apšvietos ir fanatikai, teip kad su di- 
deliu vargu gali atlikti paviršutines pamaldos formas. Die- 
votumas pas šiitus tankiausiai yra nuduotas, netikybė gi 
.— esmeniška vidurinė ypatybė; teisingumo jausmas, tą- 
rytum, visai išnykęs pas šituos žmones, jiems patiems to 
nejaučiant; neaiškųs suiybės sakymai visuomet esanti pas 
juos ant liežuvio, alegoriškosios prasmės ir sistematiškai 
vartojamas ketman suklaidino protą ir sunaikino dorybę. 

Vienok fanatybė pas juos daug stipriaus išsivysčius, 
negu pas sunnitus, ir niektikybė toli ne retas dalykas; fi- 
lozofiškos plonybės visuomet randa pasisekimą; bet niekų 
persas teip nebrangina, kaip nutikusiomis eilėmis, pilnomis 
nebutų prilyginimų ir kalbos išreiškimų, nė kiek nepaisyda- 
mas ant jų piktžodybės, ar nepriderybės turinio. 


54. Žvilgis į dabartinį padėčjimą. 


Nusisiuntimo raštai. A.) Arabija. C. Snouck Hurgronje, Mekka 
(2 tom. su paveikslais, 1888—89). Apie Vaggabitus sIg. Burkgardt, 
Notes on the Bedouins and Wahabys (1813, vokiečių kalboj 1830-31), beta 
aprašymai kelionių Palgreva (vokiečių kalboj, 1867-63), Ledi Blount, 
uUghti ir k. 
B) Apie kitas sunnitų Azijos ir Afrikos šalis: iš skaitlingų veikalų, 
tų, remianties kelionėmis apsipažinimui su islamu, turi didžiausią 
Tbą sekanti: Lane, An account of the manners and customs 0f the 
Egvptians (2 t. 1835), vokiečių kalbon išverstu Zenkero (3 tom. 
6). G. Gamberi, Reisen in Mittelasein (1864). To paties, Der Islam, 
19 Jahrh. (1875). Apsipažinimui su mahometonais Chinuose P. 
ri de Tarsan, Le mahomėtisme en Ohine et dans le Turkestan, 
Oriental (2 tom. 1878). Malajiškame salyne: L. W. K. Van-den-Berg, 


Le Hadhramout et les colonies arabes dans VArchipet indien (1886). 
C. Snouk Hurgronje, De Atjehers (1893-94). C. Poensen, Brieven over 
den Islam uit de Binnenlanden van Java 1886). ž 

Morokoje: G. Hoest, Nachrichten von Marėkos und Fes (1781), 

Algerijoje; Rinn, Marabouts-et Khouan, Etude sur Islam en Algėrie 
(1885). Sudane: Orwalder, Aufstand und Reich des Mahdi in Sudan 
(1892). Slatin-Paša, Feurer und Schwerf im Sudan (1896). ų 

C) Persija ir Babidai: De Rabino, Les religions et 1es phi- 
lTosophies de VAsie centrale (1865). E. G. Brown, A. year amongst 
the Persians. To paties — A traveler's narrative written to illustrate 
the episode of the Bab (2 t. 1891). To paties, A new history Oof the 
Bab (1893). Apie Indiškają Britaniją: Garcin de Tassy, Mėmoire sur 
les particularitės de Ta religion musulmane dans VInde (1869). Slg. augš- 
čiau privestus veikalus apie islamą. — 


Mahometonų skaitlius dabartiniame laike, siekia iki 
175 milijonų; vargiai tereikia minėti, kad šita skaitlinė tik 
nedaugeliui šalių priklauso, k. v. rusų viešpatybei ir bri- 
tiškai Indijai sulyg maž-daug tikrų žinių. Bet mahome- 
tonai nepadaro vienos čielybės, jie skiriasi į dvi dideles 
grupas: sunnitišką ir šiitišką. Tulos sektos, kurios, griež- 
tai sakant, nepriklauso nė prie vieno, nė prie kito skyriaus, 
yra teip nežymiomis, kad męs čion skaitome bereikalingų 
kreipti atidžią į jas. Didžiausias sunnitų centras yra as- 
maniškoje viešpatybėje, prie kurio priklauso Afrika su 
Aigiptu; šiitų gyvenimo vieta apsiryboja Persijos ir Bri- 
tiškosios Indijos rubežiais. 

Apie sunnitus daug šnekčti nera kas: kaip apeigi- 
niame įstatyme, teip ir dogmatikoje, jie mažai nukrypo nuo 
pagrindinių padėjimų kurių kadaisia laikėsi įvairių apeigi- 
nių mokyklų galvos: Al-Ašari ir Gaccali. Daugelis krikš- 
čioniškų autorių, užsiemusių islamu, perdidelę svarbą davė 
šitai aplinkybei, skaitydami ją islamo sužiedėjimo ir net 
j0 kulturiškan. vystymuis priešingumo priežasčia. Teisy- 
bė, kad mahometoniškos tautos apskritai, jau daug meta- 
šimčių atgal, inpuolė į stovulio padčjimą, bet šito ap- 
sireiškimo priežastys gludo ne islame. 

Antgalo ir pas sunnitus nebuvo pilno apsistojimo nuo 
Ašari ir Gaccali laikų. Viena, mahometoniškasis mokslas | 
visur stipriaus įsigalėjo, arba , geriaus sakant, prisitaikė 
prie vietinių sąlygų. Iš šito išeina, kad nors visur oficia-- 
liškai yra pripažinamas vienas ir tas pats apeiginis įstaty- 
mas, sulyg Abu-Chanifo, Maliko, ar Šafei apeigos, bet 


praktikoje visur pastebiama maž-daug žymųs nuo jo nukry- 

imai, suvesti kodeksan po vardu Urf, Adat ir tt, ir 
nors mahometoniškieji mokslinčiai jų negiria, bet visgi prie 
jų taikosi. Tą patį galima pasakyti ir apie tikėjimo mokslą ; 
"bent vienval augąs šventųjų garbinimas prisideda prie dau- 
gelio stabmeldiškų ir niektikybiškų sanprotavimų platinimo. 
Vienok šito negalima skaityti žingsniu pirmyn; todėl męs 
paminėsime čion trumpai Abd-al-Vagehado pasistengimus, 
darytus antroje pusėje 18to metašimčio, vidurinėje Arabijo- 
je ir jo šalininkų, kurie norėjo islamą apvalyti nuo šitų 
gumbų ir suvesti jį į geresnę tvarką. Jie pasmerkė visus 
naujus įvedimus, kurie laikui bėgant pataikė įsigauti isla- 
man, ypatingai gi šventųjų garbinimą, teipogi ražančiaus 
vartojimą, tabako rukymą, drabužio puošnybę ir tt. Pra- 
džioje 19to metašimčio jie, kaip žinoma, surado progą 
Mekkoje ir Medinoje išreikšti savo pasibiaurėjimą šventų- 
jų garbinimu, užkariaudami abu šituos gardus ir išnaikin- 
dami juose nemaža šventynių; tą patį jie padarė ir sulyg 
šiitų Kerbeloje. Bet aigiptiškoji kariumenė tuojaus padarė 
galą vaggabitų šeimininkavimui ir jie vėl buvo nustumti 
šalies gilumon. Vienok kaikurie jų mokinimų sutiko vieto- 
mis priėmimą ir už Arabijos rybų, ypatingai priekinėje 
Indijoje, bet jų reforminiai mieriai buvo permažai princi- 
piališki padarymui islame patenkančio pagerėjimo. Kiti 
krikščioniškųjų raštininkų į juos žiurėjo kaipo į islamo pro- 
testonus ir tvirtino, jog vaggabitai tikintiems reikalavo 
tyrinėjimo laisvės teisės, bet šitas manymas yra klaidingas. 
Vaggabitai niekuomet nemanė užginti arba rubežiuoti Ko- 
rano ir padavos autoritybę.  Vargiai tereikia sakyti, kad 
Sitas bruzdėjimas islamo centre, abiejuose šventuose gar- 
duose maža rado užuojautos. 

„ Velesnėji Arabijos sunnitų istorija dar mažiaus turi- 
„ninga. Ant azijinio sausžemio, neminint sunnitiškų afganų, 
Sunna ypatingai yra pripažinama daugiausiai turkiškų gen- 
čių, teipogi arabų Syrijoje ir kaikuriose kitose vietose. 

ahometonų teisatikybės ir moksliškumo sukuriu tolimuose 
vakaruose išpradžių skaitėsi Buchara, kurioje vienok ne- 
buvo sutverta nieko naujo. Teisybė, iš čia islamas išsi- 


platino pirmiausiai terp turkiškų genčių, 0 paskui toliaus 
po šiaurrytinės Chinų provincijas, ačiu gi susinešimams 
juromis, šitas mokslas per Kantoną įsigavo Dangiškon Cie- 
sorybėn. Nors atverstų chinų skaitlius turi buti didelis, 
— jų priskaito (tur but, perdėdami) iki 20 milijonų*), — 
bet ateitis jų labai neištikima, kadangi islamo išpažinimas 
jau ne kartą sukėlė čion žiaurias savitarpines kares, kurios 
kartkarčiais atsikartoja, teip kad galutinių išeigų tuo tar- 
pu negalima dar numatyti. 

Malajiškame salyne islamas įleido giliai šaknis; čion 
priskaitoma, žinoma, remianties labai neištikimomis žinio- 
mis, iki 14 milijonų „mahometonų, kurie priklauso ypatingai 
prie šafeikojo išpažinimo. Bet atvertimas į islamą ir Čia 
tuo tarpu liekasi ateities dalyku; tiktai pamaži islamas 
pradeda išstumti iš čia stabmeldiškus suopročius ir surė- 
dymus. Apie savarankišką tolesnį vystymąsi, žinoma, nė 
kalbos negali buti, kadangi gyventojai savo tikėjimiškas 
žinias vis dar neliauja ėmę nuo gyvenančių šalyje arabų, 
ypatingai iš Gadramauto, ir nuo tų neskaitlingų, kurie 
Mekkoje, o pirmiaus taipgi ir Kaire, maž-daug paviršuti- 
niškai apsipažino su pamatiniais islamo įstatymais. 

Afrikoje nuo seno islamas atrado sau tinkamą dirvą, 
kas tęsiasi ir iki šiolai. Aigipte tikėjimiškas išsivystymas 
suteikia tą patį paveikslą, ką Turkijoje ir pas arabus, 
prietam senoji stabmeldybė vis tebeapsireiškia pas dervišus 
1T ypatingai šventųjų garbinime. Šitas teipgi atsineša ir 
prie viso šiaurinio Afrikos pakraščio gyventojų, kurie ne- 
sitenkina vien mirusių šventuolių garbinimu; be tų čia 
yra gyvi pusčiuoliai ir teisingieji, kuriuos žmonės garbina 
vardų Marabut (teisingai Marbut). 

Bet jau męs augščiau turėjome progą pastebėti, kad 
berberai labai tankiai rodė eretikiškus palinkimus ; apie bend- 
rijos Sanusidža prasiplatinimą teipgi jau minėjome augš- 
čiau. Zanzibariškuoju pakraščiu, kuris, ačiu susinešimams 
vandeniais, nuo seno buvo susirišime su Arabija, isla- 


*) Kiti raštininkai atverstų skaitlių ryboja keturiais milijonais, 
ir tai pirma sukilimo 1857 m.; paskutiniu laiku šitas skaitlius, turbut, 


dar mažėjo. 


mas išsiplatino gana anksti. Kadangi Zanzibaras gana ilgą 
laiką iš politiškosios pusės buvo sujungtas su Osmaniškąja 
provincija, tai dėlei šito ten įsigavo teipgi mokslas vienos 
Charidžitų atžalos Ibdachidža. Vėliaus prasideda vertimas 
islaman negriškųjų gyventojų šalies viduryje, kuris pa- 
sekmingai eina ir iki šiolai. Supainiotas politiškas Aigipto 
padėjimas, anglų įsimaišymas, ypatingai į vergybos klau- 
simą, įvykdė aigiptiniame Sudane negrišką viešpatybę, kuri 
valdant tulam Muchamedui Achmedui (1848—1885), va- 
dinusiam save mahdi, pasiekė 80tuose metuose 19to meta- 
šimčio didelę galybę. Tragiškasai Chartumo puolimas 
(1885) ir karė su Abissinija dar neišdilo iš mųs atminties. 
Bet prisidingojimai, kad šitie puikųs pasisekimai pavers 
didelę mahometoniškojo svieto dalį į apgalingo mahdi ša- 
lininkus, pasirodė veltais, kadangi nuo pat pradžių tikėji- 
miškos mahometonų galvos Kaire, kaipo ir Sanusidža, už- 
eme priešingą mahdi pusę. Bet mahdi karalija neišnyko 
su jo myriu, ji yra ir dabar, nors neturi jau pirmesnėsės 
svarbos. 

Jau augščiau išaiškinome liūdną tikėjimišką persiš- 
kųjų šiitų padėjimą; čion, regimai, nėra galima laukti is- 
lamo atsigimimo. Bet ir pas juos buvo jų tikėjimiškas 
reformatorius—Mirza-Ali-Muchamed (1820—1850); jį pa- 
prastai vadina Bab (vartai), laikydami jį tarpininku tikin- 
čiųjų su slaptuoju imamu. Patsai Bab buvo tiesiog padorum 
svajotoju, kuris vedė ramų, nuošalų gyvenimą ir, kaipo raš- 
tininkas ir pamokslininkas, platino savo pažiuras, padaran- 
čias keistą mišinį tautiškai persiškų, sufitiškų ir kabalistiš- 
kųjų elementų. Umai jis įgijo didelę gaują pasekėjų, ir, 
kaip 1848 m. numirė šachas, Babo šalininkai Mazanderane 
iškėlė sukilimo vėluką ir ėmė šiauštis teipgi kitose vietose, 
teip kad reikalingas buvo ginkluotas valdžios įsimaišymas. 
Nelaimingus babidus tąsyk ir vėliau potam persekiojo su 
visiems žinomu persų žiaurumu; patsai Bab, visai neda- 
lyvavęs sukilime, ilgą laiką buvo kalinamas ir, galiaus tapo 
Sušaudytas Taurizoje. Bet bruzdėjimas, jo iššauktas pla- 
tinosi slapta, apie atvirą gi priešinimąsi valdžiai nebuvo 
daugiau nė kalbos, ir babidų viršininkai — Subch-i-Ezel ir 


Becha-allach — pabėgo į parubežines turkų sritis. Persų 
valdžiai reikalaujant, turkų valdžios prašalino juos iš Per- 
sijos kaimynybės ir nuvarė Adrianopolin, kur jie toliaus 
darė savo suokalbius (1864). Čion jie susiginčijo dėlei to, 
kad Becha-allach pradėjo statyti save patim mahdi, ko 
Becha-i-Ezelio draugai nenorėjo pripažinti. Tasyk Subch- | 
i-Ezel buvo ištremtas Kupran, o Becha-allach į Akko, kur 
ir numirė 1892 m. Becha-allacho veikalai gana skaitlingi 
ir yra pas babidus didelėje garbėje. Kaip šitų, teip ir | 
kitų babidinių veikalų tyrinėjimo nuopelnas priklauso anglui 
Brown'ui. 

Priekinės Indijos mahometonai, skaitliuje apie 57 mi- 
lijonų, yra iš dalies šiitais, iš dalies sunnitais, vienok, kaip 
tas tankiai atsitinka, išlaikė nemaža grynai indiškųjų pap- 
ročių, gana daug prieštaraujančių pačiam islamo pobudžiui. 

Žinomas karaliaus Akbaro bandymas (1556—1605) 
įsteigti visuotiną tikčjimišką draugiją ant laisvų filozofiškų 
pamatų, kurią jis vadino din-i-Allach, (Allacho tikėjimas), 
kaip ir reikėjo laukti, neturėjo ilgo pasisekimo. 

Bet ir vėliaus pas indiškuosius mahometonus netruko 
laisvų siekimųsi, kurie dabartiniame laike ypatingai krypsta 
prie suvedimo islamo sutaikon su europinės kulturos rei- 
kalavimais. 


Izraelitai. 


Nusisiuntimo raštai. Įžangas Senam Įstatymui apleidžiame, kaipo 
ir begalinius komentarus visokioms kanoniškoms bei apokrifiškoms knygoms. 
Vollstaendige Bibelwerk fuer die Gemeinde ir drei Abteilungen (5 tom. 
1858-60); HE. Reuss, La Bible nouvellement traduite sur les teztes 
orginaus, avec une introduction a chague livre, dės notes ezplicatives 
sur V A. T. et un commentaire complet sur Te N. T. (T tom. 1874-81), 
teipo-gi ir to paties autoriaus veikalas, jam mirus išduotas Eriksono ir 
Gorsto: Das alte T. uebehseizt, eingeleitet und erlaeutert (7 tom. 1892 
—94). Asmenims nepilnai apsipažinusiems su žydiška kalba puikum p2- 
gelbingu įrankiu yra: E. Kautzsch, Die H. Schrift des A. Ts, in Ver- | 
bindug mit anderen Gelehrten Nherausgegeben (2ra žymiai pataisyta laida 
1896). 

Svarbiausias izraelitų istorijos veikalas yra, kiek pirmesniojo laiko, 
H. Graetz, Geshcichte der Juden (11 tom. 1861), ir ypatingai klasiškas, 
nors jau ir neprilygstąs prie šiodieninio mokslo veikalas G. Ewaldo, 
Geschichte des Volkes Israel (7 tom. 3čia laid. 1864—68); greta su juo 
reikia paminėti du veikalai to paties autoriaus: Die Dichier des A. B- 
(3 dalys 2ra laid. 1866-67) ir Die Propheten des A. B. (3 dalys 2ra laid. 


1861—63). Iš vėlesnio laiko, be puikių skyrių veikale Geschichte des 
Alterthums M. Dunkero ir veikale Geschichte des Alierihums E. Meyero, 
reikia nurodyti sekanti: principiališkai svarbus veikalas J. Wellhauseno, 
išeinąs iš teip vadinamos Grafo hipotėzos, — Geschichte Israels (1, 1878), 
veliaus išėjęs po antrašu Prolegomina zur Gechichte Israels (4ta laid.); 
prie šito prisideda: Abriss der Geschichte Israels und Judas 
(— Skizzen und Vorarbeiten 3 tom. 1884) ir Israelitiche und. judische 
Geschichte (2 laid., 1895). B. Stade, Geschichte des Volkes Israel (2 tom, 
2ra pusė 2ro tom.: Das Ende des judischen staatswesens und die Enstehung 
des Ohristenthums parašyta O. Holzmanno 1887—88). E. Renan, Histoire 
du peuple d'Israel (5 t. 1887—94); vei.-alas indomus, bet be istoriškai 
kritiško pagrindo. R. Kittel, Geschichte der Hebraeer „(iki babilioniš- 
kajam apnelaisvinimui; 2 tomai 1888—92), rašyta nuo Dillmanno atžval- 
gos. G. Winkler, Geschichte Israels in Einzeldarstelungen (I, 1895); 
teipogi Altorientalische Forschungen (I-IV, 1893—96) to paties auto- 
riaus ir jo Alt. Untersuchungen (1892) apima daugelį svarbių straipsnių. 
A. Klostermann, Geschichte des Volkes Israel bis zur Restauration unter 
Esra und Nehemia (1896). Vėlesniam laikui ypatingai verta atidžios 
atkreipimo labai branginama E. Schuerero knyga, Geschichte des jud, 
Volkes in Zeitalier Jesu Christi (2ra laid. 2 tom. 1886—90). J. Well- 
hausen, Die Pharisaeer und Saducaeer (1874). j 

Izračlitų tikėjimo istorija, bet daug senesniųjų veikalų  Watke 
Religion des A. Ts. (I, 1835) ir Bruno-Bauer'o, Religion des A. Ts. in 
der geschichtl. Entwicklung ihrer Principien dargesteNt (2 tom. 1838— 
39), išdeta sekančiuose veikaluose: A. Kuenen, De godsdienst van Israel 
tol den ondergang van den joodschen staat (2 dal. 1869—70), pirmutinė 
nusekli izračlitų tikėjimo pletojimosi istorija, kurios pagrindu yra teip 
vad. Erafine hipotėza; sulyginimui galima pasinaudoti to paties autoriaus 
straipsniais: Kritische Bijdragen tot de geschiedenis van den Israel 
godsdienst (savaitrašty Theol. Tij dschr, pirmesniųjų metų) ir ypatingai 
Volks godsdiensten  Wereld-godsdienst  (Hibb. Lest. 1882). K Ai 
Montefiore, Lectures on the origin and growth of religion, as illustrated 
by the religion of the ancient Hebrews (Hibb. Lect. 1892). K. E. Tiele, 
Geschiedenis van den godsdienst in de oudheit tol op Alezander den 
groote (I, pusl. 272—347, 1893); labai trumpai. Smulkmenų apdirbimą 
poduoda: F. E. Koenig, Die Haupiprobleme der altisrael.  Religions- 
geschichte gegenueber den Entwicklungstheoretikern (1884). F. Bentgen, 
Beitraege zur semiet. Religionsgeschichte (1. 1888). D. Robertson, The 
early religion of Israel as set forth by biblical writers and by modern 
critical historians (1892). E. Sellin, Beitraege zur israel, und. jued. 
Religionsgeschichte (I, 1896). 

Labai svarbųs teologijai, bet maža turi vertės izračliškojo tikėji- 
mo istorijai sekanti, parašyti nuo įvairių atžvalgų veikalai: G. Ewald, 
Die Lehre der Bibel von Gott, (4 tom. 1871—76). G. F. Oehler, Theoligie 
des A. Ts. (2 tom. 1874, 3čia laid. viename pluokšte, redaguota T. Elero 
1891). G. Schultz, Atl. Theologie (2 tom. 1869; 5ta visiškai perdirbta 
laida 1896). šitas veikalas jau nuo 2-ros laidos svarbiausiuose dalykuose 
Sulygsta su teip vad. Grafine hipotėza ir iš šitos pusės su kiekviena 
nauja laida istoriškoji jo indomybė didinasi. A. Kaiser, Die Theologie 
Ūes A. Ts. in ihrer geschichtl.  Entwicklung dargestellt, mirus autoriui 
išduota buvo E. Reusso 1836 (2ra laid. apdirbta K. Marti 1894). p. 
Gitzig, Vorlesungen ueber biblische Theologie und nessianische Weissa- 
gungen des A. Ts., išleista J. J. Kneikero (1880). A. Dillmann, Handb. 
Ą „A Theologie, iš likusio autoriui mirus rankraščio išleista R. Kittelio 

Apie pranašus ir pranašybą, kaipo svarbiausią izračlitų tikėjimo 
veiksnį, apšnekama senyvesnėje A. Knobelio knygoje, Der Prophetismus 


48 — 


der Hebraeer (2 dal. 1837). Paskui eina G. Baur, Geschichte der A. Ts, 
Weissagung (I, 1361), liečia tik „pradinę istoriją, Kueper, Das Prophe- 
tenthum des A. B. uebersichtt, dargestellt (1870). E. Riehm, Die messia- 
nische Weissagung; ihre Entotehung, ihre zeitgeschichtl. Charakter und 
ihr Verhaeltniss zu der N. tt. EHrfilung (1875). B. Duhm, Die Theologie 
der Propheten als Grundlage fuer die innere Entwicklungsgeschichte der 
israel. Religion (1875). A. Kuenen, De projeten en de projetie onder 
Israel (2 lad. 1875). K. von Orelli, Die Atl. Weissagung von der Vollen- 
dung des Gottesreiches in ihrer geschichtl. Entwicklung dargestelt (1882). 
S. Maibaum, Die Entwicklung des išrael.  Prophetenthums (1883). W. 
Robertson, Smith, The Prophets of Israel and their place in history to 
the close of the eight century Bl. (1882; yra teipgi išversta į olandų ir 
vokiečių kalbas).  Nemažiaus svarbus to paties autoriaus veikalas, The 
0. T. in the jewish Church (1881), bet jis turi greičiau įžangos pobudį. 
J. J. P. Valeton jr., Viertal voorleizingen over profeten des O. Verbonds 
(1886). Amos en Hosea cen hoofdstuk uit de geschiedenis van Israels 
godsdienst (1894). J. Darmsteter, Les prophėtes d'Israet (1891). K. G. 
Kornille, Der israel. Prophetismus (2ra laid. 1896). Be to yra daugybė 
monografijų apie atskirus pranašus ir apie tam tikrus jų teologijos da- 
linimus. 

Toliaus labai branginami darbai priklauso S. Maibaumui, Die 
Entwicklung des altisrael.  Priesterthums (1880). W. W. grovui Bau- 
dissenui, Die Geschichte des Atl. Priestenthums (1889). srityje gi už 
biblijos rybų F. Weber, System der altsynagogalen palaestinischen Theolo< 
gie aus Targum, Midrasch und Talmud, mirus autoriui išleista Fr. De- 
litzsch'o ir G. Schnedermanno 1880; antra laida po užvardžiu: Juedische 
Theologie (1897). 

Be to įvairiuose teologiškuose, vokiečių, prancuzų, anglų ir olandų 
savaitraščiuose yra daugybė straipsnių apie įvairiausius dalykus, liečian- 
čius kaip izračlitų tikėjimo istorijos sritį, teip ir Seno Įstatymo tardymą 
abelnai. Iš speciališkų savaitraščių augščiau už kitus turi buti pastatyti 
— Zeitschrift fuer die Atl. Wissenschaft, išleidžiamas B. Stade'o (nuo 
1881 m.) ir Hebraica managing editor, W. R. Harper (nuo 1884—85). 

„ Archeologijai sulygink K. F. Keil, Handbuch der bibl. Archaeologie 
(2 dal. 1858—59); M. W. L. de Wette, Lehrbuch der hebr. jued. Geschichte 
(4ta. laid., apdirbta F. J. Rebigero 1864). J. Benzinger, Hebr. Archaeologie 
(1893). W. Nowak, Lehrbuch der hebr. Archaeologie (2 tom. 1894). 
Bet ir paskutiniuose dviejuose veikaluose nepasiekta dar tikro medžiagos 
perdirbimo muo istoriškosios atžvalgos. 


55. Užvadinimas ir dalinimas į periodus. 
Tarpe semitiškų tikėjimų izračliškasis tikėjimas užima 
ypatingą vietą. Jis susideda iš Jehovos (Jahve) garbinimo 
ir todėl vadinasi Jehovybe. Jo vystymosi istoriško eigio 
pakraipa buvo rybojama išsireiškiamos jame dievapažinybės 
turiniu. 


—189— 

šito klaidingo prileidimo išeina, kad Penkiaknygis ypatingai 
apšneka Mozės laikus. Bet ištyrimai, daromi jau nuo 
daugiau šimto metų, su reiškia tikrybe parodė šitos pa- 
žiuros klaidingumą. Tas, kas dabar yra Penkiaknygyj, ne- 
priklauso vienam kokiam periodui, bet apima daugelį meta- 
šimčių. Laikai pireš nelaisvę ir po tam priemoniškai su- 
vesta jame į vieną. Tokiu budu ir ypatingo mozinio 
periodo atskyrimas nužudo visokį pamatą; tas, kas yra is- 
toriškai tikra apie Mozės laikus, perdaug mažai tesiski- 
ria nuo indurmu einačio po jam. Priešingai, visos, ne- 
tik senosios, bet ir naujesnės Penkiaknygio dalys: Dešim- 
tia-žodis, įstatymo žodis, teip vad. įstatymo knyga, 
Deuteronomija, šventybės įstatymas, kuniginis kodeksas, 
kaipo ir visas Penkiaknygis savo ištisume, teiposgi tam 
tikroje prasmėje Mišna, Gemara, Tozefta,—visos jos “mo- 
zinčs"; bet šitas žodis reikia suprasti tokioje prasmėje, 
kaip ir žodis, “krikščioniškas", “mahometoniškas" ir tt. 
Jis nurodo į izračliškojo tikėjimo vienumą; jisai išreiškia 
tą persitikrinimą, kad kaip dideli ne butų skirtumai, bu- 
vusieji įvairiais laikais, visgi Izračliaus tikėjimas liekasi 
tas pats. Jame yra pirmyneiga, bet ji tik tiek teisinga, 
kiek parodo išsivystymas to, kas buvo Mozės duota. Tam 
tikroje prasmėje prie šito suopračio galima priglausti ir 
krikščionybė, taip kad žodžius Evangelijos Jono, 5, 46, za- 
lima persakyti šiteip: “jeigu jųs ištikro butumete Mozės 
pasekėjais, tai jųs butumėte ir krikščionimis". 

Sito vystymos bėgyje tuojaus pastebiama du svarbųs 
skyriai, kurie dėl patogumo galima pavadinti periodais iki 
nelaisvei ir po jos. Tikrą sieną terp jų padaro Nehe- 
mijos veiklumo laikas (2-ra 5-to metašimčio pusė pr. Kr.). 
Bet antrojo periodo užsinešimai siekia keliais metašim- 
Čiars anksčiau; jų pradžia reikia skaityti įstatymo įvedimo 
laiką, išdėtą Deuteronomijos knygoje (621. m. pr. Kr.). 
„ Pirmutiniame šitų skyrių tikėjimo dalykų yra izraeliško- 
Ji tauta, antrame yra judajiška bendrija. Priegtam suoprotis 
apie Dievą aplamai įsauna kas sykis vis tikresnį, transcen- 
dentalinį (viršijantį kitus) pobudį. Pirmame periode Je- 
hova yra Izračliaus Dievu, kurio galybė vis daugiau ir 


daugiau yra pripažinama, kaip sulyg įvairių tautų, teip ir 
sulyg gamtos ir istorijos eigio abelnai. Antrame periode 
jis yra pilnoje žodžio prasmėje visasvietiniu Dievu, pada- 
riusiu iš Izračliaus savo tautą, vadinas, savo šventą 
bendriją. 

Laikas iki nelaisvei sulyg tikėjimo savu žaru skiria- 
ma į du didelius periodus, terp kurių viršutinę sieną pa- 
daro Omri dinastijos puolimas ir Jehu namo valdžios ap- 
emimas šiaurinėje izraėliškoje viešpatybėje, — nuotikis, 
kurio pasekmės atsiliepė ir į judajiškas viešpatybes. Iš 
vidaus pusės su šituo nuotikiu, jei ne tiesioginiame, tai 
veikliškame susirišime yra didžiųjų 8 metašimčio prana- 
šų-raštininkų apsireiškimas. Tiktai sulyg šitų pranašų- 
raštininkų abu periodai ir galima pavadinti, kaip tas pa- 
prastai daroma, priešpranašiniu ir pranašiniu. Bet ir pir- 
mam periodui pranašų netruko. 

Bėgyje pirmo šitų didžiųjų periodų dalykas eina apie 
įsteigimą Jehovos įstatymo šeimininkybės ant kitų tikė- 
jimų, buvusių Chanaane. Jame galima atskirti trys ma- 
žesni, nors ir nelygųs sulyg laiko, periodai: 1, nuo Mozės 
iki Dovydo vienavaldybei, — kovos už Jehovybės šeiminin- 
kybę laikas, pasibaigęs tvirtovės Jebus apėmimu; 2, Do- 
vydo ir Saliamono, vadinas, neužginčijamo Jehovos val- 
dymo laikas ir 3, laikas nuo viešpatybių padalinimo iki 
revoliucijai Tehu, kuomet virė kova už palaikymą atsiekto, 
iš vienos pusės prieš politiškąją absoliutybę, iš kitos priešti- 
kėjimišką sinkretybę. 

Antrame didžiajame periode Jehovybėje ėjo procesas, 
turėjusis daugiau vidurinį pobudį.  Doriškai dvasiškas ti- 
kėjimo grudas pradeda atsiliuosuoti nuo prigimtu keliu 
r tam tikroje prasmėje, stabmeldiškų elementų. 

ituomi buvo iššaukta kova terp tautiškų bei pranašiškų 
pažvalgų, kurios pabaiga supuola su Izračliaus, kaipo sa- 
varankiškos tautos pabaiga. Skiriančiais taškais šitame pe- 
riode yra: 1, izraeliškojo tikėjimo svarybės centro perkė- 
limas iš šiaurinės izračliškos viešpatybės į judajišką, pri- 
sirengusią laipsniškai ir pasibaigusią Samarijos puolimu 
722 m.; 2, atidengimas ir aptautinimas Deuteronomijos 


2 


knygos 621 m., buvusios bandymu pranašinį mokslą su- 
vesti į tam tikrą įstatyminę formą; 3, panaikinimas poli- 
tiškos Izračliaus svarbos babylioniškąja nelaisve; 4, tikė- 
jimiškos sužinybės atsigimimas Gto metašimčio pusėje. 

Nehemijos veiklumu prasideda naujas laikas, kuris su- 
sidurimu su graikiškuoju svietu, apie 333 m. dalinama į 
dvi pusi.  Pirmojoj, priešgraikinėj, didžiausią rolę lošia 
apšvietimas ir tolesnis vystimasi, šeimininkaujant šventos 
judajiškos bendrijos įstatymui, antroje — kova su heleny- 
be, pasiekianti Makkabėjiškose karėse savo čiukurą. 

Po trumpo žydėjimo prie Asmonėjų, judajiška valstie- 
tinė bendrija prieina galutinį suįrimą prie Erodo dinasti- 
jos ir po jos valdant Romos prokuratoriams. Ir iš ti- 
kėjimiškos pusės jos puolimas negalėjo būti sulaikytas nė 
apokaliptiškais raštais su jų mesijiškomis viltimis, nė su- 
stiprinti įstatymo smulkmėnų besimokinimu, nė tikėjimiškos 
pavienybės išsiplčtojimu. Tuo tarpu gi Dievo pažinimas, 
pletojęsi Jehovybėje, apturėjo sau pilną užbaigą Jėzaus 
Kristaus asmenyje. 


56. Senovybė ir į Jehovą tikėjimo svarba. 

Pamatinis izraeliškojo tikėjimo dogmatas yra tame, 
kad Jehova yra Izračliaus Dievas, Izraelius gi — Jeho- 
vos tauta.  Sulyg vienskelbės izraeliškosios padavos, šita 
atnaša, pranašo Ozijo vaizdinama kaipo vinčius, nuo laiko 
gi pranašo Jeremijo ir Deuteronomijos turinti nesikeičiantį 
Įstatymo, arba sądoros vardą, įvyko dar buvant Aigipte: 
"Aš, Viešpats Dievas tavo nuo Aigipto žemės“, Ozijos 
12, 9, 134, st. Am. 3, 2. Naujesniame laike, priešingai, 
daugumas mokslinčių Jehovybės, kaipo ir apskritai izrač- 
liškosios tautos pradžią perkelia į Palestiną; tokios pažiu- 
ros laikosi, pav., von Stade, Gesch. d, 8, Isr. I, pasirem- 
damas abiem Žydų ir Izračlio vardais. Pirmas užvadini- 
mas, jo supratimu, buvo duotas neizračliškųjų vakarinės 
Jordano pusčs gyventojų izračliškai tautai jai persikeliant 
vakarinėn Jordano pusėn. Šitas gi vardas turėjo priklau- 
Syti genčiai, likusiai užpakalyje ant rytinio kranto, kuri kur 
nors atsižymėjo ir įgijo garbę, per ką ir kiti šitą vardą 
priemė, 


Visų toliausiai šitoje linkmėje nueina G. Winkler, 
Gesch. Isr. I. Jo supratimu, Dovydas, Kalebo genties 
vadas, paveikė pirma Judo giminę, o paskui ir kitas, gy- 
venusias Palestinoje gentes.  Sutverta tokiu budu viešpa- 
tybė gavo Izračliaus vardą ir dievybė Jahu, kurią gar- 
bino visokios arabiškos gentės Musri'je ant Sinajaus, buvo 
iškelta po Jehovos vardu, kaipo šitos viešpatybės Dievas, 
Visa, kas Sename Įstatyme pasakojama apie laikus pirma 
Dovydo, Winkleris skaito legenda, Dovydo sutverta, va- 
dinas, jo rumų dainių su mieriu parodyti Izračliaus ir 
Judo genčių vienumą. Sumaišymas vardų Musri ir Miz- 
raim davė jiems reikalingą šitam išeities tašką. 

Visame šitame, be grynai savarankiškų prileidimų, 
nieko daugiau nesimato. Ir Tiele*) teisingai reikalauja 
nuo tų, kurie atmeta istorišką Aigipte buvimo tikrybę, 
idant jie duotų pakaktiną išaiškinimą, kokiu budu teip 
nepaprastai reiškiai išreikštas sumonis galėjo kilti tokiame 
laike, kuriame nebuvo jokios priežasties Aigipto neapken- 
timui, bet greičiau reikėjo atsinešti prie jo draugiškai, 
kaipo prie šalininko. Šeip ar teip, genčių susivienijimas tu- 
rėjo įvykti pirma pačios Palestinos užkariavimo, kadan- 
gi net tąsyk, kaip jis po to vėl suiro, atminimas apie 
jį visgi užsiliko**). 

Vienok Jehovos vardo atsiradimą nereikia kelti į to- 
lesnį laiką. Teisybė, kad Penkiaknygio jehovininkas mini 
jau pasakojimuose apie protėvius ir sako, kad jau antroje 
žmonijos gentkartėje pradėta šauktis jo vardo (But. 4, 26), 
bet tas negali turėti svarbos akyvaizdoje Elohininko iš- 
dėjimo, kurį aplamai paseka ir Kun, Kod. ir sulyg kurio 
šitas vardas buvo atidengtas Mozei, atžymėjimui nuo vi- 
siškai be skirtumo vartojamo vardo “Elohim musų tėvų“. 
Rods, iš tikėjimiškos puses šitas skirtumas nedaro svarbos. 
Pas Jehovininką vienintėlis dieviškas vardas išreiškia tėvų 
tikėjimo ir Izračliaus tikėjimo vienumą, prie ko jis ne- 
daro skirtumo terp įvairių periodų. Pas Elohininką, jei 
šitas skirtumas ir yra, tai visgi pas jį liekasi dvasiško st 


*) Geschiedenis van den godsdienst in de oudheid I, p. 280. 
**) Wellhausen, Abriss der Gesch. Israels und Judas. 


TS 


ankstyvesnėmis kartomis vienumo sužinumas. Dievas, ku- 
ris nuo šio laiko turi Jehovos vardą, yra tas pats tėvų 
Elohim. Labai protinantis šitoje dėstyje Ozijo XII sk. | 

Šitų atnašų tikėjimiškos svarbos įkainojimais reikia 
atkreipti atidžią į dievo vardo svarbumą tikėjimiškai Izrač- 
liaus sužinybei, kuri paaiškėja iš 3-čio Išeities skyriaus. 
Jehovos (Jahve) vardas išvedama čion kaipo pereit. pa- 
sak. nuo /haja ir persisako žodžiais ehjeh ašer ehieh. Prieš 
išreikštus Schradero!), Baudisseno*), G, Schultzo*) ir kitų 
jo aiškinimu prasmėje Hiphil') galima pasakyti, kad jis 
netinka abelnai kalbos prasmei, kad Hiphil nepaeina nuo 
haja ir kad suoprotis, gyvaleidžio, tverėjo, net sutvertojo 
izračliškoje dievapažinybėje nestovi ant pirmos vietos. Teip 
pat netinka žydiškam išsireiškimo budui helleniškasis aiški- 
nimas, kuris Jehovos varde atranda išraišką suopročio apie 
aseitas Dievo, nė palestiniškas, kuris žodį haja ima prasmė- 
je "buti", nė naujesnis, kurio viduriniu tašku yra suprati- 
mas stovumo, neatmainingumo ir savarankiško dievybės 
veiklumo.  Teisingą aiškinimą duoda Robertson Smith*), 
kuomet jis papildyman de Sagardui**) nusisiunčia prie 
tokių vietų, kaip Išeitis, TV, 13, XVI, 23 ir XXXIII, 19; 
Beat. X, 25; I. kn. Kar. XXIII, 13; I, kn. Kar. XV, 
20; IV kn. Kar. VIII, 1 ir Ezek. XII, 25. Visose ši- 
tose vietose yra veiksmažodis, priklausąs artimiausiam ap- 
tarimui. Bet kadangi šitas artimiausias aptarimas negali 
buti duotas, tai vietoje jo pasirodo apsakomasis sakinys, 
kuriame veiksmažodis tiesiog atsikartoja. Persakant tre- 
čiuoju asmeniu, šitas apsakomasis sakinys nupuola ir vietoje 
Jo žydiškai vienval išeina neaiškiai išreikštas, neaprybotas 
darinys. Šitai, “aš busiu tuo, kuo aš busiu“ pasisako: 
"jis bus šituo“. Mozė klausia: kaip tavo vardas? Į šitą 


1) Bibellex. Schenkelio III, pusl. 170. — 

2) Studien zur Semit. Religions geschichte I, pusl. 229. — 

3) Atl. Tteol. 5, pusl. 410. 

4) Lemme, Die religionsgeschichtl.  Bedeutung des Dekalogs, 
pusl. 19 ir sek. skaito čia ahieh aser ahjeh; slg. Graec. Ven hoontotės 
ir klerikus Comm. auf Ex. 6, 3, genesiourgon. 

LL-- ——— 


*) The Prophets of Israel, pusl. 385 ir sek. 
**) Poalt. Hier., p. 156 ir sek. 


reikia atsakyti: “ehjeh, aser ehjeh", kuriam tolygus yra Kn, 
Teisėjų XIII, 17, 18. Iš vienos pusės tas reiškia: Izračliui. 
nereikia žinoti Dievo vardo; Dievas bus jam visa kuo, kuo 
bus, ir jei Izraelius atsižinos tą iš prityrimo, tai ir už- 
tenka jam. Iš kitos pusės, šitais žodžiais pasisako ir tas; 
jei Izraelius nori turėti Dievui vardą, tai lai jis buva toks, 
kuris be ypatingų aiškinimų tiesiog išreikštų Izraėliaus są- 
dorą su Dievu ir jo globėjimą Izračliaus; tas pats atsineša 
ir prie Izračliaus tikėjimo. Jame ant pirmos vietos stovi 
klausimas ne apie tai, kuo Dievas yra pats savyje, tik apie 
tai, kuo jis yra savo žmonėms. Jo pobudis ne metafi- 
ziškai dogmatiškas, tik empiriškai etiškas. Be to, šitas 
vardas turėjo tą svarbią augštesnybę, jog jis turėjo tik 
formališką pobudį, padarydamas savimi tik rėmą, kurio 
viduryje galėjo plėtotis padorybė. Šita aplinkybė buvo ne- 
išpasakomai svarbi išsidirbimui izraeliškos vienadievybės. 
Tuo tarpu kaip kituose tikčjimuose, dėl dieviškų vardų 
reiškumo visa kas vedė prie didesnio dievų atidalinimo vie- 
no nuo kito, tai čia visai buvo antraip. Visiškai neaprybo- 
tas materiališkoje atnašoje vardas ne tik nestato šitam vys- 
tymuisi iš jokios pusės jokių rubežių, bet formališkai iš- 
reikštas dieviško vienumo varde supratimas gelbsti teipo- 
gi ir suvienijimui įvairių tikėjimiško gyvenimo pusių. Vi- 
SOS jos susilieja į vieną dalyką; vystymasi eina gilyn, ne 
platyn ir juo gyvenimas "darosi gausesnis, juo Dievo vardas 
gauna pilnesnį turinį. Tik kaip varde: “Tėve musų, kuris 
esi danguose“ visas jo turinys pilnai išsisemia, teip ir Izrač- 
liaus tikėjimas pasibaigia, kaipo toksai. Kad nuo to laiko 
išeina iš vartojimo ir Jehovos vardas, tai šitas yra vienu 
iš tų supuolimų, kuriais teip nepaprastai apstinga Izrač- 
liaus istorija. 

Vienok Jehovos vardo tikėjimiškos svarbos inkaino- 
jimu nėra išrišamas dar klausimas sulyg pradžios. Labai 
išsiplatinęs pirmiau manymas apie tai, kad jis yra genetiš- 
kame susirišime su aigiptiniais ir kunigiškais sanprotavi- 
mais, naujesniame laike teisingai buvo atmestas: Prie- 
šingai, reikia pripažinti, kad vardo esmenyje, kurio eti- 
mologiškas aiškinimas paduota 3-me sk. “Tšeities knigos“, 


gludo senesnė forma Jahu, kurią, nežiurint į kilusius tam 
pasipriešinimus, galima įžiurėti tikruose varduose, kurių 
sudėjiman įeina Dievo vardas Ja ir Jahu, ir kurių žy- 
mes galima rasti kai kur ir ne pas Izračlių, kaip antai 
hamatiečio varde Ja' Ubidi ir damaskiškojo karaliaus 
Ja'lu-Ja-hu-ilu. Kad toki vardai galėjo pasidaryti per in- 
terpimą žydiškojo Dievo į skaitlių kitų tautų dievų (Schra- 
der, Baudiessen.) tai yra prileidimas niekuomi nepatikri- 
"namas. Be to Tiele ir Stade parodė didelę tikrybę to, kad 
garbinimas Jahve (Jahu) buvo vietiniu kultu pas kenitus 
ir nuo jų Mozė perkėlė pas izračlitus. Faktai, patvirti- 
nanti šitą nuomonę, kurią, rods, Dillmann*) atmeta kaipo 
visai savarankišką ir nepriparodomą, yra tame: 1) nu- 
rodytas kn. Teisėjų I, 16 ir IV, 11 sanryšys terp kenitų 
ir Mozės vuošvio, kuris kitoje vietoje vadinama Madiani- 
tiečiu; 2) tas, kad senovės izračlitų supratimu Jehova ant 
Sinajaus; todėl ten ir reikia jieškoti pradinės jo garbini- 
mo vietos; 3) didelė svarba, kurią ir vėlesniame laike tu- 
rėjo kenitai, priimti į izraeliškosios tautos sądėtį, dalyke 
aštraus Jehovybės išpažinimo.  Rods, gal šitas perkėlimas 
lietė tik paviršutinę formą. Kuomi buvo pas Izračlių, tuo- 
mi anaiptol jis nebuvo niekur kitur. 


57. Abelnas tikėjimiškas padėjimas. 


Apie buvusį Izračliuje pirma tikėjimo į Jehovą įve- 
dimo laiko, tikėjimiškų sąlygų laiką, žinome mažai.  Iš- 
rišamą vertę šitame dalyke turi viena ar kita pažiura į 
patriarchų istoriją. Kad šitie pasakojimai neturi pilnai 
istoriško pobudžio, tai tas pripažinta kuone visų. Vienok 
supratimui ir kainojimui jų yra didelė pažiurų įvairybė. 
Maža šalininkų randa dabar mytologiškasis jų aiškinimas, 
kuris ypatingai Goldzihero** ) buvo nuvestas iki pačių kraš- 
tutinių rubežių.  Kuenen ir kiti, priešingai, į šituos pa- 
Sakojimus žiuri kaipo į padavas ypatingai į genealogiškus, 
kuriuose atsimuša atskirų giminių istorijos; šitiems moks- 

*) Handb. der Atl. Theol., pusl. 103. 


**) Der Mythus bei den Hebraeern und seine geschichtliche 
Entwicklung. 


— 400 — 
linčiams didelė dalis minimų jose asmenų yra herves 
eponymi. Vertų atidžios minėjimų iš patriarchų laikų jie 
jose nemato. Bet Dillmanu*) ir kiti šitame klausime 
ima priešingą pažvalgą, prie to, antra vertus, reikia tu- 
rėti omeny, jog jie žiuri į kun. Kodeksą kaipo į senesni - 
ją sudėtinę Penkiaknygio dalį. Šeip ar taip, sulyg šito 
klausimo isagogiškai (įžanginei)) kritikai dar lieka pa- 
sakyti savo žodi. Jei ištikro teisinga, kad kun. Kodeksas 
sudėtas jau po nelaisvei, tai į jo pasakojimus apie patri- 
archų laikus, rods, apskritai labai trumpus, pasiremiant 
kartais labai skysta teorija, reikia žiurėti tik kaipo į susi- 
rinkusios amžių bėgyje medžiagos apdirbinį. 

Kitų pasakojimų vertės įkainojimui, turime atsižiurčti 
iš dviejų padėjimų: viena, kad jokia tauta nežino savo isto- 
rijos pradžios; antra, kad kiekviena tauta, pasirody- 
dama ant istorijos regyklos, atsineša su savim didelę ap- 
štį padavų, atminimų, pasakojimų, kurie, susidėdami į dai- 
nas ir prilyginimus ir susirišdami su tam tikromis vietomis 
ir vardais, buva pasakojami kiekvienos sekančios kartos sa- 
votiškai.  Priegtam negalima nurodyti griežto rubežiaus 
terp istoriškojo ir neistoriškojo. Tas, kas tokiu budu yra 
gaunama, buva gyvenimo paties atsimušimu tame išvyzdy, 
kokiame jis apsireiškia žmonėse, suteikiančiuose toną dva- 
siškoje srity, liaudiniuose kalbiuose ir ypatingai liaudi- 
niuose pranašuose; sutvertas tokiu budu įvairiame laike 
buva įvairus, bet visuomet paeina iš to, kas gludo tautos 
širdyje. Męs čionai turime omeny ne mytus, bent šiek- 
tiek didesniame apėmyj, ir juo labiaus ne sužiniškus sU- 
monius, bet počtiškas padavas, sagas. Tuose pasakojimuo- 
se, apie kuriuos eina kalba, jos pavirto į medžiagą ti- 
kėjimiškiems pamokinimams ir tokiu budu suteikė 9-to ir 
8-to metašimčio Dievapažinybei tam tikrą įspudį. Iš 
tikėjimiškos atžvalgos jų vertė yra ne tame, kad su di- 
desne ar mažesne tikrybe galima iš jų išskirti kaipo “isto- 
rišką grudą“, bet toje dvasioje, kurios išreiškimu yra šitie 
paveikslai, kurie suteikia jiems kuną ir kraują ir daro 


*) Handb. der Atl. Theol., išleista Kittelio. 


— 401 — 


iš jų pobudiškus ir typiškus paveikslininmus, kuriuose Izra- 
eliaus savotiškumas apsireiškia teip teisingai ir gyvai, 
kaip niekur kitur*). 


Bet ne vis viena pripažinti, kad šituose pasakojimuo- 
se užsiliko, nors ir neaprybočiausiame pavidale, vietiniai 
kaipo ir šeimyniški bei gentiniai atminimai. Galima pripa- 
žinti, kad tas, kas pasirodo asmenų istorijos pavidale, iš 
didesnės dalies yra genčių istorija, kad į jos rubežius pa- 
imta geografiškos ir etnologiškos aplinkybės, kad vėlesniojo 
laiko nuotikiai pernešti į ankstyvesnį, kad minimi asmenys 
tankiai yra heroes eponymi, kad neretai prie kokio nors 
vardo, kuris visokiuose pasakojimų cikliuose pats kartais 
atsikeičia, prikergiama daug tokio, kas, ištikro, turi ne- 
pritinkamą pobudį. Bet ir susitaikant su visa kuo šituo, 
nėra reikalo visiškai atmesti istorišką patriarchų tikrybę 
ir tiesioginių atminimų išlaikymo galimybę pasakojimuose, 
antai apie jų buvimą Mesopotamijoje ir apie jų klajoklinį 
persikėlimą per Palestiną Aigiptan**). Vienok pasakoji- 
mai apie pratevius nėra aiškinama vienu siekimusi atžy- 
mėti nuo pat pradžios izraelitams prigulėjimą senų, atimtų 
chananėjams, šventynių. Svarbiausias dalykas tame, kad 
šituo sanprotavimu yra įgijama dirva Izračliaus ir ypa- 
tingai jo tikėjimo pradžiai. 

Šitas tvirtinimas tiesiog yra priešingas Stade'o ma- 
nymui. Stade atmeta visokį tiesų sąryšį terp Jehovybės 
ir ankstybesniųjų tikėjimiškų Izraėliaus padėjimų. Jo su- 
pratimu, męs nieko nežinome apie Izračliaus dievapaži- 
nybę iki Mozei (pusl. 130). Priešingai, daugelis ypatybių 
iš šeimyninio ir gentinio surėdymo sričių rodo mums tai, 
kad tikru priešmoziniu Izračliaus tikėjimu buvo animybė, 
kurios svarbiausiomis apraiškomis buvo bočių kultas ir 


totemybė. Paskutinėji ypatingai buvo išstumta priekin 
—— 
*) G. Schultz, pusl. 15. 


**) Sayce'o tvirtinimas — Early Religion and Petriarchal Palestine, 
kad naujausiai tyrinėjant aigiptiškuose dokumentuose rasta Abraomo ir 
Jokubo vardai, reikalauja dar labai daug artesnio prisižiurėjimo, idant 
iš jo galima butų dabar jau daryti kokius nors išvadus. 


— 402 — 


Rob. Smitho*). Šito manymo naudai privedama teipgi suo- 
pročiai apie pomyrinį padėjimą ir skaitlingos smulkiosios 
animybės žymės, išlikusios, Stade supratimu, ir vėlesniame 
laike tikybės ir kulto srityse. Su šita animybe Jehovos 
tikėjimas stovi nesuderinamame prieštaringume, nors be- 
kovodamas su ja, jis daugumą ir perėmė jos elementų. 
Stade ypatingai tvirtai stoja už tai, kad Mozė surastą jo, 
teisybė, visai neišvystytame padėjime, pas kenitus Jehovos 
tikėjimą pernešė tiesiog pas izračlitus, kaipo dalyką visai 
naują. Tame ir yra jo didelė svarba kaipo tikėjimo įstei- 
gėjo; antraip jis butų buvęs tik atnaujintoju arba reforma- 
toriumi. Iš sakymo, kad jis pats statė save tėvų Dievo 
pasiuntiniu, negalima daryti jokių išvadų. 

Šita pažiura turi daug silpnų pusių.  Įsiverždami į 
Chanaaną, izračlitai skelbė apie save, kad jie yra Jehovos 
tauta. Visuose kulturiškuose klausimuose budami Chana- 
ano gyventojų mokiniais, jie viename dalyke, į ką tei- 
singai nurodo Stade, likosi ištikimais savo įgimtiems pa- 
pročiams, butent, savo tautiško Dievo, Jehovos garbinime. 
Bet iš to matyt, kad tas garbinimas nebuvo nieku nauju, 
neturinčiu šaknių praeitiję. Beto, kaip visai teisingai pa- 
tėmija Schultz, nė Stade pripažinama pirmapradinė ani- 
mybė, nė totemybės elementai, į kuriuos teip akylai krei- 
pia atidžią Rob. Smith, negali savinti istoriškos tikrybės, 
kadangi priešpryšume pranašams šitos ve niektikybės pusės 
užima teip netyčų ir teip mažai centralinį padėjimą, kad 
jose negalima matyti tautiškų intikėjimų esmens, per- 
galetų išnašesnio tikėjimo. Męs neatmetame Stade'o iš- 
vadų svarbos, padarytų jo su didele aiškybe ir sugiebumu. 
Be abejonės, animybė ir ypatingai bočių kultas pas izra- 
elitus, kaip ir kuone pas visas tautas, turėjo didesnę svar- 
bą, negu tas pirmiau buvo manoma. Bet tas pirmybinis 
padėjimas, kurį pripažysta jiems Stade, negali skaitytis 
priparodytu. Šeip ar teip, jaisiais nėra atmetama tikro 
Do garbinimo buvimo galimastis ir pas priešmozinį Iz- 
raėlių. 


*) Sulyg bočių kulto žr. Lippert, Der Scelenkult in seinen Bezie- 
hungen zur althebr. Religion. 


Atsižinojimui iš ko jis susidėjo, męs, savo tyrinė- 
jime, atsižiurėsime nuo dviejų faktų: viena, kad izračli- 
tai, kaip visų pripažinta, priklauso prie didelės semitiškų 
tautų šeimynos, antai prie šiaurinių semitų, kurių jie pa- 
daro pietinę dalį, daugiaus giminingą pietiniems semitams, 
— ir kad ir savo tikėjime jie teipgi turi pobudiškas ypa- 
tybes abelnas šitoms tautoms; antra, kad ir vėlesnėje 
Jehovybėje ankstyvesniojo tikėjimiško padėjimo žymės ne- 
visai išnyko. 

Ar pridera šnekėti apie ypatingą prigimtinį semi- 
tų palinkimą, kuris apsireiškia ir jų tikėjime, tai yra at- 
viras klausimas.  Renan mato jį monoteistiškoje omėje, 
į kurią jis, vienok, žiuri ne kaipo į augštesnį tikėjimiš- 
ką sugiebumą, bet kaipo į dvasišką bergždumą. Semitų 
monotejybė, jam žiūrint, yra tikėjimo mažysta. Šitos 
pažiuros bepamatiškumas geriausiai buvo prirodyta Rob. 
Smitho: Religon of the Semites. Bet ir patsai semitų at- 
žymėjimas perdaug neapsklembtas ir apima perdaug ele- 
mentų, daugelyje dalykų nepanašių vienas kitam, idant 
galima butų ką nors atsiekti atjieškojimu vienos, pritaiko- 
mos jiems visiems prigimtos omės. Pakaks pasitenkinus 
viena grupa, kurios rubežiai pravedama abelnų geografiškų 
ir istorišku sąlygų ir, sutinkamai su Seno Įstatymo pada- 
va, kuriai męs galime duoti abelną Terachitų vardą. 

Negalima užginti šitos grupos tautoms savotiškumo ir iš 
tikėjimiškos pusės. Ypatingai pastebiama pas juos silpnas 
išsiplėtojimas pavieniškumo dievų paveiksluose. Pas juos 
nėra nė aiškiai išreikštos mytologijos, nč tikros politejybės. 
Bet jiems dar toli šaukia ir iki tikrai monotejybei. Jų 
tikėjimas yra susirišime su tam tikromis žmonių draugijos 
formomis, visų pirma su šeimyna, paskui su gente. Kaip 
atskiro žmogaus gyvenimas pereina į gentčs gyvenimą, 
teip ir tikėjimas savo esmenyje yra gentės tikėjimu.  Die- 
vybč parodo savimi gentčs vienumą. Gentč susineša su die- 
vybe šventose vietose, kurios podraug padaro ir centrališ- 
kas gentinio gyvenimo vietas, kuriose visuomeniškas st- 
Sijungimas drutėja ir naujinasi susičjimais šventiems au- 

Ojimams. (Schultz). Iš to išeina bent tulas, nors ir men- 


— 404 — 


kas, dievų pavieniavimas: jie darosi gentiniais dievais. 
Kaip matyt iš vardų: El, Baal, Moloch, Adon, Šaddai, 
jie skaitoma augštaisiais, galingais valdovais. Šitie vardai 
yra greičiau nomina apellativa, negu propria ir reiškia 
greičiau visą kilmę, negu atskirą asmenį. Jei jie vartoja- 
ma kaipo tikri vardai, tai prie jų visuomet pridedama ar- 
tymiausia reikšmė: tos ar kitos vietos Baal, tokios tai tau- 
tos ar gardo karalius. Kiekviena gentė ir net kiekviena 
gentinė grupa stovi prie to kas sau. Principe tam tikros 
gentės dievas turi tikėjimišką svarbą tik jos nariams. 

Kad toksai gentės dievas buvo Izraėliaus prosenių 
garbinamas po vardu El Šaddai, tai gali buti išvedama tik 
iš Kun. Kodekso. Padaryme šito vardo, matomai, lošia 
rolę teoretiški ir ypatingai etnologiški sanprotavimai. Vie- 
nok, turėjo buti ir senas dieviškas vardas Šaddai, kurio 
prasmė, galbut, gali buti aiškinama iš assyrų kalbos*), 
kaipo Augštasis. Tokiu budu Kun. Kodekso suopračių 
esmenyje gali gludoti teisingas, nors ir nepritaikytas prie 
teorijos, istoriškas atminimas. Be to ir gentiniai vardai 
Asir ir Gad, matomai, buvo išpradžių dievų vardais. But. 
30, 11, 13; sig. Isajas 65, 11. 

Bet yra dar ir kita puse: jeigu ir teisinga, kaip sa- 
ko Schultz, kad gentės valdovas buvo su didesne svarba, 
negu kokių nors gamtos apsireiškimų viršininkas, tai vis- 
gi šitoje dėstyje dievai buvo ne tik savo gentės globėjais, 
bet ir apsireiškiančiais įvairiuose pavidaluose gamtos die- 
vais. Vienok M. Mueller nueina pertoli, skaitydamas 
griežta priešpryšybe terp semitų ir indogermanų tą, kad 
pirmieji pažino Dievą istorijoje, antrieji gi gamtoje. Pas 
semitiškus dievus tankiai stovi teipgi ant pirmos vietos 
jų veiklumas, reiškiamas gamtos apsireiškimais. Su šituo 
ankštai sujungta dievų dalinimas į vyrišką ir moterišką 
pradžias. Su šitos naturalistiškos pusės apsireiškimu Je- 
hovybė stovi pačiame griežčiausiame priešingume. Bet 
nutaikyti prieš ją įstatymai parodo, kad ir vėlesniame 
laike panašųs siekimaisi nebuvo nežinomais pas Izraėlių. 


*) Slg. Fr. Delitzch: Prolegomena eines neuen hebr-aram. WoeT- 
terbuchs zum At. pusl. 96. 


4 


ž 
L 
ž 


— 405 — 


Šitam suopročiui apie dievą, kaipo gentės valdovą, 
atsako giliausios guodonės jausmas, kurią kalti jam jo 
valdiniai. Jei Baudisseno tvirtinimas, jog semitų die- 
vai visuomet buvo dangiškomis, o ne žemiškomis esybėmis, 
ir negali buti pilnai priimtas, tai tikra yra tas, kad tikėji- 
mas pas juos deda labai didelį tarpą terp dievo ir žmogaus. 
Dievas yra šventas, nors greičiau fiziškoje negu etiškoje 
prasmėje. Žmogus yra jo tarnas; pasidavimas, baimė, 
klausybė yra esmeniškomis dievotumo ypatybėmis. Islame 
sakymas: “Allach yra Allach“ užbaigia visus klausimus, 
visokią nuostebą ir visokią pastangą. Tam panašaus yra 
ir Sename Įstatyme. Vienas svarbiausių pranašinio mo- 
kinimo tikslų yra tame, kad žmogus turi buti pažemintas, 
nes augštas tik vienas Jehova. Dirva tokiai nuotaisai buvo 
suteikta šitų genčių tikėjimiškos pakraipos, kuri buvo lai- 
koma apsiaučiančių jas gamtinių ir gyvenimiškų sąlygų. 
Su šituo susitaiko ir ta buitis, kad semitų apskritys yra 
tikra pranašybės gimtine visuose jos įvairiuose apsireiški- 
muose, pradedant nuo tikėjimiškos beprotybės iki Dievo 
inkvepiamųjų kalbų. Jame išjautojama nepergalima Dievo 
galybė, visiškai apvaldžiusi žmogų. 


58. Budas ir kultas pirma Mozės. 


Kas atsieina papročių ir kulto iki Mozės laikų, tai 
Buties knygos pasakojimai suteikia mums jų paveikslą, jei 
neistorišką griežtoje prasmėje, tai bent tikrą sulyg tikrybės. 

Žinomas dalykas, kad papročiai turėjo tikčjimišką 
pobudį. Kas buvo papročiu vienoj ar kitoj gentėj, tas 
skaityta Dievo valia; kas buvo priešinga papročiui, tas 
skaityta įžeidingu ir Dievui. Todėl didžiausia papeika buvo 
žodžiuose: “teip nedera daryti“, arba epitete "beprotis". 
Slg. But. XXXIV, 7. 

„ lšvieno su papročiais eina ir kultas. Terp visuomeniško 
ir tikėjimiško gyvenimo sričių nedaryta skirtumo. Ir toji 
tikėjimo pusė, kuri lietė gamtą, teipgi turėjo savo išraišką 
kulte, juo didesnę, juo daugiau klajoklinis gyvenimas virto į 
„ kulturišką. Elohininko pasakojime, kn. Juc. H. XXIV, 2, 14, 
BS, pasakyta, kad Izračliaus tėvai, jiems gyvenant už Eufra- 


to, “garbino kitus dievus“, bet jų Dievas išvedė juos ir išliuo- 
savo nuo šito garbinimo. Sunku pasakyti, ant kiek čia išreikš- 
ta istoriškasis atminimas, padava, ar teorija. Vienok, čion 
išreiškiama sužinumas principiališko skirtumo terp Izra- 
liaus tėvų ir didžiųjų rytinių kulturiškų viešpatybių.  Ši- 
tame verta pastebčti ta aplinkybė, kad, kaip matyt iš eil. 
14 garbinimas “kitų dievų“ buvo Izračliuje dar bepersi- 
keliant jam į Chanaaną. 

Šitas principiališkas skirtumas turėjo ypatingai buti 
pastebiamas kulte. Tikėjimo aistra, vis daugiau įeinanti 
į gamtos gyvenimą, buvo kuo didžiausiame prieštaringu- 
me prastam piemeniškam dievotumui į kurį ir vėliaus 
žiurčta kaipo į idėalą. 


Pav. 61. Terafimai naminiai dievai. 


Nė tikrų dievybės paveikslų, ne tam tikro kunigų 1uo- 
mo nerandame tuo laiku.  Dieviškais simbolais skaitoma 
šventi akmenys ir medžiai: Masseba ir Ašera; paskutiniais 
yra mediniai stulpai, atstovinti gyvus medžius. 


— 407 — 


Paveikslas veršio ir terafimai bus teipgi, turbut, 
priešmozinio laiko palikimu. Vienok, senesnis manymas 
apie pirmojo aigiptinę paeigą, kaipo pamegzdžiojimą 
memfisiniam Apisui, ar heliopoliškam Mnevisui, yra klai- 
dingas. Šitas klausimas reiškiai išrišamas nurodymu 
Išeities kn. XXXII, 4. Teipogi teisingai patėmija Dill- 
mann*), kad ir Jeroboamas neįnešč visiškai naujo kulto 
iš Aigipto, o tik oficiališkai užtvirtino kultą, jau senai 
buvusį išsiplatinusiu. Kad jis buvo perimtas izračlitų nuo 
chanaaniečių, tai tas gali buti, bet, akyvaizdoje XXXII 
sk. Išeities, mažai tikima.  Abejotina teipgi, idant veršio 
paveikslas butų buvęs išpradžių paveiksliniu dievybės iš- 
reiškimu; greičiaus juomi vaizdžiai buvo išreiškiama die- 
viška galybė. Neišrištu liekasi klausimas, ar neišsireiškė 
teipgi dieviška išmintis simboliškai angies paveiksle. IV-ta 
Kar. kn. XVIII, 4. Priešingai, terafimai, tarytum, buvo 
naminių dievų paveikslinimais žmogaus pavidale, gana 
silpnai rišami su tikru tikėjimu. Žr, But. kn. XXXI, 19, 
30. Teipogi ir sk. XXXV, 2, 4, kur apie juos šnekama 
greta su amulėtomis, sunku matyti juose ką kitą.  Vie- 
ni ir kiti kaipo eloge-channekar išskiriama autoriaus iš 
Jehovybės leidžiamybės srities. Vienok męs sutinkame te- 
rafimus dar Dovydo, name: I-ma Kar. kn, XIX, 13. 


TT 


„ Drauge su terafim primenama tankiai efod; bet apie 
Ji gana tankiai šnekama teip gi ir atskirai. Keista, kad 
Sitas pats žodis, rods, tik susijungime: efod-bad, išreiš- 
kia ir kunigišką rubą, kas, žinoma, nėra iš netyčių. Ši- 
tas žodis turi dangčio prasmę ir manymas, kad juomi 
reikia suprasti aptrauktą auksu ar kita nauge paveikslą, 
turi savo pusėje labai daug. Suradimui jo prasmės se- 
novės laike, nurodymas į efodo vartojimą kun, Kodekse, 
kur jis drauge su urim ir tummim padaro vieną iš svar- 


*) Handb. der Atl. Theol., pusl. 99. 


biausių vyriausių kunigo aprėdalo dalių, neturi svarbos, 
Bet jungime jo prie šitų daigtų išsireiškia istoriškai tei- 
singa pažiura. Senovės laike efod žinomas teipgi kaipo 
žynavimo pabuklas, vartotas užklausimui dievybės Žr. I 
Ear. kn. XIV, 18 (pataisyta): XXIII, 9, XXX, Z 
Vietoje jo I-oje Kar. kn. XIV, 41 pataisytame tekste va- 
dinam urim ir tummim, I-oj gi Kar. kn. XXVIII, 6, 
tiktai urim.  Sulyg klausimo budo, žodžių prasmės urim 
ir tummim ir galimo jų sąryšio su efodu, neturime jo- 
kių žinių kaipo ir apie jų viršutinį išvyzdį ir paeigą. 
Negalimas daiktas, kad efod butų tikru dievybės paveiksli- 
nimu; priešingai, labai yra galima, kad jis paeina iš prieš- 
mozinių laikų, nors apie jį ir nera minėta Buties kny- 
goje. Rodosi, kad jis turi buti pastatytas greta su terafim. 

Apie tikrus šventatarnius, kurie butų lošę tarpinin- 
kų rolę, šituose senovės laikuose nėra nė kalbos. Tokia 
tarpininkybė buva reikalinga tik tąsyk, kaip į tikėjimą įsi- 
gauna paslaptiškumas. Gentinio tikėjimo esmeniui ji yra 
priešinga. Kuomet dievybė buva gentės dievu, tai ir ku- 
nigiškos priedermės yra pildomos gentės galvos arba, 
tam tikruose atsitikimuose šeimynos galvos. Jis sujungia 
savo viename asmeny profesiją ir tautos vardo ir kunigo: 
But, XIV, 18. Jis daro ir aukojimus: But. XII, 7, XIII, 
4 ir k. Vėlesniame laike męs teipgi daug kartų susitin- 
kame su šito pirmapradinio padėjimo žymėmis, nuo šei- 
mynos tėvo ir gentės galvos šitos teisės perėjo ant ka- 
raliaus. Kad naudojimasi jomis tankiai buvo perduoda- 
ma kitiems asmenims: sunams ir tt. Teis. XVII, 5, 12, 
I Kar. VII, 1, II. Kar. VIII, 18, tai tas nedaro didelio 
skirtumo. Vėliaus kunigas buvo teipgi priklausančiu nuo 
karaliaus, kuris jį paskirdavo ir, pagal savo matymą, ga- 
lėjo prašalinti: II Kar. II, 26. Vienok senovės laikuose 
toksai kuniginių priedermių perdavimas buvo tik retame 
atsitikime. 

Centraliniu kulto veiksmu buvo aukojimas. Nėra jo- 
kios abejonės, kad išpradžių jis turėjo puotos * pobudį, 
kurioje dalyvavo gentinė dievybė. Šitame išeina priekin 
teipgi sąvoka, jei ne darymo, tai atnaujinimo sądoros su 


dievybe. Jame atranda savo išraišką ir liaudinio vienu- 
mo sužinybė. Apie kasmetinį šeiminišką aukojimą šne- 
kama I-moje Kar. knygoje XX, 6; bet, galbut, ir daug 
senesniame laike buvo panašųs šeimyniški aukojimai. 

Nėra aiškių nurodymų į tai, kad aukojimai, daromi 
įvairiems tikslams, griežtai skirtųsi vienas nuo kito ir kad 
jų veikmė prigulėtų nuo kokių nors tam tikrų apeigų. Iš 
paskutinių žinome tik vieną butinumą: nuleisti aukojamo 
gyvulio kraują. Kun. Kodekse užgynimas vartoti maistui 
kraują skaitoma prie prisakymų, duotų Nojui: But. IX, 4. 
Galbut šito esmenyje yra istoriškai teisinga mąstis, jog 
panašus užgynimas turi savyje pobudiškas senoviško kul- 
to ypatybes. Sulyg šito dalyko labai svarbus nurodymas 
I. Kar. kn. XIV. 32 — 35. 

Labiausiai atsižymėjančia pamaldos ypatybe buvo ne- 
paprastas prastumas. Ne kartą aukuru buvo išnetyčių 
pasipynęs akmuo. Niekur nėra nurodyta į tai, kad jis 
butų buvęs laikomas dievybės bustu*). Jehovos tikėjime 
ilgą laiką buvo neprielankumas aukurams iš tašytų ak- 
menų. 

Pamaldos vietomis buvo kalnai ar kitos augštumos. 
Jos skaityta šventomis ir buvo pripažinamos dievybėms. 
Ten, kur jų nebuvo, jos buvo pakeičiamos priemoniškais 
nudavimais, teip vad. bamot, kurie ilgainiui tapo išimtinai 
pamaldos vietomis. Šiteipos ant augštumų, dėl kokios nors 
priežasties tankiausiai aplankomų, pamaži dygo stovųs 
šventnamiai. Jie darėsi centralinėmis gentės gyvenimo 
vietoms.  Susiliejant keletui genčių, įvairios šventynės 
galėjo arba liktis pagarboje, arba mažiaus žinomos užlei- 
do savo vietą kitoms, gavusioms prasinešima. Klajokliniame 
gyvenime, žinomas dalykas, parsiėjo aukojimai daryti įvai- 
Tiose vietose. Vienok yra galima, kad jau ir tąsyk tam 
tikrai vietai, butent kalnui, priskaityta ypatingas Šventu- 
mas. Daugelio genčių tokios rųšies kalnu buvo, regimai, 
Sinajus (Choris), buvęs kenitų šalyje: žr. Išeities. IIT, 2, 

; vėlesniems Izračliaus laikams III Kar. kn. XIX, 8. 

Kas atsieina laiko, kuriame buvo daromi aukojimai, 


*) Smend. Alt. Religons geschichte, pusl. 39. 


— 410 — 

tai męs turime tik neaiškius spėjimus. Apie kassavaitinę 
poilsio dieną niekur dar nėra kalbos; bet ir jos buvimas 
pas piemeniškas gentes mažiaus tikimas, negu pas žemdirbiš- 
kas. Apie jaunačio šventę teipgi neminima Buties knygoje. 
Bet, nors ji ir nėra jokiame tiesiame susirišime su Je- 
hovybe, vienok, kadangi Dovydo laikuose apie ją šne- 
kama, kaipo apie paprasčiausią dalyką: I Kar. XX, 5, tai 
labai galima manyti, kad ji užsiliko nuo senovės. Jos svar- 
ba piemeniškam gyvenimui aiški. Rodosi, kad ir avių 
kirpimas atsibudavo su tam tikra tikėjimiška švente*), iš 
kurios, terp kitko, išsidirbo įsteigta vėliau ir esanti teip 
ankštame susirišime su išėjimu, velykų šventė. Kaip šven- 
tė maccot yra ankščiausiame susirišime su žemdirbio gy- 
venimu, teip tikra velykų šventė — su piemenišku gy- 
venimu. Vienok męs turime pripažinti, kad minima 3-me 
Išeities skyriuje šventė buvo senovės papročio atnaujini- 
mu. Užmiršta laike egiptiško pavergimo, ji stojosi butinu 
išeitiniu tašku nupuolusių dvasia genčių sužadinimui naujon 
gyvastin. Nėra nieko abejotino, kad, sulyg elohininkinės 
padavos, nuo šito ir prasidėjo kova, 

Kaipo paskutinis pastebėjimo vertas dalykas yra api- 
piaustymas. Labai gali buti, kad jis yra priešmozinių 
laikų liekana, nors tas ir prirodoma išimtinai kun. Ko- 
deksu**). Bet esantis jame aptarimas, suteikiantis api- 
piaustymui paslaptinę įstatymo ženklo prasmę, be abejo- 
nės, yra vėlesnio atsiradimo ir, turbut, priklauso nelaisvės 
laikui, kuomi vienok nesimažina priparodymas senovišku- 
mo šitos apeigos pas Izračlių. Ar knyga Išeities IV, 
24 — 26 nurodo į egiptinę šitos apeigos paeigą, tai sunku 
yra pasakyti. Šitas apsakymas iš visų pusių yra perdaug 
trumpas, idant iš jo daug galima butų išvesti. Tą patį 
galima pasakyti ir sulyg Jozuos knygos V, 1 —9***), L 
€emimas egiptiškos gėdos duodasi aiškinti visaip.  Prie- 

*) But. XXXI, 19, sig. I Kar. XXV, 4; II Kar. XIII, 23, 24; 
teipgi Išėjim. III, 18, V, 1, 3, VIII, 20 — 24 turi svarbą šitoje dėstyje. 

**) But. XVII ir XXXIV. Padalinimas XXXIV sk. But. žr. Kue- 
nen Theol. Tijdschr. XIX pus. ir sek. 

***) Žodis Sub ir Senith eil 3 — 7 ir eil. 2 padaro redakcijinę 


sąjungą.  Sulyg kalvos apipiaustymo žr. State Z. Atl. W. 1886, pusl. 
132 ir sek. 


šingai, Jehovybėje visur yra prileidžiama apipiaustymio 
"buvimas. Yra žinoma, kad jis nepadaro išimtinės Izra- 
čliaus ypatybės, bet buvo vietine įstaiga ir pas kitas gi- 
miningas jam tautas, kaipo ir pas aigiptiečius, nors pas 
juos jis lietė, bent vėlesniame laike, tik kunigus (slg. Jer. 
IX, 25, 26) (tekstas sugadintas). Iš tautų, su kurio- 
mis izračlitai turėjo susinešimus, tik filistiniečiai vadinta 
neapipiaustytais (II kar. I, 20 ir k.) ir, kaipo toki, buvo 
paniekinimo dalyku.  Vargiai tegalima abejoti, kad iš- 
"pradžių apipiaustymas turėjo lytiškojo organo pašventini- 
mo prasmę. Vienok negalima dėlei šito statyti jį gre- 
ta su plaukų aukojimu ir visokio budo žeidimais, daromais 
dievybės garbei. Greičiau į jį reikia žiurėti, kaipo į vy- 
riškumo metus įžengimo apeigą, arba į patystos pašventi- 
mo apeigą (Rob. Smith). Savo svarbią vertę Izraėliui 
jis gavo jau vėliaus. 


59. Jehova, kaipo išgelbčtojas ir karčės Dievas. 


Ant kiek tikėjimas į tėvų Dievą buvo tikru Izračliui 
vieku laike jo buvimo Aigipte, to negalima pasakyti. Vie- 
nok pas jį ir ten turėjo buti atminimai, kurie, kad ir 
labiausiai aptemdinti, vėl buvo sužadinti gyvastin Mozės 
žodžiu. Nežiurint į paviršutinį Izračliaus panašumą gi- 
miningoms jam tautoms, šitie atminimai buvo jo atžymė- 
jamąja ypatybe ir neužginčijamu išnašumu ir darė jį di- 

eliame laipsny sugiebum priimti augštesnę dievapaži- 
nybę. 

Čion męs susitinkame su Mozės asmeniu ir veiklu- 

mu, su asmeniu žmogaus, iš visų pusių turėjusio pama- 
„tine svarbą Izračliaus tikėjimui. Šita svarba, trumpai 
sakant, buvo tame, kad jis, kaipo turįs susinešimą su 
Dievu asmeniškai, žmonėms, pusiau mirusiems ir nužu- 
džiusiems spėkas po aigiptiška priespauda, inkvėpė die- 
viškos, o drauge su tuo ir tveriančios gyvybės dvasią. 
Mušio obalsiu šitam buvo Jehovos vardas. Ar jis pa- 
eina, kaip augščiau pasakyta, savo pirmapradinėje for- 
„ Mmoje nuo Kenitų, tai tas, jei ne nuo istoriškos, tai nuo ti- 


kėjimiškos atžvalgos, beveik nedaro skirtumo.  Svarbiau- 
sias dalykas yra tame, kad šitas vardas buvo išeitiniu ir 
atraminiu tašku didžiajam tikėjimiškam  bruzdumui, iš 
kurio izračliškoji tauta išėjo atsigimusia ir pilna pergalin- 
go vieko ir veiklumo.  Prieto svarbiausias dalykas buvo 
asmeniško tikėjimo galybėje Mozės inkvėpė tautai įsi- 
tikėjimą, kad jai padeda gyvasis Dievas ir šitas įsitikė- 
jimas patraukė su savim tautą. Kova tokiu budu pasi- 


darė mozinio Dievo kova su Aigipto dievais (Išeit. XII, 


12; Skait. XXIII, 4) ir Izračliaus savistovybės inkuni- 
jimas, kurio linkui Mozė jį kartais kreipė net priešais 
jo valią, buvo pilnoje žodžio prasmėje tikėjimo dalyku. 

Negalima suprasti išgelbėjimo iš Aigipto svarbos 
izračliškam tikėjimui, jeigu nežiurėjus į ją nuo šitos atžval- 


gos. Dalykas ne tame, kad izračliškoji tauta savo dievu | 


pasirenka kenitišką dievą Jahu, tik tame, kad išnaujo 
atsigimusis tikėjimas į tėvų Dievą, apie kurį Mozės pa- 
liudijo, jog Jis yra gyvas Dievas, kurio vardas yra Je- 
hova, stojosi skatinama galybe tikram tautos apšvietimui. 
Elementai, išsimetę, kaipo membra disjecta, šituo tikėjimu 
buvo suvesti į tautišką vienybę.  Užgesusi narsa po vi- 
suotino sielvarto intekme vėl atsigimė. Vel radosi valdy- 
mos sąmonė ir palinkimas prie veiklumo. Ir kuomet, 
be žmogaus pagelbos, gamta, tarytum, pradeda tarnauti 
Izračliaus reikalams, kuomet nepaprasti nuotikiai virs- 


ta jo naudai ir galiaus Raudonosios juros vilnys padaro | 


savimi nepereinamą sieną tarp jo ir Aigipto, tąsyk Iz- 
račliaus sąmonei nelieka daugiau jokios abejonės, kad 
skelbiamas Mozės nauju vardu tėvų Dievas pačmė savo 
žmones včl po savo globa ir padarė iš jų tautą, vadinas, 
savo tautą. Jis stiprus ir išaugštintas; žirgą ir jotį jis 
įmetė į jurą (Išeit. XV, 21). 

Tokia pradžia indėjo savotišką įspudį į visą izračliš- 
ką tikėjimą. Šitai aplinkybei jis kaltas ne tik tą, kad, 
budamas iššauktas gyvastin tveriamuoju Dievo veiksmu, 
Jis nuo pat pradžių kuoankščiausiai susipynė su tautos 
istorija ir net stojosi didžiausiu jos išsivystymo veiksniu, 
bet ir tą jo reiškia ypatybę, kad jis pirm visa ko buvo 
išvelbėjimo tikėjimu, 


ui 


Šitoje dėstyje ypatingai pastebėjimo vertas yra die- 
vapažinybės turinys. Izračliui Jehova pirm visa ko yra 
Dievas, išvedęs jį iš Aigipto. Šitame kerojasi visi jo 
sanprotavimai apie painius jo ir Jehovos prietikius.  Iš- 
"reiškimai, kuriais jis išpasakoja šitą tikėjimą, įvairiuose 
amžiuose yra įvairųs. Buvo bedugnė terp liaudinių ir 
augštesnių pranašinių pažiūrų, ypatingai toli nučjusių su- 
lyg tų nuomonių, kurios buvo išvedama iš abelno jiems 
persitikrinimo. Vienok, išeitinis taškas pas juos visgi 
yra vienas; ir vieni ir kiti vienval gryžta prie išganymo 
išpažinties. Jis Izraėliui padaro ne tik spyrį jo tikėjimui 
ir pamatą jo viltims, bet teipgi ir paranką jo busimai ge- 
rOvei. 


Pav. 62. Kalnas Sinai. 


„ Pirmutiniame periode ypatingai išeina į aikštę tikč- 
„Jimas į Jehovos galybę. Tuomet, kaip abelno tikėjimiško 
Pobudžio tikybės ir papročiai tik išlengvo buvo pajudinama 
Naujai priimto tikėjimo į Jehovą, tai šitame dalyke jis 
uvo gyvu ir veiklum principu, verčiančiu tautą eiti vis 
toliaus priekin, vis naujais ir naujais keliais. 
„Pirmiausiai butiniausiu reikalu buvo atsiekti savo 
Savistovybę.  Izračlius darbu turėjo pritirti naujai gautą 


= 
— 414 — 


jo laisvę, susiorganizuoti į tautą ir surasti sau stovią 
gyvenimo vietą. Nėra nieko keisto, kad su šituo mieriu | 
iš pačių pradžių atidžia buvo nukreipta į Chanaaną ir 
kad ir prieš valią izračlitai priversti buvo liktis tyrlauky- | 
je ilgesnį laiką, negu visos kartos gyvenimo rakas. Nč- 
ra bent pamato užginti šitą buitį kaipo neistorišką, be to- 
lesnių tyrinėjimų (Wellhausen). 

Visokiuose padėjimuose atsidėta ant Jehovos valios. 
Jis tautą išvedė į laisvę. Jame buvo ir tautiškos vie- 
nybės pamatas ir jo vardu buvo daryti pirmieji tautiš- 
ko organizavimo pasistengimai. Ar tas atsitiko ant Si- 
najaus, ar apie Kadesą, kaip mano Wellhausen, ant to 
neapsistosime. Svarbu yra, kad visa šita organizacija iš 
visų pusių pavesta buvo Jehovos vardui.  Šituomi buvo 
padėtas pamatas vienybei, savo budo, Toros, knygos įsta- 
tymo įstaigai, kuri tik per keletą metašimčių apturėjo, ir 
tai ne galutiną, užbaigą užbaigto Penkiaknygio pavidale, 
Mozės pradėtas, jis teisingai turėjo jo vardą iki pačiam 
galui. 

Bet buvo ir kas kitas, turėjusis daugiau laikiną svar- 
bą.  Sunkiuose laikuose Jehova buvo gelbėtoju; ir ypa- 
tingai sielvartų valandoje kas sykis jaustasi vėl ant kiek 
butina buvo jo pagelba. Iki Dovydo laikų pats Izračliaus 
buitas statyta vienvalinin pavojun ir visokios gentės tai 
čia, tai ten, tai pavieniui, tai susitelkus į kruvą su ginklu 
rankose vienval išnaujo turėjo jį atkovoti.  Šituomi ap- 
sisklembė ir tikėjimiško jausmo turinys. Šito  pe- 
riodo Izračliui Jehova buvo ypatingai karės Dievu, 
ne toje politiškoje prasmėje, jog greta su juo buvo kiti 
taikos dievai, arba kokių kitų gyvenimo apsireiškimų, — 
šito ve neleido tikėjimiška Izračliaus sąmonė, atsižymė- 
janti ypatingai stipria koncentracija, — bet jis buvo karės | 
Dievu toje prasmėje, jog Dievo artumas niekuomet nesi- 
jautė teip labai ir teip reališkai, kaip karės sielvartų laiku 
ir mušių karštyje. Šitos karės, kuriose tankiai, k. V. 
karėse su filistiniečiais, dalykas ėjo apie patį izraėliškos 
tautos buitą, neišpasakomai smarkiai prisidėjo prie Jeho- 
vybės sudrutinimo. Juo labiau šitose karėse Izračlius pri- 


A. 


verstas buvo atsidėti tik ant savęs paties, juo tvirčiau jis 
tikėjo į savo Dievą. Jehova apsireiškia jose kaipo gyvas 
Dievas, kuris jau kartą padėjo savo tautai ir pasirengęs 
3 . S . . . - = . * 
buvo jai padėti vienval. Kaip Jis pašaukė Mozę, teip jis 
iškėlė ir kitus galingus žmones, kurie, persiėmę Jo dvasia, 
"stojo tautos priekyje, arba vienoje jos dalių.  Tikėjimiš- 
kas ir tautiškas gyvumas supuolė drauge. Šitos karės va- 
dinta Jehovos kareėmis (Išeities XVII, 16; skait. XXI, 14; 
1 Kar. XVIII, 17 ir XXV, 28), pats Jis kareivijų Die- 
vu (mušinių glitų) Izračliaus (I Kar. XVII, 45), kurios 
savu žaru vadinta Jehovos kareivijomis (I Kar. XVII, 


TT 


traukų*). Iš savo gyvenimo vietos pietuose Jehova persi- 
kelia, idant stoti draugingų genčių priekyje. Kaip buvo 
Aigipte, teip ir Chanaane gamtos jiegos tarnauja Jam ir 
Jis kreipia jas savo tautos labui; iš dangaus kovoja žvaigž- 
dės, ir kaip, galiaus, Kissono vandenys nuneša jo priešų 
ir Izračliaus priešų lavonus, tąsyk pasklysta pergalėjimo 
giesmė: “taigi lai žuva visi tavo, Jehova, priešai; mylį 
gi Jį bus kaip užtekanti saulė savo garbėj". (Teis. V. 31). 

Ant kiek Izračliaus tikėjimui svarbi yra šitos die- 
vapažinybės pusės prasmė, pasiaiškina tąja buitim, kad 
Jis, sulyg ištikimiausių aiškinimų, yra intvirtintas Jehovos 
varde Sebaoth. Biblijoje ir ypatingai pranašų knygose 
Šitas vardas regimai, tankiai vartojama speciališko prie- 
vardžio prasmėje, esančio begalinės Izračliaus Dievo di- 
dybės išreiškimui, vadinas, beveik kaip ir tikras vardas. 
Is ženklina tą, kas prisakinėja, arba turi valdžią ant 
"kareivijų"" — nepaisant kokių. Vienok nėra reikalo, idant 
*) Tiktai G. Winkler, Gesch Isr. I, pusl. 34 skaito ją daug 


esnio laiko veikalu, sudėta iš himno Jehovai, pilno mytologiškų nu- 
mojimų ir garbstymo mušio, kuriame dalyvavo šiaurinės gentės. 


— 416 — 


tokia butų ir jo pirmapradinė prasmė. Šitame dalyke 
nuomonės labai skiriasi: Naujasniame laike viršų gavo 
ta nuomonė, kad šitas užvadinimas buvo duotas pranašo 
Amoso ir senesniuose Karalybių knygos pasakojimuose 
visur yra vėlesniuoju interpimu. Manoma teipgi, kad jis 
ženklina Dievą, valdantį visomis svietinėmis jiegomis*), 
arba, kaip mano King“), kurio supratimu, jis pradžią ga- 
vo nuo reakcijos prieš atsiradusį, dėl assyriškai-babilioniš- 
kų intekmių, žvaigždinės kareivijos garbinimą, — tokį 
Dievą, kuris valdo ir šituos, dievais pripažinamus dangiš- 
kus švietylus. Kiti mano, kad čion kalba eina apie val- 
dančius gamtos jiegas dangiškus kariautojus*), arba an- 
gelus, kaipo dieviškos galybės ir didybės nešėjus!), arba 
apie vienus ir kitus, apie angelus ir žvaigždes“).  Vie- 
nok teisingai buvo patėmyta“), kad, kadangi Sebaoth daug- 
skaita seniaus atsitinka tik kuomet šnekama apie žmo- 
giškas ir ypatingai izračliškas kareivijas, tai ir šitoje dėsty- 
je visų arčiausiai bus supratus šitą žodį tokioj jau pras- 
mėje“). Tokiu budu, šitas vardas bus vienos prasmės su 
stovinčiu greta su juo užvadinimu I-oje knygoje Kar, 
XVII, 45: “Izraeliškųjų kareivijų Dievas“ ir yra pato- 
gum išreiškimu ankšto susirišimo paženklinimui, kuriame 
Izračliaus supratimu, Jehova yra su tauta, vedančia Jo 
kares ir kovojančia už Jį. Šiteip suprantant, visai aiškų, 
kad ilgainiui jis įgijo, platų turinį. 

Kaip Jehova pirm visa ko Izračliui buvo kareivijų 
Dievu, teip jo šventyne buvo šventa arka. Nuo Deutero- 
nomijos laiko ji ypatingai skaityta dviejų akmeninių įsta- 
tymo lentų pasidėjimu ir turėjo sądoros skrynios vardą. 
Kuniginiame Kodekse šitas suoprotis gavo. tolesnį išsi- 
vystymą. Arka su dviem auksiniais cherubinais ir dank- 
teliu, kurią vyriausias kunigas didėjėj atleidimo dienoj, 
šlakstė skaistinančiu krauju, stovėjo, jau Sventovėje ir 
tokiu budu atimta nuo palietimo ir net nuo žmonių akių. 


1) Wellhausen, Smend. — 2) Hebr. Words ant Synonyms I. — 

3) G. Schultz. 

1) Borchert — Theol. Stud. u. krit. 1896, 4 pusl. 619 — 642. — 
2) Kuenen, Kosters. — 3) Schrader. — 4) Žr. mano straipsniai — 
Theol. Studien, 1889, Kautsch, Dellmann ir k., teipgi Stade, pusl. 437. 


— 417 — 
Ji turi vardą “liudijimo skrynia“, arba “įstatymo skrynia“ 
ir visa, kas atnešama Jehovai, dedama šito “liudijimo" 
priekyje. Tokiu budu, męs jau pasirodome toli nuo pir- 
mapradinės šitos arkos prasmės, buvusios tame, kad ji 
buvo šventyne, kurią imta su savim į karę ir požygius, 
ir kuri podraug buvo kilnojamuoju Jehovos bustų atsto- 
vinčiu tą, kad patsai, ant Sinajaus gyvenąs Dievas nėjo 
su savo tauta į Chanaaną (Iš. XXXIII, 3, 5). Šitam tikslui 
arka ėjo į karę ir ten, kaip ir visur, buvo vaizdžia die- 
viškos artybės išraiška. (Slg. I Kar. IV, 3 ir sek. II Kar. 
XI, 11; XV, 24 ir sek.). Pobudingi tokiam suopročiui 
ypatingai teip vad. signaliniai žodžiai (Skait. X, 35 ir 
sek.).  Skryniai išsijudinus iš vietos, buvo sakoma: “su- 
kilk Jehova, lai išsiblaško tavi priešai ir lai bėga nuo ta- 
vęs tau besipriešiją“. Jai gi apsistojant, sakyta: “Sug- 
ryžk, Jehova, pas nesuskaitomus izračliškuosius tukstan- 
čius". Vienok, Stade nuomone, suoprotis apie įstatymo 
skrynią, kaipo apie įstatymo prasidėjimą, turi turėti savo 
istorišką pagrindą. Jis mano rasti jį tame, kad skrynioje 
ištikro buvo akmenys, butent gi orakmeniai, į kuriuos 
žiurčta, kaipo į dievybės gyvenimo vietą.  Šituomi, jo 
nuomone, podraug priparodoma: viena, kad sulyg senovės 
Izračliaus tikėjimo dievybė gyveno akmenyse, antra, kad 
ir šitoje dėstyje išeina suliejimas sinajiško Dievo su se- 
noviškesniais suopročiais. Bet iš Seno Įstatymo pasa- 
kojimų nieko tolygaus neišeina; nusisiuntimas gi prie to, 
kad šitoje atnašoje pas kitas tautas, kur tokiose šventose 
skryniose talpinta dievų paveikslai arba fetišai, neima į 
skaitlių Jehovybės ypatybės, principiališkai randame at- 
metant paveikslus. Priešingai, labai gali buti, kad į arką 
žiurėta apskritai kaipo į reališką simbolą, vadinas, ma- 
nyta, kad joje yra nomen praesens ir todėl, turint ją, 
manė turį joje esantį patį Dievą (Smend). Dėlei šito 
Jo garbinimas turėjo tulą fetišybės pobudį. Bet ne tokia, 
Zinoma, buvo Mozės pažvalga. Ir kaip ten nebuk, sa- 
kyti, kad skrynia nebuvo dievybės nuosavybe arba pa- 
buklu, tik pačia dievybe (G. Winkler), reiškia nueiti per- 
toli. Teisybė, kad Winkleris, sutinkamai su jo augščiau 
minėta nuomone apie Dovydo Jehovos įvedimą diploma- 


— 418 — 


63. šventa skrynia, nuo aigiptiško paminklo. 


Aaroną, Mozės brolį, reikia žiurėti kaipo į abstraktišką 
arkos paveikslą (žydų kalboj “aron'“'), reikia, žinoma, 
skaityti prie srities etimologiškos žaismės žodžiais. 

Su suopročiu apie arką, kaipo apie karišką ir po- 
žyginę šventynę, susitaiko ta aplinkybė, kad po jos per- 
nešimui Saliamono šventnamin apie ją nieko daugiaus 
jau nesimena. Klausimas sulyg Jeremijos vienintėlės vie- 
tos prigulmingumo, kur apie ją pasakyta pas pranašus, 
Jer. 3. 16, liekasi ginčijamu. Vienok aišku yra, kad atei- 
tėje jai jau nesimato reikalo. 


60. Jehova kaipo karalius ir žemės valdytojas. 


Pirmame periode svarbiausiu dalyku Izračliaus ti- 
kėjimui buvo tas, kad Jehova buvo tokiu dievu, kuris ga- 
lėjo vienval savo tautai suteikti savistovų ir stiprų buvį. 
Prie to dalykas ėjo ne tik apie tautos, bet ir paties Jehovos 
įsigyvenimą. 


— 419 — 


Jebuso užkariavimu pastatytas uždavinys buvo perga- 
lingai išrištas. Dovydo gardas stojosi politiškuoju, — o 
po Dovydo šventos arkos pernešimui ant Siono — ir ti- 
kėjimiškuoju Izračliaus valdymo centru. Jehova be abe- 
jonės parodė savo viršesnybę ne tik ant aigiptinių, bet 
ir ant chanaaninių dievų. Jehovos milchamotai (šventos 
karės) pasibaigė su pilna pergale. Izračliaus sąmonėje, 
Jehova savo buklę perkėlė nuo Sinajaus ant Siono. Nuo 
šito laiko Chanaanas darosi jau jo žeme, šventa žeme, 
Jehovos nachalath. Po išvedimui iš Aigipto, vargiai koks 
kitas nuotikis turėjo tokią didelę svarbą Izračliaus ti- 
kėjimui. Tik dabar šitas išvedimas buvo galutinai už- 
baigtas. 

Visa kas šitas sau išnašią išraišką rado velykinėje 
giesmėje, kuri dabartinėje psalmos formoje atsineša, tur- 
but, prie periodo po nelaisvei.  Išvedimas iš Aigipto, 
drauge su įsigyvenimu šventuose Jehovos gyvenimuose, 
apgiedama joje kaipo viena valanda, kurioje galingai ap- 
sireiškė Jehovos galybė ir viršesnybė*). 

Vienok buvo trys veiksniai, priruošiamai veikią iš 
įvairių pusių linkui, šito nuotikio gavimo tokios didelės 
svarbos: Tai buvo sustiprintas pranašybės išsivystymas, 
karališkos valdžios įstaiga ir laipsniškas perėjimas iš kla- 
joklinio gyvenimo budo į žemdirbystišką. 

Jei iš apšnekėjimo išskirsime antrą dalyką, tai pasi- 
rodis, kad Samuėčliaus laiko svarba ypatingai yra pakėli- 
me tikėjimiškos dvasios, neaprybotos, kaip pirmiaus, po- 
litiškais ir sociališkais tikslais, — pakėlime, be abejonės, 
Įvikusiame ne be Samuėliaus prisidėjimo. Labiausiai at- 
Sižymėjančia šito laiko buitimi yra pasirodymas Nobi, 
— Pranašo, kuris pirmą kartą stojosi veikiančia jiega Iz- 
tačliuje.  Budamas, turbut, chanaaniškos paeigos ( Well- 
hausen, Smend), kaip jo vardas parodo, neturįs išaiš- 
kinimo žydų kalboje, jis, kaip yra žinoma, stojosi vienu 
—— 


E as 2 f. Atl. W. 1896, pusl. 330 ir sek. G. Stemndorf atkreipia 
šii žia į naujai surastą faraono Menefto parašą, kuriame randasi Izra- 
aus vardas. Sulyg jo išeina, kad jau 13-40 metašimčio pr. Kr. pabai- 


Boje izračlitai skaitėsi terp Palestinos tautų i 
„iz ir buvo nedraugiškuose 
„Drietikiuose sų aigiptiečiais. ė r 


iš butiniausių veikėjų Jehovybės išdirbime ir jei ne vie- 
nintėliu, tai viršesniuoju dieviškos Dvasios ant Izraėliaus 
sąveikos pravedėju.  Vėlesniame laike senizraėliškieji žo- 
džiai ro'eh, arba hozeh (pramatėlis ) gavo vienokią prasmę 
su nobi: I Kar. kn. IX, 9 ir abu užvadinimai be esme- 
niško skirtumo buvo teikiami vienam ir tam pačiam as- 
meniui. Abiem buvo duodama reikšmė: dieviškas žmogus. 

Bet ne kiekvienas nobi reikia statyti greta su to- 
kiais pranašais, kaip Isajas, Amos, Jeremijas ir k.  Ši- 
tas aiškiai priparodoma tąja ve griežta priešpryšybe, ku- 
rioje buvo šitie atsižymėjanti pranašiški asmenys sulyg 
abelnos minios pranašų.  Slg, Am. VII, 14; Is. XXIX, 
10; Jer. XIII, 9 ir sek. Ez. XIII ir k. Priešpryšume 
tiems, pas kuriuos prasinešė jų nuosavas asmeniškumas, 
apšviestas dieviškų inkvepimu, kiti vadinta pranašiniais 
sunumis, vadinas, pranašinės korporacijos nariais. Jie 
sutvėrė tikrą luomą, pasipildomą įstojimu sava valia į jį 
naujų narių ir skyrėsi paviršutiniu išvyzdžiu, prie eksta- 
zos palinkimu ir užsidegimo rodymais. Bet šale to jie 
buvo patogia dirva auklėjimui ir platinimui visokeriopiau- 
sių tikėjimiškų bruzdėjimų, kurių intekmė į juos atsiliepė, 
jie buvo veikiančiai Jehovybėje dieviškai dvasiai kaipo nuo- 
savi įrankiai inkunijimui to vienatinio istorijoje apsireiš- 
kimo, kuris parodo mums didžiausius izraėliškosios pra- 
našybės paveikslus. Ir negalima nepripažinti, kad Sa- 
muėliaus laikuose jiems stojus tarnauti tikėjimui, tuomi 
jau patim jie prisidėjo daug prie jo pergalės. 

Bet kuomet pranašybėje Jehovybė įgavo naują dirvą 
laisvam dvasios išsireiškimui, tai kitose atnašose šitas 
laisvas išsireiškimas užleido vietą vienvalinėms, aprybo- 
toms įstaigoms. Iki šiam laikui sociališkai politiškas ir, 
ypatingai, kariškas valdymas tautos ar jos atskirų dalių, 
nežiurint į jokią teisišką tvarką, buvo rankose kokio nors 
vado ar viršiniko, turėjusio savyje Jehovos dvasią. Ne- 
buvo nė viršutinio vienumo, nė politiškos „organizacijos. 
Reikalui verčiant, kovojo su įvairia pasekme ir tąsyk trum- 
pam laikui reiškėsi maž- daug sėbrystės jausmas; bet vos 
reikalui perėjus visokia tokia santarvė įro ir kiekviena, 
jos sudėtinių dalių sekč tik savo nuosavus, vietinius rei- 


— 421 — 


" kalus. Abimelecho bandymas sujungti po  Baal-Berito 
kulto priedanga chanaaniškus ir izračliškus gardus po sa- 
vo karališka valdžia, nepavyko. Iki išsivystymo į savystą, 
tvirta tautybė buvo dar toli. 

Dalykų stovis visiškai atsimainė su savystovos izračliš- 
kos karalybės įsteigimu. Vienybė, iššaukta gyveniman ko- 
vos butinumu su ammonitais ir filistiniečiais, jau prie 
Saulo, o dar daugiau prie Dovydo vienavaldybės, kuo- 
met po neilgam išsidalinimui, vėla po Izbozeto myriui, 
ji atsisteigė, sutvėrė valstybinę organizaciją, sulyginusią 
ir šitoje atnašoje izračlitus su kitomis chanaaniškomis 
tautomis. 

Sename Įstatyme apie izračlišką karalybę šnekama ne- 
pagiriamai nuo dviejų atžvalgų.  Jotamo prilyginimas nu- 
rodo į tą jos blogą pusę, kad ji padaro kelią į asmeniš- 
ką išsikėlimą atsitikimų jieškotojams ir nevertiems žmo- 
nėms, tuomet kaip sugiebųs ir vertingi žmonės vengia su- 
jungtos su ja sunkenybės. Su tikėjimiškomis pažiuromis 
šitas manymo budas neturi nieko bendro. Bet greta su 
juo yra ir kitas, kuris žiuri į karalybę kaipo į tiesioginį 
nuo Jehovos atsiskyrimą. Šita pažvalga, nors ir neturė- 
jusi istoriško pagrindo, nėra be tam tikros priparodomy- 
bės. Galima susitaikyti su Smendu, kad Saulas savo ka- 
rierą pradėjo panašiai "teisėjui", teip kad terp karžygių 
valdžios ir senesnėsės formos karalių valdžios buvo kuo- 
ankščiausias susirišimas ir viena buvo tik prirengiamuo- 
ju laipsniu kitai, kad tokiu budu karalių valdžia atsirado 
ne dėlto, jog žmonės išpuiko ir Dievą užmiršo, tik dėlto, 
kad Izračlius turėjo prie jos kreiptis dėl butinumo. Bet 
kaip tik karališkoji valdžia gavo savo vietą valstybiška- 
me Izračliaus surėdyme, kaipo aprybotai priimtos visuo- 
meniškos valdžios, taisykliškai perduodamos nuo tėvo ant 
sunaus, tai į kiekvieną protaujantį žmogų negalėjo nepa- 
daryti įspudžio menkumas įstatymiško jos prigulmingumo 
nuo laisvai veikiančios dieviškos Dvasios, sava valia ren- 
kančios savo pildovus. Laikinis inkvėpimas, žymėjusis pir- 
miau Izračliaus vadovus nuėjo į užpakalį  Asmeniškas 
gyvumas, dariusis netikėtus žmones, neturėjusius jokių urė- 
"diškų teisių, Izračliaus išganytojais užleido vietą urėdiško 


— 422 — 
asmens valdžiai. Ir juo daugau ji su asmeniškais ar dinastiš- 
kais tikslais buvo vartojama žmonių pabloga, juo skau- 
džiau daugumas turėjo atjausti nužudymą tos absoliutiš- 
kos prigulmybės nuo Jehovos pašaukimo.  Rodėsi, kad val- 
dymas perėjo iš Jehovos rankų į tankiai neverto karaliaus 
rankas. Slg. Oz. I Kar. kn.. VIII ir sek. 

Bet tokio priešpryšumo nebuvo pirmapradiniame suo- 
protyje. Sprendžiant sulyg pasakojimų t. vad. Samu- 
€liaus knygos (I Kar. kn.), karališka valdžia, prie tuo- 
metinių Izračliaus apistovų, buvo jam neinkainojama ge- 
rybe kaip iš tikėjimiškos, teip ir iš kitų pusių. Per ją 
ne tik politiškos, bet ir tikėjimiškos sąlygos įgavo apry- 
botą užbaigą, ginčių gi suvienijimas, tautiškos sąmonės. 
ir išnaujo sutvertos teisinės tvarkos pakėlimas neužgina- 
mai patarnavo teipgi ir Jehovybei. Ji stojosi valstybi
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Tikējimų istorija: su paveikslais: pilna apžvalga tikybų visų tautų: chinų, japonų, egiptēnų, semitiškųjų tautų Vidurinēj Azijoj, žydų, turkų, indusų, persų, grekų, rymionų, slavų, lietuvių, germanų, keltų ir t.t."

See other formats
